Author Archive vytasss

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

Taip buvo sukurtas dviašis visureigis GAZ-61- 40 — populiariosios „emkos” modifikacija su visais varančiaisiais ratais ir nauju šešių cilindrų 85 AG varikliu. Kaip tik šis automobilis ir yra visų šiuo metu eksploatuojamų visureigių „gazų” ir „uazų”, arba „tarybinių džipų”, pirmtakas.

1940 metų vasarą per labai trumpą laiką buvo sukonstruotas ir pagamintas mažesnis paprastesnės konstrukcijos automobilis GAZ-64, skirtas armijai. Šis džipas atviras keturvietis automobilis be durų su atlenkiamu priekiniu stiklu, pasižymėjo itin geromis traukos ir dinaminėmis savybėmis. Nuo 1941 metų pradžios tarybinis džipas GAZ-64 buvo, gaminamas nedidelėmis partijomis.

Sunkiais karo metais (1943ųjų spalio mėn.) Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą džipą GAZ-67, o netrukus dar truputį jį modernizavus — GAZ-67B. Tai buvo nesudėtingos konstrukcijos, patvarus ir labai patikimas karinis lengvasis automobilis panašus į amerikietiškąjį Jeep. Jis turėjo atvirą, standžios konstrukcijos metalinį kėbulą sustumiamu brezentiniu stogu (tentu.) nuleidžiamą priekinį stiklą. Automobilio GAZ-67B abu tiltai varantieji, todėl juo buvo galima važinėti ne tik duobėtais kaimo keliukais, bet ir netvirtu puriu gruntu: per arimus, pusnynus, smėlėtais arba labai šlapiais ruožais. Kadangi vairuojamieji automobilio ratai turėjo didelį posūkio kampą, o visi ratai — padangas su specialaus profilio protektoriumi, GAZ-67B buvo labai manevringas ir įveikdavo bet kokias kliūtis.

Džipas GAZ-67B buvo labai patogus dar ir tuo, kad išėmus užpakalinę sėdynę vietoj dviejų keleivių galėjo vežti 250 kg krovinį, taip pat traukti priekabą su 800 kilogramų kroviniu. Pats automobilis svėrė 1320 kg, gerai buvo paskirstytas pakrautos mašinos svoris tarp ašių: 730 kg tekdavo priekiniam tiltui ir 990 kg užpakaliniam. GAZ-67B pravažumą didino ir kiti jo parametrai: ilgis — 3345 mm, plotis — 1720 mm, aukštis — 1270 mm. Automobiliu GAZ-67B buvo galima važiuoti 90 km per val su priekaba — iki 60 km per val. greičiu. Benzinas jam buvo naudojamas ne mažesnio kaip 57 oktaninio skaičiaus, degalų eksploatacinė norma 15 l 100 kilometrų.

Džipas GAZ-67B Didžiojo Tėvynės karo metu ir dar ilgai po karo buvo vienas populiariausių mūsų šalies automobilių. Vyresni žmonės, ypač vairuotojai, šiandien mielai prisimena šią be galo paprastos ir griežtos išvaizdos mašiną, vadintą „ožiuku”. Gorkio automobilių gamykla ją gamino ištisą dešimtmetį (1943-1953 m.). Retkarčiais dar ir šiandien ją galima sutikti mūsų keliuose.

1952 m. Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti naują tobulesnius konstrukcijos visureigį automobilį GAZ-69, o kiek vėliau — jo modifikacijas. 1954-1955 m. džipo GAZ-69 gamyba buvo perduota Uljanovsko mašinų gamyklai. Nuo 1972 m. čia gaminami naujo modelio. visureigiai UAZ-469B.

Įsidėmėtinas faktas: visureigis GAZ-69 1971 metais gavo aukščiausią įvertinimą tarptautiniame naujausių modelių džipų konkurse. Beje, su šiais tarybiniais džipais italų automobilistai atliko „juodąjį reidą” per Afrikos kontinentą. Tarybinius visureigius GAZ-69, UAZ-469B labai dažnai galima sutikti Azijos bei Afrikos šaIyse, kur nėra gerų kelių.

Kolegos rašo apie: PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

automobiliu supirkimas vilniuje

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą

Prašau, paskubėkite, —- pasakė moteris vairuotojui. — Nesivarginkite su pledu. Meldžiu: važiuojame. Vėluoju. Vairuotojas atsisėdo už vairo ir įjungė variklį.

Vieną sekundę, staiga sušuko Fosteris. — Vairuotojau, palauk. Kas atsitiko, brangusis? Ji stebėjo, kaip jis rausiasi savo lietpalčio kišenėse. Turėjau mažą dovanėlė Elenai, atsakė jis. — Kur, po galais, ji dingo. Galiu prisiekti, kad lipdamas žemyn laikiau ja rankoje.

– Nepastebėjau, kad būtum ką nors nešęs. Kas tai buvo?
– Maža dėžutė, suvyniota į baltą popierių. Vakar pamiršau ją paduoti. Šiandien nenoriu pamiršti.
– Maža dėžutė! —— sušuko ponia Foster. —- Nemačiau jokios mažos dėžutės!

Ji ėmė karštligiškai ieškoti. Vyras vis dar rausėsi lietpalčio kišenėse. Atsagstęs jį, ėmė čiupinėti švarko kišenes.

– Po velnių! Matyt, būsiu palikęs miegamajame. Neužtruksiu nė sekundės.
– O, prašau! —- sušuko ji. —— Visai nebėra laiko! Prašau tavęs nereikia!
Gali pasiųsti ją paštu. Matyt, tai vėl tos tavo paikos šukutės. Tu visada dovanoji jai šukutės.
– O kas gi bloga, jei šukutės, leisk paklausti, — tarė jis įsiutęs, kad ji šį kartą nenusileido.
– Nieko, brangusis, nieko. Bet…
– Pasilik čia! — įsakė jis. — Einu jų pasiimti.
– Greičiau, brangusis, paskubėk. Ji sėdėjo ir laukė laukė.
– Vairuotojau, kelinta valanda? Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
– Beveik devynios trisdešimt.
– Ar spėsime į oro uostą per valanda?
– Tikriausiai.

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą, įspraustą tarp sėdynių toje pusėje, kur sėdėjo jos vyras. Ištiesusi ranką ji ištraukė maža į popierių suvyniotą dėžute. Moteris taip pat negalėjo nepastebėti, kad dėžutė buvo įsprausta tvirtai ir giliai, tarytum tai padarė kieno nors ranka.

– Štai ji! — sušuko ji. — Radau! O, Dieve, dabar jis ieškos jos ten amžinybe!.. Prašom užbėgti į viršų ir pakviesti jį žemyn, — kreipėsi ji į vairuotoja.

Vairuotojui su plonomis maištininko airio lupomis nelabai rūpėjo visi šie reikalai, bet jis išsėdo iš automobilio ir palypėjo laiptais prie paradinių namo durų. Čia jis apsisuko ir grįžo atgal.

– Durys užrakintos, — pranešė jis.
– Ar turite rakta?
– Taip. Luktelėkite.

Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas

Ponia Foster pažiūrėjo į vyrą, ir ta, akimirką jai pasirodė, kad jis stovi labai toli, net už pačios horizonto linijos. Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas, kad jai pasidarė nebeaišku, ką jis veikia, ką jis galvoja, netgi — kas jis yra.

– Klubas centre, pasakė ji. Tai ne pakeliui į oro uostą.
– Tačiau turėsi daugybę laiko, brangioji. Negi nenori pavežti mane į klubą.
– Na, taip — žinoma.
– Gerai. Tada pasimatysime rytoj į devyniomis.

Ji nuėjo į savo miegamąjį antrame aukšte. Buvo taip pavargusi, kad atsigulusi tuoj užmigo.

Kitą rytą ponia Foster atsikėlė anksti ir aštuntą trisdešimt buvo pirmame aukšte, pasirengusi važiuoti.

Po devynių pasirodė vyras.

– Ar išvirei kavos? —- paklausė jis.
-Ne, brangusis. Pamaniau, klube galėsi puikiai papusryčiauti. Automobilis jau čia. Vairuotojas laukia. Aš pasiruošusi važiuoti.

Jie stovėjo vestibiulyje, — atrodė, kad pastarąsias dienas jie susitinka tik vestibiulyje, — ji su skrybėle, paltu ir krepšeliu, jis — keisto sukirpimo Edvardo laikų švarku su dideliais atlapais.

– Kur tavo bagažas?
– Aerouoste.
– Aha, žinoma, – pasakė jis. — Jei ketini pavėžėti mane į klubą, manau, kad mums reikia paskubėti.
– Taip! – sušuko ji. O taip prašau.
– Tuoj, tik paimsiu kelis cigarus. Lipk į automobili.

Ji pasisuko ir nuėjo prie stovinčio vairuotojo, kuris pamatęs ja ateinant atidarė duris.

– Kelinta valanda? — paklausė ji.
– Maždaug penkiolika po devynių.

Praėjus penkioms minutėms pasirodė ponas Fosteris. Žiūrėdama, kaip jis lėtai lipa laiptais žemyn, ji pastebėjo, kad jo kojos tose siaurose kaip lietvamzdžiai kelnėse panašios į ožio kojas. Kaip ir praėjusį karta, pusiaukelėje jis stabtelėjo įkvėpti oro ir patyrinėti dangų. Oras vis dar nebuvo pakankamai skaidrus, bet pro rūką matėsi saulės apskritimo kraštas.

– Turbūt šį kartą tau pasiseks, pasakė jis, įsitaisydamas šalia jos automobilyje.