Jūra gydo žmogų

Jūra gydo žmogų. Pasaulinis vandenynas iki mūsų amžiaus vidurio vaidino tik transporto arterijų, jungiančių šalis ir žemynus, ir plastinių baltymų, riebalų bei trąšų iš dumblių (kompostų) tiekėjo vaidmenį. Tačiau išsekus tradiciniams gamtinių žaliavų įvairioms liaudies ūkio šakoms šaltiniams, žmogus buvo priverstas pakeisti šią pažiūrą į vandenyną. Milžiniškas ir įvairiarūšis jūros augalų ir gyvūnų pasaulis, kiekybiniu požiūriu daugiau kaip du kartus viršijantis sausumos augalų ir gyvūnų rūšinę sudėtį, iki šiol yra beveik nepaliestas.

Be tradicinių vaistų šaltinių — sausumos paviršiaus floros ir faunos, farmakologams ir gydytojams vis didesnių galimybių ir perspektyvų atveria vandenyno gyventojų pasaulis. Jūrinių organizmų (hidrobiontų), kaip potencialių vaistų šaltinio, tyrimas tik prasideda, yra pradinėje fazėje. Fotosintetinantys jūriniai augalai kasmet pagamina milžinišką kiekį organinių medžiagų. Vien dumbliai susintetina beveik 10 kartų daugiau riebalų, baltymų ir angliavandenių negu visi Žemės paviršiaus pievų, laukų ir miškų augalai.

Jūriniuose organizmuose yra įvairiausių medžiagų, iš kurių daugelis arba gydo, arba yra labai nuodingos. Tai žinojo seniausios visų žemynų pajūrio tautos. Liaudies medicina saugo ir rūpestingai perduoda iš kartos kartą nemažai senovinių receptų, kuriuose minimi dumbliai ir kiti jūriniai augalai. Liaudies gydytojai plačiai vartojo vaistus iš jų žaizdoms, nudegimams ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti. Dar XVIII amžiuje Rusijos mokslų akademijos akademikas S. Krašeninikovas savo darbuose užsiminė, pavyzdžiui, apie jūros kopūstų vartojimą liaudies medicinoje.

Pasaulinio vandenyno biologinių išteklių tyrimo intensifikavimui, kurio tikslas — panaudoti juos medicinoje, žymų impulsą davė tarptautinė konferencija. Jos darbotvarkėje buvo problema „jūros vaistai“. Per trumpą laiką įvairių šalių mokslininkai sukaupė labai daug informacijos iš jūrinių organizmų chemijos. Pastaraisiais metais imtasi ieškojimų šioje srityje, taip pat realizuojamos „jūros vaistų“ ieškojimo nacionalinės programos; tai padėjo atrasti keletą šimtų įdomių farmakologiniu požiūriu junginių.

Mūsų šalyje kryptingų jūrinių organizmų biologiškai aktyvių medžiagų tyrimų tikslas — panaudoti juos medicinoje ir kitose liaudies ūkio šakose, pirmą kartą įgyvendinti Jūrų žuvininkystės ir okeanografijos Atlanto mokslinio tyrimo instituto, kuriame buvo įkurtas specialus hidrobiontų biologiškai aktyvių medžiagų sektorius, programose. Prie Centrinio gydytojų tobulinimosi instituto Maskvoje suorganizuota nauja probleminė hidrobiontų farmacijos ir audinių kultūros laboratorija.

Šiose tyrimo įstaigose ištirta hidrobiontų panaudojimo medicinos praktikoje ir gyvulininkystėje kai kurios savybės ir galimybės. Šalia cheminės sandaros ir naujoviško farmakologinio veikimo biologiškai aktyvios medžiagos naudingos ir tuo, kad jos prieinamos, jų didelės atsargos, vyksta nuolatinė masinė jų reprodukcija (atsinaujinimas). įdomių ir perspektyvių farmakologiniu požiūriu medžiagų rasta ir jūriniuose augaluose.

Pavyzdžiui, daugelis iš jų pasirodė turintys itin aktyvių ir vertingų įvairiapusio farmakologinio spektro medžiagų: antikoaguliantų, antibiotikų, antivirusinių, priešopinių ir kitų junginių. O atskiruose mūsų planetos regionuose skirtingu laiku ir įvairiais medicininiais tikslais vartojamos pavienės „jūros dovanų“ rūšys — dumbliai, kaip jodo, bromo, agaragaro ir kt. šaltinis.

Patiko? Pasidalink

Žolių vonios — tai namų kurortas

Senovės gydytojai Hipokratas ir Avicena šalia gimnastikos, masažo ir gydomojo badavimo vonias laikė svarbiausia gydomąja priemone ir plačiai jas rekomendavo savo pacientams, XVIII amžiuje gydymas vandeniu plačiai paplito Vakarų Europoje, jo gynėjai buvo vokiečių mokslininkas Prisnias ir Kneipas, įrodę vandens procedūrų svarbą tiek ligotam, tiek ir sveikam organizmui. Šiuolaikinėje medicinoje gydomosios vonios skirstomos į gėląsias – gėlo, be druskos, vandens; sudėtines su jūros druskos, spyglių arba kėnių ekstrakto ir dujų priedu; mineralines, jūrines, mineralines dujines ir kt. Bendrosios vonios temperatūra gali būti įvairi: nuo 20°C ir žemesnės temperatūros vonios vadinamos šaltomis, 25 32° — vėsiomis, 34-36° artimomis kūno temperatūrai, 37 39° šiltomis, 40 42°C — karštomis.

Procedūrų trukmė gali svyruoti nuo 1-2 minučių (šaltų ir karštų vonių) iki kelių valandų. Paprastai bendrosios vonios, kurios temperatūra 36-38°C, trukmė būna 15-20 minučių. Sustosime detaliau prie bendrųjų higieninių ir gydomųjų vonių, kurias galima paruošti iš nuoviro susmulkintų savaime augančių maistinių ir vaistinių augalų, vartojamų šiuolaikinės medicinos. Plačiai naudoti šias vonias mums diktuoja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, kai didelė gyventojų dalis gyvena gerai įrengtuose butuose su visais patogumais, kurie yra būtini tokioms procedūroms. Tačiau šiuo požiūriu jos praktiškai iki šiol nevartojamos. O juk žolių vonios — tai namų kurortas.

Patogu, pigu, efektyvu. Tokios vonios prieinamos visiems norintiesiems. Žaliavos joms paruošti galima įsigyti vaistinėje, o geriau pačiam prisirinkti laisvalaikio valandomis per pasivaikščiojimą užmiestyje. Be to, vonioms tinkamos prastos, paprastai vidujai nevartojamos vaistinių augalų dalys: visa antžeminė vaistinės ramunės, valerijono, dilgėlės, sukatžolės ir daugelio kitų augalų dalis. Nuovirui vonioms paruošti galima vartoti krūmų, ievos, putino, avietės, serbento, kadagio, erškėčio šakas, žievę ir šaknis, pušies ir eglės spyglius, beržo ir kitų augalų lapus. Reikalingų augalų galima prisirinkti, kai raunami kelmai vietose, kuriose jie auga, arba kai kertamas miškas.

Vaistinių augalų visų dalių kompleksinis panaudojimas — štai ta opi ieškojimo problema, kurią išspręsti yra gana aktualu ir mūsų dienomis. Nekelia abejonių didelė higieninė ir gydomoji žolių vonių sveikatos ir grožio šaltinio vertė. Vonios gali būti naudojamos, o tai ypač svarbu, ambulatorinėje praktikoje tiek daugeliui lėtinių vidaus organų ligų, tiek ir odos ligoms gydyti. Ypač svarbios medžiagų apykaitą reguliuojančios ir bendrai organizmą stiprinančios vonios su tokiais vaistiniais augalais, kaip aviža (žydėjimo metu), lakišius, dobilas, dilgėlė, varnalėša, serbentas (lapai), pušies, balteglės ir kedro spygliai, taip pat asiūklis, rūgtis, takažolė, ramunė, mėta, raudonėlis, čiobrelis ir kt.

Patiko? Pasidalink

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų, kuriais siekiama didinti organizmo apsaugines jėgas, jo atsparumą nepalankiems poveikiams. Yra nemažai receptų gydomųjų vonių, į kurias įeina vaistiniai augalai. Paminėsime vieną iš jų: paprastojo raudonėlio žolės 1 dalis, didžiosios dilgėlės lapų ir stiebų — 5, ramunės žolės — 3, juodojo serbento lapų 2, paprastojo čiobrelio žolės 2, triskiaučio lakišiaus žolės 5 dalys. Šie. auksinės oranžinės spalvos antpilai maloniai kvepia, jie apvalo odą nuo medžiagų apykaitos produktų, suteikia jai elastiškumo, stangrumo, pašalina nemalonų kvapą. Be to, veikia organizmą raminamai, gerina medžiagų apykaitą.

Vonios optimali temperatūra 35 38°, tačiau priklausomai nuo organizmo individualumo gali būti aukštesnė arba žemesnė. Greitai augantis kūdikio organizmas reikalauja rūpestingos odos priežiūros. Tokia priežiūra neįmanoma be vonių su įvairių žolių antpilu. Vonios gali būti naudojamos jau „nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių (vietoj paplitusių vonių su kalio permanganatu). Šalia dezinfekuojančio veikimo augalų antpilas odą veikia įvairiapusiškai, o per ją ir visą kūdikio organizmą.

Pirmiausia vonia su atitinkamai parinktų žolių antpilu panaikina patogeninę mikroflorą, atstato normalų odos išorinio sluoksnio (epidermio) funkcionavimą esant įvairiems patologiniams procesams, nukrypimams nuo normos, pagerina apykaitos produktų, toksinų ir kitų kenksmingų organizmui medžiagų išskyrimą pro odą, o tai dažnai būna, kai vaikai serga įvairiomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, diatezėmis. žolių vonios gerai veikia kūdikio centrinę nervų sistemą, tai daro jas nepakeičiamu profilaktiniu gydomuoju veiksniu. Bendrai stiprinančios organizmą vaikų vonios gali susidėti iš nedaugelio augalinių komponentų.

Taigi galima daryti vonias iš lakišiaus, ramunės, čiobrelio, dilgėlės, avižos (žydinčios) ir kitų augalų, atskirai paimtų, nuoviro, bet geriau juos vienaip arba kitaip maišyti vienus su kitais. Galimi tokie mišinio variantai: lakišius, ramunė, aviža ir čiobrelis; lakišius, dilgėlė, raudonėlis; beržas (lapai), juodasis serbentas (lapai), rūgtis, takažolė (žolė), lakišius; dilgėlė, asiūklis, lakišius, plautė, putinas (šakos), aviža, čiobrelis. Šiuo atveju galima imti visų augalų po lygiai. Vonios su šių augalų antpilu dezinfekuoja, bendrai stiprina organizmą, ramina, reguliuoja medžiagų apykaitą ir kartu efektyviai gydo įvairias alergines ligas, ypač eksudacines diatezes, vaikų egzemas.

Antpilas turi malonų, švelnų aromatą. žolių antpilui tinka tik emaliuota, o ne plastmasinė arba cinkuota vonia. Vandens temperatūra įprastinė — 36-38°, vonios trukmė 10-20 minučių. Antpilui paruošti reikia 150-200 g žaliavos, (iki 15 metų amžiaus vaikų voniai). žaliavos dozė visoms vonioms, ypač gydomosioms, tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, gali būti padidinta kiekvienu konkrečiu atveju. Nuovirui paruošti bendrajai voniai suaugusiam žmogui reikia paimti 500-700 g išdžiovintų ir susmulkintų žolių arba 1,5-3,0 kg natūralaus drėgnumo žaliavos, sudėti ją į 8-10 litrų šalto vandens, užvirinti (šaknis, šakas, stambius stiebus virinti 10-15 minučių), duoti pritraukti 40-50 minučių, iškošti ir supilti vonią, po to prileisti reikiamą kiekį vandens.

Maudymąsi gydomosiose voniose turi stebėti gydytojas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju nustatys procedūrų temperatūrą, periodiškumą ir trukmę. Higieninės vonios galimos tik tada, kai oda yra švari. Po vonios nereikia apsiplauti vandeniu, negalima vartoti muilo.

Patiko? Pasidalink

Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu

Riebią odą švarina ir tonizuoja losjonas. Jo veikimas priklauso nuo sudėties, į kurią įeina augalų antpilai: gysločio, jonažolės, kraujažolės, rožės vainiklapių vaško. Visi šie augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fitoncidų, organinių rūgščių ir t. t.). Veido oda trinama suvilgytu „Floros“ losjonu vatos tamponu 1-2 kartus per dieną. Prieš vartojimą pageidautina losjoną suplakti. Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu. Gydytojai kosmetologai rekomenduoja įvairius drėkinamuosius (vilgomuosius) kremus, emulsijas. Vietoj vandens geriau vartoti losjonus (išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia drėkinti, skalauti, vilgyti), kurie valo odą: „Rožių vanduo“ (turi ramunės ir medetkos antpilo), „Agurkų pienas“, „Chlorofilo losjonas“ ir kt.

Veido ir kaklo oda trinama suvilgytu losjone vatos tamponu iš apačios j viršų apskritiminiais judesiais (ratais) arba vadinamųjų odos kryptimi. Losjonai valo veidą, minkština, švelnina odą. Naudingi ir vadinamieji aliejiniai kompresai. Persikų, alyvų arba saulėgrąžų aliejus pakaitinamas švariame inde ir juo tepamas veidas vatos tamponu. Po to paeiliui ant veido dedamas pergamentinis popierius, vata arba rankšluostis. Po 15 20 minučių kompresas nuimamas, oda nuvaloma sausais tamponais. Aliejuose esantys riebalai, vitaminai, prasismelkę į odą, saugo ją nuo žalingų veiksnių, suminkština, padaro elastiškesnę (stangresnę), sulaiko nuo per ankstyvo raukšlių atsiradimo.

Esant sausai odai, ypač kai ji pradeda glebti, tikslinga vartoti losjoną „Rožių vanduo“, kuriame yra natūralaus rožių aliejaus, boro rūgšties ir glicerino. Jis labai tinka žmonėms, kurių oda plona ir labai jautri. Oda trinama smarkiai suvilgytu „Rožių vandens“ losjone vatos tamponu 1-3 kartus per dieną. Negalima nepaminėti puikaus minkštinančio ir gerai valančio odą „Alavijo“ kremo. Gerai veikia ir biokremas „Lelija“, turintis vitamino Alanolino, persikų arba abrikosų aliejaus. Teigiamai užsirekomendavo kremas „Drėkinamasis“, kuriame yra šermukšnio nuoviro, jonažolės antpilo, rožės vainiklapių vaško ir kitų augalų kompleksas.

Sausai odai rekomenduojami taip pat kremai, turintys augalinių komponentų, tokie, kaip „Flora“ sausai odai, „Griozy“, „Liudmila“, „Romaška“, „Večer“, „Zemlianičnyj“, „Limonyj“ ir kt. Daug nemalonumų padaro paprastieji veido spuogai. Dažniau jie atsiranda jaunystėje ir labai priklauso nuo lytinių liaukų funkcijos. Kai jaunuolių veidą išberia spuogai, vartojama keletas losjonų. Kai kuriuos jų galima pasigaminti namuose: valgomasis šaukštas medetkos spiritinės tinktūros ir pusė stiklinės virinto vandens; valgomasis šaukštas ąžuolo žievės užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti apie valandą, iškošiama per marlę, pridedama pusę stiklinės degtinės ir 1 citrinos sultys.

Kai jaunuolių veidą išberia paprasti spuogai, naudingos yra kaukės iš medetkos, jonažolės ir varnalėšos. Imama 20 g jonažolės žolės (sausų žiedų ir lapų), 10 g varnalėšos šaknies vienai stiklinei vandens, verdama 10 minučių, atšaldoma ir iškošiama. nuovirą pridedama valgomasis šaukštas medetkos. Procedūros daromos 2-3 kartus per savaitę. Būtina veido odą įtrinti 2 kartus — rytą ir vakare 50 % medetkos tinktūra, alavijo sultimis, biolosjonu „Flora“ ir ištepti biokremu BTO.

Patiko? Pasidalink

Ko reikia komponavimui

Gėlininkai, dažnai eksponuojantys savo kompozicijas gėlių parodose, ypač kuriantys puokštes plokščiuose induose, gerai žino, kaip reikalingas kenzanas gėlėms. Be jo neįmanoma sukurti meniškos kompozicijos. Kaip jau buvo minėta, į jį gėlės smeigiamos norima kryptimi, be to, kenzaną įsmeigtas žiedas tvirtai laikosi, jo nereikia ramstyti ar raišioti.

Tokį kenzaną galima pasigaminti ir patiems. metalinę dėžutę pripilama smėlio, jį prismaigstoma vinučių galvutėmis į viršų taip, kad jos kyšotų kelis milimetrus, ir viskas užpilama lydytu švinu. Jam sustingus ir atšalus, dėžutė apverčiama, smėlis išbyra, lieka tik kenzanas. Daroma ir taip: cementas sumaišomas su smėliu ir vandeniu, supilamas į kokią nors formą (dėžutę) ir dar drėgną mišinį tankiai prismaigstoma vinučių ar smeigtukų (smaigaliais viršų).

Cementui sustingus, vinutės gerai laikys puokštę. Tačiau toks kenzanas lengvas, ir susmeigtos gėlės jį gali apversti. Kad jis būtų sunkesnis, cemento masę įdedamas švino gabalėlis arba, prieš darant kompoziciją, jis priklijuojamas prie sauso indo dugno rankomis suminkštintu plastilinu. Tokiam kenzanui vartojamos vinutės ar smeigtukai iš nerūdijančio metalo.

Jei nėra nei švino, nei cemento, iš samanų daromas kamuolys, apvyniojamas plona viela — gaunamas tvirtas, kompaktiškas kamuoliukas. Jis dedamas indo vidurį, o vielos galai pritvirtinami prie indo kraštų, kad gėlės jo neapverstu. Tada smailiu pagaliuku daromos angos, kurias smeigiamos gėlės.

Komponavimui būtinas sekatorius — žiedkočiams, šakelėms patrumpinti, lapams nupjaustyti. Kartais kompozicijos elementais būna plonastiebiai varpiniai augalai, žolės. Ant kenzano susmeigtos jos nesilaiko. Tokiais atvejais reikėtų turėti didesnio skersmens tuščiavidurį augalo stiebą. Į nedideli (2 cm) tokio stiebo gabalėlį įstatomas varpinis augalas ir pasmeigiamas norima kryptimi. Galima surišti keletą varpinių augalų ir kartu pasmeigti ant kenzano.

Kai puokštė komponuojama pintinėlėje su lanku, atskiri žiedai prie lanko pritvirtinami plona vielele. Vainikams pinti ir gėlėms pritvirtinti reikia įvairaus storio vielos. Kuriant sausas puokštes, prireikia plastilino, plaktuko, vinių, žirklių, vielos.

PUOKŠTĖS SUDARYMO TECHNIKA

Iš pas mus augančių gėlių (rūtų, lelijų, tulpių ir kitų), eglių ir pušų šakelių galime puikiausiai kurti originalias puokštes. Tam tikslui tinka ir aguonos, rugiagėlės, ramunės, taip pat varpiniai augalai, iš kurių sukuriamos puikios miniatiūros.

Dabar būdingas laisvas, asimetrinis puokščių komponavimo stilius. Toks medžiagos sugrupavimas panašus natūraliai, ir sudarytojas gali čia parodyti savo išradingumą bei fantaziją.

Reikia vengti bet kokio dirbtinumo, perkrovimo. Saikingų linijų ir derinių kompozicija bus gražesnė ir grakštesnė.

Perėmę iš klasikinių ikebanos principų tai, kas mums naudinga ir priimtina, galime kurti savitą puokščių komponavimo būdą. Pavyzdžiui, imame septynias pagrindines puokščių formas: pusmėnulio, S-posūkinę, trikampio, skritulio, lanko, bokšto, tradicinę. Jas įvairiname, atsižvelgdami tai, kokiai progai skiriame puokštę, kokias turime gėles.

Taigi kiekvienos puokštės pagrindas viena iš jau minėtų septynių formų. Pavyzdžiui, lygiašonį trikampį galima komponuoti j kairę ar į dešinę vazos pusę. Lankas gali būti išlenktas ir įlenktas. Tradicine forma gėlės skirtingas puses išdėstomos nuo centro. Ta pati puokštė gali būti ir tradicinė, ir S-posūkinė, taip pat ir trikampio, ir pusmėnulio formos.

Patiko? Pasidalink

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu. Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis“.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Patiko? Pasidalink

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Patiko? Pasidalink

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais“. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Patiko? Pasidalink

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai. Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Patiko? Pasidalink

Auginant įvairias svogūnines arba gumbasvogūnines gėles

Prieš sodinimą į substratą reikia primaišyti mikroelementų To trąšų kiekio, kuris skiriamas pagrindiniam tręšimui, neužtenka, kad augalai gerai augtų per visą augimo periodą, nes dalis jų išplaunama iš dirvos, o kitą dalį augalai sunaudoja. Todėl, praėjus 2 mėn. po sodinimo, augalus reikia papildomai tręšti kas 2 savaitės. Prasikalus pumpurams, augalai tręšiami kas savaitė. Augalams žydint, daroma pertrauka, o po žydėjimo jie dar 1-2 kartus patręšiami. Daugiausia tręšiama azoto ir kalio trąšomis (10-20 g mineralinių druskų 10 l vandens). Kai maža saulėtų dienų, N ir K20 santykis turi būti 1 :2, o kai šviesos intensyvumas geras — 1 : 1. Du tris kartus augalai patręšiami geležies junginiais. Geležies sulfato imama apie 5 g 10 l vandens. Labai naudinga augalus papildomai tręšti kalcio salietros tirpalu arba atskiestomis srutomis, kai pasirodo žiedpumpuriai. Kalcio salietros tirpalu (15-20 g 10 l vandens) augalai laistomi dar po žydėjimo vieną kartą — išauga didesni gumbasvogūniai.

Hidroponinis frezijų auginimas

Kai kur frezijos auginamos hidroponiniu būdu. Penigsfeldas nurodo, kad šiuo būdu auginamų frezijų žiedų derlių galima gauti iki 50% didesni, negu auginant dirvoje ir išauginti labai gerus gumbasvogūnius. Nustatyta, kad geriausias hidroponinis substratas frezijoms — žvyras arba smulki skalda. Hidroponiniame tirpale turi būti 0,15-0,3 druskų.

Gali būti sudaromi tokie tirpalai:

Makroelementai pagal Penigsfeldą, mikroelementai pagal Hooglandą:

Šiltnamių mikroklimato sąlygos

Temperatūra. Auginant įvairias svogūnines arba gumbasvogūnines gėles šiltnamiuose, reikia žinoti, kada žiedai pradeda formuotis svogūnuose ir kokia tam palankiausia temperatūra.

Frezijų centrinio žiedyno užuomazgos formuojasi per pirmąsias 6-8 savaites. Optimali temperatūra tuo metu 15°C. Tokia temperatūra turi būti nors 6 savaites po sodinimo, vėliau ji priklauso nuo šviesos intensyvumo.

Spalio—lapkričio mėnesiais, kada šviesos intensyvumas labai mažas, ir debesuotomis dienomis vėlesniais žiemos mėnesiais palaikoma 8-10 °C temperatūra.

Žemesnėje temperatūroje žiedai lėtai formuojasi ir dažnai išauga deformuoti.

Jeigu, pasodinus gumbasvogūnius, temperatūra būna aukštesnė kaip 20°C, formuojasi daug lapų, jie auga intensyviai, dėl to augalai pradeda žydėti gerokai vėliau. Paprastai frezijos žydi, išaugus 5-6 lapams, 24 °C temperatūroje žiedpumpuriai sukraunami, kai augalai turi 12-14 lapų. Dėl to labai pailgėja jų augimo laikas.

1965-1967 m. Danijoje, Virumo bandymų stotyje buvo atlikti tokie bandymai. Rijnveld’s Golden Yellow ir Gloria Solis veislių augalai 4 savaites po sodinimo augo 13 °C, o vėliau 6, 10, 15, 20, 25 °C temperatūroje.

Paaiškėjo, kad palankiausia buvo 15 °C temperatūra. Augalai, auginti žemesnėje kaip 15°C temperatūroje, žydėjo mėnesiu vėliau, stiebai buvo labiau šakoti, tačiau trumpesni, žiedų žiedynuose gerokai mažiau.

Aukštesnėje kaip 15 °C temperatūroje stiebai ir žiedynai buvo trumpi, stiebai beveik nesišakojo; 25 °C temperatūra pasirodė esanti kritinė— augalai visai nežydėjo. Žiedams formuojantis, kritinė yra 21 °C temperatūra.

Patiko? Pasidalink