Jūra gydo žmogų. Pasaulinis vandenynas iki mūsų amžiaus vidurio vaidino tik transporto arterijų, jungiančių šalis ir žemynus, ir plastinių baltymų, riebalų bei trąšų iš dumblių (kompostų) tiekėjo vaidmenį. Tačiau išsekus tradiciniams gamtinių žaliavų įvairioms liaudies ūkio šakoms šaltiniams, žmogus buvo priverstas pakeisti šią pažiūrą į vandenyną. Milžiniškas ir įvairiarūšis jūros augalų ir gyvūnų pasaulis, kiekybiniu požiūriu daugiau kaip du kartus viršijantis sausumos augalų ir gyvūnų rūšinę sudėtį, iki šiol yra beveik nepaliestas.

Be tradicinių vaistų šaltinių — sausumos paviršiaus floros ir faunos, farmakologams ir gydytojams vis didesnių galimybių ir perspektyvų atveria vandenyno gyventojų pasaulis. Jūrinių organizmų (hidrobiontų), kaip potencialių vaistų šaltinio, tyrimas tik prasideda, yra pradinėje fazėje. Fotosintetinantys jūriniai augalai kasmet pagamina milžinišką kiekį organinių medžiagų. Vien dumbliai susintetina beveik 10 kartų daugiau riebalų, baltymų ir angliavandenių negu visi Žemės paviršiaus pievų, laukų ir miškų augalai.

Jūriniuose organizmuose yra įvairiausių medžiagų, iš kurių daugelis arba gydo, arba yra labai nuodingos. Tai žinojo seniausios visų žemynų pajūrio tautos. Liaudies medicina saugo ir rūpestingai perduoda iš kartos kartą nemažai senovinių receptų, kuriuose minimi dumbliai ir kiti jūriniai augalai. Liaudies gydytojai plačiai vartojo vaistus iš jų žaizdoms, nudegimams ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti. Dar XVIII amžiuje Rusijos mokslų akademijos akademikas S. Krašeninikovas savo darbuose užsiminė, pavyzdžiui, apie jūros kopūstų vartojimą liaudies medicinoje.

Pasaulinio vandenyno biologinių išteklių tyrimo intensifikavimui, kurio tikslas — panaudoti juos medicinoje, žymų impulsą davė tarptautinė konferencija. Jos darbotvarkėje buvo problema „jūros vaistai“. Per trumpą laiką įvairių šalių mokslininkai sukaupė labai daug informacijos iš jūrinių organizmų chemijos. Pastaraisiais metais imtasi ieškojimų šioje srityje, taip pat realizuojamos „jūros vaistų“ ieškojimo nacionalinės programos; tai padėjo atrasti keletą šimtų įdomių farmakologiniu požiūriu junginių.

Mūsų šalyje kryptingų jūrinių organizmų biologiškai aktyvių medžiagų tyrimų tikslas — panaudoti juos medicinoje ir kitose liaudies ūkio šakose, pirmą kartą įgyvendinti Jūrų žuvininkystės ir okeanografijos Atlanto mokslinio tyrimo instituto, kuriame buvo įkurtas specialus hidrobiontų biologiškai aktyvių medžiagų sektorius, programose. Prie Centrinio gydytojų tobulinimosi instituto Maskvoje suorganizuota nauja probleminė hidrobiontų farmacijos ir audinių kultūros laboratorija.

Šiose tyrimo įstaigose ištirta hidrobiontų panaudojimo medicinos praktikoje ir gyvulininkystėje kai kurios savybės ir galimybės. Šalia cheminės sandaros ir naujoviško farmakologinio veikimo biologiškai aktyvios medžiagos naudingos ir tuo, kad jos prieinamos, jų didelės atsargos, vyksta nuolatinė masinė jų reprodukcija (atsinaujinimas). įdomių ir perspektyvių farmakologiniu požiūriu medžiagų rasta ir jūriniuose augaluose.

Pavyzdžiui, daugelis iš jų pasirodė turintys itin aktyvių ir vertingų įvairiapusio farmakologinio spektro medžiagų: antikoaguliantų, antibiotikų, antivirusinių, priešopinių ir kitų junginių. O atskiruose mūsų planetos regionuose skirtingu laiku ir įvairiais medicininiais tikslais vartojamos pavienės „jūros dovanų“ rūšys — dumbliai, kaip jodo, bromo, agaragaro ir kt. šaltinis.

Senovės gydytojai Hipokratas ir Avicena šalia gimnastikos, masažo ir gydomojo badavimo vonias laikė svarbiausia gydomąja priemone ir plačiai jas rekomendavo savo pacientams, XVIII amžiuje gydymas vandeniu plačiai paplito Vakarų Europoje, jo gynėjai buvo vokiečių mokslininkas Prisnias ir Kneipas, įrodę vandens procedūrų svarbą tiek ligotam, tiek ir sveikam organizmui. Šiuolaikinėje medicinoje gydomosios vonios skirstomos į gėląsias – gėlo, be druskos, vandens; sudėtines su jūros druskos, spyglių arba kėnių ekstrakto ir dujų priedu; mineralines, jūrines, mineralines dujines ir kt. Bendrosios vonios temperatūra gali būti įvairi: nuo 20°C ir žemesnės temperatūros vonios vadinamos šaltomis, 25 32° — vėsiomis, 34-36° artimomis kūno temperatūrai, 37 39° šiltomis, 40 42°C — karštomis.

Procedūrų trukmė gali svyruoti nuo 1-2 minučių (šaltų ir karštų vonių) iki kelių valandų. Paprastai bendrosios vonios, kurios temperatūra 36-38°C, trukmė būna 15-20 minučių. Sustosime detaliau prie bendrųjų higieninių ir gydomųjų vonių, kurias galima paruošti iš nuoviro susmulkintų savaime augančių maistinių ir vaistinių augalų, vartojamų šiuolaikinės medicinos. Plačiai naudoti šias vonias mums diktuoja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, kai didelė gyventojų dalis gyvena gerai įrengtuose butuose su visais patogumais, kurie yra būtini tokioms procedūroms. Tačiau šiuo požiūriu jos praktiškai iki šiol nevartojamos. O juk žolių vonios — tai namų kurortas.

Patogu, pigu, efektyvu. Tokios vonios prieinamos visiems norintiesiems. Žaliavos joms paruošti galima įsigyti vaistinėje, o geriau pačiam prisirinkti laisvalaikio valandomis per pasivaikščiojimą užmiestyje. Be to, vonioms tinkamos prastos, paprastai vidujai nevartojamos vaistinių augalų dalys: visa antžeminė vaistinės ramunės, valerijono, dilgėlės, sukatžolės ir daugelio kitų augalų dalis. Nuovirui vonioms paruošti galima vartoti krūmų, ievos, putino, avietės, serbento, kadagio, erškėčio šakas, žievę ir šaknis, pušies ir eglės spyglius, beržo ir kitų augalų lapus. Reikalingų augalų galima prisirinkti, kai raunami kelmai vietose, kuriose jie auga, arba kai kertamas miškas.

Vaistinių augalų visų dalių kompleksinis panaudojimas — štai ta opi ieškojimo problema, kurią išspręsti yra gana aktualu ir mūsų dienomis. Nekelia abejonių didelė higieninė ir gydomoji žolių vonių sveikatos ir grožio šaltinio vertė. Vonios gali būti naudojamos, o tai ypač svarbu, ambulatorinėje praktikoje tiek daugeliui lėtinių vidaus organų ligų, tiek ir odos ligoms gydyti. Ypač svarbios medžiagų apykaitą reguliuojančios ir bendrai organizmą stiprinančios vonios su tokiais vaistiniais augalais, kaip aviža (žydėjimo metu), lakišius, dobilas, dilgėlė, varnalėša, serbentas (lapai), pušies, balteglės ir kedro spygliai, taip pat asiūklis, rūgtis, takažolė, ramunė, mėta, raudonėlis, čiobrelis ir kt.

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų, kuriais siekiama didinti organizmo apsaugines jėgas, jo atsparumą nepalankiems poveikiams. Yra nemažai receptų gydomųjų vonių, į kurias įeina vaistiniai augalai. Paminėsime vieną iš jų: paprastojo raudonėlio žolės 1 dalis, didžiosios dilgėlės lapų ir stiebų — 5, ramunės žolės — 3, juodojo serbento lapų 2, paprastojo čiobrelio žolės 2, triskiaučio lakišiaus žolės 5 dalys. Šie. auksinės oranžinės spalvos antpilai maloniai kvepia, jie apvalo odą nuo medžiagų apykaitos produktų, suteikia jai elastiškumo, stangrumo, pašalina nemalonų kvapą. Be to, veikia organizmą raminamai, gerina medžiagų apykaitą.

Vonios optimali temperatūra 35 38°, tačiau priklausomai nuo organizmo individualumo gali būti aukštesnė arba žemesnė. Greitai augantis kūdikio organizmas reikalauja rūpestingos odos priežiūros. Tokia priežiūra neįmanoma be vonių su įvairių žolių antpilu. Vonios gali būti naudojamos jau „nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių (vietoj paplitusių vonių su kalio permanganatu). Šalia dezinfekuojančio veikimo augalų antpilas odą veikia įvairiapusiškai, o per ją ir visą kūdikio organizmą.

Pirmiausia vonia su atitinkamai parinktų žolių antpilu panaikina patogeninę mikroflorą, atstato normalų odos išorinio sluoksnio (epidermio) funkcionavimą esant įvairiems patologiniams procesams, nukrypimams nuo normos, pagerina apykaitos produktų, toksinų ir kitų kenksmingų organizmui medžiagų išskyrimą pro odą, o tai dažnai būna, kai vaikai serga įvairiomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, diatezėmis. žolių vonios gerai veikia kūdikio centrinę nervų sistemą, tai daro jas nepakeičiamu profilaktiniu gydomuoju veiksniu. Bendrai stiprinančios organizmą vaikų vonios gali susidėti iš nedaugelio augalinių komponentų.

Taigi galima daryti vonias iš lakišiaus, ramunės, čiobrelio, dilgėlės, avižos (žydinčios) ir kitų augalų, atskirai paimtų, nuoviro, bet geriau juos vienaip arba kitaip maišyti vienus su kitais. Galimi tokie mišinio variantai: lakišius, ramunė, aviža ir čiobrelis; lakišius, dilgėlė, raudonėlis; beržas (lapai), juodasis serbentas (lapai), rūgtis, takažolė (žolė), lakišius; dilgėlė, asiūklis, lakišius, plautė, putinas (šakos), aviža, čiobrelis. Šiuo atveju galima imti visų augalų po lygiai. Vonios su šių augalų antpilu dezinfekuoja, bendrai stiprina organizmą, ramina, reguliuoja medžiagų apykaitą ir kartu efektyviai gydo įvairias alergines ligas, ypač eksudacines diatezes, vaikų egzemas.

Antpilas turi malonų, švelnų aromatą. žolių antpilui tinka tik emaliuota, o ne plastmasinė arba cinkuota vonia. Vandens temperatūra įprastinė — 36-38°, vonios trukmė 10-20 minučių. Antpilui paruošti reikia 150-200 g žaliavos, (iki 15 metų amžiaus vaikų voniai). žaliavos dozė visoms vonioms, ypač gydomosioms, tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, gali būti padidinta kiekvienu konkrečiu atveju. Nuovirui paruošti bendrajai voniai suaugusiam žmogui reikia paimti 500-700 g išdžiovintų ir susmulkintų žolių arba 1,5-3,0 kg natūralaus drėgnumo žaliavos, sudėti ją į 8-10 litrų šalto vandens, užvirinti (šaknis, šakas, stambius stiebus virinti 10-15 minučių), duoti pritraukti 40-50 minučių, iškošti ir supilti vonią, po to prileisti reikiamą kiekį vandens.

Maudymąsi gydomosiose voniose turi stebėti gydytojas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju nustatys procedūrų temperatūrą, periodiškumą ir trukmę. Higieninės vonios galimos tik tada, kai oda yra švari. Po vonios nereikia apsiplauti vandeniu, negalima vartoti muilo.

Riebią odą švarina ir tonizuoja losjonas. Jo veikimas priklauso nuo sudėties, į kurią įeina augalų antpilai: gysločio, jonažolės, kraujažolės, rožės vainiklapių vaško. Visi šie augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fitoncidų, organinių rūgščių ir t. t.). Veido oda trinama suvilgytu „Floros“ losjonu vatos tamponu 1-2 kartus per dieną. Prieš vartojimą pageidautina losjoną suplakti. Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu. Gydytojai kosmetologai rekomenduoja įvairius drėkinamuosius (vilgomuosius) kremus, emulsijas. Vietoj vandens geriau vartoti losjonus (išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia drėkinti, skalauti, vilgyti), kurie valo odą: „Rožių vanduo“ (turi ramunės ir medetkos antpilo), „Agurkų pienas“, „Chlorofilo losjonas“ ir kt.

Veido ir kaklo oda trinama suvilgytu losjone vatos tamponu iš apačios j viršų apskritiminiais judesiais (ratais) arba vadinamųjų odos kryptimi. Losjonai valo veidą, minkština, švelnina odą. Naudingi ir vadinamieji aliejiniai kompresai. Persikų, alyvų arba saulėgrąžų aliejus pakaitinamas švariame inde ir juo tepamas veidas vatos tamponu. Po to paeiliui ant veido dedamas pergamentinis popierius, vata arba rankšluostis. Po 15 20 minučių kompresas nuimamas, oda nuvaloma sausais tamponais. Aliejuose esantys riebalai, vitaminai, prasismelkę į odą, saugo ją nuo žalingų veiksnių, suminkština, padaro elastiškesnę (stangresnę), sulaiko nuo per ankstyvo raukšlių atsiradimo.

Esant sausai odai, ypač kai ji pradeda glebti, tikslinga vartoti losjoną „Rožių vanduo“, kuriame yra natūralaus rožių aliejaus, boro rūgšties ir glicerino. Jis labai tinka žmonėms, kurių oda plona ir labai jautri. Oda trinama smarkiai suvilgytu „Rožių vandens“ losjone vatos tamponu 1-3 kartus per dieną. Negalima nepaminėti puikaus minkštinančio ir gerai valančio odą „Alavijo“ kremo. Gerai veikia ir biokremas „Lelija“, turintis vitamino Alanolino, persikų arba abrikosų aliejaus. Teigiamai užsirekomendavo kremas „Drėkinamasis“, kuriame yra šermukšnio nuoviro, jonažolės antpilo, rožės vainiklapių vaško ir kitų augalų kompleksas.

Sausai odai rekomenduojami taip pat kremai, turintys augalinių komponentų, tokie, kaip „Flora“ sausai odai, „Griozy“, „Liudmila“, „Romaška“, „Večer“, „Zemlianičnyj“, „Limonyj“ ir kt. Daug nemalonumų padaro paprastieji veido spuogai. Dažniau jie atsiranda jaunystėje ir labai priklauso nuo lytinių liaukų funkcijos. Kai jaunuolių veidą išberia spuogai, vartojama keletas losjonų. Kai kuriuos jų galima pasigaminti namuose: valgomasis šaukštas medetkos spiritinės tinktūros ir pusė stiklinės virinto vandens; valgomasis šaukštas ąžuolo žievės užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti apie valandą, iškošiama per marlę, pridedama pusę stiklinės degtinės ir 1 citrinos sultys.

Kai jaunuolių veidą išberia paprasti spuogai, naudingos yra kaukės iš medetkos, jonažolės ir varnalėšos. Imama 20 g jonažolės žolės (sausų žiedų ir lapų), 10 g varnalėšos šaknies vienai stiklinei vandens, verdama 10 minučių, atšaldoma ir iškošiama. nuovirą pridedama valgomasis šaukštas medetkos. Procedūros daromos 2-3 kartus per savaitę. Būtina veido odą įtrinti 2 kartus — rytą ir vakare 50 % medetkos tinktūra, alavijo sultimis, biolosjonu „Flora“ ir ištepti biokremu BTO.