Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją

GRIPAS VIEŠPATAUJA

„Gripper“ — prancūziškas žodis, reiškiantis „gaudyti“. Ne be reikalo juk sakome “susigavau gripą“. Nors neaišku, ar gripu sirgo mūsų protėviai. Jei ir sirgo, tai ne taip dažnai. Jie siautėja tik keliasdešimt metų vienu metu kenčia milijonai žmonių skirtingose šalyse. Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją.

Pirmą kartą pandemija paminėta 1889 1891 m. Iki 1918 m. gripas pasireikšdavo tik atskirose vietose ir žymiai švelniau. Bet 1918 m. gripas, prasidėjęs Ispanijoje, paplito po visą Europą. Per trejus metus mirė 2 milijonai žmonių. Istorinis įvykis.

1957 m. pandemija prasidėjo Azijoje. Pasekmės nebuvo tokios baisios, nes ketvirtajame dešimtmetyje atradus gripo virusą, su juo imta kovoti temperatūra mažinančiais, prakaitą varančiais, bendrą organizmo atsparumą didinančiais vaistais, o esant reikalui – ir antibiotikais. Tačiau, tiesą sakant, gripas tyčiojasi iš medikų pastangų, bet kokia forma prasidėdamas kada nori ir kur nori. Iki šios dienos nėra vaistu, sėkmingai gydančių nuo gripo.

Gripu serga netgi arkliai. Jei liga nesusikomplikuoja, ji trunka 3—5 dienas, pasireikšdama karščiavimu, akių uždegimu, virškinimo sutrikimu. Bet jei arkliai išgyja, tai susirgę paršeliai dažniausiai padvesia, nes gripas jiems sukelia plaučių uždegimą. Pietų ir Šiaurės Amerikoje paprastai serga suaugusios kiaulės, tačiau jos sveiksta.

Lygindami, kaip serga žmonės ir gyvūnai, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad virusas įsitaiso gyvūnų, ypač naminių gyvulių (paukščių, kiaulių, arklių), organizme, kurį laiką nesukeldamas jokių pokyčių, vėliau suaktyvėja ir kryžminasi su žmogaus virusu. Kuo nešvaresnė aplinka, tuo sąlygos daugintis palankesnes. Atsiradę palikuonis — nauja, kelianti pavojų gripo viruso atmaina.

Tačiau taip mano „ne visi. Priešininkų kontrargumentai: jau keletą metu pasaulyje nepasirodė nauja viruso atmaina, nes mus i patalą guldo tie patys, prieš keletą ar keliolika metų sukėlė epidemiją ir identifikuoti virusai. 1977-1978 m. pasaulyje klajojo penktajame dešimtmetyje atrastas virusas. Tai leidžia daryti išvadą, kad žmogaus organizme gyvuoja keletas viruso atmainų, puolančių mus pagal principą: prieš mane esi beginklis, todėl nugalėsiu aš.

Velso universiteto mokslininkai Fredas Hoilas ir Čandra Vikramosingas teigia, kad gripo virusai užsikonservuoja viršutiniuose atmosferos sluoksniuose 50 km aukštyje. Maksimalaus Saulės aktyvumo periodu iš atomų sudaryti ”saulės vėjai“ gali nublokšti žemyn ir gripo virusus. Tada Žemėje ir kyla nauja pandemija.

Neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara

Kiekvienas kabineto narys bei vyresnieji Baltųjų Rūmų padėjėjai bet kada gali ateiti tiesiai pas prezidentą. To nebuvo Reigano laikais. Bušas mėgsta išklausyti jų nuomonę, bet sprendimus visuomet priima pats. Laikraštis “The Washington Post” cituoja kartą jo pasakytus žodžius: “Esu dėkingas savo laimės žvaigždei, kad per kabineto Susirinkimus mes pešamės kaip katės su šunimis, bet priėmę sprendimą veikiame kaip viena darni komanda”. Prezidentas moka vertinti iniciatyva ir nebijo prisiimti savo dalį kaltės, gerbia žmones, mokančius laikyti liežuvį už dantų, ir džiaugiasi maloniais netikėtumais. Bušas vertina lojalumą ir žaidimą komandoje. “Bet, —įspėja minėtas laikraštis, nedarykite klaidos – jis mėgsta būti komandos kapitonu ir savo užsispyrusiems padėjėjams nevengia pareikšti: ”Jei taip viską gerai žinote, kodėl jūsų neišrinko prezidentu?“

Bet kokio darbo šis visuomenės veikėjas imasi labai energingai, ir energingai atlieka iki pabaigos. Per respublikonų partijos suvažiavimą kandidatas į prezidentus pasakė: “Tikslas — apibrėžtas, vadinasi, tikslas — pasiektas”. Tuo jis ir grindžia visą veiklą. Šiandien prezidentas gerai žino, kaip funkcionuoja vyriausybė, ir mėgsta patampyti ją už vadžių, jis nevengia patikrinti, kokiais kanalais gauta jam pateikta informacija. Be to, Bušas mėgsta žinoti, kas skrenda lėktuvu Nr.1 (Jungtinių Valstijų prezidento lėktuvu), kas žaidžia Baltųjų rūmų korte, kas jodinėja po parką ir kas prie ko pasodinamas per pietus Baltuosiuose rūmuose. Toks dabartinio prezidento vadovavimo stilius, kaip ir kiekvienas kitas, turi savų pliusų ir minusų.

Bet neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara. Šią apkūnią žilaplauke moterį labai myli ir gerbia eiliniai amerikiečiai, laikydami ją gerumo ir pasiaukojimo simboliu. Dabar kiekvieną prezidento žmonos žingsnį įdėmiai seka spauda, bet niekas nedrįsta pasakyti, kad gerus darbus ji daro dėl reklamos. Tokia ši moteris buvo visada. Visuomet ji kiek galėdama stengėsi padėti kitiems. Tai jos gyvenimo būdas, ir kuo labiau augo vaikai, tuo daugiau laiko ji galėjo tam skirti.

Barbaros energingos veiklos ištakos jos asmeniniame gyvenime. Todėl ir padaro ji daugiau negu buvusių prezidentų žmonos. “U.S. News and World Report” korespondentui prezidentienė pasakojo, kad 1976 metais ją buvo apėmusi stipri depresija. Tai atsitiko po to, kai Bušai grįžo iš Kinijos, kur jie praleido dvejus metus. Tarnyba Pekine neatimdavo iš Džordžo Bušo daug laiko, todėl jie visuomet būdavo kartu. Drauge važinėdavosi po Tiananmeno aikštę dviračiais, drauge eidavo apžiūrėti miesto įžymybių, drauge lankė draugus. Bet tapęs CŽV direktoriumi Bušas ištisas dienas ir vakarus praleisdavo darbe. Be to, Barbara nemoka saugoti paslapčių, todėl jie susitarė, kad Džordžas jai nieko nepasakos. Barbara pasijuto apleista ir nelaiminga: “Vis verkiau, nes jaučiausi labai įskaudinta”, — prisimena šalies pirmoji ledi. ”Faria Barbara ir susirūpino apieistais ir nelaimingais žmonėmis vaikais ir seneliais. Labai daug laiko ji praleisdavo Sveikatos apsaugos centre, kur buvo gydomi sunkiai sergantys vaikai ponia Buš keisdavo patalynę, prausdavo ligonius, plaudavo plaukus. Tuomet ji susidraugavo su keliomis slaugėmis ir pacientais, su kuriais susitinka ir šiandien. Darbas ligoninėje padėjo. Po pusės metų depresija praėjo.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma. Veikiau ji panėšėjo į vieniša moterį. Nė vienas aukštuomenės vyrų, tarp kurių ji sukinėjosi, neturėjo jėgų išlaikyti tokią nepriklausoma būtybę. Didysis rusų kunigaikštis, Vestminsterio hercogas, poetas Polis Reverdi, dekoruotojas Polis Iribas, mylimasis polo žaidėjas visi greit pasitraukdavo nuo jos arba mirdavo. Tokiai energingai moteriai neužteko modelių namų Kambono gatvėje ir apartamento “Rico” viešbutyje. Kol madmuazelę supo sujaudinta publika, viskas buvo gerai. Bet sekmadieniais ir vakarais, kai visi išsiskirstydavo, ją apimdavo neviltis. Dažnai Koko kompaniją palaikydavo tik asistente Lilu Markan. Kai ir jos nebūdavo, Koko pasikviesdavo savo akvadi Žami Mironė, 33-ejų metų vyrą. 77 metų madmuazelė netgi pasisiūlė jam į žmonas. Žanas vesti atsisakė, bet dirbti liko. Lilu rytais pasitikdavo ponia viešbutyje, palydėdavo į modelių namus, kur Koko tuoj pat nušvisdavo, atsigaudavo, suspinduliuodavo idėjomis ir gyvybingumu, o vakarais mergina guldydavo ją į lovą. Nežinia, ar jos šeimininkė žinojo, kad yra raminančių vaistų, padedančių užmigti.

Madmuazelė nesistengė kalbėti tiesą toks buvo jos būdas. Reporteriai jos klausdavo, iš anksto žinodami, kad Šanel pameluos. Tebėra neaišku, ar jos tėvas buvo netikėlis, ar žymus pirklys, ar ja augino teta, ar priglobė našlaičių namai, ar ji “išrado” “maža, juodą suknelę.”, kai lydėjo mirusio mylimojo Rojaus Sapeiio, ar atsiminusi skurdžius drabužius našlaičių prieglaudoje? gal joje madmuazelė iš viso negyveno? Šanel mėgo sakyti: “Aš susikūriau savo gyvenimo istorija, nes tikroji man nepatiko”. Tuomet jau nebuvo nė vieno gyvo bendraamžio, galėjusio ja paneigti.

Savo stilių ir vienatve ji išlaikė iki mirties. Po dviejų telefoniniu skambučiu kuriuos Lilu palaikė tiesiog šeimininkės kaprizais, atskubėjusi į “Rica” mergina rado ją bemirštančia. Šanel gulėjo lovoje, po plačiai atvertais langais, apsivilkusi baltą pižama. Buvo vienas jos taip nekenčiamų sekmadieniu.

KĄ VADINAME PROZA, KĄ POEZIJA IR KĄ DRAMA?

Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!“

Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?

Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).

Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).

Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.

Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.

Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.

KOKS MUZIKOS KŪRINIO RYŠYS?

Mes skiriame vokalinius, instrumentinius ir vokalinius—instrumentinius kūrinius.

Vokaliniai kūriniai atliekami tik žmogaus balsu. Jie buvo plačiai paplitę viduramžiais, ypač renesanso epochoje.

Instrumentinės muzikos terminu apibrėžiame kūrinius, atliekamus muzikos instrumentais, solo arba ansambliu.

Vokalinė—instrumentinė muzika lygiai naudojasi tiek žmonių balsais, tiek ir muzikos instrumentais.

Instrumentinę muziką skirstome į orkestrine, kamerinę ir solinę.

Orkestriniai kūriniai rašomi įvairiems instrumentų ansambliams: simfoniniam orkestrui (mažam, dideliam ir padidintam), šokių ir džiazoorkestrui.

Toliau skirstoma jau pagal muzikines formas. Simfoniniam orkestrui kompozitoriai rašo įvairius kūrinius: simfonijas, simfonines poemas, uvertiūras, siuitas, koncertus.

Įvairaus tipo lengvosios šokių muzikos ansambliai ir džiazo orkestrai daugiausia atlieka įvairius šokius ir lengvojo žanro kūrinius.

Kamerinei muzikai priklauso kūriniai, parašyti mažam, tiksliai nustatytam instrumentų skaičiui ir jie atliekami nedidelėje salėje.

Labai įvairus yra solinės muzikos skyrius. Jai priklauso fortepijoniniai kūriniai arba kitiems instrumentams skirti kūriniai, atliekami solo ir akompanuojant fortepijonui. Tai sonatos, etiudai, preliudijos, fantazijos ir labai daug įvairių smulkių pjesių.

Vokalinė instrumentinė muzika skirstoma į draminę, chorinę ir solinę.

Pagrindinės draminės muzikos formos opera, muzikinė drama, operetė ir baletas. Šioms formoms būdinga draminis veiksmas ir tai, kad jos vaidinamos scenoje. Kiekvienoje iš šių formų dalyvauja vaidybos elementai, orkestras ir dainavimas; pavyzdžiui, opera ir operetė daugiausia remiasi dainavimu, drama orkestru, o baletas šokiu.

Chorinės muzikos skyriuje svarbiausiomis laikomos dvi jos formos: oratorija ir kantata.

Oratorija stambus kūrinys chorui, solistams vokalistams ir orkestrui, parašytas draminiu siužetu, bet skirtas koncertiniam atlikimui. XVII – XVIII amžių oratorijų turinys buvo daugiausia religinis; naujos oratorijos rašomos dabartinio gyvenimo temomis.

Kantata tai mažesnis kūrinys solistams, chorui ir ansambliui, parašytas įvairia tematika ir laisva forma.

Chorinei muzikai priklauso taip pat dainos pagrindinė solinės vokalinės instrumentinės muzikos forma.

KAS YRA ATOMINIS KATILAS

Kaip tik šioje vietoje prasideda naujo elemento plutonio atomų gimimo istorija.

Urano izotopo 238 branduolys, sugėręs neutroną, virsta kito urano izotopo U 239 branduoliu, kuris po dviejų tolesnių vienas po kito sekančių beta-skilimų virsta plutonio Pu 239 branduoliu.

Pu 239 atomų branduoliai turi tokią pat savybę kaip ir U 235 branduoliai: jų skilimas tam tikromis sąlygomis gali įgauti grandininės reakcijos formą, kurios metu atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis. Taigi plutonis taip pat yra atominis „kuras“.

Kadangi gamtinis uranas daugiausia susideda iš urano-238 branduolių, tai pirmųjų atominių katilų konstruktoriams tuojau pat kilo klausimas, kaip apsaugoti neutronus, kad jų nepagriebtų nedalūs urano-238 branduoliai, kaip išsaugoti neutronus grandininei reakcijai išsivystyti mane—235. Ir atsirado tai, ką jau mes pavadinome lėtintuvu. Jo vaidmuo—sulėtinti vos tik gimusių neutronų greitį, kad jų energija pasidarytų mažesnė. negu urano-238 rezonansinio pagriebimo energija. Ir tada šie neutronai galės ramiai skaldyti
urano—235 branduolius.

Žinoma, šiuo atveju neutrono kelias lėtintuve turi būti kuo trumpesnis, kad visa konstrukcija neišaugtų ligi milžiniško dydžio.

Kokias gi sąlygas turi sudaryti lėtintuvo atomai, kad jis galėtų iš esmės sulėtinti neutronų judėjimą vos per kelis susidūrimus?

Sąlyga neutronui greitai netekti savo greičio yra kuo mažiausias neutrono masės ir dalelės jo susidūrimo partnerio masės skirtumas.

Aptarsime kelias kandidatūras. Neutronui artimiausią masę turi vandenilio atomo branduolys—pavienis protonas. Tačiau šis atomas nepriimtinas kitu požiūriu, mat, protonas palyginti lengvai-sudaro patvarią porą protoną neutroną, kuris yra sunkiojo vandenilio atomo branduolys. Taigi galime sakyti, kad vandenilio atomas dažnai neatmuša, o sugeria neutroną.

Tolesniu kandidatu į lėtintuvus galėtų būti kaip tik sunkiojo vandenilio atomas. Sunkusis vanduo, į kurio sudėtį jis įeina, naudojamas kaip lėtintuvas. Šio lėtintuvo trūkumas tas, kad jį sunku gauti: labai mažai jo yra paprastame vandenyje ir iš ten jį sunku išskirti. Sunkusis vanduo—gana brangus produktas.

KAS YRA ATOMINIS KATILAS I DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS II DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS III DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS V DALIS

KADA BUVO IŠRASTAS MIKROSKOPAS?

Tada, kai buvo išrastas žiūronas, Vadinasi, apie 1600 metus. Žinomojo olandų optiko Zacharijaus Janseno dirbtuvėje Midelburge, vienoje iš garsiausiųjų Europoje dirbtuvių, buvo sukonstruotas ir mikroskopas.

Kaip ir žiūronas, turėjęs didelę reikšmę astronomijai, mikroskopas daug padėjo vystytis medicinai ir biologijai. Tačiau XVII amžiuje astronomija domino mokslininkus žymiai daugiau, negu mokslas apie gyvuosius organizmus. Todėl ir astronominis žiūronas, t y teleskopas, buvo patobulintas žymiai greičiau, negu mikroskopas.

Mikroskopas yra optinis prietaisas. su kuriuo galima gauti padidintus paprastomis sąlygomis nematomų daiktų vaizdus. Apžiūrinėdamas daiktą plika akimi iš geriausio matymui atstumo, t. y. per kokius 25 centimetrus, stebėtojas gali atskirti jo dalis tuo atveju, jeigu tarpas tarp jų yra apie 0,1 milimetro, o bakterijos, smulkūs kristalai yra žymiai mažesni. Su mikroskopu jau galima atskirti daiktų detales, jeigu atstumas tarp jų apie 0,0002 milimetro. Mikroskopas gali didinti visiems žinomos lupos išgaubto lęšio savybių dėka.

Antonis Levenhukas (1632—1723), kuris atrado bakterijas savo tyrinėjimams naudojosi atskirais didinamaisiais stiklais, kurie tais laikais ir atstojo vadinamąjį paprastą mikroskopą. Šiuo metu mikroskopai daromi iš ištiso lęšių komplekso ir yra labai tikslūs prietaisai. Levenhuko lęšių dydis prilygo segtuko galvutei, todėl, norint jais naudotis, reikėjo nepaprasto vikrumo ir puikaus regėjimo.

Pirmąjį tobulesnės konstrukcijos mikroskopą 1667 metais aprašė anglų mokslininkas Robertas Hukas (1635—1703). Šis prietaisas jau buvo aprūpintas įtaisu, apšviečiančiu tiriamus objektus. Išlikę su šio mikroskopo pagalba padarytų stebėjimų piešiniai rodo, kad jau tada jis buvo tikslus ir labai naudingas prietaisas moksliniams tyrinėjimams.

KAS YRA ATOMINIS GREITINTUVAS?

Atominis greitintuvas – fiziko prietaisas branduoliams tirti. Prietaisas — tai skamba kukliai. Greitintuvai yra milžiniški įrenginiai, kurių dydį galima palyginti su gyvenamaisiais namais, o svorį… Duosime konkretų pavyzdį.

Didžiausias pasaulyje greitintuvas – sinchrofazotronas, pastatytas Tarybų Sąjungoje 1956 metais, turi magnetą, kurio masė yra 36 tūkstančiai tonų. Jis patalpintas dideliame pastate, sulig keliais aukštais.

O kam reikalingas fizikams šis brangiai kainuojantis, galingas įrenginys? Sudaryti srautui pagreitintų įkrautų dalelių. su kuriomis galima ištirti atominių branduolių sandarą, išaiškinti jėgas, kurios jungia vieną su kita sudėtines šių branduolių dalis, ir daugeliui kitų mokslinių tikslų.

Galima sakyti, kad greitintuvas atomininkui fizikui yra savotiška patranka, kuria jis gali „šaudyti“ į atomų branduolius.

Kiekvienas greitintuvas (o jų yra daug ir įvairių tipų) pagreitina įkrautas daleles su elektros ir magneto jėgų pagalba. Šios dalelės (įvairių elementų elektronai, protonai, deutronai, jonai) turi būti elektros krūvio nešėjos nes elektros ir magneto jėgos gali veikti tik įelektrintas daleles. Elektronas yra elementaraus neigiamos elektros krūvio nešėjas, protonas ir deutronas (susidedąs iš protono ir neutrono) elementaraus teigiamos elektros krūvio nešėjai, o jonai yra paprasti įkrauti atomai, netekę dalies elektronų, sudarančių jų išorinius apvalkalus, arba gavę atliekamų elektronų, vadinasi, dalelės, turinčios teigiamą ir neigiamą elektros krūvį.

Elektros jėgos, veikiančios greitintuvuose greitinamas daleles, atlieka maždaug tą patį vaidmenį, kaip patrankos vamzdyje parakui degant susidarančių dujų stangrumo jėgos. Pabūklo sviedinys greitėja tik per tą trumpą laikotarpį, kai jis yra vamzdyje, nes tik tada jį veikia dujų stangrumo jėgos. Tuo momentu, kai sviedinys išlekia iš vamzdžio, dingsta jo judėjimą greitinančios jėgos, ir toliau sviedinys lekia iš inercijos.

Vadinasi, sviedinio veikimo spindulys labai daug priklauso nuo vamzdžio ilgio. Tai gerai Žino inžinieriai – artileristai ir toliašaudes patrankas visada gamina ilgais vamzdžiais.

Panaši problema kyla ir inžinieriams-atomininkams, kurie stato greitintuvus, tik Žymiai didesniu mastu. Norėdami sudaryti tinkamas sąlygas dalelėms spartinti, jie turi iš tam tikslui skirtos kameros pašalinti pavojingiausia priešą – orą. Kameroje greitinamas atominis sviedinys lėkdamas neturi sutikti nė vienos oro dalelės, nes toks susidūrimas sviediniui visada pražūtingas. Be to, inžinieriai atomininkai turi sudaryti tokias technines sąlygas, kad dalelės greitėtų kuo ilgiausiu keliu, nes tik tada galima suteikti dalelėms didelį greitį, vadinasi, ir didelę energiją.

Todėl ir daromi greitinimo vamzdžiai, ilgos vakuumo kameros, panašios į patrankų vamzdžius, arba uždarų Žiedų formos kameros, kurių viduje dalelės gali daug kartų suktis uždaromis trajektorijomis orbitomis.

O kaip priversti daleles judėti kreivomis trajektorijomis, pavyzdžiui, apskritimine orbita? Šiam tikslui reikia panaudoti tam tikrą jėgą.

Pasirodė, kad šiam tikslui geriausiai tinka magnetinės kilmės jėgos. Taigi paprastai greitintuvai turi galingus elektromagnetus, kurie sudaro stiprius magnetinius laukus. Tačiau net šie galingi magnetai gali priversti daleles daryti tik labai didelių spindulių ratus.

Dalelė palengva įeina pro nedidelę anga. Greitinanajame vamzdelyje dalelė palengva įgauna vis didesnį greitį, lėkdama tuštumoje tik viena kryptimi. Dalelė „persiskelia galvą“ į diską

Greitintuvo vakuumo kameroje dalelės judėjimas greitėja kreiva trajektorija (paprastai apskritimine arba artima apskritimui), daug kartų (šimtus tūkstančiu arba milijonus kartų) pralėkdama ja

Kaip tik dėl šių veiksnių atominiai greitintuvai yra tokie stambūs. Jų spartinamos dalelės, kad pasiektų didelį greitį, paprastai turi padaryti kelis šimtus tūkstančių apsisukimų, kurių metu jos nulekia kelią, lygų kelioms dešimtims tūkstančių kilometrų, o kartais ir dar ilgesnį. Dubnoje esančio Jungtinio instituto sinchrofazotrone greitinami protonai, kurie per 3,3 sekundės orbita apsisuka 4,5 milijono kartų. Per tą laiką jie nubėga 2,5 karto ilgesnį kelią, negu atstumas nuo Žemės ligi Mėnulio.

Tai labai ilgas kelias. Ir kiekvienas protonas, kuris jį nubėga, palieka greitintuvo vakuuminę kamerą greičiu, artimu šviesos greičiui. Beveik trys šimtai tūkstančių kilometrų per sekundę!

Atominiai greitintuvai yra labai brangūs įrenginiai, bet jų statyba šimteriopai apsimoka. Kiek iš tikrųjų be galo vertingų Žinių apie medžiagos sandarą ir mikrodalelių sąveiką gauta su jų pagalba! Artimiausia ateitis parodys, ką jų dėka galės padaryti fizikai. Visose pasaulio atominėse laboratorijose be paliovos vyksta galingų greitintuvų statybos lenktynės. Kiekvieno iš jų pasas yra elektronovoltais išreikšta pagreitintų dalelių energija, kurią atominis greitintuvas suteikia greitinamoms dalelėms. Pirmuosiuose greitintuvuose ši energija buvo lygi keliems šimtams tūkstančių elektronovoltų, šiuo metu ji viršijo jau dešimt milijardų šių vienetų.

Ši branduolinės fizikos sritis vystosi nepaprastai, sparčiu tempu. Naujausiais greitintuvais ne tik galima skaldyti atomų branduolius ir pažinti jų skilimo dėsnius, bet jie taip pat atskleidžia dideles galimybes dirbtinei medžiagos sintezei vykdyti. Jie padeda kurti naujas mikrodaleles, įgalina gauti naujus elementus, tokius, kokių natūralių gamtoje nepasitaiko.

KAS SUTEIKIA FORMĄ SNIEGO ŽVAIGŽDUTĖMS ir KRUŠOS RUTULIUKAMS?

Garuojantieji vandens baseinai vandenynai, jūros, upės — tiekia atmosferai vandens garus. Sniegas ir ledas taip pat garuoja (sublimuojasi) netirpdami. Prie žemės paviršiaus, arti vandens, oras gali turėti tik tam tikrą vandens garų kiekį; tas kiekis nevienodas, jis priklauso nuo temperatūros. Tada sakome, kad oras prisotintas vandens garų. Sumažėjus vandens garų prisotinto oro temperatūrai, garų perteklius suskystėja. Žemoje temperatūroje vandens garai lengviau virsta ledo kristalėliais, negu susikondensuoja į vandens lašelius.

Ledo kristalėlis gali atsirasti bei didėti ir neprisotintų garų aplinkoje, ne taip, kaip vandens lašai. Tokios sąlygos atsiranda aukštesniuose, šaltuose atmosferos sluoksniuose. Vandens garai kyla aukštyn, atvėsta, pasiekia atitinkamą prisotinimo laipsnį ir tuojau virsta ledu. Pirmieji kristalėliai turi nelygiasienių, pailgų prizmių arba plokščių taisyklingų šešiakampių formą. Ant šių pirmųjų kristalėlių nusėda vis daugiau vandens garų, ir tuo būdu atsiranda nauji, sudėtingesni kristalai. Toliau augdamos, snaigės įgauna dar gražesnių formų.

Vandens garų smarkiai persotintuose sluoksniuose ledo kristalėliai labai greitai didėja, virsdami skaidriais ledo rutuliukais. Krentančius tarp labai atvėsusių vandens lašelių, tuos rutuliukus suvilgo vanduo, kuris greitai sušąla. Tokiu būdu susidaręs ledo rutuliukas nustoja skaidrumo. Kitoks likimas ištinka ledo rutuliuką, jeigu jis, ilgą laiką nešiojamas oro srovių, yra debesyje. Tada žemutinėje debesies dalyje ant rutuliuko nusėda labai atvėsęs vanduo (susidaro skaidraus ledo sluoksnis), o viršutiniame sluoksnyje išsilaiko garai. Ant rutuliuko auga balti, neskaidrūs sluoksniai.

Tai krušos grūdai, susidedą iš pakaitomis susiklosčiusių sniego ir ledo sluoksniu. Dažnai krušos gabalėliai pasidaro dideli. Didžiausi jų kartais sveria 1 kilogramą, o jų skersmuo siekia apie 10 centimetrų. Kartais atsiranda vadinamasis ledinis lietus. Tai yra lietaus lašai, kurie iš viršaus sušalę, o viduje turi vandens.

Sublimacija — kai kaitinama kieta medžiaga betarpiškai virsta dujomis, apeidama skystąjį.

KIEKVIENAME KIETAME KŪNE YRA MAŽOS DALELĖS — MOLEKULĖS

JEIGU KIEKVIENAME KIETAME KŪNE YRA MAŽOS DALELĖS — MOLEKULĖS, KURIOS PER VIENA, SEKUNDĘ NUEINA TŪKSTANČIUS METRŲ, TAI KODĖL, KŪNAS NEPAILGĖJA IR NEIŠSIPLĖČIA?

Kaip žinoma, kiekvienas kūnas sudarytas iš labai mažų nuolat judančiu molekulių. Molekulių judėjimo pobūdis ir greitis priklauso nuo kūno fizinio būvio. Dujiniam kūne atstumas tarp dujų molekulių yra didelis, o jų sąveikos jėgos mažos. Dujų molekulės be paliovos netvarkingai juda visomis kryptimis. Kiekviena molekulė nuo vieno susidūrimo iki kito juda tiesia linija ir išeina į laisvą erdvę, kur kitos molekulės jau jų nesulaiko. Kadangi molekulės išsisklaido visomis kryptimis, tai dėl to dujos plečiasi ir jų tūris didėja. Dujų tankumui, t. y. molekulių kiekiui viename kubiniame centimetre gausėjant, jų tarpusavio traukos jėgos didėja taip, kad molekulės negali judėti nepriklausomai viena nuo kitos arba tolti viena nuo kitos. Tai būdinga jau skystam būviui.

Prie skysčio paviršiaus molekulių tarpe yra tokių, kurios turi pakankamai didelę judėjimo energiją ir gali įveikti sankabos jėgas, ištrūkti iš skysčio ir virsti garais. Tokių molekulių skaičius didėja, kylant temperatūrai, ir todėl aukštoje temperatūroje garavimas vyksta greičiau. Jeigu atstumas tarp molekulių dar sumažėja, atstūmio jėgos susilygina su traukos jėga. Dėl to gali susidaryti kristalinė gardelė, tai yrą tokia molekulių grupuotė, kurioje jos turi pastovią padėtį viena kitos atžvilgiu. Molekulėms, sudarančioms gardelę, nelengva ją palikti, ir jos juda svyruojamuoju judėjimu. Nors svyruojamojo judėjimo greitis labai didelis, tarpmolekulinės jėgos neleidžia molekulėms atitrūkti nuo grupės. Todėl kūnas neištįsta, nepailgėja ir neišsiplečia. Kietas kūnas gali plėstis arba ilgėti kaitinamas, kai molekulės juda intensyviau. Tada kūno molekulės nežymiai nutolsta viena nuo kitos, ir jis pailgėja, tačiau to mes plika akimi nepamatysime.