Jūra gydo žmogų. Pasaulinis vandenynas iki mūsų amžiaus vidurio vaidino tik transporto arterijų, jungiančių šalis ir žemynus, ir plastinių baltymų, riebalų bei trąšų iš dumblių (kompostų) tiekėjo vaidmenį. Tačiau išsekus tradiciniams gamtinių žaliavų įvairioms liaudies ūkio šakoms šaltiniams, žmogus buvo priverstas pakeisti šią pažiūrą į vandenyną. Milžiniškas ir įvairiarūšis jūros augalų ir gyvūnų pasaulis, kiekybiniu požiūriu daugiau kaip du kartus viršijantis sausumos augalų ir gyvūnų rūšinę sudėtį, iki šiol yra beveik nepaliestas.

Be tradicinių vaistų šaltinių — sausumos paviršiaus floros ir faunos, farmakologams ir gydytojams vis didesnių galimybių ir perspektyvų atveria vandenyno gyventojų pasaulis. Jūrinių organizmų (hidrobiontų), kaip potencialių vaistų šaltinio, tyrimas tik prasideda, yra pradinėje fazėje. Fotosintetinantys jūriniai augalai kasmet pagamina milžinišką kiekį organinių medžiagų. Vien dumbliai susintetina beveik 10 kartų daugiau riebalų, baltymų ir angliavandenių negu visi Žemės paviršiaus pievų, laukų ir miškų augalai.

Jūriniuose organizmuose yra įvairiausių medžiagų, iš kurių daugelis arba gydo, arba yra labai nuodingos. Tai žinojo seniausios visų žemynų pajūrio tautos. Liaudies medicina saugo ir rūpestingai perduoda iš kartos kartą nemažai senovinių receptų, kuriuose minimi dumbliai ir kiti jūriniai augalai. Liaudies gydytojai plačiai vartojo vaistus iš jų žaizdoms, nudegimams ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti. Dar XVIII amžiuje Rusijos mokslų akademijos akademikas S. Krašeninikovas savo darbuose užsiminė, pavyzdžiui, apie jūros kopūstų vartojimą liaudies medicinoje.

Pasaulinio vandenyno biologinių išteklių tyrimo intensifikavimui, kurio tikslas — panaudoti juos medicinoje, žymų impulsą davė tarptautinė konferencija. Jos darbotvarkėje buvo problema „jūros vaistai“. Per trumpą laiką įvairių šalių mokslininkai sukaupė labai daug informacijos iš jūrinių organizmų chemijos. Pastaraisiais metais imtasi ieškojimų šioje srityje, taip pat realizuojamos „jūros vaistų“ ieškojimo nacionalinės programos; tai padėjo atrasti keletą šimtų įdomių farmakologiniu požiūriu junginių.

Mūsų šalyje kryptingų jūrinių organizmų biologiškai aktyvių medžiagų tyrimų tikslas — panaudoti juos medicinoje ir kitose liaudies ūkio šakose, pirmą kartą įgyvendinti Jūrų žuvininkystės ir okeanografijos Atlanto mokslinio tyrimo instituto, kuriame buvo įkurtas specialus hidrobiontų biologiškai aktyvių medžiagų sektorius, programose. Prie Centrinio gydytojų tobulinimosi instituto Maskvoje suorganizuota nauja probleminė hidrobiontų farmacijos ir audinių kultūros laboratorija.

Šiose tyrimo įstaigose ištirta hidrobiontų panaudojimo medicinos praktikoje ir gyvulininkystėje kai kurios savybės ir galimybės. Šalia cheminės sandaros ir naujoviško farmakologinio veikimo biologiškai aktyvios medžiagos naudingos ir tuo, kad jos prieinamos, jų didelės atsargos, vyksta nuolatinė masinė jų reprodukcija (atsinaujinimas). įdomių ir perspektyvių farmakologiniu požiūriu medžiagų rasta ir jūriniuose augaluose.

Pavyzdžiui, daugelis iš jų pasirodė turintys itin aktyvių ir vertingų įvairiapusio farmakologinio spektro medžiagų: antikoaguliantų, antibiotikų, antivirusinių, priešopinių ir kitų junginių. O atskiruose mūsų planetos regionuose skirtingu laiku ir įvairiais medicininiais tikslais vartojamos pavienės „jūros dovanų“ rūšys — dumbliai, kaip jodo, bromo, agaragaro ir kt. šaltinis.

Senovės gydytojai Hipokratas ir Avicena šalia gimnastikos, masažo ir gydomojo badavimo vonias laikė svarbiausia gydomąja priemone ir plačiai jas rekomendavo savo pacientams, XVIII amžiuje gydymas vandeniu plačiai paplito Vakarų Europoje, jo gynėjai buvo vokiečių mokslininkas Prisnias ir Kneipas, įrodę vandens procedūrų svarbą tiek ligotam, tiek ir sveikam organizmui. Šiuolaikinėje medicinoje gydomosios vonios skirstomos į gėląsias – gėlo, be druskos, vandens; sudėtines su jūros druskos, spyglių arba kėnių ekstrakto ir dujų priedu; mineralines, jūrines, mineralines dujines ir kt. Bendrosios vonios temperatūra gali būti įvairi: nuo 20°C ir žemesnės temperatūros vonios vadinamos šaltomis, 25 32° — vėsiomis, 34-36° artimomis kūno temperatūrai, 37 39° šiltomis, 40 42°C — karštomis.

Procedūrų trukmė gali svyruoti nuo 1-2 minučių (šaltų ir karštų vonių) iki kelių valandų. Paprastai bendrosios vonios, kurios temperatūra 36-38°C, trukmė būna 15-20 minučių. Sustosime detaliau prie bendrųjų higieninių ir gydomųjų vonių, kurias galima paruošti iš nuoviro susmulkintų savaime augančių maistinių ir vaistinių augalų, vartojamų šiuolaikinės medicinos. Plačiai naudoti šias vonias mums diktuoja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, kai didelė gyventojų dalis gyvena gerai įrengtuose butuose su visais patogumais, kurie yra būtini tokioms procedūroms. Tačiau šiuo požiūriu jos praktiškai iki šiol nevartojamos. O juk žolių vonios — tai namų kurortas.

Patogu, pigu, efektyvu. Tokios vonios prieinamos visiems norintiesiems. Žaliavos joms paruošti galima įsigyti vaistinėje, o geriau pačiam prisirinkti laisvalaikio valandomis per pasivaikščiojimą užmiestyje. Be to, vonioms tinkamos prastos, paprastai vidujai nevartojamos vaistinių augalų dalys: visa antžeminė vaistinės ramunės, valerijono, dilgėlės, sukatžolės ir daugelio kitų augalų dalis. Nuovirui vonioms paruošti galima vartoti krūmų, ievos, putino, avietės, serbento, kadagio, erškėčio šakas, žievę ir šaknis, pušies ir eglės spyglius, beržo ir kitų augalų lapus. Reikalingų augalų galima prisirinkti, kai raunami kelmai vietose, kuriose jie auga, arba kai kertamas miškas.

Vaistinių augalų visų dalių kompleksinis panaudojimas — štai ta opi ieškojimo problema, kurią išspręsti yra gana aktualu ir mūsų dienomis. Nekelia abejonių didelė higieninė ir gydomoji žolių vonių sveikatos ir grožio šaltinio vertė. Vonios gali būti naudojamos, o tai ypač svarbu, ambulatorinėje praktikoje tiek daugeliui lėtinių vidaus organų ligų, tiek ir odos ligoms gydyti. Ypač svarbios medžiagų apykaitą reguliuojančios ir bendrai organizmą stiprinančios vonios su tokiais vaistiniais augalais, kaip aviža (žydėjimo metu), lakišius, dobilas, dilgėlė, varnalėša, serbentas (lapai), pušies, balteglės ir kedro spygliai, taip pat asiūklis, rūgtis, takažolė, ramunė, mėta, raudonėlis, čiobrelis ir kt.