Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.
Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.
Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.
Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.
Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin” (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,”, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae”, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi” (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.
Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan”. Tai savotiškas „ežiukas”, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės. „ežiukas” labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.
Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.
Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka, pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.
Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.
Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.
