Home

Kava internetu

Sveikam žmogui problema ne pati kava, o kiek ir kada ją galima gerti. Naudinga išgerti kavos prieš darbą, tą malonumą gerai pakartoti po sočių pietų. Tačiau besaikis kavos gėrimas ir ne laiku gero ne-žada. Gana greitai gali atsirasti lėtinio apsinuodijimo kofeinu požymių: nervingumas, nemiga, galvos skausmas, netaisyklingas pulsas. Jau citavome Balzako, aistringo kavos gerbėjo, žodžius. Pravartu prisiminti ir liūdną jo pavyzdį: piktnaudžiavimas kava galutinai palaužė rašytojo sveikatą. Gyvenimo pabaigoje viename laiške jis rašo: „Po to, kai aš vėl pradėjau gerti juodą kavą, atsinaujino akių traukuliai…”, o kitame laiške: ,,… Ir vėl nė eilutės! Net ištisa kavos srovė nebegali pažadinti mano smegenų…”.

Dabar grįžkime prie anksčiau pateikto klausimo: ar kenkia kava žmogaus organizmui? Gydytojai atsako atsargiai, bet gan tvirtai: sveikam žmogui, normaliai vartojant, kava naudinga. Pati kava nesukelia pavojingų ligų, bet saikingumas kiekvienam turi tapti devizu.

Kavos dirginantis veikimas priklauso nuo kofeino. Natūralioje kavoje vidutiniškai jo yra 1-2, robustoje — 2,4-2,35%. Tirpioje kavoje, pagamintoje iš kavos ekstrakto, jau bus 4,5-5% kofeino, o jei tirpi kava pagaminta iš robusto, tai jo kiekis gali siekti 7,7%. Jei tokios kavos vieną šaukštelį ištirpinsime stiklinėje vandens, vienkartinė kofeino dozė bus 0,19%, — praktiškai medikų rekomenduojama paros dozė. Tarybų Sąjungoje kavos standartuose numatyta tik žemesnioji kofeino kiekio riba. Specialioje literatūroje gvildenamas aukščiausios ribos nustatymo klausimas ir pasiūlymai uždrausti gaminti tirpią kavą iš robusta.

Tai ką gi daryti, jei dėl tam tikrų priežasčių gydytojas nepataria gerti natūralios kavos? Visiškai atsisakyti gardaus gėrimo? Nebūtina. Gaminamas nemažas asortimentas kavos mišinių, kuriuose natūralios kavos visiškai nėra arba yra tik nedideli kiekiai (nuo 5 iki 35%). Tokie mišiniai sudaromi iš paruoštų augalinių produktų, kuriuos virinant su vandeniu, pasigamina gėrimas pagal skoni ir kvapą primenantis natūralią kavą. Tokiame gėrime nėra kofeino ir kafeolio, kurie nesveikame organizme gali sukelti neigiamus padarinius. Reikia priminti, kad daugelyje šalių gaminama kava, kurioje visiškai nėra kofeino. Tai dekofeinizuota kava. Ji, pagaminta iš geros rūšies kavos ne blogesnė, tik galbūt ne tokia kvapi. Paprastai tokia kava labiau kepinama, kad būtų kartesnė. Deja, dekofeinizuota kava brangesnė, nes dekofeinizacijos procesas sudėtingas ir brangus.

Natūralios kavos pupelės pakaitalų pradėta ieškoti seniai, tačiau visais atžvilgiais vertingo pakaitalo dar nerasta. Ieškodami pakaitalų, pamažu išmokome gaminti kavą, tinkančią sveikiems ir ligoniams. XVIII a. po daugelio nesėkmių atrastas vienas iš pakaitalų — cikorija. Šis atradimas priklauso vokiečių sodininkui Timme.

Cikorija — graižažiedžių šeimos augalas, gerai žinomas ir plačiai paplitęs europinėje dalyje. Šviesiai žydrų cikorijos žiedų, forma primenančių ramunę, aptinkama pievose ir pakelėse.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių

Aliejiniai dažai galimas variantas medienai dažyti.

Aliejinių dažų (ir apskritai kitų dažų) įvairovė labai didelė. Yra daug uždarų firmų, konkuruojančių tarpusavyje. Jos siūlo mums didelį asortimentą dažų. Kiekvienos firmos sava technologija dažų gamybos, todėl mes turim bandyti naujus dažus ir daryti išvadas, kurie iš jų mums tinkamesni. Mūsų laikais yra specialūs  aliejiniai dažai, skirti medienai, medžio dirbiniams, naudoti juos reikia pagal instrukciją, nes kiekvienų dažų reikalavimai gali truputį skirtis, juk nebūna blogų statybinių medžiagų, kartais medžiagos būna blogai ,žiopliai panaudojamos.

Emalis – netinkami medienai dažyti.

Dar prieš keletą metų namų dažymui paprastai buvo naudojami emaliniai dažai. Tai buvo bene pigiausia ir populiariausia medžiaga. Kartais ji būdavo atskiedžiama pokostu ar alyva, kad geriau įsigertų į medinį paviršių. Tačiau reikia pripažinti, kad emalis nėra skirtas mediniams fasadams dažyti. Šie dažai skirti nedideliems plotams (prie durų, langų, kur yra pakankamai storas medžio sluoksnis). Emalio plėvelė yra praktiškai neelastinga. Tuo tarpu medis tam tikra prasme “juda” (medis gali trauktis ar plėstis). Ypač gerai šio “judėjimo” pėdsakai matomi pietinėje namo pusėje. Namo siena tai kaista, tai šąla – todėl dažų plėvelė trūkinėja, atsilupa, į įtrūkimą patenka vanduo ir pradeda “lupti” emalį.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių:

1.Pilnai dengiantys dažai.

2. Pusiau skaidri danga.

3. Skaidri danga.

Pilnai dengiantys dažai – suteikia fasadui norimą spalvą, tačiau medžio tekstūra lieka matoma (nedaro iš medžio plastmasės). Šios rūšies dažai tarnauja ilgiausiai, nes juose esantys pigmentai yra ilgaamžiškesni nei esantys kitose dangose. Šiais dažais padengtas paviršius tarnaus apie10 metų.

Šios srities naujovė – galimybę dažyti dar drėgną paviršių suteikiantys dažai. Tačiau medis gali būti tik šiek tiek drėgnas (pavyzdžiui, po plovimo), o ne permirkęs nuo lietaus. Taigi su šiais dažais, nubraukus likusius po plovimo lašus, galima dažyti iš karto.

Viena iš senų namų problemų – šiaurinėje namo pusėje atsirandantys pelėsiai. Čia jums gali padėti dar viena naujovė – dažai su specialiais priedais, neleidžiančiais pelėsiui išsivystyti ant medžio paviršiaus. Šie priedai žmogui visiškai nekenkia.

Pusiau skaidrios dangos – jos būna aliejinės ir skiedžiamos vandeniu. Reikėtų pripažinti, kad pusiau skaidria danga padengti namai atrodo įdomiau, kadangi pro dangą prasišviečia natūralus medžio paviršius. Tačiau kitą vertus, jos taip neapsaugo paviršiaus, kaip pilnai dengiantys dažai. Šia danga padengtas paviršius tanaus apie 5 metus.

Šios rūšies dangų taip pat būna su priešpelėsiniais priedais. Dangos spalvą jūs galite pasirinkti pagal savo skonį (nuo natūralios medžio spalvos iki raudonos). Jeigu pageidautumėte, medinį paviršių galima vizualiai pasendinti specialios dangos pagalba. Su šios rūšies produktais galima dirbti net kai temperatūra nukrenta iki +1º C medis jau šiek tiek “pagavęs” drėgmės. Ši naujovė žymiai prailgina dažymo sezoną.

Impregnavimas. Šioje srityje taip pat yra naujovių. Tai speciali impregnuojanti danga – trijų aliejų mišinys. Nauja ir darbo su šia danga technologija. Ji vadinama “šlapias ant šlapio”: dengiamas gausus pirmas sluoksnis ir po 10 minučių dažomas antras sluoksnis. Jei nėra galimybės taip dirbti, antras sluoksnis gali būti tepamas po dviejų parų. Tokiu atveju pirmajam sluoksniui leidžiama gerai įsigerti. Impregnantai būna visiškai natūralūs ar natūralių medžio atspalvių. Toks padengimas atlaiko ir drėgmės poveikį, ir temperatūrų svyravimus.

Dirbant su mediniais paviršiais nereikėtų pamiršti, kad medis reikalauja kruopštumo. Reikia atsižvelgti į orus, į temperatūrą ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Tik viską gerai atlikę, galėsite ilgai džiaugtis rezultatais.

Kavos pupelės

Šviežiai apkepinta kava yra stipraus, malonaus kvapo. Tokiu atveju išsirinkti lengva. Netinkamų apkartusių pupelių kvapas aitrus, nemalonus. Sunkiausia nustatyti prieš mėnesi apkepintų pupelių kokybę. Tokių pupelių aromatas koncentruojasi viduje ir jas reikia sumalti. šviežia kava sumalta maloniai kvepia. Jei sumalus kvapo neatsiranda, nieko nebepakeisi.

Dalykinis patarimas: jei kava ilgai (bet tinkamai) laikoma neteko kvapo, kavos pupeles, atrinkę defektines, suberkite kiaurąsamtį ir 2-3 min. plaukite šaltu tekančiu vandeniu. Drėgnas pupeles suberkite į švarią keptuvę ir, maišydami ant ugnies, išdžiovinkite. Taip pupelės pasidarys vėl kvapios, bet defektų nepraras.

Beveik viskas paruošta kavai pagaminti. Liko paskiausias darbas — sumalti pupelių. Malama įvairiai: labai smulkiai (dalelės iki 0,15 min); rupiai, stambiai (dalelės iki 0,8 mm). Iš tikrųjų sumaltoje kavoje yra įvairių dydžių dalelių. Jei daugiau yra smulkių dalelių — malinys „smulkus”, jei daugiau didelių — „grubus”.

Nuo malimo kokybės priklauso kavos skonis ir kvapas, o kavos kokybė priklauso nuo sumaltų pupelių skoninių ir kvapiųjų medžiagų ekstrakcijos. Ekstrakcijos greitį lemia malinys: kuo smulkesnis malinys, tuo didesnis ekstrakcijos paviršius ir trumpesnis jos laikas. Apytikriai: smulkaus malinio ekstrakcijos laikas — 1-4 min., vidutinio — 4-6 min., grubaus — 6-8 minutės.

Kaip malsime kavą, priklauso nuo to, kokiu būdu ją gaminsime, kokio tankumo yra filtrai. Smulkus malinys pagreitina ekstrakciją, bet pailgina kavos filtravimo laiką verdant aparatuose su filtrais, kadangi vanduo sunkiau prateka pro smulkias daleles. Malinys turi atitikti kavos virimo aparato tipą.

Maisto pramonės įmonėse pupelės malamos specialiais valcavimo malūnais. Paskui sumalta kava praleidžiama pro įvairaus tankumo sietelius, kad malinys atitiktų standarto reikalavimus.

Mes jau žinome, kad apkepintų pupelių ilgai laikyti negalima, tuo labiau sumaltų. Kepintas kavos pupeles galima laikyti keletą dienų, o maltų pupelių kokybė blogėja ne dienomis, o valandomis. Kava, pagaminta iš prieš keletą dienų sumaltų pupelių, neteikia malonumo. Todėl sumaltos kavos nereikia laikyti ilgiau kaip 10 parų.

Kepinant pupelės dėl viduje susidarančių dujų išbrinksta. Taip yra dėl susidariusio azoto dioksido. Mikroskopiniai dujų burbuliukai tartum konservuoja, sulaiko lakiąsias medžiagas, esančias pupelėse. Malant išsiskiria dujos, o kartu su jomis ir kvapiosios medžiagos. Prisiminkite, kaip nuostabiai kvepia ką tik sumalta kava. Aromatas pranyksta ne tik dėl medžiagų lakumo, bet dalis jų paprasčiausiai oksiduojasi.

Karti kava — tai dar ne stipri kava!

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais.

Aliejiniai dažai labai plačiai vartojami kapitalinei statybai ir remonto darbams. Aliejinių dažų jungiklis yra natūralus, sutankintas arba modifikuotas alkidinėmis dervomis pokostas.

Aliejiniais dažais dažyti paviršiai ne tik dekoratyvūs, šiais dažais konstrukcijos(stalių, metaliniai dirbiniai, vamzdynai) apsaugomos nuo drėgmės ir korozijos.

Aliejiniai dažai tiekiami į statybas tirštai trinti arba visai paruošti darbui. Tirštai trinti dažai centralizuotose dažų dirbtuvėse arba tiesiog statomame objekte atskiedžiami pokostu bei emulsiniu skiedikliu iki parankaus dažyti klampumo.

Prieš dažant blausia spalva, nuo paviršiaus nuvalomos dulkės, nešvarumai ir, kad plėvelė būtų stipresnė, gruntuojama oksoliu, kuris tepamas teptukais arba velenėliais. Kad praleistas vietas būtų lengviau pastebėti ir tuoj pat užtepti, į oksolį įmaišoma šiek tiek (5 – 10%) pigmento tokios pat kaip aliejinė danga spalvos. Oksolis sausu saulėtu oru džiūsta trumpiau kaip 24 h. Dažant arba glaistant neseniai gruntuotą  neišdžiuvusį paviršių, danga pūslėja, lupasi. Tokias vietas tenka taisyti, vėl tepti oksoliu, glaistyti, svidinti pemza arba švitrų ir dar kartą tepti oksolių.

Paskui paviršius ištisai glaistomas laistyklėmis su keičiama plastmasine mente arba guminėmis pusbrauktėmis. Geresnė aliejinių dažų danga būna tada, kai paviršius glaistomas nubraukiant: glaistas užpildo tik paviršiaus poras ir nesudaro ištiso glaisto sluoksnio.

Pagaliau paviršius gruntuojamas atskiestais oksoliu ( 85-90%) tirštai trintais aliejiniais dažais (15-10%) tokios pat spalvos kaip ir busima danga. Gruntuojama purškikliu arba poroloniniu bei kailiniu velenėliu, žiūrint, kad gruntas dengtų tolygiu sluoksniu nenutekėtų ir neliktų pralaidų. Jeigu glaistoma sintetiniu glaistu, gruntuoti  pokostu paviršiaus nereikia.

 Aliejiniai dažai tepami ant lygių nedidelų sienų, plokštumų, mojuokliniais teptukais arba kailiniais velenėliais. Langu rėmai ir metalinės grotelės dažomos žiediniais teptukais, dideles plokštumos- purkštikliais. Dažant purkštikliais, darbo našumas 400-500 m2 /h. Dažymo purkštikliais trūkumas kylantis dažytojo darbo zonoje rūkas. Kad jis būtų mažesnis purkštiklio galvutė apgaubiama apsauginiu oriniu apvalkalu. Purkštiklio galvutė laikoma per 20-30 cm nuo paviršiaus statmenai į jį kreipiant dažų čiurkšlę.

Emalei yra pigmentų suspensijos lake. Statyboje vartojami alkidiniai, pentaftaliniai, nitrogliftaliniai emalei ir nitroemaliai. Emalinės dangos yra stiprios, atsparios aplinkos poveikiui, gerai atrodo, sparčiai džiūsta (kambario temperatūroje ne ilgiau kaip 1 – 2 h.

Pentaftaliniai emaliai skirti ir vidaus darbams. Jais dažomas metalas, mediena ir tinkas. Mediena ir tinkas gruntuojami mišiniu iš 0,8 dalies pentaftalinio emalio ir skiediklio bei 1 dalies natūralauspokosto. Emalis, kurio klampumas pagal viskozimetrą yra 80 – 100 s, tepamas teptuku, o 40 – 50 s – purškiamas purškikliu.

Emalis skiedžiamas iki darbui parankaus klampumo uaitspiritu arba jo ir terpentino mišiniu santykiu 9:1. Emalis 18-23 0 C temperatūroje džiūsta ilgiau kaip 24 h. Tiekiamo emalio klampumas 60-135 s, kuris tikrinamas 20 0 C temperatūroje viskozimetru. Iki darbo parankaus klampumo (22-28 s) emalis skiedžiamas tirpiklių. Purškiamas purškikliu 3-is sluoksniais. Sluoksnio storis 80-150µm. Džiūsta 18-22 0 C temperatūroje ne ilgiau kaip valanda.

Dirbti su naujais lakais ir dažais leidžiama asmenims, iš anksto susipažinusiems su tų medžiagų vartojimo instrukcijomis ir saugumo technikos taisyklėmis.

Kavos pupelės

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką”. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube”. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu”. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis”.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis”.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.