Author Archive Genutė

Montbretės – daugiametės svogūninės gėlės, kilusios iš Pietų Afrikos. Lietuvoje itin populiarios dėl taisyklingų, ryškių oranžinių, raudonų ar geltonų žiedų kekių ir ilgo žydėjimo vėlyvą vasarą. Savo formomis primena miniatiūrines gladioles.

• Žydėjimas: Liepa–rugsėjis, žydi 4–6 savaites.
• Žiedai: Ryškūs, degantys – oranžiniai, raudoni, geltoni, sudygsta ant ilgo, plono žiedynkočio.
• Lapai: Kardų formos, siauri ir ilgi, pamatiniai.
• Aukštis: 50–100 cm (yra žemaūgių ir aukštaūgių veislių).

Sodininimas ir vieta

Priežiūra

• Laistymas: Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo laistyti reguliariai. Vasarą užsitęsus sausrai – palaistyti. Nepamirkti!
• Tręšimas: Pradedant vegetaciją – kompostas ar kompleksinės trąšos. Kartą per sezoną pakanka.
• Ravėjimas: Montbretės nepakelia konkurencijos, mėgsta švarią žemę aplink kerą.
• Apkarpymas: Nukirpti peržydėjusius žiedynus paskatina žydėti ilgiau ir energingiau.
• Atramos: Aukštaūgius rekomenduojama parišti arba sodinti prie užuovėjos.

Žiemos sąlygos

• Žiemos atsparumas: Priklauso nuo veislės. Tipiniai Crocosmia crocosmiiflora – gali žiemoti lengvais žiemos laikais neuždengtos (apie -15°C), tačiau šaltą ar be sniego žiemą dažnai apšąla.
• Geriausia:
  1. Vėlyvą rudenį (spalio pabaigoje) svogūnėlius iškasti, sudžiovinti, laikyti žiemą sausai, +5–10°C (rūsyje, nešildomoje verandos patalpoje).
  2. Šiltesnėse vietose gėlyne galima užberti storu lapų, eglišakių ar durpių sluoksniu; pavasarį nuimti dangą.
• Vazonuose montbretes lauke žiemai būtina įnešti į vėsų, sausą rūsį ar garažą.

Dauginimas

• Kerelių (svogūnėlių) atskyrimas – kasamas rudenį, motininis svogūnas skaidomas, atžalos sodinamos pavasarį.
• Sėklomis – retai, nes žydi tik po kelių metų.

Dažniausios problemos

Naudojimas

• Gėlynuose: Saulėtomis spalvomis džiugina natūralistinius, anglų, raudonų akcentų gėlynus.
• Skynimui: Puikios puokščių ir kompozicijų gėlės.
• Tinka derinti su ežiuolėmis, rudbekijomis, veronikomis, snapučiais, žemaūgėmis astromis.
• Montbretės – dekoratyvios, vėlyvos vasaros gėlės, mėgstančios saulę, purią žemę ir minimalų vargą dėl kenkėjų.
• Lietuvoje dažniausia žiemai rekomenduojama svogūnėlius iškasti arba patikimai uždengti.
• Pavasarį atskirti kerelius, sodinti šiltai ir šviesiai.
• Vėlyvą rudenį žydinčios montbretės puoš gėlyną tada, kai kitų žiedų jau mažai!

Cimbidis (lot. Cymbidium) – viena populiariausių ir ilgaamžiškiausių orchidėjų rūšių, ypač vertinama dėl ilgai išliekančių, didelių ir spalvingų žiedų. Skirtingai nei dauguma kitų kambaryje auginamų orchidėjų (pvz., falenopsiai), cimbidžiai yra daug atsparesni vėsioms temperatūroms ir natūraliai auga Himalajų, Kinijos, Japonijos bei Australijos vėsioje aplinkoje.

• Žiedai: Dideli, dažnai kvapnūs, įvairių spalvų – balti, geltoni, rožiniai, žalsvi, raudoni, rudi. Vienoje žiedyno šakoje gali būti nuo 10 iki 30 žiedų.
• Lapai: Ilgi, siauri, standūs – visžaliai.
• Aukštis: 40–100 cm (kai kurių hibridų iki 1,2 m).
• Žydėjimo laikas: Dauguma cimbidžių žydi žiemą ar anksti pavasarį.
• Žiedynai: Labai ilgaamžiai – vazoje tvirtai išsilaiko iki mėnesio.

Detalus auginimas

Žydėjimo skatinimas

• Norint, kad cimbidis žydėtų, jam būtinas vėsus ruduo – idealiu atveju vazoną pernešti į lodžiją, šiltnamį ar kitą vietą, kur naktimis temperatūra krenta iki +8–10°C, bet nebūna šalnų.
• Rudens dienos šviesa ir temperatūros svyravimai (diena šilčiau, naktį vėsiau) paskatina žiedynkočių formavimąsi.
• Dažnas nežydėjimo priežastis: per šilta žiema ar ruduo, prasta šviesa ir maistingų medžiagų stygius.

Dauginimas

• Paprasčiausias – kerų dalijimu po žydėjimo, kai persodinama.
• Kiekvienas naujas padalytas kerelis turi turėti bent 3–5 “svogūnėlius” ir išaugintus lapus.

Dažniausios problemos

• Cimbidis – ilgaamžė, vėsiam orui atspari orchidėja su dideliais, įspūdingais žiedynais.
• Svarbiausia žydėjimui – daug šviesos ir vėsus ruduo.
• Laistyti ir tręšti saugiai, persodinti kas kelerius metus, substratas orchidėjinis.
• Ši orchidėja ideali norintiems klasikinio, žiedu išsiskiriančio augalo net ir ne šiltnamyje.

Palemonas (lot. Polemonium) – tai žolinių daugiamečių augalų gentis. Visgi liaudyje ir tarp sodininkų Lietuvoje paplitęs būtent palemono pavadinimas, dažniausiai kalbama apie žydrąją kopūstgalvę (Polemonium caeruleum), kuri vertinama dėl savo švelnių žiedų ir nereiklumo.

Trumpai paprastai

• Žydėjimas: Birželis–liepa.
• Žiedai: Mėlyni, violetiniai ar balti, varpelio arba žvaigždėlapių formos, susitelkę į viršūnines kekes.
• Aukštis: 40–80 cm (kai kurios veislės iki 120 cm).
• Lapai: Plunksniški, lapeliai smulkūs, šviesiai žali.

Detalesnis aprašymas ir auginimas

Priežiūra

• Laistymas: Reguliarus, ypač sausros metu, tačiau neperliejamas.
• Tręšimas: Pavasarį naudoti kompostą arba gėlių trąšas kartą per sezoną.
• Apkarpymas: Nukirpus peržydėjusias žiedų kekes galima paskatinti antrą žydėjimą rudenį.
• Kero atjauninimas: Kas 3–5 metus galima po žydėjimo kerą padalyti ir atnaujinti vietą.

Dauginimas

• Kerų dalijimu: Paprasčiausias būdas, padalinti rudenį arba anksti pavasarį.
• Sėklomis: Sėti rudenį arba anksti pavasarį tiesiai į dirvą. Sėklos gana lengvai sudygsta.
• Savaime dažnai pasisėja.

Ligos ir kenkėjai

• Atsparus daugeliui ligų, tačiau šlapią ir užmirkusią žemę gali pulti šaknų puvinys.
• Kartais pažeidžia amarai.

Panaudojimas gėlynuose

• Tinka natūralistiniuose želdynuose, mišriuose gėlynuose, šlapiose pievose, tvenkinių pakraščiuose.
• Derinamas su snapučiais, viendienėmis, irisais, alūnėmis, astilbėmis.
• Tinka skynimui – žiedynai vazoje išsilaiko iki savaitės.
• Palemonas – ilgaamžis, žemaūgis, pavasario–vasaros žiedas, vertinamas dėl dekoratyvumo, šalčio ir sausros atsparumo, lengvos priežiūros.
• Tinka tiek pradedančiajam sodininkui, tiek natūraliam gėlynui.
• Svarbiausia – neužmirkusi nupurenta žemė ir periodinis atjauninimas kas keletą metų.