Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai

Rudeninio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai gali būti sodinami per visą rugsėjo mėn. Žydėjimo laikas — vasaris—kovas. Sodinti anksčiau neapsimoka, nes rugpjūtyje labai sunku palaikyti žemą temperatūrą šiltnamyje, ir augalai nepražysta anksčiau už pasodintus rugsėjo mėn.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami gegužės—birželio mėn. ir iki rugsėjo 1 d. laikomi 28-30°C temperatūroje, vėliau 2-3 savaites iki sodinimo 10-13°C. Šiuo metu augalams šviesos atžvilgiu blogiausios sąlygos, todėl atidžiai reikia sekti šiltnamių temperatūrą (tinkamiausia 12— 15°C). Nuo to priklausys ir žiedų derlius, ir jų kokybė.

Rudenį galima auginti daugumą veislių, išskyrus geltonžiedes. Iš šių tinka tik Rijnveld’s Golden Yellow, Aurora, Golden Melodie. Šiuo metu auginamos ir pilnavidurės veislės.

Žieminio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai sodinami gruodžio III dekadoje arba sausio mėn. pradžioje. Žydėjimo laikas — kovas—gegužė.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami birželio mėn. ir džiovinami. Nuo liepos mėn. 1 d. iki rugpjūčio 1 d. laikomi šaldytuve I-5°C temperatūroje. Nuo rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 10 d. laikomi 28–31 °C temperatūroje ir nuo gruodžio 10 d. iki sodinimo— 10-13 °C.

Šio auginimo periodo antra vegetacijos pusė sutampa su intensyvios šviesos laikotarpiu, todėl labai gerai žydi geltonžiedės veislės. Mėlynų veislių žiedai būna dulsvoki. Šiuo periodu tik vidutiniškai vertintina veislė White Swan, tuo tarpu rudenį auginama ji žydi gausiai.

Šiuo metu auginamos frezijos gausiai žydi, žiedai esti labai geros kokybės, todėl jomis reiktų apsodinti apie 50ojo skirto ploto. Vasariniam auginimui reiktų skirti 20% ploto, o rudeniniam —30%.

Įrenginiai pastoviai temperatūrai palaikyti 28-31 °C temperatūrai palaikyti mūsų pramonė išleidžia specialius termostatinius įrenginius KZMA pastoviai temperatūrai nuo 20 iki 35°C palaikyti tam tikro dydžio patalpose (12, 15 ir 30 m2 ploto), šiek tiek izoliuotose nuo lauko temperatūros. Kadangi santykinis oro drėgnumas turi būti ne žemesnis kaip 60% (optimalus 65-80%), patalpą reikia drėkinti, pastoviai laikant indus su vandeniu, arba retkarčiais purkšti patalpas.

Reikiamą temperatūrą drėgnumą nesunkiai galima palaikyti inkubatoriuose. Inkubatorių frezijoms laikyti pirmoji panaudojo agr. J. Rugytė Panerio tarybiniame ūkyje.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai, naudojami sėkloms daiginti. Jų viršutinė temperatūros riba paprastai ne aukštesnė kaip 35°C. Platesnio temperatūros diapazono termostatus naudoti rizikinga, nes, sutrikus reguliavimo sistemai, temperatūra gali smarkiai pašokti, ir gumbasvogūniai žus.

10-13°C temperatūrai palaikyti tinka šaldytuvai (specialiai sureguliuojami). Vasarą tokia temperatūra būna daugelyje rūšių.

1-5 °C temperatūrai palaikyti tinka buitiniai, o dar geriau pramoniniai šaldytuvai. Šaldytuvą reikia sureguliuoti dar prieš sudedant gumbasvogūnius, nes ši temperatūra artima kritinei. Gumbasvogūniai sušąla jau —2, —3 °C temperatūroje.

Visose saugyklose turi būti savaitiniai termografai, kad galima būtų sekti temperatūrų kreivę.

Patiko? Pasidalink

Vasarinė frezijų auginimo programa

Taigi frezijų augintojams būtina žinoti, kad galima sodinti tiktai tuos gumbasvogūnius, kurie 3-4 mėn. buvo laikomi 28-31 °C temperatūroje (santykinė oro drėgmė turi būti 65-80%). Kai gumbasvogūnius ramybės būvyje reikia išlaikyti ilgiau, jie laikomi šaldytuve (1-5°C). Po to juos vis tiek reikia 3-4 mėn. palaikyti aukštoje temperatūroje (28-31 °C) ir tik po to sodinti.

Frezijų žiedų galima turėti ištisus metus, tačiau pas mus labiausiai jų trūksta lapkričio—balandžio mėn. Patirtis parodė, kad gegužės mėn. frezijos turi didesnę paklausą už tulpes ir narcizus. Turbūt birželyje jos taip pat turėtų paklausą, nes ir šiuo metu skintų gėlių sortimentas negausus.

Mes siūlome 3 frezijų auginimo programas, pagal kurias žiedus galima skinti maždaug pusę metų. Tas programas pavadinsime vasarinio, rudeninio ir žieminio auginimo, pagal tai, kokiu metu augalai sodinami ir auga pirmaisiais mėnesiais.

Vasarinė frezijų auginimo programa. Sodinimo laikas — birželio mėn. I ir II dekada; numatomas žydėjimo laikas — lapkritis—sausis, auginimo trukmė 6–8 mėn., iš jų 3-5 mėn. šiltnamyje.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių sandėliavimo metu:

Jeigu gumbasvogūniai iškasami vasario—kovo mėn., tai iki birželio jie laikomi 28-31 °C temperatūroje. Santykinė oro drėgmė 65–80%.

Aukšta temperatūra frezijų gumbasvogūnius galima pradėti veikti tuoj augalams peržydėjus, kai jie dar neiškasti.

Jeigu gumbasvogūniai iškasami birželio mėn., tai iki vasario mėn. jie laikomi 1-5°C temperatūroje, vėliau iki gegužės pradžios 28-31 °C ir 2-3 savaites prieš sodinant 13 °C temperatūroje. Šis režimas nelabai patogus, nes šaldytuvus reikia ilgai eksploatuoti.

Kadangi tiktai pagal šią programą augalai iš pradžių auginami lauke, vėliau šiltnamyje, tai paminėsime kai kurias specifines detales.

Gumbasvogūniai sodinami į pikavimo dėželes, kutių sienelių aukštis— 15-20 cm. Šiam tikslui naudojami ir lengvi plastmasiniai konteineriai. Dėželės su pasodintais gumbasvogūniais lauke dedamos ant polietileno plėvelės, kad pro jų šonus išlindusios šaknys nesiektų žemės ir nesišaknytų. Per pirmuosius du auginimo mėnesius augalus reikia pritemdyti, ypač saulėtą ir šiltą vasarą. Taip sumažinama dirvos temperatūra. Jeigu šiuo metu dirvos temperatūra labai aukšta, tai žiedai nesiformuoja, o auga tik lapai. Augalus reikia gausiai purkšti ir laistyti. Rugsėjo mėn., prieš prasidedant šalnoms, dėželės nešamos į šiltnami.

Papildomai tręšiami kas 2 savaitės. Jeigu augalai tamsiai žali, tręšti galima rečiau. Kol augalai auga lauke, azoto ir kalio (N : K20) santykis turi būti 2 : 1. Šiltnamyje, kol orai šviesūs, šių elementų santykis turi būti 1 : 1, o kai šviesos trūksta — 1 :2.

Pagal šią programą frezijos galėtų būti auginamos daržininkystės kombinatuose, rudenį joms panaudojant šiltnamių plotus po daržovių.

Vasarą auginome Blauwe Wimpel, Princess Marijke, Rosemunde, Rijnveld’s Golden Yellow, Stockholm, White Swan veisles. Visos jos žydėjo, tačiau geriausios kokybės buvo Stockholm ir Princess Marijke žiedai. Literatūroje nurodoma, kad vasarą galima auginti Aurora, Sonata, Balerina, Rose-Marie, Corona, Golden Melodie, Apollo. Nepatartina auginti neišbandytų geltonžiedžių frezijų.

Patiko? Pasidalink

Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos

Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos. Kiek jos skrudintos, pasirinkite pagal tai, ar mėgstate karčią kavą. Ilgai laikomų skrudintų pupelių labai pablogėja skonis ir aromatas. Kavos pupeles skrudinti namų sąlygomis sunku, todėl geriau dažniau pirkti specializuotose parduotuvėse jau paskrudintas.

Pupelių malimas labai svarbus procesas, norint išvirti gerą kavą. Malinio smulkumas priklauso nuo jūsų pasirinkto kavos virimo būdo. Jei malate namuose, visų pirma pasistenkite įvertinti sąlygas: turimą kavinuką ar kavavirę (kavos kiekis, subertas malūnėlį, malimo trukmė). Prisiminkite, kad sumalta kava netenka kvapo ne dienomis, o valandomis. Nekaupkite didelių maltos kavos atsargų, netingėkite vis naujai susimalti pupelių arba įsigyti parduotuvėje šviežios kavos. Atsiminkite, kad nuo malinio smulkumo priklauso ekstravimo laikas.

Maltos kavos kiekis vienai porcijai pasirenkamas pagal tam tikrą receptą. Geriausia laikytis nustatytos normos — ne daugiau 1-2 šaukštelių maltos kavos puodukui vandens. Specialistai rekomenduoja puodukui vandens (180 cm3) 10-12 g maltos kavos, o dvigubai kavai — tą patį kavos kiekį 90 cm3 vandens. Jei kavos per mažai, kava nebus skani ir kvapi. Per daug kavos padidins kofeino kiekį, o tai kenkia sveikatai ir neypač skanu. Dar kartą priminsime: po to, kai jūs išsirinkote tam tikrą kavos virimo būdą, griežtai laikykitės pasirinkto kavos malinio smulkumo, jo kiekio ir ekstrakcijos laiko.

Vanduo ne mažiau, kaip pati kava, yra svarbus gėrimo komponentas. Kavai virti reikalingas švarus, šviežias, neturintis jokių kvapų (puvimo, chlorkalkių ir kt.) vanduo. Jis turi būti skaidrus. Jei vanduo labai chloruotas, jį keletą valandų būtina palaikyti atvirame inde. Jis neturi būti nei pernelyg kietas, nei pernelyg minkštas (pavyzdžiui, sniego arba ledo vanduo). Jei vandenyje yra daug druskų, kava bus neskani. Vandens kietumas išreiškiamas miligrame ekvivalentais litrui (arba laipsniais). Kietumas iki 4 mgekv — vanduo minkštas, nuo 4 iki 8 mgekv — vidutinio kietumo. Daugiau kaip 8 mgekv — vanduo per daug kietas. Kavai virti (tarp kitko, ir arbatai) geriausiai tinka šaltinio, sraunių upeliukų su akmenuotų smėlingu dugnu, tekantis vanduo iš ledinuotų ežerų. Jei vanduo pernelyg kietas, jį prieš vartojant reikia nusėsdinti.

Vandens temperatūra ekstrakcijos metu turi būti arti virimo. Vanduo verda esant 100°C. Virimas vyksta trimis stadijomis. Pirmoji — burbuliukai kyla nuo kavavirės dugno ir atsiranda ant sienelių. Antroji stadija — vanduo pabąla, verda „ baltu fontanėliu“ , ir, pagaliau, intensyviai burbuliuoja. Perviręs vanduo netinka kavai arba arbatai virti. Reikia vartoti antros virimo stadijos vandenį. Virimo stadijas galima nustatyti pagal garsą: plonas švilpimas (pirmoji), bičių šeimos ūžimas (antroji) ir chaotiškas garsas (trečioji). Ekstrakcijos metu vanduo neturi virti. Priminsime vėl, kad kava ne verdama, o užverdama. įdėję kavos pupeles į kavinuką arba džiazvų, tuoj išjunkite kaitinimą arba pasirodžius pirmiems virimo požymiams, nukaiskite kavinuką nuo ugnies.

Kavos temperatūra turi būti gana aukšta. Kad ji per greit neatauštų, prieš tai kavinuką išskalaukite karštu vandeniu. Išvirta kava iškart tiekiama. Kiekvienas kavos temperatūrą pasirinks pats. Ataušusios kavos šildyti negalima.

Patiko? Pasidalink

Visais laikais interjero apipavidalinimui buvo naudojami dažai

Savitas ir originalus jūsų namų interjeras

Visais laikais interjero apipavidalinimui buvo naudojami dažai. Tiesa, mūsų šalyje prieš kelis dešimtmečius žmonės mieliau rinkdavosi tapetus, nes tuo metu, palyginus su dažais, jie buvo spalvingesni ir įvairesnio piešinio. Tačiau šiandien dažų įvairovė gerokai lenkia tapetų galimybes, be to, dažant sienas ant paviršiaus nelieka siūlių. Dažyti paviršiai nebėra monotoniški ir vienspalviai, kaip anksčiau – šiuolaikiniai dažai leidžia papuošti sienas originaliais, efektingais, spalvingais piešiniais.

Patirkite eksperimento malonumą – sukurkite nepakartojamą, savitą interjerą!

Dekoratyvusis priedas TIKKURILA LASERA

TIKKURILA LASERA naudojamas kaip priedas įprastiems vandeniniams-dispersiniams dažams santykiu 1:1. Šis priedas atskiedžia dažus ir prailgina jų džiūvimo laiką. Tokiu būdu jūs suspėsite sukurti piešinį iki išdžiūstant dažams. Efektas priklauso nuo dažomo paviršiaus kokybės, jo spalvos ir paties piešinio.

Ant šviesaus paviršiaus galima nupaišyti tamsų piešinį ir atvirkščiai, ant tamsaus – šviesų. Pirmiausia nudažykite paviršių tonuotais arba baltais dažais ir leiskite jam išdžiūti. Jei pagrindas bus baltas – geras rezultatas beveik užtikrintas. Tačiau, jei norite spalvoto pagrindo, nusipirkite nedaug dažų ir iš pradžių nudažykite nedidelį plotą – taip apsidrausite nuo nesėkmės.

Antrąjį sluoksnį (1-2 m2 ploto) dažykite voleliu, tam naudokite tonuotus sienų dažus, atskiestus LASERA priedu. Esama daugiau nei 2000 atspalvių dažų sienoms. Piešinį ar ornamentą galite suformuoti skuduriniu voleliu (arba skuduru, paglamžytu plastikiniu maišeliu, kempine, plaukų šepečiu ir t.t.). Nereikalingus dažus pašalinkite braukydami voleliu į skirtingas puses.

Suformuoti piešinį galite ir kitaip – plekšnodami paviršių kempine. Galima panaudoti keletą spalvų. Ornamentą sudarysite ir naudodamiesi šablonu. Paviršius visiškai išdžius per savaitę.

STRUKTŪRINIS DAŽYMAS

Struktūrinis dažymas suteikia paviršiui reljefiškumo ir dažniausiai naudojamas lubų bei sienų apdailai, kai šiems paviršiams paruošti reikia pernelyg daug laiko. Struktūrinių dažų sluoksnis paslepia smulkius paviršiaus defektus ir suteikia lygią išvaizdą. Struktūriniu dažymu galima pasinaudoti dažant vidaus sienas, židinius, atramines sijas, taip pat išorinius mūro fasadus ir cokolius. Paviršius, nudažytas struktūriniais dažais, yra dekoratyvus ir originalus.

Miltelių pavidalo priedas STRUKTURMIX gali būti maišomas ir su išorės, ir su vidaus darbams skirtais dažais. Priedas nepailgina dažų džiūvimo laiko ir nesumažina jų atsparumo drėgmei. TIKKURILA šeimos produktas KEVYT-RAE – tai jau paruošti naudojimui struktūriniai dažai, suformuojantys gana grubų, panašų į tinkuotą, reljefinį paviršių.

Apie paviršiaus paruošimą dažymui galite pasiskaityti skyriuose „Lubų dažymas“ ir „Mūrinių fasadų dažymas“.

1. Paviršių nudažykite paprastais (nestruktūriniais) dažais vienu sluoksniu.

2. Įberkite į dažus struktūrinių miltelių. Jei norite dažyti tonuotais dažais, suteikite jiems atspalvį prieš pridėdami struktūrinių miltelių.

3. Dažydami struktūriniais dažais naudokitės teptuku, voleliu, šepečiu arba tinko svaidykle. Paviršių dažykite 1-2 kartus iš viršaus į apačią maždaug 30 cm pločio juostomis.

Naudodami tą patį dažų mišinį, tačiau skirtingus darbo įrankius, galite suformuoti įvairios struktūros paviršius. Pavyzdžiui, paviršių nudažius ilgo plauko voleliu, jis atrodys tartum nutinkuotas smulkiagrūdžiu tinku.

Jei dažote patalpoje, rekomenduojama tepti struktūrinį mišinį du kartus, o pirmąjį sluoksnį būtina išlyginti plačia mentele. Norimas piešinys atsiras iš karto, vos nudažius paviršių stuktūriniu mišiniu.

Struktūriniai dažai tepami ir specialiais voleliais, ir įvairiomis mentelėmis ar net pirštais. Pasirūpinkite, kad ant darbo įrankio būtų pakankamai dažų, o tepamas sluoksnis būtų vienalytis. Dėmesio! Naudojimo instrukcijoje rasite informacijos apie įvairių dažų derinimą.

NAUDINGI PATARIMAI

Dažų ir struktūrinių miltelių maišymas. Miltelius su dažais maišykite didelėje plastmasinėje talpoje. Nepatariama naudoti metalinių indų, nes struktūriniai milteliai gali pakenkti metalui ir po kurio laiko ant nudažytos sienos gali išryškėti rūdžių dėmės. Dažų ir struktūrinių miltelių maišymo proporcijos nurodytos ant etikečių.

Dažymas. Jei dažai atrodo pernelyg tiršti, juos galima atskiesti 10% nuo dažų kiekio. Dėmesio! Kad mišinys būtų vienalytis ir nesisluoksniuotų, dirbant jį būtina kartas nuo karto permaišyti. Prieš pradedant dažyti, mišinį patartina išmėginti ant nedidelio ploto. Jei dažote išorinius paviršius, struktūrinių dažų sluoksnį dar kartą nudažykite paprastais dažais. Taip fasadas bus atsparesnis atmosferos poveikiui.

Paviršiaus priežiūra. Kad nepakenktumėte paviršiui, dulkes valykite sausu ir minkštu skudurėliu.

Darbo įrankių valymas. Darbo įrankius plaukite valikliais, nurodytais ant dažų etiketės.

NAUDINGI PATARIMAI

Darbo sąlygos

Vandeniniai-dispersiniai dažai džiūsta pakankamai greitai, tačiau šį procesą galima sulėtinti išjungus radiatorius, ventiliaciją ir uždarius langus. Dekoruojant paviršių labai svarbu, kad dažai džiūtų kuo lėčiau, nes piešinys paprastai formuojamas ant drėgnų dažų sluoksnio. Dažomo paviršiaus, dažų ir oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +5ºC, o santykinis oro drėgnumas mažesnis kaip 80%. Dažomas paviršius turi būti švarus ir sausas, tačiau patalpa neturėtų būti pernelyg sausa ir šilta.

Dirbkite dviese

Dekoratyvinis dažymas geriau seksis dviese: vienas dažo, kitas formuoja piešinį. Tokiu būdu jūs suspėsite suformuoti reikiamą struktūrą iki išdžiūstant dažams ir greičiau atliksite darbą.

Dažymas

Nesiimkite dažyti pernelyg didelio ploto, nes galite nespėti suformuoti piešinio. Nudažykite maždaug 1-2 m² plotą, tada formuokite piešinį. Dekoratyvinių dažų sudėtyje yra medžiagų, lėtinančių džiūvimo procesą, todėl nepasisekus iš pirmojo karto, galima dažus išlyginti ir pamėginti dar kartą. Niekuomet nedarykite pertraukos ties puse sienos – dažykite iki artimiausio kampo, kad neliktų negražių perėjimų.

Dažykite palyginti plonu sluoksniu, kad pašalinant nereikalingus dažus skuduriniu voleliu ar kitais dekoravimo įrankiais, ant paviršiaus susidarytų efektingas piešinys. Todėl tepkite dažus vidutinio arba trumpo plauko voleliu. Dažydami kartas nuo karto nuplaukite dažų perteklių nuo volelio arba nuvalykite, braukydami juo kartono lakštą ar laikraštį.

Kadangi dekoratyvieji dažai nėra atsparūs plovimui, nedažykite jais virtuvės sienų ar kitų greitai besitepančių paviršių. Dekoratyviaisiais dažais galima nudažyti, pavyzdžiui, tik vieną sieną, kuri patrauks visų dėmesį.

Bandomasis dažymas

Iki pradėdami darbą, pamėginkite iš pradžių nudažyti nedidelį plotą (pavyzdžiui, gabalą gipso plokštės). Taip apsiprasite su dažymo technika ir įsitikinsite, ar pasirinkote tinkamą atspalvį, vadinasi, išvengsite nemalonių staigmenų dirbdami, o galutinis rezultatas bus toks, kokio tikėjotės. Jei nenorite, kad piešinys būtų labai kontrastingas, panaudokite šviesių atspalvių dažus. Naudodami skirtingų atspalvių bazinius ir dekoratyviuosius dažus, pasieksite vadinamąjį „šalčio“ efektą.

Patiko? Pasidalink

Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai

Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai.

Dažytojai privalo vadovautis Statybos normomis ir taisyklėmis „Darbo saugumo technika statyboje“.Už tai, kad, atliekant statybos ir montavimo darbus, būtų laikomasi šių taisyklių ir vykdomos darbo saugumo technikos bei gamybinės sanitarijos nuorodos, atsako statybos ir montavimo organizacijų inžineriniai ir techniniai darbuotojai.

Priimtiems naujiems darbininkams leidžiama pradėti dirbti tik išklausius įvadinį (bendrąją) darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos instruktažą, taip pat darbo saugumo instruktažą jau darbo vietoje. Pastarasis instruktažas kartojamas, pakeitus darbą arba pakitus jo sąlygoms Kompleksinės brigados instruktuojamos ir apmokomos saugių darbo būdų, atsižvelgiant į visas atliekamų darbų rūšis. Kas trys mėnesiai visi darbininkai instruktuojami pakartotinai. Instruktažai registruojami specialiame žurnale.

Be instruktažo, nepraėjus trims mėnesiams nuo priėmimo į statybą dienos, Darbininkas apmokomas saugių darbo būdų pagal tos organizacijos vyriausiojo inžinieriaus patvirtintą programą. Darbininkams, susietiems su kenksminga arba pavojinga gamyba, privalomos pirminės ir periodiškom medicininės apžiūros sveikatos apsaugos ministerijos nustatytais terminais.

Statybos tolygiose organizacijose steigiami darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos meto diniai mokymo bei propagandos centrai- darbo saugumo technikos kabinetai arba kampeliai, kuriose  yra vaizdumo priemonių ir literatūros.

Dirbantieji patalpose turi būti apsaugoti nuo skersvėjų, dulkių, Žalingų garų ir dujų. Specialios poilsio vietos, dengtos stogu arba brezentu, turi būti įrengtos ne toliau kaip per 50 m nuo darbo vietų.

Ypač svarbu saugiai dirbti tada, kai vartojami importiniai dažai, klijai, mastikos, apmušalai ir plėvelės: dirbantiems privaloma laikytis firmos instrukcijų, nurodančių, kaip elgtis su tomis medžiagomis. Kai kurie klijų skiedikliai išskiria sprogius garus. Jeigu firmų nenurodyta, kaip saugiai dirbti, tai importinius klijus ir mastikas vartoti draudžiama tol, kol nebus gautas sanitarinės priežiūros organų leidimas ir patinta vartojimo instrukciją.

Patalpose, kuriose dirbama su klijais, mastikomis ir dažais, išskiriančiais sprogius ir kenksmingus sveikatai garus, turi būti tiekiamoji-ištraukiamoji ventiliacija. Į tas patalpas neleidžiama įeiti pašaliniams asmenims. Dirbti su klijais, mastikomis ir dažais, kuriuose yra toksiškų komponentų, leidžiama ne jaunesniems kaip 18 metų amžiaus darbininkams, apžiūrėtiems medicininės komisijos ir gavusiems specialų jos leidimą.

Pagal TSRS sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą darbininkus, nuolatos dirbančius su minėtomis medžiagomis, turi periodiškai apžiūrėti medicininė komisija.

Patalpose, kuriose laikomos, gaminamos ir vartojamos polimerinės medžiagos, išskiriančios degius ir sprogius garus, draudžiama rūkyti bei tokius darbus, kuriose pasitaiko ugnies arba kibirkščių.

Nuodingąsias medžiagos pagal galiojančias normas reikia laikyti atskiroje gerai vėdinamoje patalpoje, toliau nuo gyvenamųjų namų, valgyklų, geriamoje vandens šaltinių ir darbo vietų. Patalpose, kuriose laikomos nuodingosios medžiagos, jų žymekliai turi būti dažyti skirtingomis signalinėmis tų medžiagų spalvomis. Tose patalpose esanti  apšvietimo armatūra ir elektros varikliai turi būti su apsaugančiais nuo sprogimo gaubtais. Turi būti numatytos priemones, neleidžiamos atsirasti ir kauptis statinės elektros krūviams, pavyzdžiui, nerekomenduojama darbo metu vilkėti drabužių, pasiūtų iš polimerinių medžiagų.

Pradėjus apdailos darbus, statybos aikštelėje turi būti įrengta patalpa rūbams džiovinti, rūbine su  praustuvais, dušais, sanitariniai mazgais. Dažytojai privalo turėti vaistinėlę, medikamentų ir priemonių pirmajai pagalbai suteikti, taip pat indą geriamo vandens.

Kiekvienas darbininkas turi būti apmokytas suteikti pirmąją pagalbą, įvykus nelaimingam atsitikimui. Tačiau net ir suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusįjį privalo apžiurti gydytojas.

Patiko? Pasidalink

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių

Aliejiniai dažai galimas variantas medienai dažyti.

Aliejinių dažų (ir apskritai kitų dažų) įvairovė labai didelė. Yra daug uždarų firmų, konkuruojančių tarpusavyje. Jos siūlo mums didelį asortimentą dažų. Kiekvienos firmos sava technologija dažų gamybos, todėl mes turim bandyti naujus dažus ir daryti išvadas, kurie iš jų mums tinkamesni. Mūsų laikais yra specialūs  aliejiniai dažai, skirti medienai, medžio dirbiniams, naudoti juos reikia pagal instrukciją, nes kiekvienų dažų reikalavimai gali truputį skirtis, juk nebūna blogų statybinių medžiagų, kartais medžiagos būna blogai ,žiopliai panaudojamos.

Emalis – netinkami medienai dažyti.

Dar prieš keletą metų namų dažymui paprastai buvo naudojami emaliniai dažai. Tai buvo bene pigiausia ir populiariausia medžiaga. Kartais ji būdavo atskiedžiama pokostu ar alyva, kad geriau įsigertų į medinį paviršių. Tačiau reikia pripažinti, kad emalis nėra skirtas mediniams fasadams dažyti. Šie dažai skirti nedideliems plotams (prie durų, langų, kur yra pakankamai storas medžio sluoksnis). Emalio plėvelė yra praktiškai neelastinga. Tuo tarpu medis tam tikra prasme “juda” (medis gali trauktis ar plėstis). Ypač gerai šio “judėjimo” pėdsakai matomi pietinėje namo pusėje. Namo siena tai kaista, tai šąla – todėl dažų plėvelė trūkinėja, atsilupa, į įtrūkimą patenka vanduo ir pradeda “lupti” emalį.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių:

1.Pilnai dengiantys dažai.

2. Pusiau skaidri danga.

3. Skaidri danga.

Pilnai dengiantys dažai – suteikia fasadui norimą spalvą, tačiau medžio tekstūra lieka matoma (nedaro iš medžio plastmasės). Šios rūšies dažai tarnauja ilgiausiai, nes juose esantys pigmentai yra ilgaamžiškesni nei esantys kitose dangose. Šiais dažais padengtas paviršius tarnaus apie10 metų.

Šios srities naujovė – galimybę dažyti dar drėgną paviršių suteikiantys dažai. Tačiau medis gali būti tik šiek tiek drėgnas (pavyzdžiui, po plovimo), o ne permirkęs nuo lietaus. Taigi su šiais dažais, nubraukus likusius po plovimo lašus, galima dažyti iš karto.

Viena iš senų namų problemų – šiaurinėje namo pusėje atsirandantys pelėsiai. Čia jums gali padėti dar viena naujovė – dažai su specialiais priedais, neleidžiančiais pelėsiui išsivystyti ant medžio paviršiaus. Šie priedai žmogui visiškai nekenkia.

Pusiau skaidrios dangos – jos būna aliejinės ir skiedžiamos vandeniu. Reikėtų pripažinti, kad pusiau skaidria danga padengti namai atrodo įdomiau, kadangi pro dangą prasišviečia natūralus medžio paviršius. Tačiau kitą vertus, jos taip neapsaugo paviršiaus, kaip pilnai dengiantys dažai. Šia danga padengtas paviršius tanaus apie 5 metus.

Šios rūšies dangų taip pat būna su priešpelėsiniais priedais. Dangos spalvą jūs galite pasirinkti pagal savo skonį (nuo natūralios medžio spalvos iki raudonos). Jeigu pageidautumėte, medinį paviršių galima vizualiai pasendinti specialios dangos pagalba. Su šios rūšies produktais galima dirbti net kai temperatūra nukrenta iki +1º C medis jau šiek tiek “pagavęs” drėgmės. Ši naujovė žymiai prailgina dažymo sezoną.

Impregnavimas. Šioje srityje taip pat yra naujovių. Tai speciali impregnuojanti danga – trijų aliejų mišinys. Nauja ir darbo su šia danga technologija. Ji vadinama “šlapias ant šlapio”: dengiamas gausus pirmas sluoksnis ir po 10 minučių dažomas antras sluoksnis. Jei nėra galimybės taip dirbti, antras sluoksnis gali būti tepamas po dviejų parų. Tokiu atveju pirmajam sluoksniui leidžiama gerai įsigerti. Impregnantai būna visiškai natūralūs ar natūralių medžio atspalvių. Toks padengimas atlaiko ir drėgmės poveikį, ir temperatūrų svyravimus.

Dirbant su mediniais paviršiais nereikėtų pamiršti, kad medis reikalauja kruopštumo. Reikia atsižvelgti į orus, į temperatūrą ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Tik viską gerai atlikę, galėsite ilgai džiaugtis rezultatais.

Patiko? Pasidalink

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais.

Aliejiniai dažai labai plačiai vartojami kapitalinei statybai ir remonto darbams. Aliejinių dažų jungiklis yra natūralus, sutankintas arba modifikuotas alkidinėmis dervomis pokostas.

Aliejiniais dažais dažyti paviršiai ne tik dekoratyvūs, šiais dažais konstrukcijos(stalių, metaliniai dirbiniai, vamzdynai) apsaugomos nuo drėgmės ir korozijos.

Aliejiniai dažai tiekiami į statybas tirštai trinti arba visai paruošti darbui. Tirštai trinti dažai centralizuotose dažų dirbtuvėse arba tiesiog statomame objekte atskiedžiami pokostu bei emulsiniu skiedikliu iki parankaus dažyti klampumo.

Prieš dažant blausia spalva, nuo paviršiaus nuvalomos dulkės, nešvarumai ir, kad plėvelė būtų stipresnė, gruntuojama oksoliu, kuris tepamas teptukais arba velenėliais. Kad praleistas vietas būtų lengviau pastebėti ir tuoj pat užtepti, į oksolį įmaišoma šiek tiek (5 – 10%) pigmento tokios pat kaip aliejinė danga spalvos. Oksolis sausu saulėtu oru džiūsta trumpiau kaip 24 h. Dažant arba glaistant neseniai gruntuotą  neišdžiuvusį paviršių, danga pūslėja, lupasi. Tokias vietas tenka taisyti, vėl tepti oksoliu, glaistyti, svidinti pemza arba švitrų ir dar kartą tepti oksolių.

Paskui paviršius ištisai glaistomas laistyklėmis su keičiama plastmasine mente arba guminėmis pusbrauktėmis. Geresnė aliejinių dažų danga būna tada, kai paviršius glaistomas nubraukiant: glaistas užpildo tik paviršiaus poras ir nesudaro ištiso glaisto sluoksnio.

Pagaliau paviršius gruntuojamas atskiestais oksoliu ( 85-90%) tirštai trintais aliejiniais dažais (15-10%) tokios pat spalvos kaip ir busima danga. Gruntuojama purškikliu arba poroloniniu bei kailiniu velenėliu, žiūrint, kad gruntas dengtų tolygiu sluoksniu nenutekėtų ir neliktų pralaidų. Jeigu glaistoma sintetiniu glaistu, gruntuoti  pokostu paviršiaus nereikia.

 Aliejiniai dažai tepami ant lygių nedidelų sienų, plokštumų, mojuokliniais teptukais arba kailiniais velenėliais. Langu rėmai ir metalinės grotelės dažomos žiediniais teptukais, dideles plokštumos- purkštikliais. Dažant purkštikliais, darbo našumas 400-500 m2 /h. Dažymo purkštikliais trūkumas kylantis dažytojo darbo zonoje rūkas. Kad jis būtų mažesnis purkštiklio galvutė apgaubiama apsauginiu oriniu apvalkalu. Purkštiklio galvutė laikoma per 20-30 cm nuo paviršiaus statmenai į jį kreipiant dažų čiurkšlę.

Emalei yra pigmentų suspensijos lake. Statyboje vartojami alkidiniai, pentaftaliniai, nitrogliftaliniai emalei ir nitroemaliai. Emalinės dangos yra stiprios, atsparios aplinkos poveikiui, gerai atrodo, sparčiai džiūsta (kambario temperatūroje ne ilgiau kaip 1 – 2 h.

Pentaftaliniai emaliai skirti ir vidaus darbams. Jais dažomas metalas, mediena ir tinkas. Mediena ir tinkas gruntuojami mišiniu iš 0,8 dalies pentaftalinio emalio ir skiediklio bei 1 dalies natūralauspokosto. Emalis, kurio klampumas pagal viskozimetrą yra 80 – 100 s, tepamas teptuku, o 40 – 50 s – purškiamas purškikliu.

Emalis skiedžiamas iki darbui parankaus klampumo uaitspiritu arba jo ir terpentino mišiniu santykiu 9:1. Emalis 18-23 0 C temperatūroje džiūsta ilgiau kaip 24 h. Tiekiamo emalio klampumas 60-135 s, kuris tikrinamas 20 0 C temperatūroje viskozimetru. Iki darbo parankaus klampumo (22-28 s) emalis skiedžiamas tirpiklių. Purškiamas purškikliu 3-is sluoksniais. Sluoksnio storis 80-150µm. Džiūsta 18-22 0 C temperatūroje ne ilgiau kaip valanda.

Dirbti su naujais lakais ir dažais leidžiama asmenims, iš anksto susipažinusiems su tų medžiagų vartojimo instrukcijomis ir saugumo technikos taisyklėmis.

Patiko? Pasidalink

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką“. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube“. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu“. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis“.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis“.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.

Patiko? Pasidalink

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…“

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava„. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Patiko? Pasidalink