Vaikystė be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne pasirengimas būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepasikartojantis gyvenimas. Ir nuo to, kaip praéjo vaikystė, kas vedė už rankos vaiką vaikystės metais, kas iš aplinkos įėjo į jo protą ir širdį, nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi taps šiandieninis mažasis. S. Suchomlinskis
Žmogaus vaikystės laikotarpis kur kas ilgesnis net už tobuliausių gyvūnų. Ar tai žmogaus pranašumas, ar trūkumas? Ar reikia, kaip dirbtinės vaiko vystymosi akceleracijos teorijos šalininkai, stengtis sutrumpinti vaikystę ir intensyviai treniruojamą mažąjį paversti mokiniu, o mokinį — suaugusiu žmogumi. O gal verta sutikti, kad ilga vaikystė žmogaus privilegija, dėl kurios jis gali pasiekti aukštų raidos pakopų.
Tai, kad gamta neapdovanojo tik gimusio vaiko visomis reikalingomis elgesio formomis ir kad jis turi ju mokytis per visą vaikystę, daro ji pranašesnį palyginti su gyvūnų jaunikliais. Ilga vaikystė žmogaus tobulėjimo sąlyga.
Žemiausieji gyvūnai vaikystės praktiškai neturi. Paveldėtų elgesio programų pakanka. jie iš karto jisitrauktu i gyvenima”, todėl jų individualaus tobulėjimo galimybės visiškai menkos. Juo aukštesnei evoliucijos pakopai gyvūnas priklauso, juo ilgesnė jo vaikystė. Žinduoliams būdingos ne tik instinktyvios, igimtos elgesio formos; čia vis svarbesnis vaidmuo tenka individualiai patirčiai. Sukaupti šią patirtį, perprasti tai, kas nepaveldima, žinoma, reikia laiko (tam ir skirtas specialus gyvenimo laikotarpis), todėl elgesys darosi lankstesnis, o tai padeda geriau prisitaikyti prie kintančių egzistavimo sąlygų.
Tačiau gyvūnai, net ir aukštesnieji, neturi priemonių, kuriomis kauptų ir perduotų kolektyvinę rūšies patirtį. (Kad pamėgdžiojimo vaidmuo ribotas akivaizdu.) Kiekviena karta turi pradėti nuo to, nuo ko pradėjo ankstesnė. Todėl tėra tik vienas gyvūnijos raidos kelias genetinė evoliucija, o ji, kaip žinome, vyksta palyginti lėtai.
Maždaug prieš 40 tūkstančių metų atsirado vadinamasis kromanjonietis. Ir štai per šitą laikotarpį (menkutį net Žemės gyvybės istorijai) žmogus, kuris buvo toks pat bejėgis prieš gamtos jėgas kaip ir kiekviena kita biologinė rūšis, įstengė gerokai iš jų išsivaduoti, maža to – pasiekti, kad šiandien pats gali veikti gamtą jau planetiniu mastu. Kas čia jam padėjo?
Žmogaus smegenys be galo tobulas instrumentas, kurio veikla mūsų dienomis igalina sukurti kosminius laivus, perprasti atominio branduolio paslaptis, sukurti poemas ir simfonijas; o smegenų sandara, palyginti su kromanjoniečio, iš esmės nepasikeitė. Žinoma, niekas nėra tyręs laboratorijoje kromanjoniečio smegenų, nėra lyginęs jų su mūsų amžininko smegenimis, bet smegenų sandara glaudžiai siejasi su kaukolės sandara, o senovės žmonių kaukolių ištirta pakankamai daug.
Ir dabar Žemėje tebesama genčių, kurių gyvenimo būdas pirmykštis jos nežino metalo, pramisti joms padeda akmens kirvis. Ištyrus tokių genčių žmones, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie nepaprastai skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus. Į akis krinta samprotavimų keistumas, nenuoseklumas; čia siejasi tikrovė ir fantastika, nesugebėjimas suprasti tarytum ir paprastų dalykų… Bet visa tai tik šių dienų kultūros trūkumas, o anaiptol ne kokių nors igimtų ypatumų apraiška. Iš tokios atsilikusios genties paimtas vaikas ir išauklėtas šių dienų šeimoje niekuo nesiskirtų nuo bet kurio iš mūsų.
…Prancūzų etnografas Vilaras 1938 m. išvyko su ekspedicija į vieną sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno gvajakilių gentis. Apie šią gentį tebuvo labai mažai žinoma: kad jos gyvenimo būdas primityvus, kad ji nuolat klajoja, ieškodama savo pagrindinio maisto laukinių bičių medaus, kad genties kalba primityvi, kad gentis vengia kontaktų su kitais žmonėmis. Nepasisekė susipažinti su gvajakiliais ir Vilarui – jie skubiai pasitraukdavo, vos tik pajutę artinantis ekspediciją.
Bet vienoje genties paliktoje stovyklavietėje etnografas aptiko dvejų metukų mergytę, matyt, per skubą užmirštą. Vilaras pasiėmė mergytę i Prancūziją ir atidavė ją auklėti savo motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu mergina niekuo nesiskyrė nuo europiečių moterų. Ji kalbėjo trimis kalbomis – prancūzų, ispanų ir portugalų, tapo mokslininke etnografe.
Vadinasi, žmogaus prigimtis, jo smegenų sandara per kelis tūkstantmečius iš esmės nepakito, bet kaip praturtėjo mūsų amžininkų materialinis ir dvasinis gyvenimas, kaip patobulėjo jų psichika palyginti su tolimaisiais protėviais. Ne vienas žmogus gimdamas nepaveldi jokio žmonijos laimėjimo, bet užtat viską jis gali gauti auklėjamas. Tarybinis psichologas Lenino premijos laureatas A. Leontjevas yra pasakęs: ,,Kiekvienas žmogus mokosi būti žmogumi. Kad jis gyventų visuomenėje, nepakanka to, ką suteikia jam gamta gimstančiam. Jis turi perimti dar ir tai, kas buvo pasiekta žmonių visuomenès istorinėje raidoje”
Socialinio paveldėjimo programa be paliovos plečiasi. Kad vaikas išeitų šią didėjančią programą, reikia ilgesnio auklėjimo ir mokymo laikotarpio. Todel žmonių vaikystė – ne tik evoliucijos produktas, bet ir jo augimui reikalingas istorijos rezultatas. ..Fizinė” žmogaus vaikystė laikas apskritai lieka nepakitęs. O ,,socialinės” vaikystės ilgumas pareina nuo žmonių visuomenès brandumo. Sukaupta daugybė faktų apie įvairaus visuomeninio išsivystymo tautų žmonių vaikystę. Ir paaiškėjo, kad juo žemesnis išsivystymo lygis, juo trumpesnė vaikystė, ‘juo anksčiau augantis žmogus pradeda dirbti suaugusiųjų darbus.
About the author