Stabdys — tai degalų ekonomijos priešas

Žinomas vairavimo meistras Malkolmas Kempbėlas (pasaulio rekordininkas) pasiūlė principą, pagal kurį normaliomis sąlygomis automobilį reikia valdyti taip, kad niekada netektų naudotis stabdžiais, važiuojant greičiau kaip 30 km/h. Šiuos žodžius verta apgalvoti ir visam laikui įsidėmėti.

Stabdyti tik kojiniu stabdžiu. Rankinis stabdys yra atsarginis ir skirtas garantuoti automobilio nejudrią padėtį stovėjimo vietoje, nuokalnėje arba keičiant ratą.

Stipriai stabdant, priekiniai ratai gali pasisukti todėl būtina stipriai laikyti vairo ratą rankomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad stabdys — tai degalų ekonomijos priešas. Iš tikrųjų po stabdymo reikia didinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, tam papildomai eikvojami degalai. Patyręs vairuotojas žiūri, kad kiek galima rečiau tektų stabdyti, ir sklandžiai stabdo.

Prieš pradėdamas stabdyti, vairuotojas, pasižiūrėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodi, įsitikina, ar niekas arti nevažiuoja, nes kitaip gali jam niuktelėti kitas automobilis.

Blogi vairuotojai (išskyrus lenktynininkus) pasižymi tuo, kad, dideliu greičiu artėdami prie kliūties, staigiai stabdo tiesiog prie pat jos. Taip gadinamas automobilis, padangos, naudojama daug degalų ir, be to, pažeidžiami saugaus eismo principai. Staigiai stabdyti galima tik prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, neatsargų praeivį, į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį vaiką, išgąsdintą arklį ir kt.

Nevalia staigiai stabdyti, pradūrus naudotą vasarinę padangą bei ištekėjus iš jos orui arba važiuojant išdaužytu keliu.

Visos pastabos, susijusios su stabdymu, taip pat pasakytinos apie priešingą manevrą — greičio didinimą. Įsibėgėti su superkamu automobiliu Klaipėdoje reikia sumaniai ir greitai, tačiau ramiai, be reikalo nenaudojant viso variklio galingumo. Staigiai didinant greitį, genda automobilio transmisija, sunaudojama daug degalų ir dėvisi padangos. Paprastai nėra jokio reikalo taip įsibėgėti, išskyrus retus atvejus dideliame mieste, kur eismas intensyvus ir greitas, kur staigus įsibėgėjimas arba pajudėjimas iš vietos pakankamai pagrįstas.

Pajudėti iš vietos reikia sumaniai. Prieš pat įsijungiant žaliam šviesoforo signalui, sankabos pedalas atleidžiamas iki įsijungimo ribos. Tada, įsijungus žaliam signalui, pakanka ramiai nukelti koją nuo sankabos pedalo, kad automobilis pajudėtų. Kaip žinoma, sugebėjimas pradėti važiuoti tuojau pat, įsijungus žaliam signalui, būdingas patyrusiam vairuotojui. Kai automobilis stovi prieš raudoną šviesoforo signalą, nedera išjungti variklio.

Tarkime, mūsų automobilis sustojo prieš sankryžą už kito automobilio ir matome, kad jis pajudėjo, tad ir mes nedelsdami turime važiuoti iš paskos, o už mūsų — kitas automobilis. Netgi nedidelis delsimas sudaro grūstį važiuojamojoje dalyje ir sukelia kitų vairuotojų nepasitenkinimą.

Patiko? Pasidalink

Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Gerai įrengta budinčių Rygos autoinspektorių pamaina: keturių televizorių ekranuose stebimas eismas keturiose pagrindinėse miesto sankryžose. Netrukus televizijos kameros padės stebėti eismą dar 7 sankryžose, kai kuriose gatvėse VAI operatorius galės informuoti vairuotojus, kokios lygiagrečios gatvės laisvesnės, kaip galima nuvažiuoti i reikiamą rajoną…

Tačiau. kaimyninėje Latvijoje einama kitu keliu stengdamiesi išsaugoti gamtą, latviai automobilių stovėjimo, poilsio aikšteles, kempingus ir motelius, palapinių miestelius, laužavietes ir kitą autoturizmo industriją įrengia tokiose vietose, kurios patenkintų žmogų, tiktų automobiliui pasistatyti ir neniokotų gamtos.

Pirmiausia = kas trys—penki kilometrai pakelėse poilsio aikštelės, kuriose telpa ne vien lengvieji automobiliai, bet ir ilgesni sunkvežimiai su priekabomis. Šios aikštelės įrengiamos ne vien magistraliniuose keliuose, bet ir prie menkesnių plentų.

Gamtos apsaugos darbuotojai kartu su kelininkais ir autoinspektoriais stengiasi gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengti pakankamai aikštelių automobilių supirkimas vilniuje. Apie šias aikšteles bei poilsiavietes informuoja rodyklės, stendai. Pavyzdžiui, Siguldos apylinkėse gamtos apsaugos darbuotojai savo iniciatyva įrengė gražių ir patogių stovėjimo aikštelių. Kai šitaip tvarkomasi, paprasčiau bausti ir vieną kitą Motorizuotą chuliganą, nepaisantį bendrų taisyklių. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi autoinspektoriai ir gamtos saugotojai — ne piniginės baudos dydis, o viešumas. Reiduose nuolat dalyvauja spaudos — vietinės ir respublikinės — atstovai, televizija.

Kovai už gamtą pasitelkiamos ir šiuolaikinės technikos priemonės. VAI malūnsparniai nevengia pasiimti gamtos apsaugos specialistų, žvilgtelėti raiškingus plotus, paieškoti automobilių, nenorinčių stovėti specialiai pritaikytose aikštelėse…

Jūrmala — visa sąjunginės reikšmės kurortas ir čia suplaukia automobilizuotų poilsiautojų ir autoturistų kelis kartus daugiau negu mūsų Palangą. Nors Rygoje poilsiautojus aptarnauja ir priemiestinis elektrinis traukinys, automobiliams pajūrio kurortas nėra draudžiama zona. Didelės aikštelės automobiliams stovėti tolygiai išdėstytos gražiose vietose 200–300 m nuo Rygos pajūrio ir sutalpina visus norinčius. Parkavimo vietų, palapinių aikštelių aplinka švari, gerai sutvarkyta. Nedaroma brangiai kainuojančių juodų dangų, kurios nesiderina su aplinka ir nelabai patinka. poilsiautojams. Automobiliai statomi tiesiog ant vejos ir nė kiek jos negadina, neteršia aplinkos. Net atvykę į Rygos pajūrį keliom savaitėm randa kur pasistatyti savo automobilį, apsistoti, pernakvoti. Todėl ne visi automobiliai suplaukia į patį kurorto centrą. Šitaip išvengiama rimto prieštaravimo tarp saugomo pajūrio ir automobilio.

Puikų įspūdį Latvijos miestų gatvėse ir užmiesčio keliuose paliko krypčių markiravimas, ženklinimas, informacijos pateikimas. Kad vairuotojui nebūtų klaidų, kelio ženklai statomi ne vien įprastose vietose, bet piešiami ir tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies. Kad važiuodami didesniu greičiu juos tikrai pastebėtume — pakartojami du ar tris kartus. Tai rodo iš tiesų didelį rūpinimąsi eismo dalyviais.

Patiko? Pasidalink

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Mažai kas gali pasigirti pažįstąs visus automobilių modelius, tačiau apie „fordą“ retas nėra girdėjęs. Ko gero, nė vienos automobilių gamyklos įkūrėjas, šios pramonės šakos užsienio magnatas nėra toks garsus, kaip šio automobilio modelio kūrėjas Henris Fordas.

Net greitai bėgančio laiko nesugriaunamą šlovę H. Fordui (1863-1947) pelnė vienas iš pirmųjų Amerikos žemyno automobilių — neišvaizdus, paprastas „T“ modelio „Fordas“. Be pertraukos ir be didesnių patobulinimų „Fordas—T“ buvo gaminamas nuo 1908 iki 1927 metų, Šis laikas beveik prilygsta vienos žmonių kartos amžiui. Tuo metu žemės rutulyje garsiojo modelio automobilių buvo daugiau negu visų kitų automobilių kartu.

Henris Fordas buvo kilęs iš fermerių šeimos, bet nuo jaunystės domėjosi mechanika, dirbo upių laivų variklių fabrike, dirbtuvėse, remontuojančiose kelių lokomotyvus. Tapęs kvalifikuotu mechaniku, susidomėjo automobiliais. Tuo metu Europa jau turėjo automobilį su vidaus degimo varikliu. Amerikoje šio tipo automobiliai dar tik buvo bandomi.

1896 metais Fordas sukonstravo dviejų cilindrų variklį. Iš garo mašinos vamzdžių pagamino cilindrus, variklyje išdėstė juos horizontaliai, o patį variklį įmontavo po savo sukonstruoto vienviečio vežimėlio sėdyne. Variklio galingumas — keturios arklio jėgos. Vežimėlis su varikliu — pirmasis Fordo automobilis — svėrė apie 250 kg., važiavo 30 km/h greičiu. Konstruktorius pirmąkart jį išbandė 1896 metų birželio 4 dieną. Tai buvo gana primityvus, tačiau lengvas ir greitas visiškai originalios, progresyvios konstrukcijos ekipažas.

Sėkmės paskatintas H. Fordas konstruoja savo antrąjį automobilį, iš išvaizdos daug panašesnį į kitus tų laikų amerikietiškus automobilius, ir užbaigia jį 1897 metų pabaigoje. 1899 m. su kompanionais jis įkuria Detroito automobilių kompaniją (Detroit Automobil Company), kuri pradeda masiškai gaminti automobilius pagal antrąjį Fordo modelį. Nors Fordo dalis šioje kompanijoje buvo nedidelė, jis tapo vyriausiuoju automobilių gamyklos inžinieriumi. 1900 metais Detroito automobilių kompanija pagamina ir parduoda 425 Fordo automobilius.

Ford automobilių supirkimas Šiauliuose

Nelabai sutardamas su savo kompanionais kitais metais Fordas nuo jų atsiskiria ir įkuria naują automobilių kompaniją — Ford Automobile Company. Jos tikslas — masiškai gaminti pigius automobilius „vidutiniams amerikiečiams“.

Pasitelkęs puikiai savo profesiją išmanančių mechanikų, Fordas konstruoja naujus modelius, o reklamai pagamina keletą lenktyninių automobilių. Geri Fordo lenktyninių automobilių rezultatai turėjo padidinti firmos autoritetą, pasitikėjimą ja, pelnyti populiarumą, be kurio neįmanoma pelninga ir gyva prekyba. Fordo būta ne tik gabaus konstruktoriaus. bet ir apsukraus verteivos.

Patiko? Pasidalink

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu“.

„Pleišto“ susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas“ ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui“, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto“ susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies“ nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies“ nustatomas, arba „tariamas“, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.

Patiko? Pasidalink

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo. Automobilis privalo būti gerai matomas visomis kelio ir oro sąlygomis. Todėl nerekomenduojama jo dažyti pilka arba pilkai žalia spalva, kurios mažai skiriasi nuo kelio arba gatvės fono. Geriausia ir saugiausia yra ryški spalva, atkreipianti kitų eismo dalyvių dėmesį.

Tačiau nedera mašinos dažyti spalvomis, skirtomis automobiliams su važiavimo pirmumo teise, ypač tomis, kuriomis dažomi ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai.

Automobilį dažant dviem spalvomis, parinkti kontrastingas spalvas, pavyzdžiui, tamsiai raudoną arba tamsiai mėlyną ir ryškiai geltoną arba tamsiai raudoną ir baltą. Automobilio spalva turi skirtis nuo jį supančios aplinkos ne tik dieną, bet ir tamsiu paros metu dirbtinio, apšvietimo šviesoje.

Šio principo negalima ignoruoti, nes automobilio spalva daro didelę įtaką eismo saugumui. Nustatyta, kad apsiniaukusiomis dienomis dažniausiai avarijas patiria pilkos spalvos mašinos, o tamsiu paros metu — daugiausia juodos arba tamsių spalvų mašinos.

Visi automobiliai su uždarais kėbulais turi šildymo įrenginius. Šildoma arba šiltu oru nuo variklio, arba šildytuvu, kuriuo srūva variklio aušinimo skystis. Šildymui galima įrengti ir šildytuvą, naudojanti degalus ir nesusijusi su automobilio mechanizmais.

Vairuotojų tarpe paplitusios dvi skirtingos nuomonės dėl automobilio salono šildymo būdo. Anot vienų vairuotojų, mašinoje reikia palaikyti kambario temperatūrą, uždarius langus, ir vairuoti lengvai apsirengus. Anot kitų, taip galima lengvai peršalti, todėl reikia automobilį vidutiniškai šildyti, langus atidaryti ir šiltai rengtis, netgi kailiniais, nes tuomet išnyksta nepalankus temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kėbulo vidaus.

Negalima objektyviai nustatyti, kuris iš tų būdų yra racionalesnis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad kėbule temperatūra neturi nukristi žemiau kaip 10°C, netgi esant atidarytiems langams. Kiekvienas vairuotojas pasirenka sau tinkamiausią automobilio salono šildymo būdą.

Viena aplinkybė yra neginčijama. Žiemą taip pat būtina šildyti priekinį stiklą šilto oro srove, nukreipiama iš mašinos vidaus pro išilginį plyšį po stiklu. Jį reikia šildyti ir iš išorės karštu oru, ateinančiu iš po variklio gaubto arba vamzdžiais nuo šildytuvo. Šildomas stiklas apsaugomas nuo apledėjimo ar apšerkšnijimo, be to, neaprasoja iš vidaus.

Yra labai svarbi taisyklė, reikalaujanti, prieš išvažiuojant iš garažo (arba stovėjimo vietos), visada būtinai patikrinti automobilio mechanizmus, nuo kurių priklauso eismo saugumas. Pirmiausia patikrinama, ar tvarkingai veikia visi mašinos šviesos įtaisai ir visų pirma posūkių rodikliai ir „stop“ signalai. Kai posūkių rodikliai, „stop“ signalas, gabaritiniai žibintai ir artimos arba tolimos šviesos žibintai netvarkingi, vairuotojui nevalia išvažiuoti iš garažo.

Tikrinant automobilį prieš išvažiavimą, reikia keletą kartų atidaryti ir uždaryti jo duris. Atrodytų, tai labai lengva padaryti, net neverta apie tai kalbėti. Tačiau iš tiesų uždaro kėbulo automobilio duris uždaryti, kai pakelti jų stiklai, galima tiktai stipriai jas trenkus. Mat, trukdo oras mašinos viduje. Todėl, norėdami duris uždaryti lengvai ir netrenkiant, turime truputį nuleisti šoninių durų stiklą arba pakeisti oro srauto kryptį ventiliatoriuje.

Labai svarbu atsiminti štai ką. Niekada nereikia blokuoti durų iš vidaus, kai esame automobilyje. Iš vidaus durys blokuojamos tam, kad jų negalėtų atidaryti asmenys iš lauko, kai automobilis stovi be priežiūros. Durų blokavimas iš vidaus neturi jokios įtakos jų uždarymo efektyvumui. Atskirais atvejais jis gali būti netgi pražūtingas. Pavyzdžiui, avarijos arba gaisro atveju iš automobilio negalima ištraukti nukentėjėlio, nes niekas nepajėgia iš lauko atidaryti durų. Todėl, prieš išvykstant, nedera blokuoti iš vidaus priekinių durų, jeigu važiuos tik du žmonės, arba visų durų jeigu keleivis sėdės ir ant užpakalinės sėdynės.

Patiko? Pasidalink

Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą

Mechaniniai virpesiai – triukšmas ir vibracija Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą, t. y. prastą daiktų matymą naktį, kad būtų išvengta susijusio su tuo avarijos pavojaus? Veiksminga priemonė yra greičio sumažinimas tiek, kad, esant reikalui, savo automobiliui sustabdyti užtektų to kelio, kurį važiuodami matome, šviečiant tolimos ar artimos šviesos žibintams arba gabaritiniams žibintams. Šios taisyklės ypač svarbu laikytis vairuotojui, kurį apakina priešinio automobilio žibintų šviesa. Šiuo atveju reikia mažinti greitį kartu su matomumo mažėjimu, o šiam sumažėjus iki nulio, būtina savo automobilį sustabdyti. Tai vienintelis būdas išvengti avarijos. Jeigu vairuotojas nesustos, jis gali susidurti su neapšviestu vežimu be žibintų, dviratininku, pėsčiuoju. Avarijos teisminio nagrinėjimo atveju vairuotojas bus pripažintas avarijos bendrininku ir nubaustas.

Važiuojant priešais žibintais šviečianti automobilį, reikia žiūrėti ne į žibintus, o dešiniau, į šalį, ar ten nėra kokios nors kliūties: vežimo, dviratininko arba pėsčiojo. Nepatartina didinti greičio, kol visiškai nesugrįžo regėjimas. Intensyvi priešinio automobilio žibintų šviesa sukelia norą važiuoti tiesiai į tą šviesą.

Vairuotojai turi tai žinoti ir, kiek įmanoma, sukti automobilį dešiniau. Važiuojant naktį, reikia žiūrėti tik į kelią priešais automobilį ir neatitraukti nuo jo žvilgsnio. Vairuoti automobilį naktį gali tik gerai pailsėjęs vairuotojas. Nuovargis labai susilpnina žmogaus regėjimą. Naktį kelyje nedera įjungti šviesą automobilio viduje. Cigaretei užsidegti patartina naudotis elektriniu degikliu ir kategoriškai draudžiama degtis žiebtuvėliais su liepsna. Naktį negalima dėvėti akinių su tamsiais arba spalvotis stiklais.

Automobilio priekiniai stiklai turi būti švarūs, nes nešvarumai mažina kelio matomumą. Būtina rūpestingai sureguliuoti žibintus ir reguliariai valyti jų stiklus. Kadangi bet kokie stiklai, netgi patys švariausi, blogina matomumą, tad, be būtino reikalo, vairuotojui neverta nešioti akinių.

Klausa padeda vairuotojui orientuotis kelyje. Klausos organais jis ne tik priima garsinius perspėjimo signalus ir nustato jų kryptį bei vietą, bet ir kontroliuoja automobilio darbą. Klausa, pavyzdžiui, turi didelę reikšmę, nustatant ratų nuvedimo kampą pagal „cypimą“, kurį sukelia padangos posūkyje.

Žmogus bet kuriuo metu gali pats ištirti savo klausą. Tam vienoje rankoje laikomas garsiau tiksintis laikrodis. Kita ranka gerai uždengiama ausis. Pradedant nuo peties nuotolio, laikrodis pamažu artinamas prie neuždengtos ausies iki pasigirs jo tiksėjimas. Tuomet tiksliai išmatuojamas likęs atstumas nuo laikrodžio iki ausies. Po to išmatuojamas šis girdimumo atstumas keletui jaunų žmonių su gera klausa. Iš gautų rezultatų nustatomas vidutinis atstumas, kurį pavadinkime norminiu. Padaliję atstumą, nustatytą atskirai kiekvienai savo ausiai, iš norminio atstumo, gauname santykinį dydį, nusakantį mūsų klausą.

Vairuotojas, kurio klausa susilpnėjusi, turi atsargiau vairuoti atidžiau stebėti kelią priešais, iš šonų ir iš užpakalio (veidrodyje). Automobilyje su uždaru kėbulu derėtų nuleisti stiklą šoniniame lange, kad, esant reikalui, pro langą būtų galima pasižiūrėti atgal. Gerokai pablogėjusiai klausai būtini stiprintuvai. Vairuotojai naudoja du stiprintuvus, atskirai kiekvienai ausiai. Mikrofonus įsideda į striukės viršutines kairę ir dešinę kišenes arba prisitvirtina krūtinės kairėje ir dešinėje pusėse, kad signalai į ausis patektu iš abiejų šonų. Tuomet galima nustatyti ne tik garso pobūdi ir intensyvumą, bet ir jo krypti.

Patiko? Pasidalink

Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Patiko? Pasidalink

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų

Sukaupęs tam tikrą patirtį, vairuotojas gali, neatitraukdamas akių nuo kelio, žvilgsniu aprėpti visą prietaisų panelę.

Naktį visi, prietaisai yra apšviečiami lemputėmis, kurių šviesa kartais erzina vairuotojo akis. Tuo atveju šviesos intensyvumą dera sureguliuoti specialiu jungikliu, įjungiančiu varžą į prietaisų apšvietimo lempučių grandinę.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų. Pavyzdžiui, manometro rodyklė rodo nulinį arba jam artimą slėgį. Dėmesio — pavojus! Nedelsiant reikia išjungti variklio uždegimą, perjungti pavarų perjungimo svirtį į neutralią padėtį ir, lėtai stabdant automobilį, važiuoti į tinkamą stovėti vietą dešinėje kelio pusėje.

Jeigu tuo metu automobilis važiavo greitai, tai iš įsibėgėjimo nesunku privažiuoti prie patogiausios stovėjimui vietos. Būtina pasirinkti ją patogią, nes žemas slėgis rodo, kad yra rimtas gedimas, kuriam pašalinti reikės ilgesnio laiko.

Kokią išvadą daro vairuotojas, matydamas, kad alyvos slėgio rodyklė labai svyruoja, net pasiekia nulį? Matyt, variklio tepimo sistemoje nėra alyvos. Tikriausiai trūko vienas iš vamzdžių, tiekiančių alyvą į filtrą. Tuo lengva įsitikinti stovėjimo vietoje, apžiūrėjus kelio paviršių po automobiliu. Pastebėtos riebalų dėmės rodo, jog spėjimas buvo teisingas.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Vairuotojas, apžvelgęs prietaisų parodymus, mato, kad termometras rodo aukštą aušinimo skysčio temperatūrą, o ampermetro rodyklė — nedideli akumuliatorių baterijos iškrovimą. Kas gi atsitinka? Užsikimšo radiatorius? Tačiau kodėl ampermetro parodymai neatitinka normos?

Vairuotojas turi palyginti du požymius — aukštą temperatūrą bei akumuliatorių baterijos iškrovimą — ir pagalvoti, kas gi atsitiko. Matyt, nutrūko ventiliatoriaus dirželis, sukantis vandens siurblį ir generatorių. Radus tinkamą stovėjimui vietą, sustojama ir uždedamas naujas dirželis, kurį visada reikia turėti atsargai.

Gedimui atsitikus naktį ir gyvenvietėje, sustojimui pasirenkama vieta prie žibinto. Automobilis turi būti gerai apšviestas ir .matomas kitiems vairuotojams. žibinto šviesos reikia ir remontui.

Atstumas nuo priekyje važiuojančio automobilio

Pasistengsime atsakyti į klausimą, kokiu atstumu turime važiuoti nuo priekyje važiuojančio automobilio, viena, kad neužimtume per daug vietos važiuojamojoje dalyje, o kita, kad visada ir bet kokiomis sąlygomis galėtume, esant reikalui, sustabdyti savo automobilį.

Tinkamam atstumui nuo priekyje važiuojančio automobilio nustatyti, vadovaujamasi tam tikrais nuostatais. Vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad jo automobilio stabdžių efektyvumas yra ne blogesnis, negu priekyje važiuojančiojo. Jis turi būti tikras ir tuo, kad priekinio automobilio „stop“ signalas užsidega tiksliai stabdymo momentu. Be to, įsitikina, kad jo automobilis ir priekyje važiuojantis turi vienodą padangų ir kelio paviršiaus sukibimo koeficientą.

Šiuo atveju abiejų automobilių stabdymo sąlygos artimos ir jų stabdymo kelias, važiuojant tuo pačiu greičiu, turi būti vienodas.

Patiko? Pasidalink

Kaip supakuoti baldus pervežimui? Jūsų laukia vertingi patarimai

Jei jūsų laukia savarankiškas baldų pervežimas Vilniuje, tokiu atveju verta žinoti, kad visus planuojamus pervežti baldus yra būtina ypač kruopščiai, tinkamai ir atsakingai supakuoti, priešingu atveju iškyla tikimybė juos pažeisti. Tačiau, kaip tai padaryti? Juo labiau, kad skirtingi baldai turi būti pakuojami skirtingai. Taigi, siūlome susipažinti su vertingais patarimais ir, žinoma, jais pasinaudoti.

Kuo anksčiau – tuo geriau

Jei planuojate pervežti vos vieną baldą, tokiu atveju jį pakuoti galite pradėti dar ir pervežimo dieną, tikrai pakaks laiko šiai užduočiai. Tačiau, jei planuojate pervežti keliolika baldų, juos pakuoti pradėkite likus bent kelioms dienoms iki išvežimo. Tai padės išvengti streso; skubos, kuri neretai tampa darbo kokybę prastinančiu veiksnu, o taip pat ir užtikrins, kad visi baldai bus supakuoti tinkamai.

Investuokite į kokybiškas pakavimo priemones

Nemaža dalis žmonių galvoja, kad visai nesvarbu, kokios pakavimo priemonės bus naudojamos šiam tikslui, tad neretai stengiasi sutaupyti kokybės sąskaita. Tačiau tai – tikrai ne pats išmintingiausias sprendimas, kadangi prastos kokybės pakavimo priemonės dažnu atveju negali tinkamai apsaugoti baldų nuo neigiamo aplinkos poveikio. Taigi, kol baldai pasieks kelionės tikslą, bus pažeisti.

Įvardinkite

Jei baldai dedami į dėžes ar suvyniojus į pakavimo priemones, neįmanoma matyti, kur ir koks baldas yra, įvardinkite supakuotus objektus – užrašykite, kur ir koks baldas slepiasi. Tokiu atveju išpakavimas truks trumpiau ir bus sklandesnis.

Burbulinė plėvelė – tarp geriausiųjų

Nors baldams pakuoti skirtų priemonių yra daug, dėmesį verta atkreipti į tai, kad burbulinė plėvelė tikrai yra vienas geriausių pasirinkimų, kadangi ji ypač kokybiškai apsaugoti gaminius nuo neigiamo aplinkos poveikio, sumažina smūgių daromą žalą.

Iš stalčių ir spintelių išimkite daiktus

Atminkite, kad baldų gabenimas bus kur kas sklandesnis bei paprastesnis, jei iš  stalčių ir spintelių išimsite daiktus.

Na, ir, žinoma, nereikia pamiršti, jog ten, kur laukia baldų pervežimas, dažniausiai laukia ir daiktų pervežimas. Pastaruosius yra ypač patogu pervežti dėžėse. Vis dėlto dėmesį verta atkreipti į tai, kad  sunkesnius daiktus reikėtų dėti į mažesnes dėžes, o lengvus – į didesnes. Tai leis išvengti dėžių sugadinimo, plyšių ar net daiktų iškritimo.

Kaip matyti, kokybiškas baldų supakavimas nėra toks lengvas procesas – būtina įvertinti daug įvairių veiksnių. Vis dėlto, taip pat svarbu pastebėti, kad yra ir puiki išeitis, tai – profesionalus baldų pervežimas Vilniuje. Tiesa, šiuo atveju reikėtų pasirinkti pilną baldų pervežimą Vilniuje – tokiu atveju, baldai bus išmontuoti, supakuoti, pervežti, išpakuoti ir vėl sumontuoti.

Taip pat imta info: https://lt.wikipedia.org/w/index.php?search=patarimai&title=Specialus%3APaie%C5%A1ka&go=Rodyti&ns0=1&ns100=1

Patiko? Pasidalink

Teisiniai reikalavimai tarptautiniams krovinių vežimams

Transportas, ypač tarptautiniai vežimai, yra viena iš labiausiai reguliuojamų gamybos šakų Europoje. Kiekviena šalis turi daugybę įstatymų, nutarimų ir taisyklių, reguliuojančių viską – pradedant techniniais standartais, baigiant kainomis ir mokesčiais (Palšaitis, R. 1994). Pagrindinės probleminės sritys, suderinant Lietuvos kelių transporto veiklos teisinį reguliavimo mechanizmą su Europos Sąjungos reikalavimais, yra vežimo veiklos licencijavimas, leidimai vežti krovinius užsienio šalyse, technologijos ir saugumas (Šakalys, A., Palšaitis, R. 2006).

Įmonė, norinti verstis vežėjo automobiliais verslu, privalo:

  • būti geros reputacijos;
  • būti tinkamos finansinės padėties;
  • atitikti profesinei kompetencijai keliamas sąlygas (Butkevičius, J. 2008).

Leidimai vežti krovinius užsienio šalyse yra viena iš pagrindinių krovinių vežėjų verslą ribojančių priemonių. Remiantis tarptautiniais susitarimais, kroviniams gabenti Europos šalyse vežėjai privalo turėtidvišalius (daugiašalius) leidimus arba Europos transporto ministrų konferencijos išduotus (ETMK) leidimus. Leidimai paprastai suteikia teisę vežti krovinius tarp susitariančių šalių, vežti krovinius tranzitu per susitariančių šalių teritorijas ir vežti krovinius į trečiąsias šalis (Butkevičius, J. 2005).

Taip pat tarptautinius vežimus gali atlikti vežėjai, turintys Valstybinės kelių transporto inspekcijos išduotą licenciją, suteikiančią teisę vežti krovinius tarptautiniais maršrutais, išskyrus atvejus, kai tokios licencijos nereikalingos. Turinčių licenciją vežėjų transporto priemonės gali būti naudojamos krovinių vežimui tarptautiniais maršrutais, jei šios turi Valstybinės kelių transporto inspekcijos išduotą tai transporto priemonei licencijos kortelę, išskyrus atvejus, kai tokios kortelės nereikalingos (Baublys, A. 1996). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, licencijos buvo pervadintos į Europos Bendrijos licencijas, o licencijų kortelės – į Bendrijos licencijų kopijas (Butkevičius, J. 2008).

Svarbiausios tarptautinės konvencijos ir ir susitarimai, reglamentuojantys kelių transporto veiklą yra Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) bei Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). AETR susitarimas taikomas kiekvienos Susitariančiosios šalies teritorijoje visiems tarptautiniams vežimams keliais, kai važiuojama bet kokia transporto priemone, registruota minėtosios Susitariančiosios šalies teritorijoje arba bet kokios kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje. Šis susitarimas reglamentuoja vairuotojų amžių bei jų kvalifikaciją, vairavimo bei poilsio režimus, pertraukas, naudojamus kontrolės prietaisus bei aptaria tam tikras išimtis. CMR konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė. Konvencija netaikoma vežimams, vykdomiems pagal tarptautines pašto konvencijas; palaikų vežimui; būsto apstatymo vežimui persikraustant. CMR konvencija reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo ir vykdymo tvarką, vežėjo atsakomybę, taip pat jo atsakomybę prieš kitus asmenis, pretenzijų ir ieškinių teikimo tvarką (Butkevičius, J. 2005).

Patiko? Pasidalink