Home

Bolotovo metodas yra mažesnio tikslumo, tačiau jis dar naudojamas kartometrijoje ir fotogrametrijoje ieškant taškų padėties grafiškai (pvz., nustatant stovėjimo taško padėtį žemėlapyje).

Menzuliniai ėjimai yra panašūs į teodolitinius ėjimus, tačiau posūkio kampai ir kraštinių ilgiai fiksuojami planšetėje grafiškai. Menzuliniai ėjimai matuojami tarp esančių planšetėje nuotraukos pagrindo taškų norint nustatyti papildomų menzulos stočių, 2 padėtis plane. Dažniausiai tokie ėjimai sudaromi vietovėje, kur dėl riboto matomumo negalima panaudoti sankirtų.

Menzulinis ėjimas matuojamas taip. Menzula statoma taške ir kruopščiai orientuojama pagal kryptis AB ir VAC. Kipregelio liniuotė pridedama prie taško a ir vizuojama į paženklintą vietovėje menzulinio ėjimo tašką. Pagal liniuotės briauną planšetėje brėžiama kryptis a—I, pratęsiant ją už plano rėmelio, Kipregeliu matuojamas atstumas A—I ir aukščių skirtumas (du kartus taikant į skirtingas matuoklės vietas). Atstumas A—I atidedamas plano masteliu ir ženklinamas planšetėje taškas. Kai nuotraukos mastelis 1:500, tai menzulinio ėjimo kraštinės matuojamos rulete.

Paskui menzula perkeliama į tašką 1 ir orientuojama pagal kryptį I—a. Pakartotinai matuojamas atstumas I—A ir taško altitudė. Dviejų atstumo matavimų skirtumas turi būti ne didesnis kaip 1:200 linijos ilgio, o altitudžių ne daugiau kaip 4 cm kiekvienam 100 metrų. Pagal atstumo A—I dviejų matavimų vidutinę reikšmę patikslinama taško padėtis.

Toliau per tašką ] vizuojama į tašką 2, brėžiama kryptis ir matuojamas atstumas 1—2 bei taško 2 altitudė. Paženklinus šį laišką planšetėje, menzula perkeliama vis į kitą tašką, kol pasiekiamas galinis atraminis taškas d. Gautoji taško padėtis d’ ir jo altitudė šiek tiek nesutaps su šio taško padėtimi plane d ir jo altitudė. Linijinis menzulinio ėjimo nesąryšis gali būti 0,8 mm, o santykinis — 1:300 ėjimo ilgio. Linijinis nesąryšis išdėstomas grafiškai lygiagrečių linijų metodu proporcingai taško nuotoliui nuo pradinio ėjimo taško. Gaunamos galutinės nienzulinio ėjimo taškų.

Menzulinio ėjimo aukščių nesąryšis gali būti lygus; čia P — ėjimo perimetras šimtais metrų; n —— kraštinių skaičius ėjime. Aukščių nesąryšio pataisos pridedamos su priešingu ženklu prie ėjimo taškų altitudžių proporcingai taško nuotoliui nuo pradinio taško. Menzulinių ėjimų parametrai turi atitikti pateiktus reikalavimus.

Galimi kabantys menzuliniai ėjimai iš 2 kraštinių, kai nuotraukos mastelis 1:5000 arba 1:2000 ir iš vienos kraštinės (polinis metodas) darant nuotraukas 1:500 ir 1:1000 mastelio. Menzulinių ėjimų nerekomenduojama naudoti atliekant užstatytų teritorijų nuotraukas.

Pirmiausia paruošiama 60X60 cm planšetė. Braižomasis popierius priklijuojamas ant aliuminio lakšto, braižomas koordinačių tinklas ir pagal koordinates atidedami nuotraukos pagrindo taškai. Planšetė uždengiama apsauginiu popieriaus arba kalkės lapu. Darant nuotrauką, apsauginiame popieriuje reikiamoje vietoje išpjaunami langeliai. Kartais plano originalas sudaromas ne planšetėje, o skaidraus plastiko plėvelėje. Iš tokių originalų patogu gaminti plano kopijas.

Vietovės situacijos ir reljefo nuotrauka daroma poliniu būdu iš darbo pagrindo taškų arba papildomų stočių, nustatytų menzulinėmis sankirtomis bei menzuliniais ėjimais. Darbui stotyje menzula centruojama, gulsčiuojama ir orientuojama. Nuotrauka atlieka topografas ir vienas arba du matuoklės nešiotojai.

Situacijos nuotrauka daroma apėjimo būdu statant matuoklę visuose kontūro ar objekto posūkio taškuose. Sujungus nuotraukos taškus, planšetėje gaunamas kontūro planas.

Reljefo nuotrauka daroma kartu su situacijos nuotrauka. Matuoklė statoma būdinguose reljefo arba situacijos taškuose taip, kad tarp gretimų taškų būtų galima interpeliuoti horizontales. Altitudės skaičiuojamos ir horizontalės braižomos čia pat stotyje. Jei reikia, nustatomi papildomi piketai. Baigus stotyje nuotrauką, reikia patikrinti, ar nepasikeitė planšetės orientavimo kryptis. Tada pereinama į kitą stotį.

Atstumai nuo menzulos iki piketų ir tarp reljefo nuotraukos piketų turi būti ne didesni už didžiausius dydžius, pateiktus. Jei atstumai didesni, tai daromos papildomos stotys. Kai kontūrai vietovėje neturi aiškių ribų, tai atstumus nuo prietaiso iki matuoklės situacijos nuotraukoje galima padidinti 1,5 karto.

Siekiant neprarasti pieštuku nubraižytos planšetėje topografinės informacijos, menzulinėse 1:5000 ir 122000 mastelio nuotraukose sudaromos kontūrų ir aukščių kalkės, kuriose, baigus dienos darbą, nubraižoma situacija ir aukščių piketai. Baigus nuotrauką gretimose planšetėse, pagal jų bendrus rėmelius suderinami planų turiniai (situacija ir horizontalės). Paskui planų originalai braižomi tušu pagal tipinių sutartinių ženklų reikalavimus ir gaminamos kopijos.

Automatizuotu kartografavimu vadinama automatizuota topografinė nuotrauka. Automatizuotas kartografavimas pagrįstas skaitmeninių vietovės modelių (SVM) sudarymu naudojant ESM. Skaitmeniniu vietovės modeliu laikomas skaitmeninės informacijos masyvas, apibrėžiantis topografinės vietovės charakteristikas (skaitmeninis vietovės planas). Skaitmeniniai topografinių charakteristikų modeliai skirstomi į skaitmeninius reljefo (SRM) ir skaitmeninius situacijos (SSM) modelius. SVM sudaro geometrinė (metrinė) ir kokybinė (semantinė) informacijos. Pirmoji fiksuoja vietovės taškų padėtį koordinatėmis bei altitudėmis vieningoje sistemoje, o antroji semantinė informacijos dalis apibūdina situacijos kontūrų turinį ir charakteristikas.

Skaitmeninis vietovės modelis duomenų bazėmis saugomas ESM atminties įrenginiuose. Skaitmeninė topografinę informaciją galima perduoti automatizuotai statinių projektavimo sistemai arba automatiškai nubraižyti grafinio plano forma.

Plano originalas braižomas programinio valdymo automatiniu braižytuvu (koordinatografu). Automatiškai braižomas koordinačių tinklas, pagal apskaičiuotas koordinates atidedami taškai, jie jungiami tiesėmis arba kreivėmis ir gaunamos kontūrų bei objektų ribos. Automatiškai braižomi sutartiniai ženklai, horizontalės ir daromi reikiami įrašai (pvz., taškų altitudės, pastatų charakteristikos ir pan.). Prieš braižant grafinis plano turinys dalimis peržiūrimas grafiniame displėjuje ir, jei reikia, koreguojamas. Pagal kai kurias technologijas automatiškai plane braižomi tik kontūrai, o sutartiniai ženklai ir įrašai braižomi rankiniu būdu.

Pradinę topografinę informaciją galima gauti matuojant geodeziniu, fotogrametriniu bei kartometriniu metodais. Geodezinis metodas pagrįstas tacheometrinės nuotraukos lauko matavimais, kur efektyviai galima naudoti elektroninius tacheometrus ir automatinius matavimo duomenų registravimo įtaisus. Siekiama, kad lauko matavimų rezultatus būtų galima tiesiog perduoti ESM. Fotogrametriškai topografinė informacija gaunama matuojant vietovės vaizdą aero foto nuotraukose. Kartometrinis būdas pagrįstas esamų topografinių planų digitalizavimu, t. y. grafinio jų turinio pavertimu skaitmenine informacija.

Skaitmeninis automatizuotas kartografavimas matematiniu, techniniu ir organizaciniu požiūriais yra sudėtingas, tačiau pažangus. Automatizuojami lauko matavimas ir plano sudarymas, SVM gali būti panaudotas statyboms projektuoti automatizuotu būdu.

Plotų niveliavimo sąvoka ir būdai. Ploto niveliavimas yra vertikalioji teritorijos nuotrauka, taikant geometrinio niveliavimo metodą. Šiuo metodu niveliuojama užstatyta teritorija arba statant aikštes, aerodromus ir kt. Plotai niveliuojami tada, kai reikia sudaryti vietovės topografinį planą su pavaizduota situacija ir reljefu. Todėl reikia padaryti ir horizontaliąja vietovės situacijos nuotrauka. Plotai gali būti niveliuojami kvadratais (stačiakampiais), magistralėmis ir poliniu būdu.

Ploto niveliavimas kvadratais. Kvadratų metodas taikomas atviroje neužstatytoje lygioje vietovėje. Nuotraukos teritorijoje paženklinami piketai taip, kad jie sudarytų kvadratus arba stačiakampius. Kvadratų kraštinių ilgiai
esti 20—100 m. .Jie priklauso nuo reljefo pobūdžio, nuotraukos tikslumo bei paskirties. Kvadratų tinklas atstoja nuotraukos pagrindą, be to, kvadratais patogu projektuoti žemės paviršių.

Ploto niveliavima kvadratais sudaro tokie veiksmai: 1) kvadratų viršūnių ženklinimas vietovėje; 2) vietovės situacijos nuotrauka; 3) kvadratų viršūnėse paženklintų piketų niveliavimas; 4) plano sudarymas.

Kvadratų viršūnės ženklinamos taip. Pirmiausia paženklinama viena kryptis, pavyzdžiui, A—F. Taške A4 statomas teodolitas ir žiūronu fiksuojama kryptis į tašką F4. Žiūrint pro teodolito žiūrona, šia kryptimi matuojami atstumai ir paženklinamos kvadratų kraštinės A—B, B—C, C—D, D—E, E—F. Teodolito alidadė pasukama 90 ir statmena kryptimi A—l vėl paženklinamos kvadratų viršūnės. Teodolitas perkeliamas į kitą tašką, vėl atidedamas status kampas ir gauta kryptimi ženklinamos kvadratų viršūnės ir t. t. Jei kvadratų viršūnės nevisiškai atvaizduoja svarbesnes reljefo formas, tai būdingose reljefo vietose ženklinami papildomi taškai. Kvadratų viršūnės vietovėje ženklinamos kuolais. Nubraižoma kvadratų tinklo schema.

Niveliuojant didelį plotą, pirmiausia vietovėje sudaromi dideli kvadratai su 400 – 500 m kraštinėmis. Šių kvadratų viršūnės ženklinamos ilgalaikiais ženklais, o kraštinės ir kampai matuojami pagal teodolitinių ėjimų programa. Pagal kraštines lygiais atstumais pažymimos mažesnių kvadratų viršūnės. Situacijos kontūrų nuotrauka daroma nuo kvadratų tinklo kraštinių dažniausiai statmenų būdu.

Kvadratų viršūnių ir kitų paženklintų taškų altitudės randamos darant techninio niveliavimo ėjimus. Ėjimai susiejami su aukščių reperiais. Kvadratų viršūnės, kurios nėra ėjimo ryšio taškai, niveliuojamos kaip tarpiniai taškai, atskaičiuojant matuoklėje 1 cm tikslumu. Kai aikštelė nedidelė, visą plotą galima niveliuoti iš Vienos stoties. Atskaitos rašomos kvadratų tinklo schemoje arba žurnale. Apskaičiuojamos kvadratų viršūnių ir kitų piketų altitudės.

Sudarant planą, pirmiausia plano masteliu braižomas kvadratų tinklas. Pagal jį plane vaizduojama situacija, surašomos kvadratų viršūnių ir kitų niveliuotų taškų altitudės. Interpoliuojant altitudes, braižomos horizontalės. Braižant planą tušu, kvadratų viršūnės pažymimos piketų sutartiniu ženklu (tašku), o kraštinės nebraižomos.