Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Home

Batai moterims – kodėl juos verta pirkti internetu

Nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jų turimą batų kolekciją sudaro daugybė skirtingų porų batų. Tai rodo, kad batai daugeliui moterų yra bene pačios svarbiausios jų įvaizdžio detalės. Ir tiesą sakant, tai yra visiškai suprantama, kadangi batai iš tikrųjų turi labai didelės įtakos kiekvieno žmogaus stiliui.

Galima pasirinkti pačius tinkamiausius drabužius ir aksesuarus, kurie būtų tobulai tarpusavyje suderinti, tačiau jei bus netinkamai pasirinkti batai, visas įvaizdžio formavimui skirtas darbas ir laikas nueis perniek. Tai reiškia, kad batai ir jų pasirinkimas visuomet yra labai svarbūs. Taigi, jei ir jūs jaučiate silpnybę batams, pats metas peržiūrėti naujausių avalynės kolekcijų asortimentą.

Be abejo, turbūt pirmoji į galvą šovusi mintis tokiu atveju yra keliavimas į fizines avalyne prekiaujančias parduotuves, tačiau akivaizdu, kad šiandien kiekviena iš mūsų turime kur kas platesnes ir efektyvesnes galimybes, kartu padidinančias ir mūsų turimą pasirinkimo laisvę. Vietoje to, kad visuomet keliautume tik į fizines parduotuves, galime be vargo pasinaudoti elektroninėmis parduotuvėmis, siūlančiomis platų avalynės asortimentą.

Tuo tarpu, jei batai iki šiol jums neatrodė tos prekės, kurias galima pirkti internetu, pats metas pakeisti savo skeptišką požiūrį. Jei bent kartą pasinaudosite el. parduotuvėmis, kuriose yra prekiaujama moteriška avalyne, akimirksniu suprasite, kad tai daryti yra daugiau nei verta.

Naudojantis el. parduotuvėmis mes galime sutaupyti kur kas daugiau laiko. Mes taip pat galime rinktis iš didesnio skirtingų avalynės modelių asortimento. Mūsų neapriboja vos keliasdešimties batų modelių asortimentas. Galime be vargo pasirinkti iš šimtų ar netgi tūkstančių skirtingų avalynės modelių, nesunkiai atrasdami būtent tokius moteriškus batus, kurie tobulai dera prie mūsų pasirinkto stiliaus.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tuomet, kai kalbame apie el. parduotuves, turėtume kalbėti ir apie kur kas palankesnes prekių kainas. Nemenka dalis internetinių parduotuvių savo pirkėjams batus siūlo įsigyti žemesnėmis kainomis, todėl jei jūs norite savo turimą batų kolekciją atnaujinti pakankamai reguliariai, interneto pagalba tai galite padaryti labai nesudėtingai.

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo. Automobilis privalo būti gerai matomas visomis kelio ir oro sąlygomis. Todėl nerekomenduojama jo dažyti pilka arba pilkai žalia spalva, kurios mažai skiriasi nuo kelio arba gatvės fono. Geriausia ir saugiausia yra ryški spalva, atkreipianti kitų eismo dalyvių dėmesį.

Tačiau nedera mašinos dažyti spalvomis, skirtomis automobiliams su važiavimo pirmumo teise, ypač tomis, kuriomis dažomi ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai.

Automobilį dažant dviem spalvomis, parinkti kontrastingas spalvas, pavyzdžiui, tamsiai raudoną arba tamsiai mėlyną ir ryškiai geltoną arba tamsiai raudoną ir baltą. Automobilio spalva turi skirtis nuo jį supančios aplinkos ne tik dieną, bet ir tamsiu paros metu dirbtinio, apšvietimo šviesoje.

Šio principo negalima ignoruoti, nes automobilio spalva daro didelę įtaką eismo saugumui. Nustatyta, kad apsiniaukusiomis dienomis dažniausiai avarijas patiria pilkos spalvos mašinos, o tamsiu paros metu — daugiausia juodos arba tamsių spalvų mašinos.

Visi automobiliai su uždarais kėbulais turi šildymo įrenginius. Šildoma arba šiltu oru nuo variklio, arba šildytuvu, kuriuo srūva variklio aušinimo skystis. Šildymui galima įrengti ir šildytuvą, naudojanti degalus ir nesusijusi su automobilio mechanizmais.

Vairuotojų tarpe paplitusios dvi skirtingos nuomonės dėl automobilio salono šildymo būdo. Anot vienų vairuotojų, mašinoje reikia palaikyti kambario temperatūrą, uždarius langus, ir vairuoti lengvai apsirengus. Anot kitų, taip galima lengvai peršalti, todėl reikia automobilį vidutiniškai šildyti, langus atidaryti ir šiltai rengtis, netgi kailiniais, nes tuomet išnyksta nepalankus temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kėbulo vidaus.

Negalima objektyviai nustatyti, kuris iš tų būdų yra racionalesnis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad kėbule temperatūra neturi nukristi žemiau kaip 10°C, netgi esant atidarytiems langams. Kiekvienas vairuotojas pasirenka sau tinkamiausią automobilio salono šildymo būdą.

Viena aplinkybė yra neginčijama. Žiemą taip pat būtina šildyti priekinį stiklą šilto oro srove, nukreipiama iš mašinos vidaus pro išilginį plyšį po stiklu. Jį reikia šildyti ir iš išorės karštu oru, ateinančiu iš po variklio gaubto arba vamzdžiais nuo šildytuvo. Šildomas stiklas apsaugomas nuo apledėjimo ar apšerkšnijimo, be to, neaprasoja iš vidaus.

Yra labai svarbi taisyklė, reikalaujanti, prieš išvažiuojant iš garažo (arba stovėjimo vietos), visada būtinai patikrinti automobilio mechanizmus, nuo kurių priklauso eismo saugumas. Pirmiausia patikrinama, ar tvarkingai veikia visi mašinos šviesos įtaisai ir visų pirma posūkių rodikliai ir „stop” signalai. Kai posūkių rodikliai, „stop” signalas, gabaritiniai žibintai ir artimos arba tolimos šviesos žibintai netvarkingi, vairuotojui nevalia išvažiuoti iš garažo.

Tikrinant automobilį prieš išvažiavimą, reikia keletą kartų atidaryti ir uždaryti jo duris. Atrodytų, tai labai lengva padaryti, net neverta apie tai kalbėti. Tačiau iš tiesų uždaro kėbulo automobilio duris uždaryti, kai pakelti jų stiklai, galima tiktai stipriai jas trenkus. Mat, trukdo oras mašinos viduje. Todėl, norėdami duris uždaryti lengvai ir netrenkiant, turime truputį nuleisti šoninių durų stiklą arba pakeisti oro srauto kryptį ventiliatoriuje.

Labai svarbu atsiminti štai ką. Niekada nereikia blokuoti durų iš vidaus, kai esame automobilyje. Iš vidaus durys blokuojamos tam, kad jų negalėtų atidaryti asmenys iš lauko, kai automobilis stovi be priežiūros. Durų blokavimas iš vidaus neturi jokios įtakos jų uždarymo efektyvumui. Atskirais atvejais jis gali būti netgi pražūtingas. Pavyzdžiui, avarijos arba gaisro atveju iš automobilio negalima ištraukti nukentėjėlio, nes niekas nepajėgia iš lauko atidaryti durų. Todėl, prieš išvykstant, nedera blokuoti iš vidaus priekinių durų, jeigu važiuos tik du žmonės, arba visų durų jeigu keleivis sėdės ir ant užpakalinės sėdynės.

Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą

Mechaniniai virpesiai – triukšmas ir vibracija Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą, t. y. prastą daiktų matymą naktį, kad būtų išvengta susijusio su tuo avarijos pavojaus? Veiksminga priemonė yra greičio sumažinimas tiek, kad, esant reikalui, savo automobiliui sustabdyti užtektų to kelio, kurį važiuodami matome, šviečiant tolimos ar artimos šviesos žibintams arba gabaritiniams žibintams. Šios taisyklės ypač svarbu laikytis vairuotojui, kurį apakina priešinio automobilio žibintų šviesa. Šiuo atveju reikia mažinti greitį kartu su matomumo mažėjimu, o šiam sumažėjus iki nulio, būtina savo automobilį sustabdyti. Tai vienintelis būdas išvengti avarijos. Jeigu vairuotojas nesustos, jis gali susidurti su neapšviestu vežimu be žibintų, dviratininku, pėsčiuoju. Avarijos teisminio nagrinėjimo atveju vairuotojas bus pripažintas avarijos bendrininku ir nubaustas.

Važiuojant priešais žibintais šviečianti automobilį, reikia žiūrėti ne į žibintus, o dešiniau, į šalį, ar ten nėra kokios nors kliūties: vežimo, dviratininko arba pėsčiojo. Nepatartina didinti greičio, kol visiškai nesugrįžo regėjimas. Intensyvi priešinio automobilio žibintų šviesa sukelia norą važiuoti tiesiai į tą šviesą.

Vairuotojai turi tai žinoti ir, kiek įmanoma, sukti automobilį dešiniau. Važiuojant naktį, reikia žiūrėti tik į kelią priešais automobilį ir neatitraukti nuo jo žvilgsnio. Vairuoti automobilį naktį gali tik gerai pailsėjęs vairuotojas. Nuovargis labai susilpnina žmogaus regėjimą. Naktį kelyje nedera įjungti šviesą automobilio viduje. Cigaretei užsidegti patartina naudotis elektriniu degikliu ir kategoriškai draudžiama degtis žiebtuvėliais su liepsna. Naktį negalima dėvėti akinių su tamsiais arba spalvotis stiklais.

Automobilio priekiniai stiklai turi būti švarūs, nes nešvarumai mažina kelio matomumą. Būtina rūpestingai sureguliuoti žibintus ir reguliariai valyti jų stiklus. Kadangi bet kokie stiklai, netgi patys švariausi, blogina matomumą, tad, be būtino reikalo, vairuotojui neverta nešioti akinių.

Klausa padeda vairuotojui orientuotis kelyje. Klausos organais jis ne tik priima garsinius perspėjimo signalus ir nustato jų kryptį bei vietą, bet ir kontroliuoja automobilio darbą. Klausa, pavyzdžiui, turi didelę reikšmę, nustatant ratų nuvedimo kampą pagal „cypimą”, kurį sukelia padangos posūkyje.

Žmogus bet kuriuo metu gali pats ištirti savo klausą. Tam vienoje rankoje laikomas garsiau tiksintis laikrodis. Kita ranka gerai uždengiama ausis. Pradedant nuo peties nuotolio, laikrodis pamažu artinamas prie neuždengtos ausies iki pasigirs jo tiksėjimas. Tuomet tiksliai išmatuojamas likęs atstumas nuo laikrodžio iki ausies. Po to išmatuojamas šis girdimumo atstumas keletui jaunų žmonių su gera klausa. Iš gautų rezultatų nustatomas vidutinis atstumas, kurį pavadinkime norminiu. Padaliję atstumą, nustatytą atskirai kiekvienai savo ausiai, iš norminio atstumo, gauname santykinį dydį, nusakantį mūsų klausą.

Vairuotojas, kurio klausa susilpnėjusi, turi atsargiau vairuoti atidžiau stebėti kelią priešais, iš šonų ir iš užpakalio (veidrodyje). Automobilyje su uždaru kėbulu derėtų nuleisti stiklą šoniniame lange, kad, esant reikalui, pro langą būtų galima pasižiūrėti atgal. Gerokai pablogėjusiai klausai būtini stiprintuvai. Vairuotojai naudoja du stiprintuvus, atskirai kiekvienai ausiai. Mikrofonus įsideda į striukės viršutines kairę ir dešinę kišenes arba prisitvirtina krūtinės kairėje ir dešinėje pusėse, kad signalai į ausis patektu iš abiejų šonų. Tuomet galima nustatyti ne tik garso pobūdi ir intensyvumą, bet ir jo krypti.

Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Naujausi įrašai