Paulius - apie viską.... - Page 34 of 58 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Vairuotojai – įjunkite posūkio rodiklius iš anksto

Jeigu vairuotojas, prieš sustodamas ties raudonu šviesoforo signalu, įjungtų posūkio rodiklį ir jo neišjungtų visą laiką, kol pasikeičia šviesoforo signalas, tai kiti vairuotojai galėtų iš anksto tinkamai atsižvelgti situaciją. Tada ketinantieji važiuoti tiesiai neužimtų vietos kairėje eismo juostoje, prie važiuojamosios dalies vidurio, o sustotų vidurinėje arba dešinėje juostoje.

Tas pat pasakytina apie posūkį dešinėn iš dešiniosios eismo juostos. Kai toje juostoje sustojo tik vienas automobilis, vairuotojas, ketinąs važiuoti tiesiai, gali stoti j ją, nes šis automobilis jam netrukdys ir prie žalio šviesoforo signalo jis galės važiuoti tiesiai. Tačiau, kai dešinėje juostoje jau stovi keletas automobilių ir visų, išskyrus pirmąjį, įjungti dešiniojo posūkio rodikliai, nedera užimti vietos šioje juostoje.

Mes žinome, kad visi šie automobiliai prie raudono šviesoforo signalo negalės pasukti į dešinę, nesuspės nuvažiuoti dėl važiuojamąją dalį pereinančių pėsčiųjų, o pasikeitus šviesoforo signalui žaliu, bus sunku pasukti dėl pėsčiųjų, einančių susikertančiąja gatve. Šioje situacijoje norėdami važiuoti tiesiai, turime užimti kitą juostą, kad būtų sparčiau. Iš čia kyla kreipimasis visus vairuotojus: įjunkite posūkio rodiklius iš anksto. Tuo įrodysite, kad jūs esate kultūringas vairuotojas ir laikotės kelių eismo taisyklių.

Rodant ketinimą daryti posūkį, ypač sukti kairėn (arba keisti eismo juostą), įsidėmėtina, kad signalizavimas posūkio rodikliu dar nesuteikia vairuotojui teisės pradėti posūkį. Prieš pasukdamas, jis turi įvykdyti persirikiavimo į atitinkamą eismo juostą taisykles ir įsitikinti, kad niekam nepastojo kelio. Posūkio būdai nagrinėjami atskirai.

Visos pastabos dėl operavimo posūkio rodikliais liečia ir apsisukimą, kur vairuotojas turi būti ypač atsargus. Juk kairiojo posūkio rodiklio signalas gali būti suprastas tik kaip įspėjimas apie ketinimą keisti eismo juostą, tarkime, kai apsisukama iš dešiniosios juostos. Todėl rekomenduojama papildomai ranka signalizuoti pro kėbulo langą. Beje, pirmiausia vairuotojas turi įsitikinti, kad apsisukdamas niekam netrukdys.

Lieka panagrinėti posūkio rodiklių panaudojimą, automobiliui važiuojant atbuline eiga. Čia galioja toks pat principas, kaip ir važiuojant pirmyn. Vairuotojas turi įjungti posūkio rodiklį toje pusėje, į kurią suka vairą, ir jį tuojau pat išjungti, kai atbulas važiuoja tiesia kryptimi.

Posūkio rodiklio išjungimas kontroliuojamas dviem būdais: prietaisų skyde žybčioja kontrolinė lemputė (paprastai žalios spalvos), be to, girdėti būdingas, periodiškas elektros grandinės pertraukiklio garsas.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Mažai kas gali pasigirti pažįstąs visus automobilių modelius, tačiau apie „fordą” retas nėra girdėjęs. Ko gero, nė vienos automobilių gamyklos įkūrėjas, šios pramonės šakos užsienio magnatas nėra toks garsus, kaip šio automobilio modelio kūrėjas Henris Fordas.

Net greitai bėgančio laiko nesugriaunamą šlovę H. Fordui (1863-1947) pelnė vienas iš pirmųjų Amerikos žemyno automobilių — neišvaizdus, paprastas „T” modelio „Fordas”. Be pertraukos ir be didesnių patobulinimų „Fordas—T” buvo gaminamas nuo 1908 iki 1927 metų, Šis laikas beveik prilygsta vienos žmonių kartos amžiui. Tuo metu žemės rutulyje garsiojo modelio automobilių buvo daugiau negu visų kitų automobilių kartu.

Henris Fordas buvo kilęs iš fermerių šeimos, bet nuo jaunystės domėjosi mechanika, dirbo upių laivų variklių fabrike, dirbtuvėse, remontuojančiose kelių lokomotyvus. Tapęs kvalifikuotu mechaniku, susidomėjo automobiliais. Tuo metu Europa jau turėjo automobilį su vidaus degimo varikliu. Amerikoje šio tipo automobiliai dar tik buvo bandomi.

1896 metais Fordas sukonstravo dviejų cilindrų variklį. Iš garo mašinos vamzdžių pagamino cilindrus, variklyje išdėstė juos horizontaliai, o patį variklį įmontavo po savo sukonstruoto vienviečio vežimėlio sėdyne. Variklio galingumas — keturios arklio jėgos. Vežimėlis su varikliu — pirmasis Fordo automobilis — svėrė apie 250 kg., važiavo 30 km/h greičiu. Konstruktorius pirmąkart jį išbandė 1896 metų birželio 4 dieną. Tai buvo gana primityvus, tačiau lengvas ir greitas visiškai originalios, progresyvios konstrukcijos ekipažas.

Sėkmės paskatintas H. Fordas konstruoja savo antrąjį automobilį, iš išvaizdos daug panašesnį į kitus tų laikų amerikietiškus automobilius, ir užbaigia jį 1897 metų pabaigoje. 1899 m. su kompanionais jis įkuria Detroito automobilių kompaniją (Detroit Automobil Company), kuri pradeda masiškai gaminti automobilius pagal antrąjį Fordo modelį. Nors Fordo dalis šioje kompanijoje buvo nedidelė, jis tapo vyriausiuoju automobilių gamyklos inžinieriumi. 1900 metais Detroito automobilių kompanija pagamina ir parduoda 425 Fordo automobilius.

Ford automobilių supirkimas Šiauliuose

Nelabai sutardamas su savo kompanionais kitais metais Fordas nuo jų atsiskiria ir įkuria naują automobilių kompaniją — Ford Automobile Company. Jos tikslas — masiškai gaminti pigius automobilius „vidutiniams amerikiečiams”.

Pasitelkęs puikiai savo profesiją išmanančių mechanikų, Fordas konstruoja naujus modelius, o reklamai pagamina keletą lenktyninių automobilių. Geri Fordo lenktyninių automobilių rezultatai turėjo padidinti firmos autoritetą, pasitikėjimą ja, pelnyti populiarumą, be kurio neįmanoma pelninga ir gyva prekyba. Fordo būta ne tik gabaus konstruktoriaus. bet ir apsukraus verteivos.

Objektinis IS kūrimas

Objektinis IS kūrimas – palyginti nauja IS projektavimo metodų kryptis, pakeitusi tradicine vadinamą struktūrinę-funkcinę IS kūrimo metodologiją.

Struktūrinio-funkcinio IS kūrimo eiga buvo nuosekli, IS buvo kuriamos konkrečiai veiklos funkcijai kompiuterizuoti. Gautas programinis produktas (IS) tiesiogiai galėjo būti naudojamas tik toje organizacijoje ir tik tai funkcijai atlikti. Visos IS dalys (programos, moduliai) buvo sukurtos ir tiko tik šiai funkcijai kompiuterizuoti. Labai keblu buvo tokią IS panaudoti, pritaikyti kitose organizacijose net analogiškoms funkcijoms atlikti. Tai netenkino IS inžinerijos poreikių ir siekių, todėl susiformavo pažangesni IS kūrimo metodai objektinio požiūrio pagrindu.

Objektinio požiūrio ypatumas yra tai, kad yra nagrinėjama ne veiklos funkcija, kurią reikia kompiuterizuoti, bet veiklos sritis, kuri susideda iš realaus pasaulio objektų ir jų sąveikų. Ir tik po to nagrinėjama, kaip šie objektai atlieka vieną ar kitą funkciją. Toks būdas leidžia sukurti IS, susidedančias iš dalių, kurios atitinka realaus pasaulio objektus, jų savybes (atributus) ir atliekamus veiksmus (funkcijas, procesus, metodus). Ir jeigu toks objektas dalyvauja vykdant kelias veiklos funkcijas, tai jis gali būti panaudotas IS sudėtyje pakartotinai. Žinomi tokie objektinio požiūrio privalumai:

1) Supaprastėja IS kūrimo procesas, nes IS surenkama iš objektų rinkinio. Kiekvienas objektas – sąlyginai paprastas, atskirai aprašytas ir valdomas programinės įrangos komponentas.

2) Pagerėja programuotojo darbo kokybė ir produktyvumas.

3) IS kūrimas objektiniais metodais yra slankesnis, nes IS gali būti lengvai modifikuojama pakeičiant senesnį objektą naujesniu ar sukuriant naujus objektų tipus.

4) Objektinis požiūris leidžia sistemos analitikui mąstyti realaus pasaulio terminais, o ne programinės įrangos dalių sąvokomis. Nes realaus pasaulio objektas atitinka programos objektą.

5) Objektinės programos ilgai išlieka gyvybingos lyginant su būdu sukurtomis.

6) Objektinis požiūris labai tinka WEB taikomosioms programoms kurti.

7) Objektiniai metodai sumažina sistemos palaikymo išlaidas.

8) Atsirado objektinės duomenų bazės, kurios nuo 10 iki 100 kartų greičiau apdoroja sudėtingas užklausas.

Šiuo metu vyrauja objektinio kūrimo standartas, vadinamas vieninga modeliavimo kalba UML (šios kalbos versija UML 1.4.2 yra pripažinta tarptautiniu standartu ISO/IEC 19501). UML1.4. susideda iš devynių skirtingų struktūrinių schemų (diagramų), kurios aprašo visus schemų kūrimo procesus. Objektinio požiūrio metodų ir priemonių plėtros veiklą koordinuoja tarptautinis konsorciumas OMG (angį. Object Management Group, adresas internete www.omg.org). Vieningą objektinio modeliavimo kalbą UML 1.4 sudaro tokie modeliai ir juos aprašančios diagramos:

· Statinės struktūros diagramos (static structure diagrams):

o klasių diagrama {class diagram),

o objektų diagrama {object diagram),

· Taikomųjų uždavinių diagramos {use case diagrams),

· Sąveikos diagramos (interaction diagrams):

o sekos diagramos (seąuence diagrams),

o bendradarbiavimo diagramos (collaboration diagrams),

· Būsenų diagramos (statechart diagrams),

· Veiklos diagrama (activity diagram),

· Diegimo diagramos {implementation diagrams),

o komponentų diagrama (component diagram),

o įrangų diagrama (deployment diagram).

UML yra tik modeliavimo kalba, tai nėra metodas. UML nenurodo standartinio IS kūrimo proceso ar metodo, tai yra tik objektinė grafinio modeliavimo kalba – notacija ir jos sintaksės bei semantikos aprašymas. Yra žinoma keletas populiarių objektinio modeliavimo metodų, kurie aprašo konkrečius objektinio modeliavimo procesus, naudojančius ne tik UML, bet ir papildomus modelius. Šiuo metu labiau žinomi tokie objektiniai metodai: OMT , Booch, Catalysis, Object ory, Shaler/Mellor, Fusion, RUP.

Daugelis firmų sukuria originalias IS kūrimo metodologijas savo programinių produktų – kompiuterizuotų IS inžinerijos sistemų (CASE tools) kūrimui. Pavyzdžiui, populiarus objektinis CASE paketas Provision Workbench (gamintojas Proforma Corporation, Inc., www.proformacorp.com) sukurtas objektinės analizės ir projektavimo metodo „Object Thinking”” pagrindu.

Šios metodologijos sujungia į nuoseklią technologiją UML modelius (visus ar dalį) ir ,dažnai, įtraukia papildomus modelius, pavyzdžiui, CRC korteles, darbų sekų modelius (angį. Workflow model) ir kitokius.

Žinomi ir kiti objektiniai informacijos sistemų inžinerijos būdai (kalbos ir metodai): IDEF4 grafinų notacijų sistema, OPEN metodas (http://www.open.org.au/), kurio pagrindas yra OML (Open Modeling Language).

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu.

Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis”.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu”.

„Pleišto” susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas” ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui”, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto” susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies” nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies” nustatomas, arba „tariamas”, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.