Gamybai rekomenduojama veislės Pimpernel ir Stockholm.

Princess Marijke (tetraploidas, išvedė A. van den Berg, 1942). Vidinė apyžiedžio pusė oranžiškai plytinės spalvos, vamzdelyje pereinanti į geltoną; išorinė žiedo spalva ne tokia intensyvi, lyg su apnašu. Apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas bukas, todėl vyrauja išorinė žiedo spalva. Geriausias žiedų (3) ir gumbasvogūnių derlius būna žieminio auginimo, tačiau sėkmingai gali būti auginama ir kitais laikotarpiais. Labai dažnai serga virusinėmis ligomis. į 1 rn2 sodinama apie 100-120 gumbasvogūnių.

Pimpernel (tetraploidas, išvedė A. van den Berg, 1945). Vidinė žiedo pusė plytinės raudonos spalvos, vamzdelio vidus tamsiai geltonas. Išorinė žiedo pusė ne tokia intensyvi. Geriausias žiedų (3) ir gumbasvogūnių derlius gaunamas žieminio auginimo, nors labai geri žiedai būna ir auginant rudenį. Jautri virusinėrns ligoms. į 1 m2 sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Stockholm (tetraploidas). Žiedai avietinės raudonos spalvos (vamzdelis geltonas), stambūs, gražios formos. Augalai standūs, stiebai ilgi ir tvirti. Veislė derlinga (3), bet jautri virusinėms ligoms. 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Rausvažiedės ir violetiškai rausvos spalvos veislės. Dauguma šios grupės veislių tinka auginti įvairiu metų laiku, tačiau daugelis jų labai serga virusinėmis ligomis. Todėl gamybai galima rekomenduoti tiktai Rose-Marie.

Kopenhagen (tetraploidas). Vidinė žiedo pusė violetiškai purpurinė, vamzdelis baltas. Žiedai stamboki. Veislė labai panaši į Margaret, tačiau vertingesnė už šią, nes žiedynkočiai standesni ir ne tokia jautri virusinėms ligoms. Į 1 m2 sodinama apie 100 gumbasvogūnių.

Margaret (triploidas, išvedė Boorhettwer a. Harting). Žiedai violetiškai purpurinės spalvos, vamzdelis baltas. Stiebai ir lapai gležni, todėl dažnai reikia nutiesti net 4 tinklų eiles. Labai dažnai serga virusinėmis ligomis. Veislė neperspektyvi. Į 1 m2 sodinama apie 100 gumbasvogūnių.

Rose -Marie (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1961). Žiedai violetiškai purpuriniai, vamzdelis ilgas ir ryškus. Augalai aukšti, standūs. Žiedai ir stiebai labai geros kokybės. Tinka žieminiam auginimui. Žiedų derlius geras (2). I 1 m2 sodinama apie 80 gumbasvogūnių.

Rosemunde. Žiedai tamsiai rausvi, vidutinio dydžio (iki 4 cm skersmens), vamzdelis gelsvas. Žiedynkotis plonokas, bet pakankamai tvirtas. Veislė derlinga (3,5), tik labai dažnai serga virusinėmis ligomis, todėl gamybai nerekomenduojama. į 1 m2 sodinama 80-100 gumbasvogūnių.

Rosita. Žiedai tamsiai rausvi, vidutinio dydžio (iki 4 crn skersmens), vamzdelis balsvas. Žiedynkotis plonokas, bet tvirtas. Veislė derlinga (4,0). Iš vieno gumbasvogūnio išauga 2-3 daigai. 1974 m. pavasarį iš vieno augalo nuskynėme net iki 7 žiedų. Veislė jautri virusinėms frezijų ligoms, todėl gamybai nerekomenduojama. Į 1 m2 sodinama 80-100 gumbasvogūnių.

Arosa (išvedė J.A.M.Goemans). Veislė nauja, labai ankstyva, šviesiai rožiniais žiedais. Spalva pastovi. Žiedynkočiai tvirti, lapai standus. Gerai žydi žiema. Į 1 m2 sodinama po 112 gumbasvogūnių. Pas mus dar neauginama.

Veislė Marina-Sophia išvesta taip pat J. A. M. Goernans (1967 in.). Žiedai arnaranto spalvos, grakščiuose žiedynuose. Žiedynkočiai labai tvirti. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Patiko? Pasidalink

Antraisiais metais didesnės mineralinių trąšų normos nebuvo tokios žalingos gumbasvogūnių derliui. Kai augalai antrus metus augo netręštose durpėse, blogai vystėsi gumbasvogūniai-vaikučiai, t. y. Eldorado veislės sudarė 76% to kiekio ir 52% to svorio, o Blauwe Wimpel veislės -44% to kiekio ir 29 to svorio, kuris buvo geriausiame variante (III).

Be to, gumbasvogūnių-vaikučių daugiau išaugdavo, patręšus augalus didesne mineralinių trąšų norma, t. y. 1312 g/m3 veiklių medžiagų.

Taip pat paaiškėjo, kad nuo dirvoje esančių makroelementų (N, P205, K20) kiekio priklauso ir šių elementų kiekis gumbasvogūniuose.

pateikti duomenys apie pagrindinių elementų kiekį frezijų gumbasvogūniuose bandymo pabaigoje. Iš jų matyti, kad gumbasvogūniuose sukauptų makroelementų kiekis labai priklausė ir nuo veislės. Daugiausia jų buvo Pimpernel veislės gumbasvogūniuose, mažiausiai – Blauwe Wimpel.

Daugiausia šių elementų buvo gumbasvogūniuose, esant maksimaliam trąšų kiekiui dirvoje. Tada Blauwe Wimpel veislės gumbasvogūniuose azoto buvo 28%, fosforo– 137%, kalio 134%, o Eldorado atitinkamai 25, 20 ir 37% daugiau, negu tada, kai augalai augo netręštose durpėse. Iš čia matyti, kad koreliacija tarp azoto, esančio gumbasvogūniuose ir dirvoje, ne tokia ryški, kaip tarp fosforo ir kalio.

Elementų kiekis gumbasvogūniuose priklausomai nuo dirvos labiau kito Blauwe Wimpel veislės, negu Eldorado. Apie tai galima spręsti iš augalų. Kai Blauwe Wimpel veislės augalai antrus metus augo netręštose durpėse, buvo pastebimi kalio trūkumo požymiai džiuvo lapų viršūnėlės, o žiedų derlius buvo dvigubai mažesnis, negu durpių ir žemių mišinyje. Šios veislės gumbasvogūniuose, kurie augo netręštose durpėse, azoto rasta 25%, fosforo 170%, kalio 23% mažiau, negu geriausiame variante (III).

Azoto trūkumo požymių ant , augalų, augusių durpėse, nebuvo matyti.

Rekomendacijos gamybininkams

Geriausia frezijas auginti humusinguose žemių mišiniuose. Būtina jų sudėtinė dalis velėninė žemė ir gerai perpuvęs mėšlas. Velėninė žemė turėtų sudaryti 1/3-1/4, o gerai perpuvęs mėšlas 1/20 viso žemių mišinio. Tokių mišinių struktūra gerinama, pridedant samaninių durpių.

Žemių mišiniuose gumbasvogūnius sunkiau sodinti ir iškasti. Todėl prieš sodinant geriausia dirvą sulyginti, išdėlioti gumbasvogūnius ir, lengvai įspaudus, užžerti reikiamo rūgštingumo samaninių durpių sluoksniu.

Geri rezultatai gaunami, auginant frezijas samaninėse durpėse, todėl, jeigu frezijų auginama daug ir žemių mišinius sunku paruošti, reikia naudoti samanines durpes.

Prieš sodinant tokios durpės neutralizuojamos — kubiniam metrui išberiama 5-8 kg kreidos, kad PH būtų 5,3-5,8 arba pF1(14,0) būty 6,0-6,5.

Durpėms arba žemių mišiniams rekomenduojama tiek mineraliniu trąšų:

Geras azoto trąšų šaltinis — kraujo miltai. Jų beriama 750 g/m3. Tada mineralinių azoto trąšų beriama dvigubai mažiau. Vietoj superfosfato galima imti kaulamilčius, tik juos su žemėmis reikia išmaišyti 2— 3 mėn. prieš sodinimą. Negalint to padaryti, patariama naudoti ne tik kaulamilčius, bet ir superfosfatą.

Patiko? Pasidalink

Golden Glow (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai tamsiai geltoni, stambūs, stiebai stiprūs. Vidutinio derlingumo (1,6). į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Golden Melody (išvesta M. C. van Staaveren, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai geltoni. Stiebai ilgi ir tvirti. Geras žiedų derlius būna tik pavasarį. Į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Orange Favourite. Labai graži stambiažiežiedė veislė oranžiškai geltonais žiedais. Tinka žieminiam auginimui. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius geras. į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Orange Sun. Žiedai vidutinio stambumo, geltoni su rausvais pakraščiais, šiek tiek primena Princess Marijke veislę, tačiau žiedai ir žiedynai grakštesnės formos. Žiedo centras geltonas. Jo pakraščiuose ryškus plytinės oranžinės spalvos kontūras. Gana derlinga veislė. 1974 m. pavasarį iš vieno augalo buvo nuskinta iki 7 žiedų. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogiinių.

Royal Gold. Labai graži stambiažiedė veislė, šviesiai geltonais, 6 cm skersmens žiedais. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Nuskinti žiedai skleidžiasi labai gerai.

Žiedų derlius vidutinis (1,4). į 1 m2 sodinama 90 gumbasvogūnių.

Sonata (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans). Palyginti nauja, ryškiai geltonais žiedais veislė. Labai ankstyva. Žiedų ir gumbasvogūnių derlius geras. Tai viena iš derlingiausių stambiažiedžių veislių. 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Moon glow. Nelabai išplitusi ir nederlinga (1) veislė. Žiedai šviesiai geltoni, stambūs, tačiau žiedyne nedaug žiedų. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Souvenir (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1947). Žiedai ryškiai geltoni su tamsesniais brūkšneliais vamzdelyje, tamsesni už Rijnveld’s Golden Yellow, bet šviesesni už Eldorado, stambūs (iki 5 cm skersmens), gražios formos, labai stipraus kvapo. Ilgai laikosi pamerkti. Veislė ankstyva. Virusinėms ligoms nelabai jautri. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Rijnveld’s Golden Yellow (tetraploidas, išvedė F. Rijnveldas, 1946). Žiedai stamboki, intensyviai geltonos spalvos. Tai labai išplitusi frezijų veislė. Žiedynkočiai tiesūs ir tvirti, nors žiedynuose nelabai daug žiedų. Ši veislė nelabai jautri virusinėms ligoms. Geras būna rudeninio ir žieminio auginimo žiedų derlius (3). Žiedai menkesni už daugelio stambiažiedžių veislių žiedus, bet derlius didesnis ir pastovesnis. Todėl ši veislė rekomenduojama gamybai. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Telstor. Viena iš naujesnių veislių, tik nelabai derlinga (1). Žiedynkočiai ilgi, bet nelabai tvirti. I 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Raudonžiedės frezijos. Nėra tokių veislių, kurių žiedai būtų visai raudonos spalvos. Jie daugiausia plytinio arba amaranto atspalvio, dažniausiai geltonais vamzdeliais. Žiedai vidutinio stambumo. Veislės jautrios virusinėms ligoms. Geras žiedų derlius ištisus metus.

Patiko? Pasidalink

Iš
naujesnių mūsų respublikoje dar neauginamų veislių vertinga
Miranda (išvedė J. A. M. Goemans). Žiedai balti, stambūs,
žiedynkočiai aukšti ir tvirti, lapai standūs. White Sea (išvesta
M. C. van Staaveren) gerai pakelia aukštą temperatūrą, todėl
tinkama auginti vasarą. Abiejų veislių į 1 m2 sodinama po 100
gumbasvogūnių.

Mėlynžiedės
frezijos. Žinoma apie 30 mėlynžiedžių veislių. Jų žiedų
atspalviai dažnai kinta priklausomai nuo auginimo laiko. Gamybai
rekomenduojama Blauwe Wimpel veislė, perspektyvios Luciana ir Royal
Blue.

Blauwe
Wimpel (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai
šviesiai mėlyni, vamzdelis baltas. Žiedų spalvos tonai keičiasi
priklausomai nuo auginimo laiko. Gražiausia spalva būna, kai žydi
žiemą arba pavasarėjant. Žydinčių balandžio—birželio mėn.
žiedai su pilkšvu apnašu. Žiedynkočiai ilgi. Tinka auginti
visais periodais. Tai pagrindinė mėlynžiedė veislė. Žiedų
derlius geras (1,8-2,0). Virusinėms ligoms nelabai jautri. Į 1 m2
sodinama 120 gumbasvogūnių.

Saffier
(tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai dideli,
ryškiai žydros spalvos; apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas
status; rudenį žydinčių žiedai blankesni. Augalai standūs,
žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama po 120 gumbasvogūnių.

Luciana
(išvedė J. A. M. Goemans, 1969). Žiedai alyvinės žydros spalvos,
žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Mozart
— žiedai ryškiai žydros spalvos, žiedynkočiai tvirti. Į 1 m2
sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Viena
iš gražiausių melsvažiedžių veislių yra Royal Blue, kurią
išvedė J. A. M. Goemans 1968 m. Mūsų respublikoje dar neauginama.
Žiedai labai gražios formos, grakščiuose žiedynuose.
Žiedynkočiai tvirti, lapai standūs. Ankstyva veislė. Į 1 m2
sodinama 100 gumbasvogūnių.

Geltonžiedės frezijos. Apie 40% visų frezijų veislių yra geltonos ir oranžinės spalvos. Daugelis jų stambiažiedės, ilgais ir tvirtais žiedynkočiais. Jos gerai žydi tiktai tada, kai daug saulėtų dienų. Yra nurodymų, kad šioms veislėms dar reikia ir erdvių šiltnamių. Rudeniniu periodu galima auginti tik Rijnveld’s Golden Yellow, Buttercup ir Aurora. Gamybai rekomenduojama Aurora, Sonata, iš dabar auginamų — Rijnveld’s Golden Yellow, Gold Coast.

Aurora
(išvesta J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai
geltoni, gražios formos, žiedyne jų daug. Stiebai ilgi, tiesūs ir
tvirti. Tai ankstyva, ištisus metus derlinga veislė. Gražūs
žiedai išauga įvairiu metų laiku. 1 m2 sodinama 100
gumbasvogūnių.

Eldorado.
Graži, stambiažiedė, tamsiai geltonais žiedais veislė. Žiedai
iki 6 cm skersmens. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius
vidutinis (1,0), daugelis jų gali būti ekstra rūšies. Nelabai
jautri virusinėms ligoins, tačiau labai reaguoja j šiltnamių
mikroklimato sąlygas, jai ypač reikia daug erdvės. į 1 m2
sodinama 80 gumbasvogūnių.

Golden
Bird. Viena iš naujesnių geltonžiedžių labai derlinga. Žiedai
gerų prekinių savybių. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Gold
Coast (tetraploidas). Ziedai ryškiai oranžiškai geltoni, stambūs
(iki 6 cm skersmens). Žiedyno forma labai graži, stiebai tiesūs,
tvirti. Žiedų derlius geras (1,5). į 1 m2 sodinama 110
gumbasvogūnių.

Patiko? Pasidalink

Augalai
užsikrečia ir nuo peilių, kai skinami žiedai. Todėl įrankius
reikia dažnai dezinfekuoti formalinu, natrio trifosfatu, kalio
permanganatu (Makutėnaitė, 1971).

Ryškiai
pažeistus virusinių ligų augalus reikia šalinti, nors tai
atrodytų ir nuostolinga. Jeigu kurią nors veislę smarkiai apninka
virusinės ligos, visus tos veislės augalus reikia sunaikinti.

Yra
pagrindo teigti, kad frezijos per artimiausius penkerius metus taps
viena iš pagrindinių skintų gėlių; todėl būtina, jog vienas
respublikos gėlininkystės ūkis augintų elitinius gumbasvogūnius.

FREZIJŲ
VEISLĖS

1968
m. buvo užregistruota 141 frezijų veislė. Iš jų 38% yra
raudonžiedžių., 35% geltonžiedžių, 15% mėlynžiedžių ir 12%
baltažiedžių

Intensyvus
selekcinis darbas pradėtas nuo 1930 metų. Nuo tada išvesta apie
200 veislių, tačiau dalis jų visai išnyko arba turi tik istorinę
svarbą.

Daugiausia
veislių yra išvedusi J. A. M. Goemans (Parigo LTD) firma Anglijoje
(44 veislės), Van Tubergen (26), Rijnveld F. and Sons (22) ir M. C.
van Staaveren (14) firmos Olandijoje (R. Zunde, 1973).

Sėklinės
frezijų veislės yra diploidinės ir tetraploidinės, atitinkamai
turinčios 22 ir 44 chromosomas, o vegetatyviškai besidauginančios
— diploidinės, triploidinės (chromosomų skaičius 33) ir
tetraploidinės. Japonų tyrinėtojas Saito teigia, kad triploidinių
ir tetraploidinių veislių ekologinė reakcija yra labai
susilpnėjusi, ir jos lengviau prisitaiko prie įvairių sąlygų
šiltnamiuose.

Baltažiedės
frezijos. Žinoma apie 20 baltažiedžių frezijų veislių. Šiuo
metu svarbios 4-5 veislės. Beveik visos baltažiedės veislės yra
jautrios virusinėms ligoms, tačiau, esant gerai agrotechnikai ir
tinkamam mikroklimatui, šios ligos dažnai pastebimos žalos nedaro.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms. Gamybai rekomenduojamos White Swan, Apollo veislės.

Apollo
(išvedė J. A. M. Goemans, 1956). Balta, stambiažiedė veislė *,
kurios žiedų derlius vidutiniškas — 1,0 **. Žiedai ilgai
išsilaiko pamerkti. Gerai žydi pavasarį. į 1 m2 sodinama 80
gumbasvogūnių.

Balerina
(išvedė J. A. M. Goemans, 1957). Žiedai dramblio kaulo spalvos su
gelsvu atspalviu prie pagrindo. Žiedynai tvirti, juose daug žiedų.
Gerai žydi ir žiemos mėnesiais, tačiau žiedų derlius vidutinis
(1,3). į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Princess
Irene. Tai stambiažiedė balta veislė. į 1 m2 sodinama 128
gumbasvogūniai.

Snow
Queen. Sena veislė. Šaltu metu žydi baltais, šiltu žalsvai
kreminiais žiedais. Dažnai serga virusinėmis ligomis. Į 1 m2
sodinama 100-120 gumbasvogūnių.

White
Swan (triploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1950). Tai stambiažiedė
veislė baltais žiedais. Kartais atsiranda mėlyni ruoželiai, kurie
rodo, kad augalas užsikrėtęs virusu arba auga labai žemoje
temperatūroje. Žiedų derlius geras, ypač jeigu žydi pavasarėjant
(2-2,3). Kai augant būna daug šviesių dienų, žiedai išauga
menkoki, žiedynkočiai trumpi. Augalai nestandūs. Į 1 m2 sodinama
100 gumbasvogūnių.

Patiko? Pasidalink

Frezijų mozaika (sukėlėjas Fressia virus Nr. 1 Woodward.). Ant lapų atsiranda tamsiai žali dryžiai ir mažos, tačiau labai ryškios pavandenijusios dėmės. Vėliau šių dėmių pakraščiai patamsėja, o jos pačios pasidaro pergamentinės. Liga pirmiausia pažeidžia lapus, o vėliau stiebus ir žiedus. Žiedai būna smulkūs, blogai skleidžiasi arba visai neišsiskleidžia, su šviesiais dryžiais.

Tai labiausiai išplitusi frezijų virusinė liga. Mūsų stebėjimų metais šis virusas smarkiai pažeidė Rosemunde, Rosita, Margaret, šiek tiek mažiau Pimpernel, Stockholm, Blauwe Wimpel, White Swan veisles. Ant baltažiedžių ir geltonžiedžių veislių ši virusą pamatyti sunkiau.

Pupelių geltonoji mozaika (sukėlėjas pupelių virusas Phaseolus virus Nr. 2). Be pupelių, ja dar serga kardeliai, kvapieji pelėžirniai. Ant frezijų ši liga plinta mažiau, negu pirmoji.

Pirmiausia liga pažeidžia lapų pakraščius, o vėliau apima visą lapą. Geltonos arba žalsvai geltonos dėmės ilgainiui ruduoja. Žiedai blogai skleidžiasi, būna menkaverčiai, nes išsikraipo žiedynkočiai. Piestelė ir kuokeliai ilgesni, negu sveikų žiedų.

Smarkus lapų nekrozės virusas. Ligos požymiai išryškėja anksti. Dažnai augalai apmiršta dar nesusiformavus žiedams, o jeigu jie ir susiformuoja, būna išblukę, jų nedaug (2-3), žiedlapių viršūnėlės susitraukusios. Pažeisti augalai yra visiškai beverčiai.

Nekrozinės dėmės išplinta ir ant gumbasvogūnių. Jie supūva dar prieš iškasant, saugyklose arba jau pasodinus.

Šią ligą galima supainioti su fuzarioze, tačiau šios dvi ligos niekada nepažeidžia to paties augalo (Dorst, 1973).

Lapų nekrozės virusas. Pirmieji ligos požymiai iš-ryškėja ant ketvirto lapo, praėjus 9 savaitėms po sodinimo. Išaugusių iš vaikučių augalų ligos požymiai pradeda ryškėti jau ant antro lapo.

Chlorozinės dėmės ir dryžiai pirmiausia atsiranda ant lapų viršūnėlių ir vėliau plinta per visą lapą. Dar vėliau dėmės pasidaro pilkšvai rudos. Žiedai ir gumbasvogūniai atrodo sveiki, nors liga plinta per gumbasvogūnius.

Šie požymiai labiau išryškėja, auginant frezijas šaltai, drėgnoje dirvoje arba kai temperatūra smarkiai svyruoja per parą. Optimaliomis sąlygomis išorinių ligos požymių nepastebima.

Bandymais įrodyta, kad dėl šios ligos žiedų ir gumbasvogūnių derliaus nuostolių nebūna. Amarai ir kiti vabzdžiai šios ligos neplatina (Dorst, 1973; Bateman, 1971).

Frezijoms daugiausia žalos padaro virusinės ligos. Iki šiol racionalių kovos priemonių nėra, išskyrus auginimą virusais neužsikrėtusių klonų meristemines kultūras, o Tarybų Sąjungoje nėra tokio centro, kur šiuo būdu daugintų frezijas. Dauguma pas mus auginamų veislių yra užsikrėtusios virusinėmis ligomis, o tai labai atsiliepia šios kultūros auginimo rentabilumui.

Svarbiausia profilaktinė priemonė, kovojant su virusinėmis ligomis,— naikinti kenkėjus, ypač amarus.

Patiko? Pasidalink

Dirvos dezinfekcija. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose ir dar toje pačioje žemėje ne pirmą kartą, ją reikia dezinfekuoti karštais garais (terminė dezinfekcija) arba chemikalais, nors pirmasis būdas yra efektyvesnis ir ne toks toksiškas. Po terminės dezinfekcijos dirvą reikia gerai praplauti, nes išsilaisvina daug azoto, kuris gali augalams pakenkti.

Cheminėmis medžiagomis dirva dezinfekuojama ne vėliau kaip mėnuo iki sodinimo. Ji turi būti puri ir drėgna (50-80% pilno dirvos vandens imlumo), 10-20°C temperatūros. Dezinfekuojančiu tirpalu sudrėkinama 15–20 cm storio dirvos sluoksnis, o po to 2-3 paroms uždengiama polietilenine plėvele.

Labiausiai tinka dezinfekavimui 2% karbationas (vapamas) (100 m2 reikia 200-250 1 tirpalo). Sis chemikalas kompleksinis, nes naikina grybus, nematodus ir piktžoles. Grybinių ligų sukėlėjus naikina 2-3% formalinas (100 m2 reikia 1000 1 šio tirpalo).

Svogūnų beicavimas. Dabar yra daug efektyvių chemikalų, kurie laikinai didina gumbasvogūnių atsparumą ligoms ir neblogai naikina įvairius ligų sukėlėjus. Fusarium genties sukėlėjus naikina sisteminiai fungicidai: benlatas, fundasolas ir kt. Jau seniai vartojamas preparatas TMTD veiksmingas nuo

Sclerotinia genties sukėlėjų ir labiau, negu benomilo grupės preparatai, veikia kekerinio puvinio sukėlėjus. Sis preparatas maišomas su aukščiau išvardytais. Labai gerai vertinamas japonų preparatas topsin M. sin. cerolin M. Tai balta kristalinė bespalvė medžiaga, nelabai tirpstanti vandenyje. Naikina Fusarium ir Bolrytis genties sukėlėjus. Galima purkšti 0,1 % tirpalu arba 0,2-0,5% tirpale valandą mirkyti gumbasvogūnius.

Kitas plataus veikimo japonų fungicidas homai susideda iš dviejų aktyvių ingredientų: 50% topsino ir 30% tiramo, kitaip vadinarno TMTD. Tai kieta kristalinė bespalvė medžiaga, beveik netirpstanti vandenyje ir nelabai tirpstanti organiniuose tirpikliuose. Naikina Fusarium, Rhisoctonia ir Phytium genties sukėlėjus. Gumbasvogūniai 30 min. laikomi 0,5% suspensijoje.

Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje gaminamas naujas preparatas derosol (cerabendasim), priklausantis benzilmidazolinių junginių grupei. D. Zylka (1974) nurodo, kad šis preparatas yra daug veiksmingesnis už aukščiau minėtus.

Van Staavereno firma beicuoja gumbasvogūnius ir purškia augalus parationu; gumbasvogūnius fumiguoja diazinonu, lindanu, sulfatopu.

Beicavimui geriausia ruošti kompleksinius tirpalus, t. y. maišyti fungicidus su insekticidais. Benlatą, fundasolą (0,2%), topsiną (0,2%), TMTD (0,2%) galima maišyti su rogoru (0,5%), karbofosu (0,2%), antio (0,2%), fozalonu (0,2%). Visi chemikalai būna veiksmingiausi, kai gumbasvogūniai šlapiai beicuojami tuojau nukasti. Jeigu tuo metu jų beicuoti negalima, tai būtina padaryti prieš sodinimą.

Tuos pačius frezijų klonus auginant ilgesnį laiką, cheminius junginius reikia kaitalioti, nes parazitai prie jų prisitaiko.

LTSR MA Botanikos instituto Botanikos sode svogūnines gėles, taip pat frezijas beicuojame 0,2% fundasolo (arba 0,2% benlato, arba 0,2% topsino) ir 0,5% rogoro ar 0,2 antio truputį pašildytoje (25— 30°C) suspensijoje 30 minučių. Šildoma dėl to, kad šie sisteminiai fungicidai žemesnėje kaip 20 °C temperatūroje nelabai veiksmingi.

Patiko? Pasidalink

Augant frezijoms, šiltnamiuose palaikyti žemą temperatūrą ir juos labai gerai vėdinti.

Nuolat šalinti sergančius augalus. Išrovus augalus, žemę dezinfekuoti kalkių pienu arba ją iškasti. Vegetacijos metu purkšti fungicidais.

Iškastus gumbasvogūnius reikia tuoj beicuoti.

Kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers. f. gladioli). Pažeisti lapai ir stiebai iš pradžių būna dėmėti, vėliau visai nudžiūva. Dėmės pilkšvai rausvos. Pūva stiebo kaklelis ir gumbasvogūniai. Priešingai negu fuzariozė, ši liga smarkiau plinta žemoje temperatūroje. Dėmės atsiranda ir stiebo kaklelis pradeda pūti daugiausia 12-19 °C temperatūroje, o gumbai pūva 2-7°C temperatūroje. Jeigu oro temperatūra aukštesnė kaip 21 °C ir oras sausas, grybelis žūva. Tokioje dirvos temperatūroje jis gali išsilaikyti, nes čia drėgna.

Manoma, kad ši liga ne taip plinta, kai gumbasvogūniai palaikomi 30 °C temperatūroje. Mat, jie apsitraukia plėvele, pro kurią sporos neprasiskverbia į gumbasvogūnį.

Paprastasis kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers.). Ant lapų ir stiebų atsiranda pilkšvai rudos dėmės, vėliau pradeda pūti ne tik šie organai, bet ir žiedai. Šaltoje drėgnoje aplinkoje ši liga plinta greitai, todėl, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia kurį laiką augalų nelaistyti ir gerai vėdinti šiltnamius. Nuo šios ligos efektyvūs vario ir nelabai efektyvūs aukščiau nurodyti sisteminiai fungicidai: benlatas, fundazolas.

Sklerozinis (sausasis) puvinys (sukėlėjas Sclerotinia glgdioli (Mass.) Drayb.). Augalai gelsta ir auga labai lėtai. Pūva šaknys ir stiebai prie pagrindo. Pažeistose vietose galima įžiūrėti juosvus grybo skleročius. Ant gumbasvogūnių atsiranda apvalios raudonai rudos dėmės; jos laipsniškai plečiasi, įdumba ir kietėja. Augalai užsikrečia per dirvą.

Kardelių kietasis puvinys (Septoria gladiolii Pass.). Gumbasvogūniai pažeidžiami panašiai kaip ir užsikrėtus sausuoju puviniu. Ant lapų pasirodo rausvai rudos dėmės. Dėmių viduje galima įžiūrėti juosvus grūdelius — sukėlėjo piknidžius. Iš jų išbyra sporos, kurios platina ligą. Liga daugiausia plinta per dirvą.

Heterosporiozė (Heterosporum gracile Wallr.). Ant lapų atsiranda geltonos, vėliau juoduojančios dėmės. Ši liga daugiausia plinta drėgnoje dirvoje arba kai trūksta joje fosforo ir kalcio. Augalus galima purkšti vario preparatais.

Be to, įvairios frezijų ligos plinta dėl blogos dirvožemio struktūros bei netinkamo tręšimo, ypač kenkia per didelis azoto kiekis (G. F. C. Wheeler, 1963).

Bakterinės rauplės (Pseudomonas marginata). Pirmiausia sudžiūva jauni lapai, o vėliau ir visas augalas. Ant gumbasvogūnių atsiranda įdubusios rudokos blizgančios dėmės. Liga labai greitai plinta, kai gumbasvogūniai laikomi drėgnoje aplinkoje.

Apsauga. Kovojant su frezijų ligomis ir kenkėjais, svarbiausia yra profilaktinės priemonės, nes kova, pasireiškus invazijai, tik iš dalies efektyvi. Be to, labai dažnai augalai nukenčia ne nuo vieno parazito, o nuo keleto. Todėl augintojai I profilaktines frezijų apsaugos priemones turi žiūrėti kaip į būtiną sudėtinę šios kultūros auginimo grandį.

Patiko? Pasidalink

Fluoridų toksikozė. Frezijų įvairias anomalijas gali sukelti fluoro vandenilio dujos. Nustatyta, kad net nuo labai mažų fluoro koncentracijų (6 dalelės fluoro 1 mln. oro dalelių) frezijos blogai auga, lapuose pradeda ryškėti nekrozės požymiai. Pasirodo, kad fluoras skatina nekrozės viruso plitimą. Daug kur nurodoma, kad superfosfatas nelabai tinka frezijoms, nes jame yra iki 1% fluoro vandenilio. Mes tręšėme frezijas superfosfatu, tačiau būdingo toksikozės fluoridais požymio lapų viršūnių džiūvimo — nepastebėjome. Nuo didesnio fluoro vandenilio kiekio žiedai deformuojasi ir nepražysta.

H. Voltingas (1972) nurodo, kad fluorui labai jautrios Golden Melody, Ballerina, Pimpernel, Sonata, Apollo, Golden Yeliow ir Rose-Marie frezijų veislės, nelabai jautrios Blauwe Wimpel, White Swan, Royal Blue.

Gumbasvogūnių pupacijos. Ilgą laiką frezijų augintojai susidurdavo su viena gana didele kliūtimi. Pasodinti gumbasvogūniai 3-6 mėnesius išbūdavo dirvoje nedygę, po to normaliai augdavo. Su šiuo reiškiniu mums teko susidurti, auginant gumbasvogūnius-valkučius. Pasodinti gruodžio mėn. jie sudygo tiktai kitų metų birželyje, o žydėjo tuoj po Naujųjų metų. Taigi iki žydėjimo praėjo 13 mėnesių (visais auginimo periodais buvo daugiau kaip 15 mėnesių). Tuo tarpu visais kitais atvejais gruodžio mėn. pasodinti žydėdavo kovo—balandžio mėn., o būdavo iškasami birželio mėn., t. y. praėjus 6 mėn. Taip atsitiko dėl to, kad vaikučius prieš sodinimą per ilgai (6 savaites vietoj 3) laikėme 10-13 °C temperatūroje. Toks reiškinys vadinamas gumbasvogūnių pupacijomis. Gumbasvogūniai nedygsta ne dėl to, kad jie yra ramybės būklėje. Jie leidžia šaknis ir virš jų auga nauji gumbasvogūniai, tačiau kiti augimo taškai būna ramybės būklėje. Šie vegetuoti pradeda tiktai tada, kai išauga ir subręsta naujas gumbasvogūnis.

Kaip buvo rašyta, frezijos yra kilusios iš Pietų Afrikos, kur tuo metu, kai gumbasvogūniai esti ramybės būklėje, būna sausros ir labai karšta. Jų augimo metas sutampa su vėsiu drėgnu periodu. Frezijos prisitaikė prie šių klimatinių sąlygų, todėl, visai pakeitus jas, augimas sutrinka.

Pupacijos visuomet pasireiškia tada, kai gumbasvogūniai ramybės periode ilgesnį laiką išbūna 6-15°C temperatūroje.

LIGOS

Grybinės ligos

Frezijų fuzariozė (sukėlėjas Fusarium oxysporum f. gladioli (Mass) Snayder et Hansen).

Ligos sukėlėjas plinta per dirvą, pirmiausia pažeisdamas šaknis, vėliau gumbasvogūnius. Ant gumbasvogūnių atsiranda daug rudų dėmių, jie suminkštėja, o vėliau sudžiūva, t. y. susidaro mumijos. Lapai nustoja augti arba išlinksta į tą pusę, kur jau gumbasvogūnis pradėjęs pūti. Pirmiausia pagelsta jauni lapai, o ant žiedynkočių atsiranda rudi dryžiai.

Ši liga padaro daug žalos, ypač kai frezijos auga aukštesnėje kaip 20 °C temperatūroje blogai vėdinamuose šiltnamiuose.

Apsaugos priemonės. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose, tai prieš sodinant būtina juos dezinfekuoti karštais garais, karbationu (vapamu), formalinu. Ypač svarbu gerai dezinfekuoti dirvą, jeigu frezijos toje pačioje žemėje auga ne pirmą kartą. Mat, dauguma grybinių ligų sukėlėjų dirvoje išsilaiko iki 5 metų, o Fusarium genties net iki 10 metų.

Patiko? Pasidalink

Didesnis azoto kiekis dirvoje augimo pradžioje frezijoms kenkia. Šis elementas skatina intensyvų vegetatyvinės masės augimą, ir augalai ilgai nežydi. Daugelyje ūkių šiltnamių dirva dezinfekuojama karštais garais. Tada išsilaisvina daug augalams prieinamo azoto, ir, kad jis nepakenktų frezijoms, dirvą arba reikia praplauti, arba sumaišyti su šviežiomis samaninėmis durpėmis.

Frezijoms tręšti tinka įvairios azoto trąšos. Jeigu dirva gausiai tręšiama azoto trąšomis, ją reikia kalkinti, nes dauguma šių trąšų dirvožemį smarkiai rūgština, pavyzdžiui, amonio sulfatas, amonio chloridas, amoniakas. Šioms trąšoms neutralizuoti atitinkamai reikia 1,13, 1,39 ir 1,47 svorio dalių kalcio karbonato. Kalkinės medžiagos su šiomis trąšomis nemaišomos; jos beriamos į dirvą atskirai.

Azoto trąšos (kalcio, kalio, natrio salietros), turinčios metalo jonų, pakelia dirvos pH, neutralizuodamos dirvą, todėl jos labai tinka daugeliui svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių tręšti.

Amonio salietra NH4NO3. Tai labai higroskopiška amoniakinė-nitratinė trąša, kurioje yra pusė amoniakinio (lėtai pasisavinamo) ir pusė nitratinio (greitai pasisavinamo) azoto. Šioje trąšoje yra 34,9% azoto. Amonio salietrą augalai gerai pasisavina ir to¬dėl dirvą rūgština mažiau, negu amonio sulfatas, nors ji fiziologiškai rūgšti. Amonio salietros 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 0,74 svorio dalių kalcio karbonato.

Amonio sulfatas (NH4) 2SO4 — viena aš seniausių azoto trąšų, rekomenduojamų svogūninėms ir gumbasvogūninėms gėlėms tręšti. Jame yra apie 20% azoto (amoniakinės formos).

Tai smulkūs, balti, pilkai rusvi ar žalsvi kristalai, mažai drėksta, todėl ir nesupuola. Nepatartina naudoti rausvo atspalvio amonio sulfato, nes šis atspalvis būna nuo augalams žalingų rodonidų. Ši trąša dirvą rūgština — 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 1,13 dalies kalcio karbonato.

Kalcio salietra (sinonimai: kalcio nitratas, kalkių salietra, norvegų salietra) Ca(NO3)2. Joje esti 14-15% nitratinio azoto ir 1-1,5% amoniakinio. Tai labai higroskopiška trąša, išleidžiama granulėmis arba smulkiomis plokštelėmis.

Kalcio salietroje yra apie 28% CaO, o tai atitinka 50% kalcio karbonato, kuris, augalui suvartojus azotą, lieka dirvoje. Kalcis ne tiktai neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą šaknų zonoje, aprūpina augalus šiuo elementu, bet ir gerina dirvos fizines savybes.

Tręšiant frezijas kalcio salietra, žiedynkočiai užauga stangrūs, būna geras gumbasvogūnių derlius.

Kalis. Fudzivara ir Ajida nurodo, kad kalis augaluose veikia angliavandenių apykaitą, reguliuoja krakmolo sintezę, skaidymąsi ir transportavimą, azoto apykaitą bei baltymų sintezę, taip pat kitų mitybos elementų aktyvumą, neutralizuoja organines rūgštis, aktyvina įvairius fermentus, skatina jaunos meristemos augimą, koordinuoja lapų žiotelių judesius ir augalų vandens režimą. Augalai, kuriuose optimalus kalio kiekis, yra atsparesni šalčiams bei ligoms. Šis elementas lengvai pernešamas iš vienos augalo dalies kitą.

Visos svogūninės ir gumbasvogūninės gėlės sunaudoja daug kalio, o visi augalai, augantys durpėse, kalio trūkumui jautresni, negu kitų elementų. Daugiausia kalio susikaupia frezijų lapuose — apie 4% sausų medžiagų, stiebuose— 3%, gumbasvogūniuose — 1-1,5%.

Patiko? Pasidalink