Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Category Archive Gėlės

  • Home   /  
  • Archive by category "Gėlės"
    • ( Page2 ) ( Page2 )

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu. Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis”.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais”. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai. Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai

Rudeninio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai gali būti sodinami per visą rugsėjo mėn. Žydėjimo laikas — vasaris—kovas. Sodinti anksčiau neapsimoka, nes rugpjūtyje labai sunku palaikyti žemą temperatūrą šiltnamyje, ir augalai nepražysta anksčiau už pasodintus rugsėjo mėn.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami gegužės—birželio mėn. ir iki rugsėjo 1 d. laikomi 28-30°C temperatūroje, vėliau 2-3 savaites iki sodinimo 10-13°C. Šiuo metu augalams šviesos atžvilgiu blogiausios sąlygos, todėl atidžiai reikia sekti šiltnamių temperatūrą (tinkamiausia 12— 15°C). Nuo to priklausys ir žiedų derlius, ir jų kokybė.

Rudenį galima auginti daugumą veislių, išskyrus geltonžiedes. Iš šių tinka tik Rijnveld’s Golden Yellow, Aurora, Golden Melodie. Šiuo metu auginamos ir pilnavidurės veislės.

Žieminio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai sodinami gruodžio III dekadoje arba sausio mėn. pradžioje. Žydėjimo laikas — kovas—gegužė.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami birželio mėn. ir džiovinami. Nuo liepos mėn. 1 d. iki rugpjūčio 1 d. laikomi šaldytuve I-5°C temperatūroje. Nuo rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 10 d. laikomi 28–31 °C temperatūroje ir nuo gruodžio 10 d. iki sodinimo— 10-13 °C.

Šio auginimo periodo antra vegetacijos pusė sutampa su intensyvios šviesos laikotarpiu, todėl labai gerai žydi geltonžiedės veislės. Mėlynų veislių žiedai būna dulsvoki. Šiuo periodu tik vidutiniškai vertintina veislė White Swan, tuo tarpu rudenį auginama ji žydi gausiai.

Šiuo metu auginamos frezijos gausiai žydi, žiedai esti labai geros kokybės, todėl jomis reiktų apsodinti apie 50ojo skirto ploto. Vasariniam auginimui reiktų skirti 20% ploto, o rudeniniam —30%.

Įrenginiai pastoviai temperatūrai palaikyti 28-31 °C temperatūrai palaikyti mūsų pramonė išleidžia specialius termostatinius įrenginius KZMA pastoviai temperatūrai nuo 20 iki 35°C palaikyti tam tikro dydžio patalpose (12, 15 ir 30 m2 ploto), šiek tiek izoliuotose nuo lauko temperatūros. Kadangi santykinis oro drėgnumas turi būti ne žemesnis kaip 60% (optimalus 65-80%), patalpą reikia drėkinti, pastoviai laikant indus su vandeniu, arba retkarčiais purkšti patalpas.

Reikiamą temperatūrą drėgnumą nesunkiai galima palaikyti inkubatoriuose. Inkubatorių frezijoms laikyti pirmoji panaudojo agr. J. Rugytė Panerio tarybiniame ūkyje.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai, naudojami sėkloms daiginti. Jų viršutinė temperatūros riba paprastai ne aukštesnė kaip 35°C. Platesnio temperatūros diapazono termostatus naudoti rizikinga, nes, sutrikus reguliavimo sistemai, temperatūra gali smarkiai pašokti, ir gumbasvogūniai žus.

10-13°C temperatūrai palaikyti tinka šaldytuvai (specialiai sureguliuojami). Vasarą tokia temperatūra būna daugelyje rūšių.

1-5 °C temperatūrai palaikyti tinka buitiniai, o dar geriau pramoniniai šaldytuvai. Šaldytuvą reikia sureguliuoti dar prieš sudedant gumbasvogūnius, nes ši temperatūra artima kritinei. Gumbasvogūniai sušąla jau —2, —3 °C temperatūroje.

Visose saugyklose turi būti savaitiniai termografai, kad galima būtų sekti temperatūrų kreivę.

Naujausi įrašai