Category Archive Gėlės

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais”. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai.

Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai

Rudeninio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai gali būti sodinami per visą rugsėjo mėn. Žydėjimo laikas — vasaris—kovas. Sodinti anksčiau neapsimoka, nes rugpjūtyje labai sunku palaikyti žemą temperatūrą šiltnamyje, ir augalai nepražysta anksčiau už pasodintus rugsėjo mėn.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami gegužės—birželio mėn. ir iki rugsėjo 1 d. laikomi 28-30°C temperatūroje, vėliau 2-3 savaites iki sodinimo 10-13°C. Šiuo metu augalams šviesos atžvilgiu blogiausios sąlygos, todėl atidžiai reikia sekti šiltnamių temperatūrą (tinkamiausia 12— 15°C). Nuo to priklausys ir žiedų derlius, ir jų kokybė.

Rudenį galima auginti daugumą veislių, išskyrus geltonžiedes. Iš šių tinka tik Rijnveld’s Golden Yellow, Aurora, Golden Melodie. Šiuo metu auginamos ir pilnavidurės veislės.

Žieminio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai sodinami gruodžio III dekadoje arba sausio mėn. pradžioje. Žydėjimo laikas — kovas—gegužė.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami birželio mėn. ir džiovinami. Nuo liepos mėn. 1 d. iki rugpjūčio 1 d. laikomi šaldytuve I-5°C temperatūroje. Nuo rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 10 d. laikomi 28–31 °C temperatūroje ir nuo gruodžio 10 d. iki sodinimo— 10-13 °C.

Šio auginimo periodo antra vegetacijos pusė sutampa su intensyvios šviesos laikotarpiu, todėl labai gerai žydi geltonžiedės veislės. Mėlynų veislių žiedai būna dulsvoki. Šiuo periodu tik vidutiniškai vertintina veislė White Swan, tuo tarpu rudenį auginama ji žydi gausiai.

Šiuo metu auginamos frezijos gausiai žydi, žiedai esti labai geros kokybės, todėl jomis reiktų apsodinti apie 50ojo skirto ploto. Vasariniam auginimui reiktų skirti 20% ploto, o rudeniniam —30%.

Įrenginiai pastoviai temperatūrai palaikyti 28-31 °C temperatūrai palaikyti mūsų pramonė išleidžia specialius termostatinius įrenginius KZMA pastoviai temperatūrai nuo 20 iki 35°C palaikyti tam tikro dydžio patalpose (12, 15 ir 30 m2 ploto), šiek tiek izoliuotose nuo lauko temperatūros. Kadangi santykinis oro drėgnumas turi būti ne žemesnis kaip 60% (optimalus 65-80%), patalpą reikia drėkinti, pastoviai laikant indus su vandeniu, arba retkarčiais purkšti patalpas.

Reikiamą temperatūrą drėgnumą nesunkiai galima palaikyti inkubatoriuose. Inkubatorių frezijoms laikyti pirmoji panaudojo agr. J. Rugytė Panerio tarybiniame ūkyje.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai, naudojami sėkloms daiginti. Jų viršutinė temperatūros riba paprastai ne aukštesnė kaip 35°C. Platesnio temperatūros diapazono termostatus naudoti rizikinga, nes, sutrikus reguliavimo sistemai, temperatūra gali smarkiai pašokti, ir gumbasvogūniai žus.

10-13°C temperatūrai palaikyti tinka šaldytuvai (specialiai sureguliuojami). Vasarą tokia temperatūra būna daugelyje rūšių.

1-5 °C temperatūrai palaikyti tinka buitiniai, o dar geriau pramoniniai šaldytuvai. Šaldytuvą reikia sureguliuoti dar prieš sudedant gumbasvogūnius, nes ši temperatūra artima kritinei. Gumbasvogūniai sušąla jau —2, —3 °C temperatūroje.

Visose saugyklose turi būti savaitiniai termografai, kad galima būtų sekti temperatūrų kreivę.

Vasarinė frezijų auginimo programa

Taigi frezijų augintojams būtina žinoti, kad galima sodinti tiktai tuos gumbasvogūnius, kurie 3-4 mėn. buvo laikomi 28-31 °C temperatūroje (santykinė oro drėgmė turi būti 65-80%). Kai gumbasvogūnius ramybės būvyje reikia išlaikyti ilgiau, jie laikomi šaldytuve (1-5°C). Po to juos vis tiek reikia 3-4 mėn. palaikyti aukštoje temperatūroje (28-31 °C) ir tik po to sodinti.

Frezijų žiedų galima turėti ištisus metus, tačiau pas mus labiausiai jų trūksta lapkričio—balandžio mėn. Patirtis parodė, kad gegužės mėn. frezijos turi didesnę paklausą už tulpes ir narcizus. Turbūt birželyje jos taip pat turėtų paklausą, nes ir šiuo metu skintų gėlių asortimentas negausus.

Mes siūlome 3 frezijų auginimo programas, pagal kurias žiedus galima skinti maždaug pusę metų. Tas programas pavadinsime vasarinio, rudeninio ir žieminio auginimo, pagal tai, kokiu metu augalai sodinami ir auga pirmaisiais mėnesiais.

Vasarinė frezijų auginimo programa. Sodinimo laikas — birželio mėn. I ir II dekada; numatomas žydėjimo laikas — lapkritis—sausis, auginimo trukmė 6–8 mėn., iš jų 3-5 mėn. šiltnamyje.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių sandėliavimo metu:

Jeigu gumbasvogūniai iškasami vasario—kovo mėn., tai iki birželio jie laikomi 28-31 °C temperatūroje. Santykinė oro drėgmė 65–80%.

Aukšta temperatūra frezijų gumbasvogūnius galima pradėti veikti tuoj augalams peržydėjus, kai jie dar neiškasti.

Jeigu gumbasvogūniai iškasami birželio mėn., tai iki vasario mėn. jie laikomi 1-5°C temperatūroje, vėliau iki gegužės pradžios 28-31 °C ir 2-3 savaites prieš sodinant 13 °C temperatūroje. Šis režimas nelabai patogus, nes šaldytuvus reikia ilgai eksploatuoti.

Kadangi tiktai pagal šią programą augalai iš pradžių auginami lauke, vėliau šiltnamyje, tai paminėsime kai kurias specifines detales.

Gumbasvogūniai sodinami į pikavimo dėželes, kutių sienelių aukštis— 15-20 cm. Šiam tikslui naudojami ir lengvi plastmasiniai konteineriai. Dėželės su pasodintais gumbasvogūniais lauke dedamos ant polietileno plėvelės, kad pro jų šonus išlindusios šaknys nesiektų žemės ir nesišaknytų. Per pirmuosius du auginimo mėnesius augalus reikia pritemdyti, ypač saulėtą ir šiltą vasarą. Taip sumažinama dirvos temperatūra. Jeigu šiuo metu dirvos temperatūra labai aukšta, tai žiedai nesiformuoja, o auga tik lapai. Augalus reikia gausiai purkšti ir laistyti. Rugsėjo mėn., prieš prasidedant šalnoms, dėželės nešamos į šiltnami.

Papildomai tręšiami kas 2 savaitės. Jeigu augalai tamsiai žali, tręšti galima rečiau. Kol augalai auga lauke, azoto ir kalio (N : K20) santykis turi būti 2 : 1. Šiltnamyje, kol orai šviesūs, šių elementų santykis turi būti 1 : 1, o kai šviesos trūksta — 1 :2.

Pagal šią programą frezijos galėtų būti auginamos daržininkystės kombinatuose, rudenį joms panaudojant šiltnamių plotus po daržovių.

Vasarą auginome Blauwe Wimpel, Princess Marijke, Rosemunde, Rijnveld’s Golden Yellow, Stockholm, White Swan veisles. Visos jos žydėjo, tačiau geriausios kokybės buvo Stockholm ir Princess Marijke žiedai. Literatūroje nurodoma, kad vasarą galima auginti Aurora, Sonata, Balerina, Rose-Marie, Corona, Golden Melodie, Apollo. Nepatartina auginti neišbandytų geltonžiedžių frezijų.