Category Archive Sveikata

Gulėdamas ant pilvo, vaikas kitaip viską regi

Gulėdamas ant pilvo, vaikas kitaip viską regi; sekdamas įdomų daiktą, jis pasisuka į reikiamą pusę, stengiasi iškelti galvą aukščiau. Kartais pasitaiko ne tik trijų mėnesių, bet ir septynių mėnesių vaikų. ant pilvo gulinčių bejėgiškai, nuleista galva, nemokančių nei jos iškelti, nei išlaikyti. Tėvai jų laiku nepradėjo guldyti ant pilvo, nesuteikė galimybių patreniruoti šių judesių.

Apie trečią mėnesį ir vertikaliai laikomas kūdikis gali išmokti laikyti galvą. Jis šypsosi suaugusiajam, laikančiam ji ant rankų, žiūri į aplinkinius, laisvai sukioja galvą į visas puses. Ar dar reikia pridurti, kad tuomet jis ne tik tobulina savo judesius, bet ir patiria begalę naujų įspūdžių. Aišku, to jis išmoks, jei mokysite.

Sistemingai ant pilvo guldomas vaikas (vėliau ant pilvo versis ir pats) apie penktą mėnesį galės ilgai taip gulėti, remdamasis ištiestų rankų delnais ir gerokai išlenkęs nugarą. Gulėdamas ant pilvo. jis stebi aplinką: ima žaisliukus, žaidžia; norėdamas paimti šone gulintį žaislą, šiek tiek paslenka, perkeldamas rankas ir sukdamas liemenį, išlinksta, remdamasis tik viena ranka… Apie šeštą mėnesį kai kurie vaikai átsistoja keturpėsti.

Apie penktą mėnesį vaikai paprastai patys pajėgia apsiversti ant pilvo. Bet jeigu tas laikas praėjo (ir jeigu matote, kad kūdikiui ant pilvo gulėti patogu jis ima žaisliukus), tai padėkite jam išmokti šio judesio. Palengva patraukite už rankutės, kad jis padarytų atitinkamą judesį: palenktų galvutę prie krūtinės ir atmestų koją i šoną, stengdamasis apsiversti ant pilvo. Kai jis beveik alsidurs norimoje padėtyje, iš lėto apverskite ant nugaros. Pakartokite šį pratimą kelis kartus pirma į vieną, paskui į kitą pusę,

Nuo pilvo ant nugaros kūdikis ima verstis kiek vėliau. Iš pradžių jis versis staigiai, greitai, bet apie šeštą mėnesį jau versis grakščiau. noredamas pasiekti žaisliuką, sekdamas žvilgsniu suaugusįjį. Visi šie judesiai vaikui labai naudingi, palaiko jo smagią nuotaiką ir parengia svarbiam įvykiui – jis greit pradės šliaužioti.

Šliaužiojimas. Dauguma vaikų pajunta norą šliaužioti tada, kai, gulėdami ant pilvo arba stovėdami keturpėsti, stengiasi pasiekti priešais gu-lintį žaislą. Atkreipkite į tai dėmesį ir stenkitės pakišti tuo momentu pati įdomiausią žaislą. Iš pradžių žaisliuką reikia dėti tokiu atstumu, kad vaikas beveik liestų ji pirštų galiukais; bet jeigu jis jau po truputį šliaužioja, tai žaisliuką galima pastumti toliau.
Skatindami kūdikį šliaužioti, pajudinkite žaisliuką, pabarškinkite jį. Jeigu ir labai stengdamasis vaikas žaisliuko nepasiekia, neprišliaužia prie jo, pagelbėkite jam – atremkite savo delnus į jo padelius, kad jis atsispirtų. Kai mažasis truputį pašliauš, žaisliuką patraukite. Pakartokite tai keletą kartų, o tada leiskite jam pasiimti žaisliuką ir prisižaisti į valias.

Žinokite, kad šliaužioti vaikai pradeda įvairiai. Tie, kurie apie septintą mėnesį išmoko atsistoti keturpèsti, iš karto ims šliaužti, remdamiesi delnais ir keliais. O tie, kurie keturpėsti dar neatsistoja, kol kas šliaužioja pilvu, pakilę” ima šliaužioti vėliau. Pamažu visi vaikai gerai išmoksta šito ir dažnai tuo naudojasi: šliaužia prie juos dominančių žaislų ir daiktų, nusirito žaislas – šliaužia prie jo, šliaužia prie daiktų, į kuriuos atsirėmę galėtų mėginti atsistoti; šliaužioja pagaliau savo malonumui. Sedam, gulam, stojam ir stovim. Laiku pradėjęs šliaužioti vaikas lengvai ir greitai išmoks sėsti, gulti, taip pat atsistoti, stovėti ir vėl tūpti. laikydamasis rankomis už atramos.

Visų šių judesių mažasis išmoksta, savarankiškai žaisdamas (jeigu, žinoma, jūs pasirūpinsite tinkamomis tokio žaidimo sąlygomis). Žaisdamas su žaisliukais, stebėdamas aplinkinius, kūdikis pusiau pritupia, remdamasis čia viena, čia kita ranka; tupia ir vėl sėda, ir šitaip pamažu išmoksta šių judesių. Iš pradžių jis pasėdi visai neilgai, vos kelias akimirkas, bet netrukus ima sėdėti gana tvirtai. Apie 7-8 mėnesį anksčiau išmokęs šliaužioti vaikas pats atsisėda, tvirtai sėdi. Tuo pačiu metu jis paprastai pradeda stotis, stovėti ir vėl sėstis, laikydamasis rankomis atramos, o devintą mėnesį atramos jam tereikės vis rečiau ir rečiau.

To paties amžiaus, 8-9 mėnesių, kūdikis mokosi ir kai kurių judesių: klaupiasi, tupi (neilgai) remdamasis rankomis. Naujos pozos ir ypač staigūs judesiai mažajam labai patinka – jis džiaugiasi, garsiai juokiasi. Ir atvirkščiai, kai norite sėdintį vaiką paguldyti arba stovintį pasodinti, o juo labiau kai jis guldomas į lovelę po šliaužiojimo grindimis, gali ir pravirkti.

Kai kurie tėvai nekantrauja ir būtinai nori pasodinti” kūdikį anksčiau negu rašėme, dar neišmokusį šliaužioti. Reikia pasakyti, kad vaikas ir pats dažnai skatina juos taip elgtis griebia už pirštų ir, naudodamasis parama, smagus sédasi, dar nesulaukęs 6 mėnesių. Ir vis dėlto šito daryti nedera. Sėdėti vaikas turi tik tada, kai gali atsisėsti savarankiškai ir savarankiškai vėl atsigulti.

Šito jis išmoksta aštuntą mėnesį. Bet jeigu jūs ligi pusės metų išmokėte mažąjį sėdėti, o savo kūno padėties pakeisti jis nepajėgia, vadinasi, per visą nemiegojimo laiką gali susidaryti stuburui kenksmingas krūvis, stuburas gali iškrypti. Neleistina dar nemokantį sėdėti vaiką sodinti atremtą i pagalves, krėslą, lovos kampą.

Įvairūs judesiai vaikui labai naudingi. Sudarykite judėjimui tinkamas salygas: padėkite ant grindų lagaminą, kad vaikas galėtų ant jo užlipti: didelę žemą dėžę – mažasis į ją įlips ir vėl išlips; šalia sofos pastatykite vaikišką kėdutę, kad vaikas galėtų nuo jos užsiropšti ant sofos. Žino reikės žiūrėti, kad vaikas nenupultų. neužsima rūpesčių padaugės gautų.

Bet jeigu įvairiausiems judesiams bus pakankamai vietos, mažasis labai greit išmoks nušliaužti toli, atsistoti, stovėti ir vėl nusileisti žemén, o remtis jam bereikės vis rečiau ir rečiau. Daugelis vaikų stovėti pradeda niekur nesiremdami, kai reikia ką nors veikti su žaislu abiem rankomis. Iš pradžių taip pastovi vos kelias akimirkas, bet patiria didžiulį malonuma ir štai jie vėl paleidžia lovelės kraštą arba kėdę ir pamažu ipranta ilgai stovėti nesilaikydami.

O jeigu vaikui greitai metai ir jis šito nemoka (ir jūs esate tikri, kad jis stiprus, vikriai šliaužioja ir kad stovi vos vos tesilaikydamas ko nors), padėkite jam to išmokti. Kelias sekundes tegu pastovi nesilaikydamas, tik saugokite, kad neparvirstų.

O štai atsistoti ir vėl atsisėsti už nieko nesilaikant kūdikiui sunkiau. ir šito jis išmoksta vėliau, į metų pabaigą. Bet kartais galima išvysti dar tvirtai nemokantį stovėti mažiuką, kuris mėgina nesilaikydamas atsistoti: pirmiausia atsistoja keturpėsčias, paskui iš lėto išsitiesia, pastovi akimirką, veikiai netenka pusiausvyros ir susvyravęs nusileidžia ant grindų. Vėl atsistoja, nusileidžia, atsistoja kelis kartus iš eilės…

Dėl ko žmogui reikia vaikystės?

Vaikystė be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne pasirengimas būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepasikartojantis gyvenimas. Ir nuo to, kaip praéjo vaikystė, kas vedė už rankos vaiką vaikystės metais, kas iš aplinkos įėjo į jo protą ir širdį, nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi taps šiandieninis mažasis. S. Suchomlinskis

Žmogaus vaikystės laikotarpis kur kas ilgesnis net už tobuliausių gyvūnų. Ar tai žmogaus pranašumas, ar trūkumas? Ar reikia, kaip dirbtinės vaiko vystymosi akceleracijos teorijos šalininkai, stengtis sutrumpinti vaikystę ir intensyviai treniruojamą mažąjį paversti mokiniu, o mokinį — suaugusiu žmogumi. O gal verta sutikti, kad ilga vaikystė žmogaus privilegija, dėl kurios jis gali pasiekti aukštų raidos pakopų.

Tai, kad gamta neapdovanojo tik gimusio vaiko visomis reikalingomis elgesio formomis ir kad jis turi ju mokytis per visą vaikystę, daro ji pranašesnį palyginti su gyvūnų jaunikliais. Ilga vaikystė žmogaus tobulėjimo sąlyga.

Žemiausieji gyvūnai vaikystės praktiškai neturi. Paveldėtų elgesio programų pakanka. jie iš karto jisitrauktu i gyvenima”, todėl jų individualaus tobulėjimo galimybės visiškai menkos. Juo aukštesnei evoliucijos pakopai gyvūnas priklauso, juo ilgesnė jo vaikystė. Žinduoliams būdingos ne tik instinktyvios, igimtos elgesio formos; čia vis svarbesnis vaidmuo tenka individualiai patirčiai. Sukaupti šią patirtį, perprasti tai, kas nepaveldima, žinoma, reikia laiko (tam ir skirtas specialus gyvenimo laikotarpis), todėl elgesys darosi lankstesnis, o tai padeda geriau prisitaikyti prie kintančių egzistavimo sąlygų.

Tačiau gyvūnai, net ir aukštesnieji, neturi priemonių, kuriomis kauptų ir perduotų kolektyvinę rūšies patirtį. (Kad pamėgdžiojimo vaidmuo ribotas akivaizdu.) Kiekviena karta turi pradėti nuo to, nuo ko pradėjo ankstesnė. Todėl tėra tik vienas gyvūnijos raidos kelias genetinė evoliucija, o ji, kaip žinome, vyksta palyginti lėtai.

Maždaug prieš 40 tūkstančių metų atsirado vadinamasis kromanjonietis. Ir štai per šitą laikotarpį (menkutį net Žemės gyvybės istorijai) žmogus, kuris buvo toks pat bejėgis prieš gamtos jėgas kaip ir kiekviena kita biologinė rūšis, įstengė gerokai iš jų išsivaduoti, maža to – pasiekti, kad šiandien pats gali veikti gamtą jau planetiniu mastu. Kas čia jam padėjo?

Žmogaus smegenys be galo tobulas instrumentas, kurio veikla mūsų dienomis igalina sukurti kosminius laivus, perprasti atominio branduolio paslaptis, sukurti poemas ir simfonijas; o smegenų sandara, palyginti su kromanjoniečio, iš esmės nepasikeitė. Žinoma, niekas nėra tyręs laboratorijoje kromanjoniečio smegenų, nėra lyginęs jų su mūsų amžininko smegenimis, bet smegenų sandara glaudžiai siejasi su kaukolės sandara, o senovės žmonių kaukolių ištirta pakankamai daug.

Ir dabar Žemėje tebesama genčių, kurių gyvenimo būdas pirmykštis jos nežino metalo, pramisti joms padeda akmens kirvis. Ištyrus tokių genčių žmones, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie nepaprastai skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus. Į akis krinta samprotavimų keistumas, nenuoseklumas; čia siejasi tikrovė ir fantastika, nesugebėjimas suprasti tarytum ir paprastų dalykų… Bet visa tai tik šių dienų kultūros trūkumas, o anaiptol ne kokių nors igimtų ypatumų apraiška. Iš tokios atsilikusios genties paimtas vaikas ir išauklėtas šių dienų šeimoje niekuo nesiskirtų nuo bet kurio iš mūsų.

…Prancūzų etnografas Vilaras 1938 m. išvyko su ekspedicija į vieną sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno gvajakilių gentis. Apie šią gentį tebuvo labai mažai žinoma: kad jos gyvenimo būdas primityvus, kad ji nuolat klajoja, ieškodama savo pagrindinio maisto laukinių bičių medaus, kad genties kalba primityvi, kad gentis vengia kontaktų su kitais žmonėmis. Nepasisekė susipažinti su gvajakiliais ir Vilarui – jie skubiai pasitraukdavo, vos tik pajutę artinantis ekspediciją.

Bet vienoje genties paliktoje stovyklavietėje etnografas aptiko dvejų metukų mergytę, matyt, per skubą užmirštą. Vilaras pasiėmė mergytę i Prancūziją ir atidavė ją auklėti savo motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu mergina niekuo nesiskyrė nuo europiečių moterų. Ji kalbėjo trimis kalbomis – prancūzų, ispanų ir portugalų, tapo mokslininke etnografe.

Vadinasi, žmogaus prigimtis, jo smegenų sandara per kelis tūkstantmečius iš esmės nepakito, bet kaip praturtėjo mūsų amžininkų materialinis ir dvasinis gyvenimas, kaip patobulėjo jų psichika palyginti su tolimaisiais protėviais. Ne vienas žmogus gimdamas nepaveldi jokio žmonijos laimėjimo, bet užtat viską jis gali gauti auklėjamas. Tarybinis psichologas Lenino premijos laureatas A. Leontjevas yra pasakęs: ,,Kiekvienas žmogus mokosi būti žmogumi. Kad jis gyventų visuomenėje, nepakanka to, ką suteikia jam gamta gimstančiam. Jis turi perimti dar ir tai, kas buvo pasiekta žmonių visuomenès istorinėje raidoje”

Socialinio paveldėjimo programa be paliovos plečiasi. Kad vaikas išeitų šią didėjančią programą, reikia ilgesnio auklėjimo ir mokymo laikotarpio. Todel žmonių vaikystė – ne tik evoliucijos produktas, bet ir jo augimui reikalingas istorijos rezultatas. ..Fizinė” žmogaus vaikystė laikas apskritai lieka nepakitęs. O ,,socialinės” vaikystės ilgumas pareina nuo žmonių visuomenès brandumo. Sukaupta daugybė faktų apie įvairaus visuomeninio išsivystymo tautų žmonių vaikystę. Ir paaiškėjo, kad juo žemesnis išsivystymo lygis, juo trumpesnė vaikystė, ‘juo anksčiau augantis žmogus pradeda dirbti suaugusiųjų darbus.

Tymai yra labai pavojingi sergantiesiems rachitu

Tymai užkrečiami 5-6 dienas prieš išbėrimą ir tiek pat po išbėrimo. Jeigu motina yra persirgusi tymais ir kūdikį maitina krūtimi, jis iki 3-4 mėnesių šia liga suserga labai retai.

Tymai yra labai pavojingi sergantiesiems rachitu, mažakraujyste, blogai augantiems, nutukusiems, taip pat vyresniems vaikams, nusilpusiems nuo kitų ligų. Jiems gali atsirasti komplikacijų, pavyzdžiui, plaučių ar ausų, retai galvos smegenų uždegimas. Visiems ligotiems vaikams ir buvusiems kontakte su sergančiuoju tymais pačioje ligos pradžioje suleidžiamas hemaglobulinas.

Nenustatinėkite tymų diagnozės patys. Vaikui staiga susirgus, išsikvieskite į namus gydytoją. Žinokite, tymų virusas yra labai lakus. Su oro srove jis gali patekti iš vieno aukšto į kitą, o pro įvairius plyšius – iš vieno buto į kitą. Dėl to, susirgus vaikui tymais, įspėkite kaimynus, pažįstamus, gimines.

Nebijokite vaikų skiepyti nuo tymų. Kartais paskiepytas vaikas kiek pakarščiuoja, pakosti, bet šis trumpalaikis negalavimas sveikatai nepavojingas. Nuo tymų, kaip ir nuo visų kitų ligų, skiepijami tik visiškai sveiki vaikai arba po bet kokios ligos praėjus 2 mėnesiams. Persirgus tymais, lieka pastovus imunitetas.

Vėjaraupiai. Tai labai paplitusi užkrečiamoji liga, kuria dažniausiai serga ikimokyklinio amžiaus vaikai. Vėjaraupius sukelia tam tikras virusas, neatsparus aplinkos veiksniams. Šia liga suserga visi vaikai, buvę kontakte su sergančiuoju. Per aplinkos daiktus neužsikrečiama. Inkubacinio periodo trukmė 9-21 diena.

Liga prasideda staiga. Pakyla kūno temperatūra, maži vaikai gali vemti ir viduriuoti. Įvairiose odos vietose (ir galvoje), gleivinėje atsiranda apie 2 mm didumo rausvų dėmelių, kurios greitai iškyla ir prisipildo skaidraus turinio. Taip atsiranda pūslytės, apjuostos rausvu žiedeliu.

Jos dažnai susilieja. Pūslytės greitai sprogsta ir užsitraukia tamsiu šašeliu. Sprogus pūslytėms, gleivinėje atsiveria skausmingos opelės. Ligonį beria 2-4 dienas. Jis būna užkrečiamas 5 dienas dar po to, kai atsiranda paskutinis šviežias vėjaraupių išbėrimas.

Nesilaikant švaros, pūslytės supūliuoja, atsiranda pūlinės odos ligos – rožė, pūliniai. Vėjaraupiais sunkiau serga nusilpę vaikai. Jiems retkarčiais atsiranda komplikacija smegenų uždegimas. Todėl nuo vėjaraupių reikia ypač saugoti dažnai sergančius kūdikius.

Ligonis nuo sveikų vaikų atskiriamas 10-12 dienų. Buvusieji kontakte su ligoniu nuo kitų vaikų izoliuojami 3 savaitėms. Jeigu jūsų vaikas susirgo vėjaraupiais, įspėkite kaimynus, gimines, draugus, praneškite vaikų įstaigai, kurią jis lanko. Persirgus vėjaraupiais, lieka pastovus imunitetas. Skiepų nėra.

Saugokite vaikus nuo sergančiųjų

Ligonio baltiniai, indai ir žaislai (kuriuos galima) išvirinami, o menkaverčiai žaislai, knygos sunaikinamos. Buvusiems kartu su ligoniu sveikiems vaikams 7 dienas neleiskite bendrauti su kitais vaikais.

Saugokite vaikus nuo sergančiųjų pūliniais, angina, skarlatina. Staiga susirgusiam vaikui, kuris skundžiasi gerklės skausmu, vemia, kuo skubiausiai iškvieskite gydytoją. Jeigu jis nustatys skarlatiną ir patars vaiką gydyti ligoninėje, nepalikite ligonio namuose.

Namuose paliekami ligoniai, kurie serga nesunkiai ir yra nepavojingi kitiems, t. y. jeigu nėra mažų vaikų bei suaugusiųjų, dirbančių visuomeninio maitinimo įstaigose, prekyboje arba su vaikais.

Pasveikusį vaiką nuveskite pas gydytoją, kad būtų galima laiku nustatyti, ar neprasidėjo ligos komplikacijos. Nuo skarlatinos skiepų nėra. Ja persirgus, lieka pastovus imunitetas.

Raudonukė. Tai nesunki užkrečiamoji liga. Ją sukelia tam tikras virusas. Inkubacinio periodo trukmė – 2-3 savaitės. Ligos pradžia staigi. Dažniausiai truputį pakyla kūno temperatūra, parausta akys, skauda gerklę. Jau ligos pradžioje ant veido ir viso kūno atsiranda nedaug stambių rausvų, kiek iškilusių virš odos, tarpusavyje nesusiliejančių dėmelių. Jos išnyksta per 2-3 dienas. Be to, ligos pradžioje iki žirnio didumo padidėja pakaušio bei sprando limfmazgiai. Jie būna kieti, neskausmingi. Ligos diagnozę gali nustatyti tik gydytojas.

Susirgusio raudonuke vaiko neizoliuokite, tik įspėkite savo draugus, kaimynes, pažįstamas, nes, pavyzdžiui, nėščiai moteriai susirgus raudonuke, pažeidžiamas vaisius. Persirgus raudonuke, lieka pastovus imunitetas.

Tymai. Tai užkrečiamoji liga, kurią sukelia tam tikras virusas. Dabar vaikai tymais serga daug rečiau, nes nuo jų skiepijama.

Užsikrečiama tik pabuvus kartu su ligoniu. Mat ligos sukėlėjas yra neatsparus aplinkos veiksniams. Tymai labiausiai užkrečiama liga, nes visi neskiepytieji, susitikę su ligoniu, suserga. Inkubacinio periodo trukmė 7-21 diena. Todėl lopšelio-darželio grupei, kurią lankė ligonis, 21 dienai skiriamas karantinas.

Liga prasideda staiga. Pakyla kūno temperatūra, atsiranda sloga ir kosulys. Parausta akys, jos bijo šviesos. Burnos gleivinėje atsiranda raudonų, o ant skruostų gleivinės – baltų, lyg kreidos kruopelių, dėmių. Sutrinka bendra ligonio būklė, jis nevalgo, o maži vaikai gali pradėti viduriuoti. Aukšta temperatūra laikosi nuo ligos pradžios ligonį išberia raudonomis dėmelėmis. Iš pradžių jų atsiranda už ausų, ant kaklo, vėliau išplinta visame kūne. Dėmelės auga, didėja, kol visas kūnas pasidaro raudonas. Kartais po tymų oda lieka kiek marga.

Kiekvienai užkrečiamajai ligai būdingas inkubacinis periodas

Kiekvienai užkrečiamajai ligai būdingas inkubacinis periodas (laikas tarp apsikrėtimo ir ligos požymių atsiradimo). Per šį periodą ligos sukėlėjai dauginasi užsikrėtusio vaiko organizme, ir kai tik jis nusilpsta, vaikas suserga.

Jeigu žinote, kad vaikas bendravo su sergančiuoju, t. y. galėjo užsikrėsti infekcine liga,- kruopščiau jį prižiūrėkite, kad nepavargtų, ilgiau su juo būkite gryname ore, nebendraukite su kitais vaikais. Taip prižiūrimas vaikas lengviau ir greičiau persirgs.

Žinokite, kad užgrūdinti, stiprūs vaikai užkrečiamosiomis ligomis serga rečiau. Užkrečiamųjų ligų yra daug. Kiekvieną iš jų sukelia vis kitas sukėlėjas. Be to, jų pasitaiko nevienodai dažnai. Visame pasaulyje likviduoti raupai, mūsų respublikoje nebesergama maliarija, poliomielitu, retai pasitaiko vidurių šiltinė, itin retai – difterija. Dėl skiepijimų ryškiai sumažėjo susirgimų kokliušu, tymais, tuberkulioze, stablige. Ne visos užkrečiamosios ligos vienodai pavojingos.

Tačiau, nesvarbu kokia būtų užkrečiamoji liga, vis tiek susilpnina vaiko organizmą ir sulėtina jo vystymąsi. Dėl to saugokite vaikus nuo užkrečiamųjų ligų.

Dažnos vaikų užkrečiamosios ligos. Skarlatina. Tai ūmi, gerokai paplitusi užkrečiamoji liga, kurią sukelia streptokokai. Ja dažniau serga vaikai nuo 3 iki 8 metų. Ligos sukėlėjai atsparus aplinkai, todėl užsikrečiama ne tik nuo ligonio, bet ir per jo apkrėstą maistą, ypač pieną. Suserga ne visi vaikai, buvę kontakte su sergančiuoju arba kitais keliais užsikrėtę streptokokais.

Vaikai iki 3 metų skarlatina serga retai. Inkubacinio periodo trukmė – nuo kelių valandų iki 12 dienų, dažniausiai -2-4 dienos. Liga prasideda staiga. Ima skaudėti gerklę, galvą, pilvą, pakyla kūno temperatūra, vaikas vemia. Ligos pradžioje liežuvis būna rausvokas, su baltomis apnašomis, kraštai avietinės spalvos. Gomurys, žiotys, tonzilės raudoni burna kaip išplikyta. Raudonos gleivinės fone gali būti netaisyklingų vyšnių spalvos taškelių žvaigždučių ir baltų apnašų.

Pirmos paros pabaigoje ir antros pradžioje ant kaklo, krūtinės, o vėliau ant viso kūno atsiranda daug smulkių, aguonos grūdo didumo avietinės spalvos spuogelių. Išbėrimas gausesnis vidiniuose dilbio, žasto paviršiuose, ant kaklo ir pilvo apačioje, veidas raudonas, o viršutinė lūpa ir smakras, balti. Per dvi dienas liežuvis pasidaro švarus, ryškiai avietinės spalvos.

Per kelias dienas nukrinta kūno temperatūra, išnyksta spuogeliai, ligonio būklė pastebimai gerėja. Antrą ligos savaitę oda pradeda luptis, pleiskanoti, ypač nuo delnų ir padų. Jeigu ligonis buvo gydytas penicilinu ar kitais penicilino grupės antibiotikais, oda gali nesilupti. Ne visi vaikai sunkiai serga skarlatina. Kai kuriems išbėrimas būna negausus, kūno temperatūra neaukšta, nesutrinka bendra būklė.

Vaikas niekuo nesiskundžia arba jam nestipriai skauda galvą ir gerklę. Tačiau, kokia bebūtų skarlatinos forma, ji vis vien yra pavojinga liga, nes gali atsirasti pavojingų komplikacijų, pavyzdžiui, širdies raumens ar inkstų uždegimas.

Kai pirmomis ligos valandomis iškviečiamas gydytojas ir ligonis laikosi lovos režimo, gydomas pagal gydytojo nurodymą penicilinu bei kitais vaistais, skarlatina praeina be komplikacijų.

Skarlatina užkrečiama 22 dienas. Taigi tiek dienų sergantysis negali bendrauti su sveikais vaikais. Jeigu gydytojas nustatė skarlatinos diagnozę, įspėkite kaimynus, pažįstamus, gimines, kad jie atsitiktinai neužeitų pas jus su sveikais vaikais. Taip pat neužmirškite paskambinti į darželį, kurį lanko jūsų vaikas.