KAIP ELGTIS SU KAI KURIOMIS DAŽYMO MEDŽIAGOMIS IR ĮRANKIAIS

Darbo higiena. Kai kurie dažai ir medžiagos, vartojami dažymui, yra daugiau ar mažiau nuodingi. Pavyzdžiui, labai nuodingi yra švino baltieji, vario žalieji dažai; mažiau nuodingi yra chromo geltonieji, chromo žalieji, cinko geltonieji, Berlyno mėlynieji dažai.

Koncentruoti šarmai ir rūgštys taip pat yra stiprūs nuodai. Beveik visi smarkiai garuojantieji skysčiai, kaip acetonas, nitroskiedikliai, ir su jais skiesti dažai (pavyzdžiui, nitroemaliai, nitrolakai), ypač purškiant juos, prisotina orą sveikatai kenksmingais garais ir dulkėmis. Kalkės šiaip nėra nuodingos, bet patekusios į akis, gali jas išėsti tiek, kad žmogus apanka. Terpentinas — taip pat nenuodingas, bet juo dažnai plaunant rankas gali išsivystyti sunkiai pagydomas odos uždegimas — egzema.

Todėl maišant dažus, sausus pigmentus reikia pilstyti pamažu, kad nedulkėtų. Smarkiai garuojančius skysčius reikia laikyti sandariai uždarytuose induose. Skiedžiant koncentruotas rūgštis, reikia po truputį pilti rūgštį į vandenį. Elgiantis atvirkščiai (pilant vandenį į rūgštį), gali įvykti sprogimas.

Po darbo, prieš valgant, net rūkant, rankas reikia visada švariai mazgoti su vandeniu ir muilu. Jei rankos yra įteptos aliejiniais dažais, prieš tai reikia nuvalyti juos žibalu ar benzinu, tik ne terpentinu. Sunkiai valomus lakinius ar pridžiūvusius aliejinius dažus geriau valyti acetonu arba nitroskiedikliu, spiritinius lakus ar politūrą — spiritu (denatūratu).

Patalpas, kuriose buvo dažoma aliejiniais (oksoliniais) dažais, nitroemaliais ar nitrolakais, reikia gerai vėdinti, išvežti senus baldus.

Nuo dulkių, kurios smarkiai sklinda purškiant purkštuvu, reikia saugoti ne tik daiktus, juos uždangstant popierium ar kitais dangalais, bet ir pačiam saugotis. Tam tikslui dėvimos kaukės; jų neturint, — galima apsisaugoti, apsirišus burną bei nosį triguba—keturguba marle.

Teptukų ir šepečių priežiūra. Vandeniniams dažams vartotus teptukus bei dažytuvus pakanka išplauti vandeniu.

Aliejiniams dažams vartotus teptukus, išspaudus iš jų dažų liekanas, reikia išplauti drungnu vandeniu su muilu ir, kad greičiau išdžiūtų, išmušti juos į kokią briauną, o kad nesidraikytų, suvynioti į popierių ir padėti. Karštu vandeniu plaunant, teptukai greičiau išsivalo, bet labai išsiklaipo šeriai. Vien terpentinu išplauti ar jame užmerkti teptukai sukietėja. Dažnai-, naudojamų teptukų galima ir neplauti, o tik, išspaudus aliejinius dažus, pamerkti į vandenį arba žibalą.

Aliejiniams lakams vartotus teptukus taip pat galima užmerkti neplautus į pokosto ir terpentino mišinį, paėmus jų lygiomis dalimis. Jei nenumatoma teptukų greit vartoti, tai jie išplaunami pirma skiedikliu — terpentinu, žibalu, benzinu arba, acetonu, paskui — vandeniu ir muilu.

Nitrolakams vartotus teptukus geriausia iš karto plauti acetonu ar panašiu nitroskiedikliu.

Acetonu arba nitroskiedikliu galima lengvai atmirkyti ir kitais dažais uždžiūvusius teptukus, bet geriau jų neuždžiovinti.

Remtasi informacija: krovinių pervežimas dažant ir https://lt.wikipedia.org/wiki/Derva

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo”) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas” pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

automobiliu supirkimas vilniuje

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta tarp pirmųjų Panevėžio mieste (dabar jau taip pat muziejinių) automobilių tikrai yra tokių, kurie paprasčiausiai buvo perdirbti iš arklių traukiamų ekipažų.

Ką gi iš tikrųjų verta šiuolaikiniam automobiIiui „pasiskolinti” iš šimtametės karietos? Kad galėtume ramiai pasvarstyti, nebūtina toli keliauti: karietą nesunkiai rasime daugelyje kraštotyros ar buities muziejų. Štai viena iš jų. Lenktas rėmas visos konstrukcijos pagrindas. Ant rėmo užkeltas kėbulas, po rėmu pritvirtintos lingės, prie Iingių ratų ašys. Elastingos lingės apsaugo rėmą ir kėbulą nuo kratymo važiuojant nelygiu keliu. Priekinė ašis gali laisvai sukiotis aplink vertikalią ašį šerdesą, todėl rėmas bei karietos kėbulas turi tris atramas. Darant posūkį vienas priekinis ratas išrieda priekį, o kitas pasitraukia atgal. Kad ratai galėtų laisvai sukiotis, priekinė kėbulo dalis aukštai pakelta. Dabar aiškiai matyti, kad tokia karietos konstrukcija turėjo ir trūkumų: kėbulas, kuris turėjo tris atramas, buvo nepastovus, slankiodavo šonus ir posūkiuose arkliams traukti karietą buvo daug sunkiau.

Kelionė – automobilis – karieta – kas bendro? ir kaip tai buvo daroma…

Kelionė sunkioje ir aukštoje karietoje būdavo gana pavojinga. Posūkiuose karieta persikreipdavo lyg ruošdamasi virsti ant šono. Didelėse ir stačiose nuokalnėse vežikas dažnai nebesuvaldydavo arklių, nes juos pasivydavo ir savo svoriu stumdavo karieta. Verkiant reikėjo įrengimo, kuriuo būtų galima sulėtinti judėjimą arba visai sustabdyti vežimą. Išrado stabdžius. Iš pradžių tai buvo paprasčiausi pleištai, kuriuos prieš nuokalnes ikišdavo į ratus. Karieta tartum nušliauždavo nuo kalno „ant stabdžių”. Vėliau tam pačiam tikslui pradėta naudotis svertu, įrengtu pačioje karietoje. Stumdamas svertą, vežikas prispausdavo odinę pagalvėlę prie ratlankio.

Ypač kruopščiai buvo gaminami karietų ratai, nes jie turėjo būti labai tvirti, kad atlaikytų nelygaus kelio smūgius. Patyrę dailidės iškaldavo stebulėje lizdus įvorei ir stipinams. Stipinus apjuosdavo mediniu ratlankiu, pagamintu iš vientiso šutinto bruselio arba iš lenkto medžio. Ant tokio medinio ratlankio uždėdavo žaizdre įkaitintą geležinį lanką. Vėsdamas jis stipriai suverždavo visą medinį ratą.

Karietos kėbulas turėjo grakščiai išlenktus šonus. Kad jis įgautu, reikalingą pavidalą, dailidės išpjaudavo arba išlenkdavo iš medžio sudėtingos formos tašelius ir padarydavo iš jų kėbulo griaučius-karkasą, kurį apkaldavo lanksčiomis lystelėmis, o odininkai apmušdavo oda. Odą iš pradžių mirkydavo, suminkštindavo, po to aptraukdavo ja karkasą, ir išlygindavo raukšles. Odininkai aptraukdavo ir sėdynių pagalvėles bei kėbulo sienas iš vidaus. Kiti meistrai — pynėjai — sukdavo šilkines virves.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilis

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą

Prašau, paskubėkite, —- pasakė moteris vairuotojui. — Nesivarginkite su pledu. Meldžiu: važiuojame. Vėluoju. Vairuotojas atsisėdo už vairo ir įjungė variklį.

Vieną sekundę, staiga sušuko Fosteris. — Vairuotojau, palauk. Kas atsitiko, brangusis? Ji stebėjo, kaip jis rausiasi savo lietpalčio kišenėse. Turėjau mažą dovanėlė Elenai, atsakė jis. — Kur, po galais, ji dingo. Galiu prisiekti, kad lipdamas žemyn laikiau ja rankoje.

– Nepastebėjau, kad būtum ką nors nešęs. Kas tai buvo?
– Maža dėžutė, suvyniota į baltą popierių. Vakar pamiršau ją paduoti. Šiandien nenoriu pamiršti.
– Maža dėžutė! —— sušuko ponia Foster. —- Nemačiau jokios mažos dėžutės!

Ji ėmė karštligiškai ieškoti. Vyras vis dar rausėsi lietpalčio kišenėse. Atsagstęs jį, ėmė čiupinėti švarko kišenes.

– Po velnių! Matyt, būsiu palikęs miegamajame. Neužtruksiu nė sekundės.
– O, prašau! —- sušuko ji. —— Visai nebėra laiko! Prašau tavęs nereikia!
Gali pasiųsti ją paštu. Matyt, tai vėl tos tavo paikos šukutės. Tu visada dovanoji jai šukutės.
– O kas gi bloga, jei šukutės, leisk paklausti, — tarė jis įsiutęs, kad ji šį kartą nenusileido.
– Nieko, brangusis, nieko. Bet…
– Pasilik čia! — įsakė jis. — Einu jų pasiimti.
– Greičiau, brangusis, paskubėk. Ji sėdėjo ir laukė laukė.
– Vairuotojau, kelinta valanda? Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
– Beveik devynios trisdešimt.
– Ar spėsime į oro uostą per valanda?
– Tikriausiai.

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą, įspraustą tarp sėdynių toje pusėje, kur sėdėjo jos vyras. Ištiesusi ranką ji ištraukė maža į popierių suvyniotą dėžute. Moteris taip pat negalėjo nepastebėti, kad dėžutė buvo įsprausta tvirtai ir giliai, tarytum tai padarė kieno nors ranka.

– Štai ji! — sušuko ji. — Radau! O, Dieve, dabar jis ieškos jos ten amžinybe!.. Prašom užbėgti į viršų ir pakviesti jį žemyn, — kreipėsi ji į vairuotoja.

Vairuotojui su plonomis maištininko airio lupomis nelabai rūpėjo visi šie reikalai, bet jis išsėdo iš automobilio ir palypėjo laiptais prie paradinių namo durų. Čia jis apsisuko ir grįžo atgal.

– Durys užrakintos, — pranešė jis.
– Ar turite rakta?
– Taip. Luktelėkite.

Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas

Ponia Foster pažiūrėjo į vyrą, ir ta, akimirką jai pasirodė, kad jis stovi labai toli, net už pačios horizonto linijos. Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas, kad jai pasidarė nebeaišku, ką jis veikia, ką jis galvoja, netgi — kas jis yra.

– Klubas centre, pasakė ji. Tai ne pakeliui į oro uostą.
– Tačiau turėsi daugybę laiko, brangioji. Negi nenori pavežti mane į klubą.
– Na, taip — žinoma.
– Gerai. Tada pasimatysime rytoj į devyniomis.

Ji nuėjo į savo miegamąjį antrame aukšte. Buvo taip pavargusi, kad atsigulusi tuoj užmigo.

Kitą rytą ponia Foster atsikėlė anksti ir aštuntą trisdešimt buvo pirmame aukšte, pasirengusi važiuoti.

Po devynių pasirodė vyras.

– Ar išvirei kavos? —- paklausė jis.
-Ne, brangusis. Pamaniau, klube galėsi puikiai papusryčiauti. Automobilis jau čia. Vairuotojas laukia. Aš pasiruošusi važiuoti.

Jie stovėjo vestibiulyje, — atrodė, kad pastarąsias dienas jie susitinka tik vestibiulyje, — ji su skrybėle, paltu ir krepšeliu, jis — keisto sukirpimo Edvardo laikų švarku su dideliais atlapais.

– Kur tavo bagažas?
– Aerouoste.
– Aha, žinoma, – pasakė jis. — Jei ketini pavėžėti mane į klubą, manau, kad mums reikia paskubėti.
– Taip! – sušuko ji. O taip prašau.
– Tuoj, tik paimsiu kelis cigarus. Lipk į automobili.

Ji pasisuko ir nuėjo prie stovinčio vairuotojo, kuris pamatęs ja ateinant atidarė duris.

– Kelinta valanda? — paklausė ji.
– Maždaug penkiolika po devynių.

Praėjus penkioms minutėms pasirodė ponas Fosteris. Žiūrėdama, kaip jis lėtai lipa laiptais žemyn, ji pastebėjo, kad jo kojos tose siaurose kaip lietvamzdžiai kelnėse panašios į ožio kojas. Kaip ir praėjusį karta, pusiaukelėje jis stabtelėjo įkvėpti oro ir patyrinėti dangų. Oras vis dar nebuvo pakankamai skaidrus, bet pro rūką matėsi saulės apskritimo kraštas.

– Turbūt šį kartą tau pasiseks, pasakė jis, įsitaisydamas šalia jos automobilyje.

Paulius – apie viską….

Home