Paulius - apie viską.... - Visas temas pradėkime nuo saves....

Lelija (Lilium)

Gentyje yra apie 100 rūšių. Priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimai. Paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Lietuvoje miškuose auga miškinė lelija.

Baltoji lelija (L. candidum), dažnai vadinama juozapine”, kilusi iš Pietų Europos ir Pietvakarių Azijos. Užauga 60-150 cm, svogūnai balti. Žiedai kvapus, balti, suburti stiebų viršūnėse. Žydi birželio-liepos mėnesį. Po mėnesio stiebai nunyksta, o rudenį išauga keli lapai, kurie per žiemą išlieka žali.

Karališkoji lelija (L. regale) yra kilusi iš Kinijos. Užauga iki 150 cm aukščio. Svogūnai rausvai violetiniai. Žiedai stambūs, iki 15 cm skersmens. Išorinėje pusėje vainiklapiai rožiniai, vidinėje – balti. Žiedai stipriai maloniai kvepia. Žydi liepos mėnesį.

Raudonoji lelija (L. bulbiferum) užauga 60-80 cm aukščio. Stiebas stačias. Lancetiškų lapų pažastyse užaugina stiebinius svogūnėlius. Žydi birželio pabaigoje. Žiedai statūs, oranžiškai raudoni su didelėmis tamsiomis dėmėmis. Vainiklapiai truputį atlenkti į išorę. Tuo skiriasi nuo kitų lelijų rūšių, nes vainiklapiai būna labiau atsilenkę atgal.

Lelijos dirvožemiui nereiklios, bet mėgsta lengvą, laidžią, trąšią žemę, saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą, pakenčia dalinį pavėsį. Sodinamos lysvėse, sudaromos grupės vejose. Auginamos ir puokštėms.

Dauginama sėklomis, svogūnais ir svogūnų skiltelėmis bei jaunais svogūnėliais. Svogūnai sodinami rugsėjo mėnesį 12-20 cm gyliu. Iškastų svogūnų nereikia džiovinti, jie turi būti tuoj sodinami į žemę. Vienoje vietoje auga 5-6 metus. Persodinti galai iš pradžių silpnai žydi.

Melsvė (Hosta)

Gentyje yra 10 rūšių. Priklauso agavinių (Agavaceae) šeimai. Savaime auga Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Japonijoje. Ilgaamžės, atsparios šalčiams, dekoratyviais lapais, 30-60 cm aukščio gėlės. Žydi vėlai, liepos-rugsėjo mėnesį baltais, šviesiai violetiniais ar melsvais, primenančiais lelijas, žiedais.

Banguotosios melsvės (H. undulata) lapai yra elipsiški, nusmailėję, iki 30 cm ilgio. Lapų pagrindas banguotas, o lapo lakštas baltai ar gelsvai margas. Dažnai auginama dėl originalios formos ir spalvos lapų, kurie, kaip ir visų melsvių, labai tinka į gyvų gėlių puokštes ir kompozicijas.

Sodinama lysvėse, bordiuruose, alpinariumuose, prie vandens baseinų. Auga daliniame pavėsyje ir saulėtoje vietoje. Dirva turi būti trąši ir pakankamai drėgna. Lengvai dauginama skirstant kerus pavasarį ar rudenį.

Vilkdalgis (Iris)

Gentyje yra apie 250 rūšių. Priklauso vilkdalginių (Iridaceae) šeimai. Savaime auga Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auga dvi rūšys. Vilkdalgiai yra daugiamečiai žoliniai augalai su storais, mėsingais šakniastiebiais. Lapai pamatiniai, plokšti, kardiški, stiebai pavieniai su keletu žiedų viršūnėje.

Hibridinis vilkdalgis (I. hybrida) dažnai auginamas darželiuose. Šie vilkdalgiai suskirstyti į 10 grupių. Populiariausia iš jų yra barzdotųjų vilkdalgių grupė. Ant išorinių apyžiedžio lapelių jie turi tankių plaukelių išaugas, primenančias barzdelę. Dauguma veislių žydi birželio pradžioje.

Vienas žiedas žydi 2 dienas. Jie būna įvairių spalvų: vienspalviai, dvispalviai, kantuoti ir pan. Dauginama vien vegetatyviškai: dalijant kerelius pavasarį, rudenį ar vasarą. Galima ir žydinčius, tik reikia nupjauti žiedyną, kad augalas sustiprėtų.

Hibridiniai vilkdalgiai gerai auga saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Mėgsta vidutinio derlingumo, neutralios reakcijos, vandeniui laidžią dirvą. Vienoje vietoje gali augti 4-5 metus. Naudinga apie kerus pabarstyti kaulamilčių ar pelenų.

Nereikia pertręšti azotinėmis trąšomis. Veislės su aukštais stiebais ir dideliais žiedais pririšamos prie atramų. Peržydėjusius stiebus geriau išpjauti. Jautrias veisles žiemai pridengti.

Tiesiai į augimo vietą sėjamos gėlės

Jos auginamos darželiuose, lysvėse, bordiuruose ir pan. Per vienerius metus suspėja iš sėklos sudygti, peržydėti, subrandinti sėklas ir sunykti.

Žiedų įvairumu ir grožiu dažnai pralenkia daugiametes gėles. Auginamos jos paprastai nesunkiai, todėl labai tinka pradedančiajam gėlininkui. Užtenka įsigyti sėklų, jas laiku pasėti ir augant prižiūrėti: ravėti piktžoles, išretinti, laiku palaistyti. Nuostabūs žiedai suteikia daug džiaugsmo ir augintojui, ir aplinkiniams. Pasėjus balandžio mėnesį į dėžutes, jos pražysta dar anksčiau.

Svarbu išlaikyti gražias vienmečių gėlių veisles. Dėl to vienos genties, pavyzdžiui, serenčių, medetkų ir kt. skirtingų veislių augalus reikia sodinti kuo atokiau vienus nuo kitų, kad nesusikryžmintų. Geriausia pasirinkti ir auginti vieną genties veislę ir kasmet atrinkti sėkloms pačius būdingiausius, stipriausius.

Smidras (Asparagus)

Gentyje yra apie 300 rūšių. Priklauso asparaginių (Aspiragaceae) šeimai. Paplitę šilto ir rytinio pusrutulio vidutinio klimato juostos kraštuose.

Tankiašakis smidras (A. densiflorus) yra dažniausiai kambariuose auginama smidrų rūšis, kilusi iš Pietų Afrikos. Šakos svyrančios, šviesiai žalios. Žydi smulkiais, baltais, kvapiais žiedeliais. Subrandina raudonas, vienasėkles uogas, kuriomis augalai gali būti dauginami.

Sodinami į didesnius negu kitoms gėlėms vazonus, kad užtektų vietos naujiems gumbeliams užaugti. Žemės mišinys sudaromas iš kompostinės, lapinės ir smėlio. Auginami šviesioje kambario vietoje. Naudinga reguliariai apipurkšti drungnu vandeniu, ypač esant karštam ir sausam orui. Nemėgsta tiesioginių saulės spindulių.

Nuskynus augančių šakų viršūnėles, užaugina daug smulkių šoninių šakelių. Smidrai dauginami kerų dalijimu, auginiais ir sėklomis. Kerai dalijami pavasarį persodinant augalus. Auginiai sodinami kovo mėnesį. Sėklos sėjamos tik ką sunokusios.

Laikomos ilgiau darosi nedaigios. Sėjama sausio-vasario mėnesį. Prieš tai sėklas reikia 2 paras pamirkyti šiltame vandenyje. Sudygsta po 4-6 savaičių. Sėkloms ir auginiams žemė turi būti 18-20°C temperatūros. Rugsėjo mėnesį sėjinukai susodinami į mažus puodelius. Per žiemą gali būti laikomi vėsiame, 10-12°C temperatūros kambaryje.