Jūra gydo žmogų

Jūra gydo žmogų. Pasaulinis vandenynas iki mūsų amžiaus vidurio vaidino tik transporto arterijų, jungiančių šalis ir žemynus, ir plastinių baltymų, riebalų bei trąšų iš dumblių (kompostų) tiekėjo vaidmenį. Tačiau išsekus tradiciniams gamtinių žaliavų įvairioms liaudies ūkio šakoms šaltiniams, žmogus buvo priverstas pakeisti šią pažiūrą į vandenyną. Milžiniškas ir įvairiarūšis jūros augalų ir gyvūnų pasaulis, kiekybiniu požiūriu daugiau kaip du kartus viršijantis sausumos augalų ir gyvūnų rūšinę sudėtį, iki šiol yra beveik nepaliestas.

Be tradicinių vaistų šaltinių — sausumos paviršiaus floros ir faunos, farmakologams ir gydytojams vis didesnių galimybių ir perspektyvų atveria vandenyno gyventojų pasaulis. Jūrinių organizmų (hidrobiontų), kaip potencialių vaistų šaltinio, tyrimas tik prasideda, yra pradinėje fazėje. Fotosintetinantys jūriniai augalai kasmet pagamina milžinišką kiekį organinių medžiagų. Vien dumbliai susintetina beveik 10 kartų daugiau riebalų, baltymų ir angliavandenių negu visi Žemės paviršiaus pievų, laukų ir miškų augalai.

Jūriniuose organizmuose yra įvairiausių medžiagų, iš kurių daugelis arba gydo, arba yra labai nuodingos. Tai žinojo seniausios visų žemynų pajūrio tautos. Liaudies medicina saugo ir rūpestingai perduoda iš kartos kartą nemažai senovinių receptų, kuriuose minimi dumbliai ir kiti jūriniai augalai. Liaudies gydytojai plačiai vartojo vaistus iš jų žaizdoms, nudegimams ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti. Dar XVIII amžiuje Rusijos mokslų akademijos akademikas S. Krašeninikovas savo darbuose užsiminė, pavyzdžiui, apie jūros kopūstų vartojimą liaudies medicinoje.

Pasaulinio vandenyno biologinių išteklių tyrimo intensifikavimui, kurio tikslas — panaudoti juos medicinoje, žymų impulsą davė tarptautinė konferencija. Jos darbotvarkėje buvo problema „jūros vaistai“. Per trumpą laiką įvairių šalių mokslininkai sukaupė labai daug informacijos iš jūrinių organizmų chemijos. Pastaraisiais metais imtasi ieškojimų šioje srityje, taip pat realizuojamos „jūros vaistų“ ieškojimo nacionalinės programos; tai padėjo atrasti keletą šimtų įdomių farmakologiniu požiūriu junginių.

Mūsų šalyje kryptingų jūrinių organizmų biologiškai aktyvių medžiagų tyrimų tikslas — panaudoti juos medicinoje ir kitose liaudies ūkio šakose, pirmą kartą įgyvendinti Jūrų žuvininkystės ir okeanografijos Atlanto mokslinio tyrimo instituto, kuriame buvo įkurtas specialus hidrobiontų biologiškai aktyvių medžiagų sektorius, programose. Prie Centrinio gydytojų tobulinimosi instituto Maskvoje suorganizuota nauja probleminė hidrobiontų farmacijos ir audinių kultūros laboratorija.

Šiose tyrimo įstaigose ištirta hidrobiontų panaudojimo medicinos praktikoje ir gyvulininkystėje kai kurios savybės ir galimybės. Šalia cheminės sandaros ir naujoviško farmakologinio veikimo biologiškai aktyvios medžiagos naudingos ir tuo, kad jos prieinamos, jų didelės atsargos, vyksta nuolatinė masinė jų reprodukcija (atsinaujinimas). įdomių ir perspektyvių farmakologiniu požiūriu medžiagų rasta ir jūriniuose augaluose.

Pavyzdžiui, daugelis iš jų pasirodė turintys itin aktyvių ir vertingų įvairiapusio farmakologinio spektro medžiagų: antikoaguliantų, antibiotikų, antivirusinių, priešopinių ir kitų junginių. O atskiruose mūsų planetos regionuose skirtingu laiku ir įvairiais medicininiais tikslais vartojamos pavienės „jūros dovanų“ rūšys — dumbliai, kaip jodo, bromo, agaragaro ir kt. šaltinis.

Žolių vonios — tai namų kurortas

Senovės gydytojai Hipokratas ir Avicena šalia gimnastikos, masažo ir gydomojo badavimo vonias laikė svarbiausia gydomąja priemone ir plačiai jas rekomendavo savo pacientams, XVIII amžiuje gydymas vandeniu plačiai paplito Vakarų Europoje, jo gynėjai buvo vokiečių mokslininkas Prisnias ir Kneipas, įrodę vandens procedūrų svarbą tiek ligotam, tiek ir sveikam organizmui. Šiuolaikinėje medicinoje gydomosios vonios skirstomos į gėląsias – gėlo, be druskos, vandens; sudėtines su jūros druskos, spyglių arba kėnių ekstrakto ir dujų priedu; mineralines, jūrines, mineralines dujines ir kt. Bendrosios vonios temperatūra gali būti įvairi: nuo 20°C ir žemesnės temperatūros vonios vadinamos šaltomis, 25 32° — vėsiomis, 34-36° artimomis kūno temperatūrai, 37 39° šiltomis, 40 42°C — karštomis.

Procedūrų trukmė gali svyruoti nuo 1-2 minučių (šaltų ir karštų vonių) iki kelių valandų. Paprastai bendrosios vonios, kurios temperatūra 36-38°C, trukmė būna 15-20 minučių. Sustosime detaliau prie bendrųjų higieninių ir gydomųjų vonių, kurias galima paruošti iš nuoviro susmulkintų savaime augančių maistinių ir vaistinių augalų, vartojamų šiuolaikinės medicinos. Plačiai naudoti šias vonias mums diktuoja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, kai didelė gyventojų dalis gyvena gerai įrengtuose butuose su visais patogumais, kurie yra būtini tokioms procedūroms. Tačiau šiuo požiūriu jos praktiškai iki šiol nevartojamos. O juk žolių vonios — tai namų kurortas.

Patogu, pigu, efektyvu. Tokios vonios prieinamos visiems norintiesiems. Žaliavos joms paruošti galima įsigyti vaistinėje, o geriau pačiam prisirinkti laisvalaikio valandomis per pasivaikščiojimą užmiestyje. Be to, vonioms tinkamos prastos, paprastai vidujai nevartojamos vaistinių augalų dalys: visa antžeminė vaistinės ramunės, valerijono, dilgėlės, sukatžolės ir daugelio kitų augalų dalis. Nuovirui vonioms paruošti galima vartoti krūmų, ievos, putino, avietės, serbento, kadagio, erškėčio šakas, žievę ir šaknis, pušies ir eglės spyglius, beržo ir kitų augalų lapus. Reikalingų augalų galima prisirinkti, kai raunami kelmai vietose, kuriose jie auga, arba kai kertamas miškas.

Vaistinių augalų visų dalių kompleksinis panaudojimas — štai ta opi ieškojimo problema, kurią išspręsti yra gana aktualu ir mūsų dienomis. Nekelia abejonių didelė higieninė ir gydomoji žolių vonių sveikatos ir grožio šaltinio vertė. Vonios gali būti naudojamos, o tai ypač svarbu, ambulatorinėje praktikoje tiek daugeliui lėtinių vidaus organų ligų, tiek ir odos ligoms gydyti. Ypač svarbios medžiagų apykaitą reguliuojančios ir bendrai organizmą stiprinančios vonios su tokiais vaistiniais augalais, kaip aviža (žydėjimo metu), lakišius, dobilas, dilgėlė, varnalėša, serbentas (lapai), pušies, balteglės ir kedro spygliai, taip pat asiūklis, rūgtis, takažolė, ramunė, mėta, raudonėlis, čiobrelis ir kt.

Šokis Kolūkio pirmininkas

Tai naujo kolūkinio kaimo žaidimas, atsiradęs tuoj po to, kai mūsų valstiečiai susibūrė į kolūkius. Žaidimo žingsniai ir brėžinys — nesudėtingi. Tai ratelinio tipo žaidimas, kokių mūsų liaudyje yra buvę ir tebėra labai daug.

Žaidime dainuojama apie naujus žmones, kurių buržuazinis kaimas nežinojo: apie kolūkio pirmininką, paukštininkę, traktorininką, daržininkę. Visi jie puikiai atlieka savo darbą. Užtat, žaidžiant šį žaidimą, ratelį sudarantieji žaidėjai turi skirti daug dėmesio, pagarbos ir šilimos viduryje ratelio esantiems solistams.

Žaidimo muzika trijų dalių, kurių pirmoji vidutiniško tempo ir atliekama šiek tiek iškilmingiau, antroji truputį greitesnė ir žaismingesnė, o trečioji (polka) dar greitesnė. Pirmosios dvi dalys dainuojamos, o trečioji grojama.

Žaidimas atliekamas paprastuoju žingsniu. Per pirmąją dalį padaromi 24 paprastieji žingsniai, per antrąją ir per trečiąją po 32. Be paprastojo žingsnio dar reikalinga polka, kurią, grojant muzikai, kiekviename posme šoka tiktai viduryje ratelio esanti pora. Pabaigoje šoka visos poros.

Šį žaidimą reikia mokytis tada, kai Jievaro tiltas jau išmoktas, nes šio žaidimo pradžia yra surišta su Jievaro tilto pabaiga. Žaidimas pradedamas sustojus ratu, į kurį sueinama taip, kaip nurodyta Jievaro tilto pabaigoje. Rate visus žaidėjus reikia perskirti į dvi grupes po keturias poras kiekvienoje. Piešiniuose šios grupės numeruojamos romėniškais skaitmenimis, o aprašyme bus vadinamos aštuonetukais. Pirmasis aštuonetukas yra kairėje scenos pusėje (jį sudaro antroji merginų ir antroji vyrų eilė), o antrasis (jį sudaro pirmoji merginų ir pirmoji vyrų eilė) — dešinėje. Visi solistai (pirmininkas, daržininkė ir kt.) pirmajame aštuonetuke, kuris žaidimo metu dažnai bus nepilnas, nes iš jo į vidurį išeis solistai. Aštuonetukai, nežiūrint į tai, pilni jie ar ne, lieka tie patys nuo žaidimo pradžios ligi galo. Jei to bus nesilaikoma, tai vėliau, jungiant po du ratelius drauge, susidarys sunkumų.

ŽAIDIMO APRAŠYMAS

Žaidėjams perspėti pradžioje du kartus (16 tkt.) grojama polka, kurios metu visi žaidėjai stovi susikabinę rankomis rateliu.

Pradedant dainuoti, žaidėjai ratelį ima sukti dešinėn, o pirmininkas eina į ratelio vidų ir vaikšto priešinga kryptimi (1 pieš.).

Dvidešimčia žingsnių ratelis apsisuka vieną kartą, taigi pirmasis aštuonetukas atsiranda vėl kairėje scenos pusėje, o antrasis — dešinėje. Šiai muzikos daliai besibaigiant, paskutiniais keturiais žingsniais merginos sueina į vidurį ir sudaro nedidelį ratelį apie pirmininką, o vyrai šonuose susikabina rankomis virš alkūnių į dvi grandinėles, kurių vienoje trys (visi pirmojo aštuonetuko vyrai), o kitoje — keturi (visi antrojo aštuonetuko vyrai). Pirmojo aštuonetuko vyrai kairėje scenos pusėje, antrojo — dešinėje (2 pieš.). Kraštinių vyrų laisvosios rankos ant klubų.

Merginos, susikabinusios rankomis rateliu, eina 16 žingsnių aplink pirmininką j dešinę (priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi), o vyrai, susikabinę grandinėlėmis virš alkūnių, pasikeičia vietomis pro gilumą už merginų ratelio. Prasilenkiant pirmojo aštuonetuko vyrai eina arčiau ratelio, o antrojo aštuonetuko vyrai eina toliau nuo ratelio.

Pirmininkas stovi ratelio centre o vietoje, pasisukęs veidu į žiūrovus, ir stebi merginas, ieškodamas, kurią pasirinkti. Jo rankos ant klubų.

Stabdys — tai degalų ekonomijos priešas

Žinomas vairavimo meistras Malkolmas Kempbėlas (pasaulio rekordininkas) pasiūlė principą, pagal kurį normaliomis sąlygomis automobilį reikia valdyti taip, kad niekada netektų naudotis stabdžiais, važiuojant greičiau kaip 30 km/h. Šiuos žodžius verta apgalvoti ir visam laikui įsidėmėti.

Stabdyti tik kojiniu stabdžiu. Rankinis stabdys yra atsarginis ir skirtas garantuoti automobilio nejudrią padėtį stovėjimo vietoje, nuokalnėje arba keičiant ratą.

Stipriai stabdant, priekiniai ratai gali pasisukti todėl būtina stipriai laikyti vairo ratą rankomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad stabdys — tai degalų ekonomijos priešas. Iš tikrųjų po stabdymo reikia didinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, tam papildomai eikvojami degalai. Patyręs vairuotojas žiūri, kad kiek galima rečiau tektų stabdyti, ir sklandžiai stabdo.

Prieš pradėdamas stabdyti, vairuotojas, pasižiūrėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodi, įsitikina, ar niekas arti nevažiuoja, nes kitaip gali jam niuktelėti kitas automobilis.

Blogi vairuotojai (išskyrus lenktynininkus) pasižymi tuo, kad, dideliu greičiu artėdami prie kliūties, staigiai stabdo tiesiog prie pat jos. Taip gadinamas automobilis, padangos, naudojama daug degalų ir, be to, pažeidžiami saugaus eismo principai. Staigiai stabdyti galima tik prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, neatsargų praeivį, į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį vaiką, išgąsdintą arklį ir kt.

Nevalia staigiai stabdyti, pradūrus naudotą vasarinę padangą bei ištekėjus iš jos orui arba važiuojant išdaužytu keliu.

Visos pastabos, susijusios su stabdymu, taip pat pasakytinos apie priešingą manevrą — greičio didinimą. Įsibėgėti su superkamu automobiliu Klaipėdoje reikia sumaniai ir greitai, tačiau ramiai, be reikalo nenaudojant viso variklio galingumo. Staigiai didinant greitį, genda automobilio transmisija, sunaudojama daug degalų ir dėvisi padangos. Paprastai nėra jokio reikalo taip įsibėgėti, išskyrus retus atvejus dideliame mieste, kur eismas intensyvus ir greitas, kur staigus įsibėgėjimas arba pajudėjimas iš vietos pakankamai pagrįstas.

Pajudėti iš vietos reikia sumaniai. Prieš pat įsijungiant žaliam šviesoforo signalui, sankabos pedalas atleidžiamas iki įsijungimo ribos. Tada, įsijungus žaliam signalui, pakanka ramiai nukelti koją nuo sankabos pedalo, kad automobilis pajudėtų. Kaip žinoma, sugebėjimas pradėti važiuoti tuojau pat, įsijungus žaliam signalui, būdingas patyrusiam vairuotojui. Kai automobilis stovi prieš raudoną šviesoforo signalą, nedera išjungti variklio.

Tarkime, mūsų automobilis sustojo prieš sankryžą už kito automobilio ir matome, kad jis pajudėjo, tad ir mes nedelsdami turime važiuoti iš paskos, o už mūsų — kitas automobilis. Netgi nedidelis delsimas sudaro grūstį važiuojamojoje dalyje ir sukelia kitų vairuotojų nepasitenkinimą.

Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Gerai įrengta budinčių Rygos autoinspektorių pamaina: keturių televizorių ekranuose stebimas eismas keturiose pagrindinėse miesto sankryžose. Netrukus televizijos kameros padės stebėti eismą dar 7 sankryžose, kai kuriose gatvėse VAI operatorius galės informuoti vairuotojus, kokios lygiagrečios gatvės laisvesnės, kaip galima nuvažiuoti i reikiamą rajoną…

Tačiau. kaimyninėje Latvijoje einama kitu keliu stengdamiesi išsaugoti gamtą, latviai automobilių stovėjimo, poilsio aikšteles, kempingus ir motelius, palapinių miestelius, laužavietes ir kitą autoturizmo industriją įrengia tokiose vietose, kurios patenkintų žmogų, tiktų automobiliui pasistatyti ir neniokotų gamtos.

Pirmiausia = kas trys—penki kilometrai pakelėse poilsio aikštelės, kuriose telpa ne vien lengvieji automobiliai, bet ir ilgesni sunkvežimiai su priekabomis. Šios aikštelės įrengiamos ne vien magistraliniuose keliuose, bet ir prie menkesnių plentų.

Gamtos apsaugos darbuotojai kartu su kelininkais ir autoinspektoriais stengiasi gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengti pakankamai aikštelių automobilių supirkimas vilniuje. Apie šias aikšteles bei poilsiavietes informuoja rodyklės, stendai. Pavyzdžiui, Siguldos apylinkėse gamtos apsaugos darbuotojai savo iniciatyva įrengė gražių ir patogių stovėjimo aikštelių. Kai šitaip tvarkomasi, paprasčiau bausti ir vieną kitą Motorizuotą chuliganą, nepaisantį bendrų taisyklių. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi autoinspektoriai ir gamtos saugotojai — ne piniginės baudos dydis, o viešumas. Reiduose nuolat dalyvauja spaudos — vietinės ir respublikinės — atstovai, televizija.

Kovai už gamtą pasitelkiamos ir šiuolaikinės technikos priemonės. VAI malūnsparniai nevengia pasiimti gamtos apsaugos specialistų, žvilgtelėti raiškingus plotus, paieškoti automobilių, nenorinčių stovėti specialiai pritaikytose aikštelėse…

Jūrmala — visa sąjunginės reikšmės kurortas ir čia suplaukia automobilizuotų poilsiautojų ir autoturistų kelis kartus daugiau negu mūsų Palangą. Nors Rygoje poilsiautojus aptarnauja ir priemiestinis elektrinis traukinys, automobiliams pajūrio kurortas nėra draudžiama zona. Didelės aikštelės automobiliams stovėti tolygiai išdėstytos gražiose vietose 200–300 m nuo Rygos pajūrio ir sutalpina visus norinčius. Parkavimo vietų, palapinių aikštelių aplinka švari, gerai sutvarkyta. Nedaroma brangiai kainuojančių juodų dangų, kurios nesiderina su aplinka ir nelabai patinka. poilsiautojams. Automobiliai statomi tiesiog ant vejos ir nė kiek jos negadina, neteršia aplinkos. Net atvykę į Rygos pajūrį keliom savaitėm randa kur pasistatyti savo automobilį, apsistoti, pernakvoti. Todėl ne visi automobiliai suplaukia į patį kurorto centrą. Šitaip išvengiama rimto prieštaravimo tarp saugomo pajūrio ir automobilio.

Puikų įspūdį Latvijos miestų gatvėse ir užmiesčio keliuose paliko krypčių markiravimas, ženklinimas, informacijos pateikimas. Kad vairuotojui nebūtų klaidų, kelio ženklai statomi ne vien įprastose vietose, bet piešiami ir tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies. Kad važiuodami didesniu greičiu juos tikrai pastebėtume — pakartojami du ar tris kartus. Tai rodo iš tiesų didelį rūpinimąsi eismo dalyviais.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Mažai kas gali pasigirti pažįstąs visus automobilių modelius, tačiau apie „fordą“ retas nėra girdėjęs. Ko gero, nė vienos automobilių gamyklos įkūrėjas, šios pramonės šakos užsienio magnatas nėra toks garsus, kaip šio automobilio modelio kūrėjas Henris Fordas.

Net greitai bėgančio laiko nesugriaunamą šlovę H. Fordui (1863-1947) pelnė vienas iš pirmųjų Amerikos žemyno automobilių — neišvaizdus, paprastas „T“ modelio „Fordas“. Be pertraukos ir be didesnių patobulinimų „Fordas—T“ buvo gaminamas nuo 1908 iki 1927 metų, Šis laikas beveik prilygsta vienos žmonių kartos amžiui. Tuo metu žemės rutulyje garsiojo modelio automobilių buvo daugiau negu visų kitų automobilių kartu.

Henris Fordas buvo kilęs iš fermerių šeimos, bet nuo jaunystės domėjosi mechanika, dirbo upių laivų variklių fabrike, dirbtuvėse, remontuojančiose kelių lokomotyvus. Tapęs kvalifikuotu mechaniku, susidomėjo automobiliais. Tuo metu Europa jau turėjo automobilį su vidaus degimo varikliu. Amerikoje šio tipo automobiliai dar tik buvo bandomi.

1896 metais Fordas sukonstravo dviejų cilindrų variklį. Iš garo mašinos vamzdžių pagamino cilindrus, variklyje išdėstė juos horizontaliai, o patį variklį įmontavo po savo sukonstruoto vienviečio vežimėlio sėdyne. Variklio galingumas — keturios arklio jėgos. Vežimėlis su varikliu — pirmasis Fordo automobilis — svėrė apie 250 kg., važiavo 30 km/h greičiu. Konstruktorius pirmąkart jį išbandė 1896 metų birželio 4 dieną. Tai buvo gana primityvus, tačiau lengvas ir greitas visiškai originalios, progresyvios konstrukcijos ekipažas.

Sėkmės paskatintas H. Fordas konstruoja savo antrąjį automobilį, iš išvaizdos daug panašesnį į kitus tų laikų amerikietiškus automobilius, ir užbaigia jį 1897 metų pabaigoje. 1899 m. su kompanionais jis įkuria Detroito automobilių kompaniją (Detroit Automobil Company), kuri pradeda masiškai gaminti automobilius pagal antrąjį Fordo modelį. Nors Fordo dalis šioje kompanijoje buvo nedidelė, jis tapo vyriausiuoju automobilių gamyklos inžinieriumi. 1900 metais Detroito automobilių kompanija pagamina ir parduoda 425 Fordo automobilius.

Ford automobilių supirkimas Šiauliuose

Nelabai sutardamas su savo kompanionais kitais metais Fordas nuo jų atsiskiria ir įkuria naują automobilių kompaniją — Ford Automobile Company. Jos tikslas — masiškai gaminti pigius automobilius „vidutiniams amerikiečiams“.

Pasitelkęs puikiai savo profesiją išmanančių mechanikų, Fordas konstruoja naujus modelius, o reklamai pagamina keletą lenktyninių automobilių. Geri Fordo lenktyninių automobilių rezultatai turėjo padidinti firmos autoritetą, pasitikėjimą ja, pelnyti populiarumą, be kurio neįmanoma pelninga ir gyva prekyba. Fordo būta ne tik gabaus konstruktoriaus. bet ir apsukraus verteivos.

Objektinis IS kūrimas

Objektinis IS kūrimas – palyginti nauja IS projektavimo metodų kryptis, pakeitusi tradicine vadinamą struktūrinę-funkcinę IS kūrimo metodologiją.

Struktūrinio-funkcinio IS kūrimo eiga buvo nuosekli, IS buvo kuriamos konkrečiai veiklos funkcijai kompiuterizuoti. Gautas programinis produktas (IS) tiesiogiai galėjo būti naudojamas tik toje organizacijoje ir tik tai funkcijai atlikti. Visos IS dalys (programos, moduliai) buvo sukurtos ir tiko tik šiai funkcijai kompiuterizuoti. Labai keblu buvo tokią IS panaudoti, pritaikyti kitose organizacijose net analogiškoms funkcijoms atlikti. Tai netenkino IS inžinerijos poreikių ir siekių, todėl susiformavo pažangesni IS kūrimo metodai objektinio požiūrio pagrindu.

Objektinio požiūrio ypatumas yra tai, kad yra nagrinėjama ne veiklos funkcija, kurią reikia kompiuterizuoti, bet veiklos sritis, kuri susideda iš realaus pasaulio objektų ir jų sąveikų. Ir tik po to nagrinėjama, kaip šie objektai atlieka vieną ar kitą funkciją. Toks būdas leidžia sukurti IS, susidedančias iš dalių, kurios atitinka realaus pasaulio objektus, jų savybes (atributus) ir atliekamus veiksmus (funkcijas, procesus, metodus). Ir jeigu toks objektas dalyvauja vykdant kelias veiklos funkcijas, tai jis gali būti panaudotas IS sudėtyje pakartotinai. Žinomi tokie objektinio požiūrio privalumai:

1) Supaprastėja IS kūrimo procesas, nes IS surenkama iš objektų rinkinio. Kiekvienas objektas – sąlyginai paprastas, atskirai aprašytas ir valdomas programinės įrangos komponentas.

2)  Pagerėja programuotojo darbo kokybė ir produktyvumas.

3)  IS kūrimas objektiniais metodais yra slankesnis, nes IS gali būti lengvai modifikuojama pakeičiant senesnį objektą naujesniu ar sukuriant naujus objektų tipus.

4)  Objektinis požiūris leidžia sistemos analitikui mąstyti realaus pasaulio terminais, o ne programinės įrangos dalių sąvokomis. Nes realaus pasaulio objektas atitinka programos objektą.

5)  Objektinės programos ilgai išlieka gyvybingos lyginant su būdu sukurtomis.

6)  Objektinis požiūris labai tinka WEB taikomosioms programoms kurti.

7)  Objektiniai metodai sumažina sistemos palaikymo išlaidas.

8)  Atsirado objektinės duomenų bazės, kurios nuo 10 iki 100 kartų greičiau apdoroja sudėtingas užklausas.

Šiuo metu vyrauja objektinio kūrimo standartas, vadinamas vieninga modeliavimo kalba UML (šios kalbos versija UML 1.4.2 yra pripažinta tarptautiniu standartu ISO/IEC 19501). UML1.4. susideda iš devynių skirtingų struktūrinių schemų (diagramų), kurios aprašo visus schemų kūrimo procesus. Objektinio požiūrio metodų ir priemonių plėtros veiklą koordinuoja tarptautinis konsorciumas OMG (angį. Object Management Group, adresas internete www.omg.org). Vieningą objektinio modeliavimo kalbą UML 1.4 sudaro tokie modeliai ir juos aprašančios diagramos:

·  Statinės struktūros diagramos (static structure diagrams):

o  klasių diagrama {class diagram),

o  objektų diagrama {object diagram),

·  Taikomųjų uždavinių diagramos {use case diagrams),

·  Sąveikos diagramos (interaction diagrams):

o  sekos diagramos (seąuence diagrams),

o  bendradarbiavimo diagramos (collaboration diagrams),

·  Būsenų diagramos (statechart diagrams),

·  Veiklos diagrama (activity diagram),

·  Diegimo diagramos {implementation diagrams),

o  komponentų diagrama (component diagram),

o  įrangų diagrama (deployment diagram).

UML yra tik modeliavimo kalba, tai nėra metodas. UML nenurodo standartinio IS kūrimo proceso ar metodo, tai yra tik objektinė grafinio modeliavimo kalba – notacija ir jos sintaksės bei semantikos aprašymas. Yra žinoma keletas populiarių objektinio modeliavimo metodų, kurie aprašo konkrečius objektinio modeliavimo procesus, naudojančius ne tik UML, bet ir papildomus modelius. Šiuo metu labiau žinomi tokie objektiniai metodai: OMT , Booch, Catalysis, Object ory, Shaler/Mellor, Fusion, RUP.

Daugelis firmų sukuria originalias IS kūrimo metodologijas savo programinių produktų – kompiuterizuotų IS inžinerijos sistemų (CASE tools) kūrimui. Pavyzdžiui, populiarus objektinis CASE paketas Provision Workbench (gamintojas Proforma Corporation, Inc., www.proformacorp.com) sukurtas objektinės analizės ir projektavimo metodo „Object Thinking““ pagrindu.

Šios metodologijos sujungia į nuoseklią technologiją UML modelius (visus ar dalį) ir ,dažnai, įtraukia papildomus modelius, pavyzdžiui, CRC korteles, darbų sekų modelius (angį. Workflow model) ir kitokius.

Žinomi ir kiti objektiniai informacijos sistemų inžinerijos būdai (kalbos ir metodai): IDEF4 grafinų notacijų sistema, OPEN metodas (http://www.open.org.au/), kurio pagrindas yra OML (Open Modeling Language).

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu. Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis“.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu“.

„Pleišto“ susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas“ ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui“, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto“ susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies“ nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies“ nustatomas, arba „tariamas“, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.

Batai moterims – kodėl juos verta pirkti internetu

Nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jų turimą batų kolekciją sudaro daugybė skirtingų porų batų. Tai rodo, kad batai daugeliui moterų yra bene pačios svarbiausios jų įvaizdžio detalės. Ir tiesą sakant, tai yra visiškai suprantama, kadangi batai iš tikrųjų turi labai didelės įtakos kiekvieno žmogaus stiliui. Galima pasirinkti pačius tinkamiausius drabužius ir aksesuarus, kurie būtų tobulai tarpusavyje suderinti, tačiau jei bus netinkamai pasirinkti batai, visas įvaizdžio formavimui skirtas darbas ir laikas nueis perniek. Tai reiškia, kad batai ir jų pasirinkimas visuomet yra labai svarbūs. Taigi, jei ir jūs jaučiate silpnybę batams, pats metas peržiūrėti naujausių avalynės kolekcijų asortimentą.

Be abejo, turbūt pirmoji į galvą šovusi mintis tokiu atveju yra keliavimas į fizines avalyne prekiaujančias parduotuves, tačiau akivaizdu, kad šiandien kiekviena iš mūsų turime kur kas platesnes ir efektyvesnes galimybes, kartu padidinančias ir mūsų turimą pasirinkimo laisvę. Vietoje to, kad visuomet keliautume tik į fizines parduotuves, galime be vargo pasinaudoti elektroninėmis parduotuvėmis, siūlančiomis platų avalynės asortimentą. Tuo tarpu, jei batai iki šiol jums neatrodė tos prekės, kurias galima pirkti internetu, pats metas pakeisti savo skeptišką požiūrį. Jei bent kartą pasinaudosite el. parduotuvėmis, kuriose yra prekiaujama moteriška avalyne, akimirksniu suprasite, kad tai daryti yra daugiau nei verta.

Naudojantis el. parduotuvėmis mes galime sutaupyti kur kas daugiau laiko. Mes taip pat galime rinktis iš didesnio skirtingų avalynės modelių asortimento. Mūsų neapriboja vos keliasdešimties batų modelių asortimentas. Galime be vargo pasirinkti iš šimtų ar netgi tūkstančių skirtingų avalynės modelių, nesunkiai atrasdami būtent tokius moteriškus batus, kurie tobulai dera prie mūsų pasirinkto stiliaus. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tuomet, kai kalbame apie el. parduotuves, turėtume kalbėti ir apie kur kas palankesnes prekių kainas. Nemenka dalis internetinių parduotuvių savo pirkėjams batus siūlo įsigyti žemesnėmis kainomis, todėl jei jūs norite savo turimą batų kolekciją atnaujinti pakankamai reguliariai, interneto pagalba tai galite padaryti labai nesudėtingai.