Home

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita, todėl tėvai turi ypač žiūrėti, kaip mažiukas valgo. kiek laiko jis būna lauke. Nors jau ketvirtaisiais gyvenimo metais susiformuoja suaugusiam žmogui būdinga smegenų ląstelių sandara, mažojo nervų sistema tebėra labai opi. Viena svarbiausių šiuo požiūriu tėvų pareigų – apdairiai elgtis su vaiku, tvirtai laikytis normalaus dienos režimo, palaikyti šeimoje ramią, jaukią atmosfera.

Kalbėdami apie brendimo rodiklius, pabrėšime, kad padidėja širdies masė ir tūris (7-8 metų vaiko širdies struktūra panaši į suaugusiojo), o svarbiausia, kad, sulėtėjus širdies darbui – sumažėja jos susitraukimų. labai padidėja vienu širdies dūžiu pervaromo kraujo kiekis.

Plaučių talpa padidėja maždaug 3 kartus, todėl, suretéjus kvėpavimui, įkvėpimų tūris per minutę padidėja beveik 2 kartus. Taigi organizmo energetinis aprūpinimas yra kur kas geresnis. Liemens raumenų jėga išauga 2 kartus, o rankų raumenų jėga – 2-3 kartus. Sulaukęs 7 metų, vaikas gali daug geriau fiziškai dirbti negu būdamas 3 metų: berniukai 1,5 karto geriau, o mergaitės beveik 2 kartus.
Vadinasi, ikimokyklinio amžiaus vaiko organizmas turi gana dideles funkcines galimybes. Dar visai neseniai tėvai jų nevertino, o dabar jų nuomonė labai pasikeitė, ir tėvus reikia įspėti, kad jie nenueitų į kitą kraštutinumą neperdėtų mažojo galių.

Nuomonę galėjo pakeisti ir duomenys apie akceleraciją, kuri gerokai palietė ir mažuosius. Ikimokyklinio amžiaus vaikai anatomiškai ir funkciškai pasidarė tarsi vyresni už savo senųjų laikų vienmečius. Pavyzdžiui, 1968 metų duomenimis, ügio skirtumas nuo trejų iki septynerių metų buvo apie 27 cm, o prieš 40 metų, 1921 metais, ne daugiau kaip 22 cm.

Anksčiau pradeda vietoj pieninių dygti nuolatiniai dantys. Prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma normaliu dygimu, jeigu pirmieji tikri dantys prasikaldavo pirmąjį septintų metų pusmetį. Dabar 40% vaikų jau 5 metų turi 1-4 nuolatinius dantis.

Juo vaikai vyresni, juo retesni ir širdies susitraukimai bei kvėpavi-mas. Anksčiau 5 metų vaikui normalu buvo 100 dūžių per minutę, o dabar 97. Sešerių metų vaikas anksčiau per minutę įkvėpdavo 26 kartus, o dabar – 23.

Gerokai padidėjo ir sportinės” galimybės. Pavyzdžiui, 6-ąjį dešimtmetį 30 m distancijoje penkiamečiai per sekundę nubėgdavo 3.55 m. Dabartinis greitis apie 4 m per sekundę. Tačiau tėvai neturi pamiršti, kad šie duomenys yra vidutiniai. Jūsų vaiko rodikliai gali labai skirtis nuo vidutinių duomenų Todėl; vertinant vaiko galimybes, reikia ne tiek vadovautis jo amžiumi, klek augimo rodikliais. Priverstinis greitinimas” gali būti tik žalingas. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad vaiko fizinei raidai būtų padėtas tvirtas pamatas – nustatytas bendras režimas. grūdinimas, tinkamas maitinimas, ugdoma judesių kultūra.

Maitinimas Tėvai, kurie atidžiai skaitė knygos skyrius apie kūdikio ir ankstyvosios vaikystės mažiuko priežiūrą, pamatys, kad iš principo ir ikimokyklinio amžiaus vaiką reikia panašiai maitinti. Vis dėlto manome, kad verta pakartoti tuos bendrus samprotavimus, kuriais patartina vadovautis. Maistas turi ne tik kompensuoti vaiko išeikvojamą energiją, bet ir teikti jo organizmui reikalingų medžiagų, kad galėtų augti ir stiprėti visi jo organai ir sistemos. Reikia turėti galvoje ir tai, kad vaiko medžia gų apykaitos procesai vyksta kur kas greičiau negu suaugusiųjų. Be to, vaikai daugiau juda, bėgioja, todėl išeikvoja nemažai energijos.

Maiste turi būti (tinkamu santykiu!) visų tų medžiagų, kurios sudaro žmogaus organizmo audinius: baltymų, riebalų, angliavandenių, minera linių druskų, vitaminų, vandens. Priminsime dar, kad baltymai yra pagrindinė medžiaga audiniams susidaryti. (Gyvulinės kilmės baltymų yra pieno produktuose, mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, o augalinės kruopose, miltuose, daržovėse.)

Riebalai pirmiausia padeda atstatyti energetines sąnaudas, iš jų susidaro organizmo riebalinis audinys. Tačiau turėkite galvoje, kad, vartojant per daug riebalų, sutrinka medžiagų apykaita! Vaikui reikia duoti ne tik pieno riebalų, bet ir augalinių – jie papildo vieni kitus gyvybiškai svarbiomis medžiagomis.

Angliavandeniai cukrus, duona, kruopos, bulvės, vaisiai, daržovės – daugiausia teikia organizmui energiją. Jeigu angliavandenių trūksta, energijai eikvojami riebalų rezervai, o jeigu jų organizmas iš viso negauna, pradeda irti baltymai. Kai angliavandenių vartojama per daug, dalis jų virsta organizmo riebalais. Todėl taip svarbu, kad angliavandenių vaikas gautų normalų kiekį. (Prisiminkime, kad ketvirtadalį angliavandenių ma-žasis gauna su cukrumi.)

Angliavandenis yra ir kieta celiuliozė, kurios esama ropėse, burokėliuose, sétiniuose, ruginėje duonoje, kai kuriose kruopose. Žinoma, ji sunkiau pasisavinama negu purioji, kurios yra uogose ir vaisiuose. Ir nors kieta celiuliozė nėra maistinga, vaikams būtinai reikia duoti jos turinčių produktų ji padeda virškinti maistą ir išsituštinti žarnynui.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų maistas tada laikomas vertingu, kai jame baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis yra 1:1:3 (arba 1:1:4). Jeigu šito santykio nesilaikoma, tai ir geras maistas blogai sunaudojamas. Aišku, vaikui reikia ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių. Labai svarbūs yra ir vitaminai, mineralinės medžiagos bei vadinamieji mikroelementai.

Mineralinių medžiagų vaikui todėl daugiau reikia, kad, augant jo organizmui, vyksta jo skeleto mineralizacija. Svarbiausia kaulų audinių dalis yra kalcis. Jo yra įvairiuose produktuose. Ypač gerai organizmas sunaudoja raugintų pieno produktų kalcį – varškės, sūrio, žinoma, ir pieno. Daug kalcio turi ir kai kurie augaliniai produktai: pupelės, žirniai, lęšiai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, kopūstai ir avižinės kruopos.

Įvairiai maitinamas vaikas gauna po truputį ir tokių medžiagų: fosforo, natrio, magnio, geležies, vario, kobalto, mangano, fluoro, jodo. Smulkiai jų apibūdinti turbūt neverta, tenorime pasakyti, kad kiekviena ši medžiaga yra kuo nors svarbi medžiagų apykaitai ir organizmo augimui.

Kasdien vaiko maisto racione būtinai turi būti vitaminų. Jie gerina medžiagų apykaitą, didina bendrą organizmo atsparumą. Fiziologinį organizmo vitaminų poreikį tenkina atitinkamas maisto racionas (tinkamai pagamintas!). Tačiau pavasarį (arba jeigu po ligos vaikui reikia daugiau vitaminų) patartina vartoti – gydytojui nurodžius vitaminų preparatus ir koncentratus.

Vandens organizmas gauna gryno ir su maisto produktais (šiek tiek jo susidaro ir organizme). Kiek vaikui reikia vandens, nustatoma pagal jo amžių ir svorį. Mažas vaikas kilogramui svorio turi gauti 100 ml vandens, o vyresnis negu trejų metų mažiau – 60 ml.

Vaiko organizmui reikalingas vandens kiekis numatomas sudarant racioną. Vieną skystą patiekalą vaikas gauna per pusryčius pieno, arbatos arba kavos su pienu, du skystus patiekalus pirmasis patiekalas ir desertas – per pietus, vieną pavakariams ir vieną vakarienei. Per karščius vaikui reikia duoti virinto vandens arba atskiestų vaisių sulčių.

Be abejo, vandens trūkumas neigiamai veikia vaiką. Tačiau daug jo gerti paprastai nelaikoma dideliu blogiu. O iš tikrųjų tuo perkraunama širdies ir kraujagyslių bei šalinamoji sistema. Tai turėkite galvoje ir nenuolaidžiaukite vaikui, kad jis neįprastų dažnai gerti. Gana dažnai vaikas prašo gerti vien dėl to, kad atkreiptų į save suaugusiojo dėmesį (kai ji guldo arba naktį, jeigu pabunda). Vėliau šis įprotis įsigali. Jeigu vaiką iš tikrųjų troškina, liepkite jam gerti po truputį, nedideliais gurkšniais. su pertraukomis. Iš karto išgertas didelis vandens kiekis nelabai malšina troškulį, be to, organizme susidaro vandens perteklius, todėl daugiau prakaituojama.

Lentelėje nurodyta, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikui reikia per parą maisto produktų (gramais). Tai pavyzdys, orientacinis sąrašas. Jį galima keisti, bet taip, kad atitiktų produktų cheminė sudėtis ir kaloringumas.

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys. Tai ypač svarbu, kai vaikas dar toks mažiukas. 2-3 metų mažasis nepaprastai greitai perima suaugusiųjų tarpusavio santykių ypatybes. Todėl, jeigu norite, kad vaikas būtų gero elgesio”, pirmiausia atidžiai išanalizuokite savąji. Jeigu suaugusieji visada mandagūs, ramūs, geri, dėmesingi vieni kitiems, tai ir mažasis ipranta taip elgtis. Kartojame: vaiko akivaizdoje negalima ,,aiškintis santykių”, ginčytis. Maža to, kad susijaudinimo būklė sujaudina ir vaiką ir tuo kenkia jo nervų sistemai,- vaikas ,,perima” netinkamus suaugusiųjų poelgius ir pats ima taip elgtis. Iš pradžių jis juos vaizduoja žaisdamas (sakysim, šiurkščiai elgiasi su lėle), o paskui ir bendraudamas su artimaisiais – jaunesniais ir vyresniais.

Ir priešingai jeigu šeimoje visų santykiai vienų su kitais yra geri, tai ir 2-3 metų vaikai bus draugiški, meilūs, mokės užjausti kitus, suprasti jų nelaimę ir jiems padėti. Labai reikšmingas yra bendravimas su vienmečiais. Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais. Tévai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius. Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais, ir tai jam labai naudinga. Kartu žaidžiant, reikia žiūrėti ir kito interesų, nusileisti, dalytis su draugu, jam padėti. Mažasis pradeda užjausti draugą, jei tas parpuola, susimuša, verkia. Jis stengiasi kiek įmanydamas jį raminti….

Bet ką daryti su nelankančiu darželio vaiku? Stenkitės protarpiais suburti panašaus amžiaus, 2-3 vaikus kartu pažaisti. Geriausiai tokius bendrus žaidimus surengti išėjus pasivaikščioti. Stebėkite, kaip jie žaidžia! Būna, kad vaikai negali gerai žaisti, nes jie nemoka darniai veikti. Dviese neša neštuvėliais smėlį, nori išpilti, vienas pasilenkia į kairę, kitas į dešinę kiek betrūksta, kad jie imtų pyktis ir ginčytis… Mokykite mažąjį duoti kitiems savo žaislų (,,Žiūrėk, Tomukas neturi nė vieno žaisliuko, o jis irgi nori žaisti, duok jam kubelių”), žiūrėti ir kito interesų (,,Negalima atimti iš Raselės, ji taip pat nori pažaisti su lėlyte”), padėti vienas kitam, būti dėmesingam (,,Žiūrėk, Giedrutė niekaip negali pasiekti meškiuko, tu didesnis, padėk jai“), užjausti (,,Jam kojytę skauda, jis negali bėgioti, pažaisk su juo, parodyk jam savo mašiną”).

O ką daryti, jeigu vaikai pykstasi? I tokį pyktį negalima nereaguoti. Jūs turite išsiaiškinti ginčo priežastis ir rasti tinkamą išeitį. Savaime aišku, jūs savo mažiuko nelaikysite nekalčiausiu. Jis kaip ir kiti vaikai gali ne taip pasielgti, ir todėl nereikia jo tam skatinti. Jeigu jis atiminėja iš kitų žaislus, nesigraudinkite koks stiprus! – bet pajuskite nepasitenkinimą ir jį išsakykite. O svarbiausia pasakykite, kaip reikia elgtis. Jeigu mažasis neklauso, vis tiek blogai elgiasi, nusiveskite jį, o prieš tai paaiškinkite: ,,Tu nemoki su kitais gražiai, draugiškai žaisti, tai būsi vienas”.

Lopšelyje, vaikų darželyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus, ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį: mažieji šypsosi, apžiūrinėja, kepšteli vienas kitą, džiaugiasi.
Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus, suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais, norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito, o paskui ir kartu su kitais vaikais, užjausti tą, kuris parpuolė, susitrenkė, verkia; norą padėti kitam vaikui, paduoti žaislą, padėti atsikelti parpuolusiam.

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada, kai jis išmoksta vaikščioti. Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo su vienmečiais patirties, jis nežino, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Pamatęs kito vaiko rankose žaislą, jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia ji i save. kaip jis darytų, jeigu žaislas būtų kur nors padėtas. Kovos baigtį lemia jėga. Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų. Ir ne tik žodžiais uždrausti, bet nuosekliai pertraukti tokius mažojo veiksmus: griežtai pasakius ,,negalima”, atiduoti žaislą savininkui, o ,,skriaudikui” čia pat pasiūlyti kitą užsiėmimą.

Lopšeliuose ir vaikų darželiuose išeitį lengva rasti: yra keli vienodi žaislai, ir konfliktą nesunku išspręsti pasiūlant kiekvienam pasiimti tokį žaislą, kuris jam krito į akį. Jeigu žaislai laikomi taip, kaip reikia – vaikams pasiekiamose vietose, vaikas dažnai ir pats susipranta pasiimti tokį patį žaislą, kurio taip įsigeidė, kai pamatė ji kito rankose. Kartais mažiukai ir patys ima patarinėti vienas kitam, kaip išsisukti iš padėties.

Vaikai mėgsta keistis žaislais ir dažnai tai daro savo iniciatyva. Kad mažieji neatiminėtų vienas iš kito žaislų, reikia juos mokyti jais keistis. Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti. To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti. Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta. Tai nelengvas uždavinys žaisti netrukdant kaimynui, neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms. Be to, taip žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir, jeigu suaugusieji sumaniai jiems vadovauja, gali išmokti vienas kitam padėti: paduoti nukritusį piramidės žiedą, pasidalyti lėlių drabužiais ar lėmis. Greta žaidžiantiems vaikams kyla noras ką nors kitam, ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.
pyragu” forme pasakyti vienas

Aišku, vaikas turi noriai, savo valia duoti kitiems savo žaislus ar saldumynus. norėti padaryti kitam malonumo. Jeigu bus kitaip, mažiukas tik negatyviai nusiteiks prieš tokius suaugusiųjų pasiūlymus. Nereikia reikalauti, kad vaikas atiduotų savo mėgstamiausią žaislą ar vienintelį saldainį, tai jam neįmanomas išmėginimas. Kiekvienam geram mažojo poelgiui reikia pritarti, gal net kiek pervėlai pasidžiaugti, kad jis gerai pasielgė. ,,Negalima” ir,,reikia”

Pagalvokite, kad kai kurie jūsų reikalavimai gali vaikui atrodyti prieštaringi. Juk jūs visaip skatinate jo norą pažinti ir kartu pradedate slopinti, kai jis pasidaro ,,pernelyg didelis”. Jūs norite, kad jis domėtųsi daiktais, žaislais, veiktų su jais, ir kartu reikalaujate, kad jis duotų savo žaislus vienmečiams, nemėgintų atimti jį viliojančio daikto iš kito vaiko. Jūs siekiate, kad jis būtų savarankiškas, ir kartu turite labai dažnai jį tramdyti. Visa tai mažajam labai sunku suprasti. Kodėl viena galima, o kita ne? Dvejų metų mergaitė prieina prie indaujos: ją sudomino blizgantis raktas, kyšantis apatinėse durelėse.

Po kurio laiko raktas atsiduria ant grindų. Ateina mama, atima iš mergaitės raktą ir ima ją barti: ..Kiek kartų sakiau, kad neimtum rakto! Neklaužada!” Mergaitė graudžiai pravirko. Motina jaudinasi- jai gaila dukters, bet juk ji turi klausyti! O konflikto buvo galima išvengti, reikėjo tiktai iš mergaitės akiračio paimti tą nelemtą raktą ir nesitikėti, kad ji galėtų įstengti suvaldyti savo smalsumą ir paklusti draudimui.

Antrųjų ir trečiųjų gyvenimo metų vaikams neužtenka vien pažiūrėti i juos sudominusį daiktą, jie nori ji pačiupinėti, mesti ir net paragauti skonio. Mažieji dabar gana paslankūs, miklūs, sumanūs jie, norėdami pasiekti jų dėmesį patraukusį daiktą, lengvai užlipa ir ant kėdės, ir ant stalo. Dabar jie ir gana nuovokus: nepajėgdamas iš vieno kambario atsinešti į kitą sunkaus lagamino, jis jį atidaro, iš jo viską išima ir tuščią lagaminą jau lengva nešti!

Išdykavimas? Išdaiga? Pokštas? Nereikia taip tiesiogiai vertinti mažojo elgesio. Vis dėlto pamėginkite rasti savyje jėgų atsižvelgti į šiam amžiui būdingą vaiko elgesio gyvumą. O kad nereikėtų per daug dažnai pasistenkite, kad reikėtų kuo uždraudinėti, tai sukelia konfliktus
mažiau drausti.

Žinoma, yra daug daiktų, kuriuos vaikui tiesiog pavojinga liesti. Visa tai nuo jo paslėpkite.
,,Nepaprastas“ mažojo judrumas patalpose beveik visada sukelia tam tikrų nemalonumų. Ar ne geriau būtų leisti jam daugiau žaisti ir dūkti lauke? Mažasis nelis į jūsų produktų spintą ieškoti kruopų, jeigu leisite jam žaisti su smėliu (galima ir kambary laikyti smėlio dėžutę, patiesus po ja klijuotę)..

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas

Kai vaikas paūgės, trečiaisiais gyvenimo metais, jis jau galės padėti ruoštis valgymui: padėti ant stalo lėkštę, puoduką, atnešti šaukštus, paduoti servetėlę, kurią jūs jam užrišite. Tačiau, vaikui augant, atsiras naujas rūpestis – mažasis valgo savarankiškai, bet jeigu ji paliekame be priežiūros, jis greitai ima blaškytis, nebaigęs valgyti gali atsikelti nuo stalo, kalba užmiršdamas valgyti, iš valgymo pasidaro žaidimą – išmėto duoną, išlaisto sriubą…

Stebėkite, kaip jis valgo, kokia poza sėdi prie stalo, pasakykite jam, kad valgytų ramiai, nesiblaškytų. Kuo anksčiau išmokykite ji kaip reikiant, tvarkingai, švariai valgyti, pataisykite ji, jeigu reikia, iš karto patvarkykite jo drabužius arba stalą. Trečių metų mažasis puikiai supras jūsų nurodymus: ,,Valgyk neskubėdamas, nes išlaistysi sriubą”, ,,Paimk servetėlę ir nusišluostyk kisieliumi išteptas lūpas”, ,,Prisitrauk arčiau lėkštę, nes makaronai krinta ant stalo”.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaikus reikia mokyti elgesio prie stalo taisyklių: valgyti ramiai, nesiblaškant: nepakilti nuo stalo nepavalgius: mokėti ramiai palaukti kito patiekalo; savo prašymus reikšti žodžiais; pavalgius pasakyti ačiū“; nusirišti savo servetėlę; pastatyti į vietą kėdę ir pan. Pokštų prie stalo neturi būti, juos reikia iš karto nutraukti. Jeigu pamokymai nepadeda, reikia mažajam ramiai pasakyti: Matau, kad nenori valgyti. Ką gi, eik žaisti”.

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas. Tačiau vaikas to jaudinimosi neturi matyti. Pastebėjęs, kad suaugusieji nerimauja dėl to, jog jis nenori valgyti, mažasis gali pradėti rodyti užgaidas, stengdamasis tuo savo ginklu ką nors iš šios situacijos laimėti. Todėl, kaip jūs suprantate, čia nieko gera negali duoti jokie įkalbinėjimai nei prašymai (..Valgyk už mamą, valgyk už tétę”. ,,Valgyk, nes šuniukas suvalgys”), jokie pažadai (.Jeigu suvalgysi, duosiu saldaini”), jokios pastangos linksminti žaislais ar dainomis. Juo labiau negalima maitinti per prievartą tai ilgam laikui palieka neigiamą požiūrį į valgi.

Ką gi daryti, jeigu jus gąsdina nepakankamas, prastas, jūsų įsitikinimu (patvirtintu tiksliais apskaičiavimais, ką vaikas iš tikrųjų suvalgo), mažojo apetitas? Pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti priežastis. Gal mažasis kartkarčiais atsisako valgyti todėl, kad būna pavargęs ar blogai nusiteikęs? Pasiūlykite jam ramiu tonu: Tu pavargai, leisk aš tave pavalgydinsiu”. Jeigu vaikas vis tiek nevalgo.- neverskite, patarkite jam pailsėti, tačiau nebarkite jo, nepriekaištaukite ir negrasinkite jam. ,,Na, nenori valgyti, nevalgyk, paskui pavalgysi”. Dažniausiai jeigu jūs ramiai elgsitės, vaikas ,,apsine bėda. Nieko galvos ir pradés valgyti. O jeigu vis dėlto nepradės neatsitiks, jeigu jis vieną maitinimą praleis per kitą noriau valgys. (Tiktai neduokite jam ko nors valgyti, kol neateis laikas!)

Žinoma, jeigu jis pradeda nuolat nevalgyti, jeigu matote, kad mažojo apetitas labai pablogėjo, galima įtarti, jog jis nesveikas. Tada reikia prašyti gydytoją patarimo ir pagalbos, bet, mažajam girdint, negalima reikšti savo nerimo dėl to, kad jis blogai valgo. Beje, kartais vaikas blogai valgo po ligos, bet ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl to, kad, kai jis sirgo, buvo per daug jaudinamasi ir kalbama apie jo prastą apetitą.

Ir galiausiai dar viena tėvų klaida. Motina skundžiasi prastu mažojo apetitu, bet paaiškėja, kad rytą jis suvalgo kiaušinį, gabaliuką duonos su sviestu ir išgeria puodelį pieno. To vaikui visiškai pakanka, bet motina tiesiog nežino, kiek jis turi suvalgyti, ir be reikalo jaudinasi.

Racionali apranga Kai vaikas jau nesėdi vežimėlyje, bet, vedamas pasivaikščioti. pradeda pats eiti, jo nebereikia taip šiltai rengti kaip anksčiau, iki metų. Tačiau tévai ne visada į tai atsižvelgia ir vis ji tebemuturiuoja. Prirengtas. perkaitęs, suprakaitavęs vaikas gali greičiau susirgti negu lengvai aprengtas. O jau jeigu jis suserga (net ir lengvai peršąla), tai dabar ji prirengia to dél, kad jis greitai peršąla”. Ir taip ima suktis savotiškas klaidų ratas.

Sunkus drabužiai varžo vaiko judesius, neleidžia jam normaliai žaisti, bėgioti, lankstytis. Aišku, tai labai trukdo lavėti judesiams. Be to, šiltai aprengto vaiko pablogėja kraujo apytaka ir kvėpavimas, todėl sutrinka viso organizmo augimas.

Pageidautina, kad ištisus metus (tikimės, kad skaitytojas supras, jog kalbama ne apie žieminius lauko drabužius) vaikas vaikščiotų lengvais drabužiais trumpomis rankovėmis. Šliurių pakulnės turi būti neaukštos. Neleistina vaikams dėvėti minkštų veltinių šlepečių, nes tai kenksminga: vaikas gali pasidaryti pilnapadis. Reikia vaikui leisti namie bent trumpai pavaikščioti basam. Vasarą jis turi vaikščioti basas ne tik namie.

Siltuoju metų laiku geriausias drabužis yra glaudės arba lengvos kelnytės ir kepurytė. Paplūdimyje, paupy ar miško poilsiavietėje mažasis gali būti nuogas, tik su kepuryte. Tolydžio pratinkite mažąjį savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Reikia jam parodyti, kaip tai daroma: ,,Pirmiausia atsisek sagutes, o paskui nusivilk drabužį”. Iki 3 metų jūsų mažiukas bus visai pajėgus susitvarkyti su savo apranga, pats galės atsisegti ir užsisegti sagas, susivarstyti batų raištelius.

Atsižvelgdami, kad mažasis yra gyvas, judrus, bet dar nevikrus, stenkitės jį rengti lengvai skalbiamais drabužiais. Antraip jūs nusikamuosite nurodinėdamos: ,,Neišsitepk! Atsargiau!”, o vaikas vis tiek neįstengs vykdyti jūsų reikalavimų.

Tvarka ir švara Ipratinti vaiką būti švarų ir tvarkingą nėra sunku. Pirmiausia svarbu nuosekliai to reikalauti. Jeigu visada pastebite, kad mažiuko nešvarios rankos ir jas nuprausiate, jeigu visada nušluostote jam veidą, kai valgydamas išsitepa, jeigu neleidžiate jam būti nešvaria nosimi, mažasis per tam tikrą laiką pradės jausti būtinumą susitvarkyti. Ir kol vaikas nesusitvarko pats ar suaugusiojo padedamas, jis jaučia tam tikrą nemalonumą.

Kai kada tėvai skundžiasi, kad mažasis priešinasi jų pastangoms ji apšvarinti. Apie tai, kad jis pats būtų pratinamas atlikti higienines proceduras, šiuo atveju ir nekalbama. Tad kodėl mažajam nepatinka praustis ir maudytis? Veikiausiai maudomam ir prausiamam ne kartą bus tekę patirti nemalonių jausmų, o gal ir skausmo.

Reikia stengtis, kad mažiukui būtų malonu maudytis ir praustis. Jeigu vaikui į akis patenka muilo, jeigu ant jo vanduo liejamas taip, kad jis net ina springti, jeigu vanduo per šaltas arba per karštas, tad nėra ko stebėtis. jei vaikas ima verkti vien tik vonelę pamatęs. O jeigu vanduo malonus. jeigu suaugusieji visada atsargūs, tada maudymasis gali sukelti tik malonius jausmus.

Taip turi būti ir kai vaikas prausiasi. Vandenį reikia imti kambario temperatūros ir paraitoti rankoves, kad jos nesušlaptų (tai nelabai malonu). Tolydžio leiskite vaikui vis savarankiškiau praustis. Žinoma, jus parodysite, kaip tinkamai prausti rankas ir veidą, kaip jas pamuilinti, kaip nusiprausus šluostytis.

O kodėl vaikas nemėgsta šnypšti nosies? Galbūt kada nors per daug ja suspaudėte ir jam suskaudo? O iš tiesų jau nuo pat antrųjų metu pradžios vaiką galima ipratinti prie nosinės. Jeigu visada šluostote jam nešvarią nosį, tai, būdamas dvejų metų, jis pats to prašys. Jo kišenėlėje visada turi būti švari nosinė!

Vaikas augs, ir galėsite daugiau apeliuoti į jo sąmoningumą. Jis turi suprasti, kad praustis reikia ne tik ryte ir vakare ar prieš valgant, bet ir visada, kai susitepi. ,,Ziūrėk, kokios nešvarios tavo rankutés, fu išsiterliojai moliu”, ,,Ne, knygutės tau negaliu duoti, tavo rankos nešvarios reikia jas nusiprausti, nes sutepsi knygutę”.

Taip pat atidžiai žiūrėkite, kad ir vaiko drabužiai būtų švarūs, tvarkingi. Trečiaisiais gyvenimo metais tuo turi jau rūpintis ir pats mažiukas. Net jeigu vaikas dar ir neįstengia pastebėti, kad drabužis netvarkingas jis turi pratintis ji tvarkyti pats arba jūsų padedamas. Susitepé mergaitė suknelę liepkite jai atsinešti švarią ir padėkite persirengti. Atsisegė sagutė tegu užsisega.

Įvaldydamas gimtąją kalbą, vaikas įvaldo ne vien žodžius

Ankstyvojoje vaikystėje konstravimas daugiausia reiškiasi įvairiais statybiniais žaidimais. Jau pradėjęs eiti antruosius metus, mažasis turi gauti kubelių ir plytelių (kuo jos didesnės, tuo geriau), vėliau šis asortimentas turi darytis įvairesnis: reikia plokštelių ir trikampių prizmių, ritinių ir stalinaičių, skirtingų dydžių ir formų statybinių detalių.

Ir čia tėvų uždavinys yra vadovauti vaiko veiklai. Iš pradžių jis geha sudėti tik visai paprastus statinius: bokštą iš 3-4 kubelių, keliuką. Pas-kui, jūsų padedamas, jis išmoksta statyti namą, sudėti mašiną, jai garažą, stalą ir kėdę, sofą ir lovą, vartus. Mokėjimai, kuriuos jis įgis iki trejų metų, sudarys pamatą tai veiklai, kuri taip plačiai suklestės ikimokyklinės vaikystės metais.

Kalba – bendravimui Įvaldydamas gimtąją kalbą, vaikas įvaldo ne vien žodžius… bet ir begalę jos sąvokų, požiūrių į daiktus, daugybę minčių, jausmų, meninių vaizdų, kalbos logiką ir filosofiją – ir įvaldo lengvai ir greitai, per dvejus trejus metus įsisavina tiek, kad ne pusės to negalėtų išmokti per dvidešimt uolaus ir metodiško mokymosi metų. Tad štai koks yra tas didysis liaudies pedagogas gimtasis žodis!

Ankstyvoji vaikystė – nepaprastai svarbus vaiko kalbos lavėjimo metas. Tai, kas nepadaroma nuo vienerių iki trejų metų, vėliau atgaunama labai sunkiai arba ir visai nebeatgaunama. Antrieji ir tretieji gyvenimo metai yra ypač jautrus, sensityvus mažojo kalbos mokymosi laikotarpis.

Kalbos raidą skatina mažojo noras daugiau bendrauti su suaugusiuoju. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, tenkinamasi tik jo priežiūra. jeigu nesama plačios, įvairiopos bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos (kuri ir reikalauja vis didesnio ir didesnio kalbinio bendravimo). tai toks vaikas labai atsilieka ir kalbiniu, ir bendruoju lavėjimu. Antra vertus. kalbinio bendravimo gali trukti ir tada, kai tėvai pernelyg rūpestingai elgiasi, stengiasi įspėti kiekvieną mažojo norą, nelaukdami, kol jis pats pasakys ko jam reikia.

Vaiko kalbinio bendravimo su suaugusiaisiais poreikį suaugusieji turi jie visaip remti. Cia labai reikšminga yra tévų auklėjamoji taktika turi skatinti vaiką aiškiai, kiek galima suprantamiau žodžiais išreikšti savo norą ir tik tada tą jo norą vykdyti. Antra vertus, kalba negali lavėti, jeigu negausinami vaiko įspūdžiai. jeigu jis nesupažindinamas su daugeliu aplinkos daiktų ir reiškinių, jeigu jis nemoka su daiktais elgtis. Tai yra pagrindas žodžių reikšmėms įsiminti.

Stebėdami savo vaiko kalbos raidą, galite išskirti joje dvi linijas: pirma, tobulėja suaugusiųjų kalbos supratimas, antra, formuojasi jo paties aktyvioji kalba. Būtų neteisinga manyti, kad kalbos įvaldymas yra svarbus tik vaiko proto lavėjimui. Didžiulę reikšmę ji turi ir pirmųjų dorovinių vertinimų raidai. Šiuos vertinimus padeda įsisavinti kalba ir emocinis suaugusiųjų elgesys. Kalbinis bendravimas būtinai reikalingas tam, kad jau mažas vaikas išmoktų skirti, kas gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru. Iš to vėliau susiformuos subrendusio žmogaus doroviniai jausmai ir sąvokos.

Gerai, Irute, tu rūpestingai nusiprausei rankas, jos dabar labai švarios”. Negalima imti obuolių nepasiklausus…”, Labai bloga mūsų lėlė Lina, neleido kiškučio į lovytę”. ,.Kaip gražiai teta Rasa papuošė eglutę“. ,,Teta Jonė švelni. gera”.

Kiekviename žingsnyje vaikai mato, kad suaugusieji skirtingai vertina reiškinius ir tai išreiškia tam tikrais žodžiais. Patys pirmieji vertinimo žodžiai gerai” ir blogai” ištariami tam tikra balso intonacija, kartais su mimika ir gestais, kurie sustiprina tų žodžių poveikį. Iš pradžių vaikai mėgdžioja suaugusiuosius ir pasako savo nuomonę tik apie tai, kas jiems gerai žinoma, kas jau tvirtai virto jų gyvenimo kol kas dar neilgo – patirtimi. Bet tolydžio jų sprendimų daugėja.

Pasitaiko. kad ir suklysta. (..Bloga močiutė! Kodėl ji kilimėlį lazda muša?”…Mama, tavo palaidinukė negraži. ji nešvari”.- o mama apsivilkusi balta palaidinuke su juodais žirniukais.)
Kalba vaikui ypač svarbi ir tuo, kad padeda išmokti elgesio taisykles. Juk beveik visi suaugusiųjų reikalavimai reiškiami arba žodžiu negalima. arba žodžiu reikia. Suaugusieji pasako ir žodį galima, ir vaikas pradeda šį žodį vartoti. kai nori paprašyti, kad jam leistų ką nors daryti.

Didelis bendrosios vaiko raidos šuolis. susijęs su kalbos įvaldymu. ypač aiškiai pastebimas antraisiais ir trečiaisiais metais. Net jeigu iki dvejų metų vaikas mažai kalba, trečiaisiais metais jis staiga” pradeda kalbėti noriai ir daug. Jis jau geriau supranta aplinkinių žmonių kalbą, ir tai padeda atsirasti visiškai naujoms bendravimo su suaugusiaisiais ir vienmečiais formoms.

Jeigu antrų metų vaikas nekalba ar kalba mažai, kur kas mažiau ir neaiškiau negu jo vienmečiai, suaugusieji nerimauja. Tačiau ne visada tokie nuogąstavimai yra pagristi, Vaikų kalba lavėja nevienodu tempu. Cia esama individualių ypatybių.

Jeigu mažasis jau ,,viską supranta“, tačiau nekalba, bet protingai žaidžia, stengiasi mėgdžioti suaugusiųjų tariamus žodžius, galima drąsiai sakyti, kad priežasties nerimauti nėra. Jis pradės kalbėti šiek tiek vėliau Tačiau ne be suaugusiųjų pastangų. Su tokiu vaiku reikia daugiau bend rauti, kalbėti, skatinti tarti žodžius, skirti tokias užduotis, kad jis būtinai turėtų ką nors pasakyti, ką nors pašaukti.

Tačiau kai kada kalba gali lėčiau lavėti dėl labai rimtos priežasties, į kurią reikia greitai reaguoti. Kartais suaugusieji tiesiog nepagalvoja, kad mažasis blogai girdi, nes jis atsiliepia šaukiamas vardu, reaguoja į muziką ir kitus skambius garsus. Bet tai jis gali daryti ir prasčiau girdėdamas. o aplinkinių kalbos garsus vaikui sunkiau aiškiai suvokti. Jeigu antru metų vaikas nekalba ir kyla bent menkiausias įtarimas, kad jis ne visai gerai girdi, reikia kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją. Kalbos lavėjimo atsilikimo priežastis gali būti ir tėvų klaidos. Viena iš jų su vaiku mažai kalbama. Kita per didelis suaugusiųjų šnekumas. Tarp daugybės nesuprantamų, nežinomų žodžių vaikas negali susigaudyti, kas kam priklauso.

Jau esame sakę, kad per greita suaugusiųjų kalba, neaiškus tarimas trukdo vaikui gerai suvokti ir teisingai pakartoti garsus ir žodžius. Su mažuoju reikia kalbėti neskubant, ramiai, aiškiai tariant garsus, neperkrauti kalbos žodžiais, kurių vaikas dar negali suprasti (taip pat nereikalingais žodžiais – ,.štai”, ,,vadinasi”).

Naujus žodžius ir posakius reikia įterpti taip, kad vaikas galėtų suprasti jų prasmę. Dažnai vaikai dėl jų amžiui būdingo gebėjimo mėgdžioti nustebina suaugusiuosius tokiais pasakymais, kurių jų niekas nemokė. (Viena mergaitė, kai motina ją vertė suvalgyti per didelę košės porciją, pareiškė: „Man širdį skauda”. Kai motina paklausė, kur ta širdis yra, mažoji parodė į gerklę). Bet tie patys vaikai gali nežinoti elementariausių posakių, kuriuos jie jau gali suprasti. Vaiką reikia iš pat pradžių mokyti taip, kad visi jo vartojami žodžiai ir posakiai turėtų konkretų turinį. „Jis viską supranta…”

Jūs prisimenate, kad, jau baigiantis pirmiesiems metams, mažasis pradeda suprasti savo aplinkos žmonių kalbą. Tačiau šių jo galimybių nereikia pervertinti: jo kalbos supratimas dar yra labai savitas dažnai susijęs ne su atskirais daiktais ir veiksmais, bet su pačia situacija. jis labai Paaiškinsime, kaip tai reikia suprasti.

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną, tėvą, bet ir pats pasisuka į suaugusiuosius ir jiems šypsosi, kai jie kalbasi tarpusavyje. Nuo to laiko jo ryšiai su aplinkiniais gerokai išsiplečia. Dabar jis gali ne tik pamatyti tai, kas savaime pasitaikė, bet ir pats ieško akimis besišnekučiuojančių žmonių, garsą skleidžiančių daiktų.

Kai 2-3 mėnesių vaikas ramus per nemiegojimo laiką, jis klausosi garsų ir įvairiai į tai reaguoja: šaižūs, stiprūs garsai paprastai ji gąsdina. jis krūpteli arba net ima verkti; melodingų muzikos instrumentų garsų, žmogaus balso jis klausosi įdėmiai, tai jam patinka. Patartina dažniau švelniai vaiką šnekinti. Ramų mažąjį malonus balsas džiugina, o verkiantį ramina.

Pasitelkus ranką. Dabar tvirtai galima teigti, kad vaikas ne šiaip sau ką nors mato ir girdi, bet kad jis stengiasi ištysti ir išgirsti, kad regėjimo ir klausymo įspūdžiai jam malonūs. Jo žvilgsnis neabejingas žvilgantiems, spalvingiems, judantiems daiktams; jo klausą glosto muzikos, žmogaus kalbos garsai. Bet kaip būtent mažasis mato, kaip jis suvokia patirtus įspūdžius?

Su trijų mėnesių vaikais buvo eksperimentuojama, ir tai leido padaryti tokią išvadą: šio amžiaus kūdikis gerai skiria geometrinių figūrų (ir plokščių, ir tūrinių) spalvas, formą. Be to, ne visos spalvos mažiesiems vienodai patinka: paprastai jie labiau mėgsta ryškias ir šviesias (,,paprastai“ nereiškia visada”, kai kurių kūdikių ,,skonis individualus”).

Labai įdomu tai, kad trijų mėnesių vaikai labai greitai pastebi naują daiktą: jeigu šalia dažnai vaiko matomų daiktų padėsime naują, skirtingos spalvos arba formos, vaikas, tai pastebėjęs. visą dėmesį skiria naujam objektui, ilgai į jį žiūri. Kaip tik todėl kartkartėmis jūs keisite mažojo žaislus.- jo nebedominančius paslėpsite; po kurio laiko jie vėl jam pasidarys nauji.

Regimąjį kūdikio pasaulį sudaro vienas kitą keičiantys įdomūs ir nelabai įdomus įspūdžiai. Ar jis daiktus suvokia taip kaip ir mes? Ne: Parodykite jam gerai pažįstamą žaisliuką neiprastu rakursu. Jis ji palaikys nauju. Mama jėjo nauja suknele – mažasis pravirksta – nepažino jos.

Kudikis pagauna” tik bendrą daikto formą, jo spalvą – bet tai tik atskiri daikto teikiami įspūdžiai, daikto, neišskirto iš bendro fono (juos galima taip apibūdinti: ,,ryškus daiktas”, ,,dėmė”). Jis dar nepajėgia žiūrėdamas nustatyti objekto vietos erdvėje. Net šešių mėnesių mažasis vienodai atkakliai siekia ir barškučio, esančio per ištiestą ranką ji galima ir pasiekti), ir to, kuris per metrą nuo jo (ir pasiekti neįmanoma).

Ligi 3-4 mėnesių regėjimas susidoroja su savo uždaviniais, nors pa-saulį tapo gana blankiais tonais. Jau gana to, kad jis skatina veikti pritraukti prie savęs daiktą arba pačiam prie jo prisislinkti. Bet štai tų judesių ir veiksmų ima kauptis ir pasirodo, kad viso to reguliuoti regėjimas nepajėgia. Kad vaikas galėtų prie daikto prišliaužti, ji sučiupti, nutempti iš vienos vietos į kitą, uždengti dėžutę dangteliu arba ant strypelio užmauti žiedą, akis turi daug sumesti kryptį, atstumą, daiktų formą. dydį, svori, medžiagos elastingumą…

Savarankiškai viso šito akis nepadarys. Šito ji mokosi pasitelkusi ranką, sekdama išorinius įvykius.
Dar sykį pažiūrėkime, kaip tobulėja čiupimas. Iš pradžių ranka veikia tarytum nepriklausomai nuo regėjimo – jis tik praneša: žaisliuko esama, bet kur jis, kuriame šone, kokiu atstumu, būna neaišku nei akiai, nei. žinoma, rankai. Todėl ranka turi ,gaudyti“ žaislą erdvėje (ir tai dažniausiai nesiseka). Bet pamažu akis, sekdama rankos judesius, ima pastebėti ją artėjant prie tikslo ir vėl tolstant atsiranda proga judesius koreguoti…

Kai antrą pusmetį nuosekliai, be grįžtamųjų judesių artėjama prie daikto, tai reiškia. kad akis, sekdama ranką, pagaliau išmoko susivokti. kur daikto esama. Tik visai baigiantis pirmiesiems metams, mažasis išmoks jis atsičiupti aklai“: štai jis žiūri į žaislą, tačiau kažkas jį išblaškė grįžta, bet vis dėlto taikliai paima žaisliuką, vadinasi, akis nustatė tikrą jo vietą erdvėje ir spėjo perduoti atitinkamas koordinates.

O štai kaip ranka moko akį suvokti formą ir dydį. Priklausomai nuo to, ar mažasis ima kubelį ar kamuoliuką, jo pirštams tenka elgtis kitaip: šitaip pats išsiskesti ant kamuoliuko ir išsiskirstyti ant kubelio šonų daiktas moko ranką atsižvelgti į jo savybes. 10-11-tą mėnesį po tokio ,,mokymosi” vaikas, žvilgtelėjęs į daiktą, kurį ketina paimti, iš anksto tinkamai parengia pirštus.

Mokantis veiksmų. Žodis manipuliacija” kasdieninėje kalboje turi neigiamą atspalvį. Bet psichologai manipuliacijomis vadina dabar šį atspalvį reikia užmiršti – veiksmus, kuriuos vaikas atlieka su daiktais.

Pirmosios manipuliacijos, kurias vaikas pradeda, kai ima nulaikyti daiktą rankose, labai paprastos. Štai mažasis pačiupo barškutį, truputį palaikė, paleido, paskui vėl pačiupo. Jei jis mato du žaisliukus, gali pačiupti vieną, jį paleisti, pačiupti kitą kūdikis.

Su visais žaisliukais nesvarbu, kokios jų ypatybės pradžių žaidžia maždaug taip pat: paima žaisliuką, ji apžiūri, perima į kitą ranką, pačiulpia, pamojuoja juo, pastuksena į lovelę arba į kitą žaisliuką jis

Pamažu išryškėja labai svarbus kūdikio manipuliacijų bruožas pradeda pastebėti savo veiksmo rezultatą. Žaisliukas priartėja ir nutolsta barskulis barška, guminé lélyté cypia. Galima pamėginti tai pakartoti! Sitaip kryptingai imama siekti veiksmo rezultato, o mažojo tiriamosios veiklos prasme dabar tokia: ką su šituo galima daryti?”, kas tai?”

Nuo to momento, kai mažasis susidomi veiksmo rezultatu, naujos daiktų savybes atskleidžiamos vis intensyviau. Sviedinukas ritasi, o pastumtas kubelis vos vos tepaslenka. Cypianti krokodiliuką galima sugniaužti, o medinis žmogeliukas kietas. Barškučiai barška, o plastmasinė antis tyli

Kai mažasis pradeda manipuliuoti su dviem daiktais, rezultato siekimas ypač išryškėja. Kartu jis sužino savybes, susijusias su daiktų tarpusavio santykiais. Mažasis atkakliai stengiasi suliesti du žaisliukus, uždėti vieną ant kito, įkišti vieną daiktą į kitą. Čia jis sužino kai kurias naujas idomias ypatybes pasirodo, vienas daiktas gali būti įdėtas į kitą, uždétas ant kito, būti viršum kito, po kitu, už kito… (Neužmirškime, kad visas tas ypatybes kūdikis žino” tik tuo momentu, kai veikia.- nutrūksta veiksmas, dingsta ir žinojimas”.)

Maždaug 9 mėnesių amžiaus kūdikis gali panaudoti kai kuriuos daiktus, taip pat atskirti kai kurias daiktų savybes. Jis nutraukia nuo kojos kojinaite nuo galvos kepuraitę; ridinėja rutuliukus, sviedinukus; įkiša pirščiuką į angą ir ištraukia; sudeda žaisliukus į dėžę, o paskui vėl juos iškrausto; méto žiedelius ir žiūri, kaip jie suksis; méto ant žemės žaisliukus ir klauso, koks pasklinda garsas. Jeigu rezultato nesulaukiama iš karto, kūdikis atkakliai siekia savo.

Sitaip pamažu vaikas atranda, kad yra daiktų pasaulis, kad tie daiktai išsidėstę erdvėje, kad jiems būdingos tam tikros pastovios savybės kiekvienam daiktui kitos 6-7 mėnesių kūdikis apie daiktų egzistavimą erdvėje dar nieko nenutuokė, jis tenkinosi besimainančiais įspūdžiais. Iš vaiko regėjimo lauko dinges daiktas liaudavosi jam egzistuoti.

Bet vėliau, sulaukę 9-10 mėnesių amžiaus vaikai ima ieškoti iš jų akiračio dingusių daiktų, suprasti, kad jie nesiliové egzistuoti, o tiesiog atsidūrė kitoje vietoje. Si supratimą plėtoja įvairūs žaidimai, sakysim, slėpynės užsidengia rankomis veidą, pasislepia už durų, už tėvo nugaros, o paskui motina staiga pasirodo kūdikiui; netrukus ir jis pats ima slėptis – užsitraukia ant galvos vystyklą ir smagiai žvilgčioja iš po jo. Vėliau galima pradėti slėpti žaisliukus vaiko akivaizdoje! – čia aukštai ant lentynėlės, čia ant žemo suolelio, čia tarp kitų žaislų; jų ieškos mažasis kartu su jumis.