Category Archive Gėlės

Pelargonijų būna įvairių spalvų ir formų, kai kurios paplitusios veislės yra zoninės, gebenės, kvapiosios ir karališkosios pelargonijos. Kai kurios populiarios veislės yra ‘Maverick’, ‘Ringo’ ir ‘Tango’ serijos, išvestos dėl kompaktiško augimo ir ryškių žiedų.

Pelargonijos (Pelargoniums), dar žinomos kaip erškėtrožės, yra Geraniaceae šeimos žydinčių augalų gentis.

Jie kilę iš Pietų Afrikos ir yra populiarūs dekoratyviniai augalai visame pasaulyje. Pelargonijos dažnai vadinamos pelargonijomis, nors tai techniškai neteisinga, nes tikrosios pelargonijos yra kitos genties augalai.

Pelargonijas palyginti lengva prižiūrėti, jas galima auginti tiek patalpoje, tiek lauke. Pateikiame keletą bendrų priežiūros patarimų:

Šviesa: Pelargonijos mėgsta ryškią, tiesioginę saulės šviesą, tačiau gali pakęsti ir lengvą šešėlį. Patalpose jas statykite prie saulėto lango.

Vanduo: Laistykite pelargonijas, kai dirva sausa. Venkite perlaistyti, nes tai gali sukelti šaknų puvinį. Tarp laistymų leiskite dirvožemiui šiek tiek išdžiūti.

Dirva: Naudokite gerai drenuojamą dirvožemio mišinį, nes pelargonijoms nepatinka permirkęs dirvožemis. Galite naudoti standartinį vazonų mišinį arba specialų pelargonijų mišinį.

Trąšos: Pelargonijas naudinga reguliariai tręšti. Auginimo sezono metu (pavasarį ir vasarą) kas 2-3 savaites tręškite subalansuotomis, vandenyje tirpstančiomis trąšomis.

Genėjimas: Nukirpkite silpnus ar peraugusius stiebus, kad jie augtų vešliau ir augtų daugiau žiedų.

Žiemos priežiūra: Pelargonijos yra jautrios šalčiui, todėl žiemos mėnesiais jas reikėtų perkelti į patalpą arba uždengti. Tuo metu laistykite rečiau, nes augalas pradeda ramybės periodą.

Laikydamiesi šių bendrųjų priežiūros patarimų, galėsite džiaugtis gražiais pelargonijų žiedais ir lapais daugelį metų.

Pelargonijų veislių yra daugybė, jos skiriasi žiedų spalvomis, lapų formomis ir augimo įpročiais.

Štai kelios dažniausiai pasitaikančios rūšys:

Zoninės pelargonijos: Tai labiausiai paplitęs pelargonijų tipas, pasižymintis ryškiais, spalvingais žiedais ir išskirtinėmis lapų „zonomis”.

Pelargonijos su gebenės lapais: Šių pelargonijų stiebai ir maži, gebenės formos lapai puikiai tinka pakabinamiems krepšeliams arba žemės dangai. Žiedai paprastai būna mažesni nei kitų rūšių pelargonijų.

Kvapnialapės pelargonijos: Kaip rodo pavadinimas, šių augalų lapai kvepia, o juos patrynus skleidžia malonų kvapą. Žiedai paprastai būna maži ir ne tokie ryškūs kaip kitų rūšių pelargonijų.

Karališkosios pelargonijos: Tai taip pat vadinamos Martha Washington pelargonijomis, kurių žiedai dideli, raukšlėti ir įvairių spalvų. Jos yra išrankesnės nei kitų rūšių pelargonijos, todėl, kad gerai augtų, jas reikia kruopščiai laistyti ir genėti.

Unikalios veislės: Yra daug unikalių ir neįprastų pelargonijų veislių, pavyzdžiui, „Skeleton Rose” su sudėtingais, skeletą primenančiais žiedais arba „Black Velvet” su tamsiais, aksominiais lapais.

Nesvarbu, kokią pelargonijų rūšį pasirinksite, paprastai jas lengva prižiūrėti ir jos puikiai tinka auginti tiek kambaryje, tiek lauke.

Gentyje yra apie 100 rūšių. Priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimai. Paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Lietuvoje miškuose auga miškinė lelija.

Baltoji lelija (L. candidum), dažnai vadinama juozapine”, kilusi iš Pietų Europos ir Pietvakarių Azijos. Užauga 60-150 cm, svogūnai balti. Žiedai kvapus, balti, suburti stiebų viršūnėse. Žydi birželio-liepos mėnesį. Po mėnesio stiebai nunyksta, o rudenį išauga keli lapai, kurie per žiemą išlieka žali.

Karališkoji lelija (L. regale) yra kilusi iš Kinijos. Užauga iki 150 cm aukščio. Svogūnai rausvai violetiniai. Žiedai stambūs, iki 15 cm skersmens. Išorinėje pusėje vainiklapiai rožiniai, vidinėje – balti. Žiedai stipriai maloniai kvepia. Žydi liepos mėnesį.

Raudonoji lelija (L. bulbiferum) užauga 60-80 cm aukščio. Stiebas stačias. Lancetiškų lapų pažastyse užaugina stiebinius svogūnėlius. Žydi birželio pabaigoje. Žiedai statūs, oranžiškai raudoni su didelėmis tamsiomis dėmėmis. Vainiklapiai truputį atlenkti į išorę. Tuo skiriasi nuo kitų lelijų rūšių, nes vainiklapiai būna labiau atsilenkę atgal.

Lelijos dirvožemiui nereiklios, bet mėgsta lengvą, laidžią, trąšią žemę, saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą, pakenčia dalinį pavėsį. Sodinamos lysvėse, sudaromos grupės vejose. Auginamos ir puokštėms.

Dauginama sėklomis, svogūnais ir svogūnų skiltelėmis bei jaunais svogūnėliais. Svogūnai sodinami rugsėjo mėnesį 12-20 cm gyliu. Iškastų svogūnų nereikia džiovinti, jie turi būti tuoj sodinami į žemę. Vienoje vietoje auga 5-6 metus. Persodinti galai iš pradžių silpnai žydi.

Gentyje yra apie 250 rūšių. Priklauso vilkdalginių (Iridaceae) šeimai. Savaime auga Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auga dvi rūšys. Vilkdalgiai yra daugiamečiai žoliniai augalai su storais, mėsingais šakniastiebiais. Lapai pamatiniai, plokšti, kardiški, stiebai pavieniai su keletu žiedų viršūnėje.

Hibridinis vilkdalgis (I. hybrida) dažnai auginamas darželiuose. Šie vilkdalgiai suskirstyti į 10 grupių. Populiariausia iš jų yra barzdotųjų vilkdalgių grupė. Ant išorinių apyžiedžio lapelių jie turi tankių plaukelių išaugas, primenančias barzdelę. Dauguma veislių žydi birželio pradžioje.

Vienas žiedas žydi 2 dienas. Jie būna įvairių spalvų: vienspalviai, dvispalviai, kantuoti ir pan. Dauginama vien vegetatyviškai: dalijant kerelius pavasarį, rudenį ar vasarą. Galima ir žydinčius, tik reikia nupjauti žiedyną, kad augalas sustiprėtų.

Hibridiniai vilkdalgiai gerai auga saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Mėgsta vidutinio derlingumo, neutralios reakcijos, vandeniui laidžią dirvą. Vienoje vietoje gali augti 4-5 metus. Naudinga apie kerus pabarstyti kaulamilčių ar pelenų.

Nereikia pertręšti azotinėmis trąšomis. Veislės su aukštais stiebais ir dideliais žiedais pririšamos prie atramų. Peržydėjusius stiebus geriau išpjauti. Jautrias veisles žiemai pridengti.

Gentyje yra apie 300 rūšių. Priklauso asparaginių (Aspiragaceae) šeimai. Paplitę šilto ir rytinio pusrutulio vidutinio klimato juostos kraštuose.

Tankiašakis smidras (A. densiflorus) yra dažniausiai kambariuose auginama smidrų rūšis, kilusi iš Pietų Afrikos. Šakos svyrančios, šviesiai žalios. Žydi smulkiais, baltais, kvapiais žiedeliais. Subrandina raudonas, vienasėkles uogas, kuriomis augalai gali būti dauginami.

Sodinami į didesnius negu kitoms gėlėms vazonus, kad užtektų vietos naujiems gumbeliams užaugti. Žemės mišinys sudaromas iš kompostinės, lapinės ir smėlio. Auginami šviesioje kambario vietoje. Naudinga reguliariai apipurkšti drungnu vandeniu, ypač esant karštam ir sausam orui. Nemėgsta tiesioginių saulės spindulių.

Nuskynus augančių šakų viršūnėles, užaugina daug smulkių šoninių šakelių. Smidrai dauginami kerų dalijimu, auginiais ir sėklomis. Kerai dalijami pavasarį persodinant augalus. Auginiai sodinami kovo mėnesį. Sėklos sėjamos tik ką sunokusios.

Laikomos ilgiau darosi nedaigios. Sėjama sausio-vasario mėnesį. Prieš tai sėklas reikia 2 paras pamirkyti šiltame vandenyje. Sudygsta po 4-6 savaičių. Sėkloms ir auginiams žemė turi būti 18-20°C temperatūros. Rugsėjo mėnesį sėjinukai susodinami į mažus puodelius. Per žiemą gali būti laikomi vėsiame, 10-12°C temperatūros kambaryje.

Gentyje daugiau kaip 200 rūšių. Priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai. Turi gražius lapus ir žiedus. Į kalankių gentį dabar įjungta anksčiau buvusi atskira briofilų gentis. Tai gyvavedžiai augalai, jų lapų išpjovose užauga daug mažų augaliukų, kurie nukritę ant žemės lengvai įsišaknyja ir auga. Jais galima dauginti.

Banguotoji kalankė (K. crenata). Jos stiebai gana ploni, iki 50 cm aukščio, apaugę priešiniais gana stambiais, ovaliais lapais su 2 prielapiais pamate. Žydi pirmais augimo metais žiemą. Žiedai rausvi.

Mėgsta lengvą, puveningą žemę, šviesią patalpą, gausų laistymą. Žiemą laikoma 12-15°C temperatūros šviesioje patalpoje, laistoma saikingai. Kalankės dauginamos auginiais ir sėklomis.