Home

Rūgtis takažolė yra vienametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas – silpnas, gulsčias, bambliuotas, plikas, labai šakotas, o šaknis – verpstiška. Lapai – lancetiški, elipsiški, trumpakočiai. Augalas žydi birželio-rugsėjo mėnesiais baltais arba šviesiai rausvais žiedeliais, kurie yra lapų pažastyse.

Auga pakelėse, kiemuose, šiukšlynuose, mindžiojamose vietose, rečiau laukuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti takažolės antžeminė dalis. Džiovinama pastogėse, ypač gerai džiūsta skardinio stogo pastogėje. Išdžiūvusi žaliava esti žalsva, natūralaus kvapo, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg%), E, K, karotino ir kt.

Rūgtis takažolė pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis, gydo uždegimus, varo šlapimą ir stabdo kraujavimą. Jos galeniniai preparatai šalina iš organizmo skysčius, turi įtakos mineralinių medžiagų apykaitai, tirpdo inkstų ir tulžies pūslės akmenis, stabdo kraujavimą iš gimdos, virškinimo trakto, hemorojaus kraujagyslių, didina kraujo krešumą, mažina kraujagyslių pralaidumą ir kraujospūdį. Takažolė apsaugo skrandžio ir žarnyno gleivinę nuo dirginančio įvairių medžiagų poveikio ir gerina žarnyno epitelio funkcijas (pasisavinimą ir išskyrimą).

Vartojama, kai pažeista burnos gleivinė.

Takažolės veikliosios medžiagos suriša žarnyne endogenines ir egzogenines toksines medžiagas ir padeda jas šalinti iš organizmo, taip pat tinka sergant tuberkulioze.

Žmonės gamina takažolės nuovirą, arbatą, miltelius, šviežias sultis. Takažolės užpilui paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 5-10 minučių, paskui ekstrahuojama 1-2 valandas, nukošiama, geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.

Šaldytuve užpilą galima laikyti dvi paras.

Nuoviras ruošiamas iš augalo šaknų. Imama 20 g susmulkintų šaknų ir užpilama stikline vandens (kambario temperatūros), kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje. Nuoviras aušinamas 15 minučių, nukošiamas ir geriamas prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Sumaigyta žalia takažolė dedama ant žaizdų, sumuštų vietų. Nuo odos ligų daromos takažolės vonios. Šviežios sultys tinka žaizdoms, o praskiestos skalavimams. Takažole kartu su kitais vaistiniais augalais gydomos kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligos.

Vaistinė šunvyšnė priklauso bulvinių (Solanaceae) šeimai. Tai daugiametis, žolinis augalas. Lietuvos TSR savaime neauga, bet gali būti sėkmingai auginamas kaip dvimetis augalas.

Vaistinei žaliavai (Folia Belladonnae, Radix Belladonnae) lapai renkami fiziologiškai išsivystę, o šaknys — rudenį. Tai nuodinga žaliava. Žaliavoje svarbiausios veikliosios medžiagos yra alkaloidai hiosciaminas ir skopolaminas. Hiosciaminas, veikiamas šarmų, receminasi į atropiną. Hiosciaminas nuo atropino skiriasi tuo, kad hiosciaminas optiškai yra aktyvus, poliarizacijos plokštumą suka į kairę, o atropinas — optiškai neaktyvus, farmakologiškai 2—3 kartus silpnesnis.

šunvyšnės lapai labai populiarūs mokslinėje medicinoje. Bendrai šunvyšnės preparatai vartotini tiktai gydytojo priežiūroje, nes lengvai galima mirtinai apsinuodyti.

Pastaruoju metu vis plačiau pradedama vartoti šunvyšnės šaknis, ypač sergant Parkinsono liga. Tam reikalui tinka šaknų nuoviras baltame vyne (20;0—500,0); geriama po valgomą šaukštą prieš miegą.

Mūsų farmacinė pramonė iš žalių šunvyšnės šaknų gamina preparatą „Sukrabdel”, tai skystis, kuriuo gydomas postencefalitinis parkinsonizmas. Preparatas suaugusiems pradedamas duoti nuo 3 lašų du kartus per dieną ir kasdien po vieną lašą didinama, kol gaunamas geriausias efektas, bet ne daugiau kaip 15 lašų iš karto. Paskui kasdien po vieną lašą mažinama iki tokio kiekio, kuris duoda pakankamą terapinį efektą. Tačiau jį galima vartoti tiktai gydytojui nurodžius.

Daržinė aguona priklauso aguoninių (Papaveraeae) šeimai. Vienametis, kultūrinis augalas, kuris pas mus auginamas grūdams. Yra nemaža veislių ir formų.

Vaistinei žaliavai (Capita Papaveris, Fructus Papaveris imaturus) aguonų galvelės renkamos tada, kai grūdai yra nenunokę. Nunokusios galvelės vaistinei žaliavai ruošti netinka, bet galima sunaudoti opijaus gamybai.

Žaliavoje svarbiausia veiklioji medžiaga — opijus, kuriame randama daugybė alkaloidų, morfino, papaverino ir kt. Alkaloidų šiek tiek būna ir nunokusiose dėžutėse. Pastaruoju metu aguonos retai vartojamos, nes nežinomas alkaloidų kiekis ir dėl to sunkiai dozuojamas. Kartais aguonos vartojamos plauti burnos ertmei nuo anerinos dantų skaudėjimo

Juodoji tuopa priklauso gluosninių (Salicaceae) šeimai. Daugiametis medis, savaime mūsų krašte neauga; sodinamas parkuose, alėjose, kapinėse ir sodybose.

Vaistinei žaliavai (Gemma Populi) ruošti pumpurai renkami kovo ir balandžio mėn.; džiovinami 30° C temperatūroje. Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra gliukozidai — salicinas, populinas, flavoninės prigimties medžiagos — chrizinas ir tektochrizinas, dervinės medžiagos, eterinis aliejus.

Liaudis pumpurų ištrauką gana plačiai vartoja išorinėms žaizdoms gydyti. Mokslinėje medicinoje dėl gliukozido salicino tuopos pumpurai vartojami kaip prakaitavimą ir šlapimą skatinanti priemonė

Paprastasis agrastas yra daugiametis vaiskrūmis. Jo ūgliai – dygliuoti. Dygliai išsidėstę bambliuose po vieną-du-tris. Lapai – beveik apskriti, nedideli, iš 3-5 skiaučių, apačia švelniai plaukuota. Žiedai – neryškūs, žalsvi arba rausvi, varpelio pavidalo, dvilyčiai. Vaisiai – elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais, žalsvai geltonos arba purpurinės spalvos. Uogose yra daug sėklų.

Žydi gegužės mėnesį.

Uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rusijoje agrastai buvo auginami jau prieš daugelį amžių. Manoma, kad XI a. jie buvo auginami vienuolynų soduose. XV a. agrastai pradėti auginti ir Maskvos rūmų soduose. XVI a. apie agrastus jau žinojo Anglijoje ir Airijoje. Kultūrinių agrastų veislės plito iš vakarų į rytus ir pasiekė Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą bei Rusiją.

Manoma, kad XIX a. pradžioje agrastai buvo labai populiarūs. J. Strumila 1820 metais savo knygoje Šiaurės sodai” agrastams skiria daugiau dėmesio negu serbentams. XIX a. pabaigoje senuose kaimų ir dvarų soduose jau augo stambiauogiai agrastai, bet XX a. pradžioje pasirodė valkčio liga ir nusiaubė agrastynus.

Dabar agrastas savaime auga Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Afrikoje, Kaukaze ir Ukrainoje. Agrastas, kaip kultūrinis augalas, plačiai auginamas RTFSR teritorijoje, centrinėse srityse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Pabaltijyje.

Gydymui vartojamos agrastų uogos, kartais ir lapai.

Uogos renkamos sausos, prinokusios. Agrastų uogose yra 88-89% vandens, 6-11% cukraus (fruktozės, gliukozės, sacharozės), iki 2% ląstelienos, 0,64 1,0% pektinų, iki 1,7% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, rūgštynių, gintaro, vyno), mineralinių medžiagų (fosforo, vario, kalio, geležies, jodo, mangano, fluoro, cinko), raugų, fenolio junginių, vitaminų: 12-35 mg % C, 0,65 mg % karotino, 0,56 mg% E, 0,03 mg% B6, 0,25 mg% P, 0,02 mg% B2, 0,01 mg % B₁. 5 mg % folinės rūgšties.

Agrastų uogos vartojamos įvairių ligų profilaktikai bei gydymui. Jos rekomenduojamos vaikams ir vyresniems žmonėms kaip dietinis produktas. Šviežios uogos vartotinos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis. Agrastų uogos taip pat tinkamos sergant virškinimo trakto ligomis, ypač užkietėjus viduriams, sutrikus medžiagų apykaitai, nutukus.

Valgant 3-4 savaites agrastų, pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja visas organizmas.

Agrastus patartina valgyti sergant ateroskleroze, hipertonija ir mažakraujyste. Žmonės agrastų uogas valgo ir tuomet, kai sutrinka tulžies ir šlapimo išsiskyrimas arba kai užkietėja viduriai.

Jos taip pat rekomenduojamos nuo įvairių odos ligų, dažnų kraujosruvų. Seniau, kai kur ir dabar, agrastų lapų užpilas geriamas nuo plaučių tuberkuliozės. Neprinokę agrastai vartojami konditerijoje. Jie konservuojami, verdamos uogienės, o prinokę agrastai vartojami desertui, marmeladui. Agrastus nerekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enterokolitais ir kolitais.