Home

Trispalvė našlaitė yra vienametis arba dvimetis, žolinis, iki 30 cm aukščio augalas. Jo liemeninė šaknis – šakota ir plona, o stiebas – tuščiaviduris. Lapai – paprasti, apatiniai ilgakočiai, viršutiniai trumpakočiai. Žiedai – puošnūs, trijų spalvų (violetinės, šviesiai violetinės ir geltonos). Jie išsiskleidžia balandžio mėnesį ir žydi iki rudens.

Lietuvoje našlaitė auga pamiškėse, dirbamose dirvose, smėlynuose, pievose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti augalo antžeminė dalis. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamose pastogėse arba palėpėse, taip pat nuo saulės apsaugotose vietose. Išdžiūvusios vaistažolės yra žalios, specifinio kvapo, gleivingo skonio. Gydymui galima vartoti pusantrų metų.

Žolėje yra flavonoidų (rutino), eterinio aliejaus, dažomųjų medžiagų, gleivių, saponinų, karotinoidų (antoksantino, flavoksantino, violaksantino, karotino), vitamino C (iki 300 mg%), antocianinių glikozidų, raugų, mineralinių druskų (iki 12%), organinių rūgščių.

Gydytojai trispalvės našlaitės preparatus skiria nuo įvairių uždegimų, kosulio, jais varo šlapimą. Našlaite gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos. Jos aktyviosios medžiagos stimuliuoja bronchų liaukų sekreciją, todėl ji tinka nuo bronchito, tracheito, laringito, bronchopneumonijos.

Iš našlaitės pagamintais vaistais gydomi šlapimtakių uždegimai.

Augalo dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais gydoma šlapimtakių akmenligė, kitos urologinės bei viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Užpilui paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline (200 ml) kambario temperatūros vandens, kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama 45 minutes kambario temperatūroje, nukošiama, likusioji žaliava nusunkiama ir dar įpilama virinto vandens iki 200 ml.

Vartojama po 1-2 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną.

Našlaitės arbatai paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje penkias minutes, ekstrahuojama 15 minučių, perkošiama ir vartojama po vieną valgomąjį šaukštą 3-5 kartus per dieną.

Liaudies medicinoje našlaite gydomas alerginis dermatitas, šlapiuojančios diatezės bei egzemos. Čia ypač tinka kompresai ir vonios. Žmonės taip pat gydo peršalimą, plaučių ligas, podagrą, reumatą ir kt.

Našlaitės vaistais nereikėtų piktnaudžiauti, nes gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, vemti, todėl, prieš naudodami, pasitarkite su gydytoju.

Beržo juodasis grybas tai grybas, kuris musų respublikoje auga ant senesnio amžiaus beržų kamienų bei jų storų šakų. Kartais jis aptinkamas ir ant kitų lapuočių medžių. Būdinga šiam grybui tai, kad jis auga tiktai ant sveikų kamienų. Šis grybas neturi formos. Paprastai jis gali būti didesnis ar mažesnis, suskilęs įvairiomis kryptimis ir įvairaus gylio plyšeliais; beveik juodos spalvos. Grybo masė kavinės spalvos, kietoka, be kvapo ir skonio.

Šio grybo nereikia maišyti su kitais ant beržų augančiais grybais, kurie paprastai turi formą, dažniausiai kanopos pavidalo, ir auga ant išdžiuvusių bei džiūstančių beržų.

Beržo juodasis grybas liaudies medicinoje nuo senų laikų vartojamas sergant piktybiniais navikais. Jau 1864 metais jį tyrinėjo žinomas farmakognostas G. Dragendorfas.

Pastaruoju metu šis grybas mokslinės medicinos yra pripažintas efektingu vaistu piktybiniams navikams gydyti. Pagal TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Mokslinės tarybos 1956 m. instrukciją grybas rekomenduojamas vartoti sergant piktybiniais navikais visuose kūno organuose. Tačiau geriausią gydymo efektą duoda gydant skrandžio, plaučių vėžį. Pagal aukščiau minėtąją instrukciją grybas nesukelia organizme jokių pašalinių reiškinių.

Vaistams gaminti grybus galima rinkti visais metų laikais, tačiau šiek tiek efektingesnį veikimą turi surinkti anksti pavasarį ir rudenį.

Iš surinktų grybų tuojau galima daryti ekstraktą, o jei sudaromos jų atsargos, tai jie džiovinami ne aukštesnėje kaip 50° C temperatūroje ir saugomi ne ilgiau kaip 3—4 mėnesius. Šiuo metu jau pramoniniu būdu gaminamas preparatas (ekstraktas), vadinamas „Binčaga“, kurio dedama 2 arbatinius šaukštelius į vieną stiklinę vandens.

Naminiu būdu užpilas gaminamas taip. Grybas susmulkinamas (sutarkuojamas arba susmulkinamas mėsai malti mašinėle). Jei jis yra džiovintas, tai iš pradžių nuplaunamas virintu vandeniu, atvėsintu iki 45—50° C. Paskui reikia užpilti tokiu pačiu vandeniu ir palaikyti 3—4 valandas, kad jis suminkštėtų. Paskui vanduo nupilamas ir grybas susmulkinamas.

Susmulkinto grybo vieną tūrio dalį reikia užpilti penkiomis dalimis virinto šilto vandens (sunaudoti tą vandenį, kuriame grybas buvo pamerktas) ir laikyti 48 valandas. Paskui nukošiama per marlę, turinys išspaudžiamas ir išspaustas tirštesnis skystis sumaišomas su nukoštu skysčiu. Toks skystis tinka vartoti 3—4 paras. Šio skysčio per parą gerti po 3 stiklines nedideliais kiekiais, bet kokiu laiku

Vartojant grybą, reikia laikytis dietos — nevalgyti mėsiškų, aštrių, riebių valgių; geriausia pieniškas bei augalinis maistas. Vartojant grybą, negalima leisti į organizmą gliukozės ir penicilino, nes šis grybas jiems yra antagonistas

Gūžinis kopūstas dvimetė daržovė. Gūžinių kopūstų yra trys porūšiai: gūžiniai baltieji, gūžiniai raudonieji ir gūžiniai garbanotieji. Šaknis – strypinė. Pirmaisiais metais greitai formuojasi lapai, o kotas auga lėtai, todėl lapai negali išsiskleisti ir susiformuoja tik gūžė.

Antraisiais metais susiformuoja žiedstiebiai. Lapai – trumpakočiai, stambūs, mėsingi, lygūs, išgaubti, susuka kietągūžę (galvą). Žiedai – taisyklingi, balti arba šviesiai geltoni. Žiedynas retas, su pailgėjusiu kuokšteliu. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisius grublėta ankštis su trumpa stora išauga.

Manoma, kad kopūstus žmonės augino jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri dar ir dabar auga europinėje Atlanto pakrantėje. Prieš tūkstančius metų sukultūrintas kopūstas buvo atvežtas į Graikiją, o vėliau – į Romą. Plinijus Vyresnysis rašė: „Ilgai reikėtų vardyti visas gerąsias kopūstų savybes”.

Apie kopūstus rašė ir didysis matematikas bei filosofas Pitagoras, kuris mano, kad kopūstai tonizuoja organizmą žmogus esti žvalus ir geros nuotaikos”. Jis ne tik gyrė kopūstus, bet ir selekcionavo juos. Ne veltui viena geriausių kopūstų rūšių senovėje buvo pavadinta Pitagoro vardu.

Senovės romėnų istorikas Markas Porcijus Katonas knygoje „Apie žemės ūkį” net du skyrius paskyrė kopūstui (Apie gerąsias ir gydomąsias pitagoriškųjų kopūstų savybes” ir „Apie tai, kaip kopūstai padeda virškinti”). Autorius teigė, kad kopūstai iš visų daržovių valgyk juos virtus arba žalius, jie stebuklingai padeda virškinti, sutvarko skrandį.

Senovės graikų gydytojai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų.

Jis vartotinas kaip migdomasis, malšinantis galvos skausmus, gydantis opas ir kurtumą. Salerno mokyklos mokiniai manė, kad kopūstas labai tinka nuo viduriavimo ir užkietėjusių vidurių.

XII a. pradžioje kopūstai buvo atvežti ir į Rusiją. Senovės slavai juos gavo iš graikų ir romėnų kolonistų, atsikėlusių į Krymą ir kitus Juodosios jūros pakrantės rajonus. Senovės rusų medicinos ir vaistažolių knygose pateikiamuose receptuose rašoma, kad grūsti kopūstai, sumaišyti su kiaušinio baltymu, dedami ant nudegintų vietų, taip pat jais gydomos opos.

Lietuvoje kopūstai auginami nuo XIII a. Mūsų krašte jie labai populiarūs. Gydymui vartojami švieži lapai ir kopūstų sultys. Kopūstuose yra 90% vandens, 3,13% neazotinių medžiagų, 1,92% cukraus, 1,65% ląstelienos, 2,3% baltymų, 1,83% pelenų, vitaminų (30-60 mg% C, 0,32 mg % PP, 0,02 mg% karotino, 0,13 mg% B₁. 0,04 mg% B2, 0,1 mg% B6, K, U, H), 170-190 mg % kalio, 31-78 mg% fosforo, 48 mg % kalcio, 0,01 mg% vario, 0,24 mg% mangano, 0,24 mg% cinko, 0,002 mg% kobalto, 0,003 mg% nikelio, 0,036 mg % fluoro, 0,005 mg% arseno, 0,15 mg % stroncio, 0,005 mg % chromo, 0,04 mg% jodo, 0,19 mg% bromo, 0,9 mg% geležies, fitoncidų, fermentų (lizocimo ir kt.), 0,3-2,4% pektinų, eterinio aliejaus. Surasta 16 laisvųjų aminorūgščių (triptofano, lizino, metionino, tirozino, histidino ir kt.). Kopūstų sultyse ypač daug yra vitaminų, fermentų ir augimą skatinančių medžiagų.

Neseniai sužinota, kad ypač vertingos kopūstų antibaktericidinės savybės

Susijusios su juose esančiais fitoncidais. Fitoncidai užmuša auksinį stafilokoką, tuberkuliozės lazdelę ir kai kuriuos kitus mikrobus. Antimikrobinis poveikis priklauso nuo įvairių medžiagų: sieros organinių junginių (gliukobrasidino ir neogliukobrasidino; veniltiooksagalizono gliukozidų), antocianų (gūžiniuose ir raudonuosiuose kopūstuose), chlorogeno ir kavos rūgščių, fermento lizocimo.

Šviežiuose kopūstuose rast specifinės medžiagos, pavadintos vitaminu U, kuris tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, turi teigiamos įtakos peristaltikai, žarnyno mikroflorai, motorinei bei evakuacinei žarnyno veiklai, taip pat skatina gyti opas.

Gydytojai kopūstų sultimis gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritus (kai sumažėjęs rūgštingumas), kolitus ir cholecistitus. Gydant šias ligas, rekomenduojama 3-4 savaites gerti po pusę stiklinės sulčių 2-3 kartus per dieną. Sultis reikia gerti prieš valgį, pašildytas (pagamintas sultis reikia laikyti šaltai).

Geriančių kopūstų sultis ligonių pagerėja savijauta, neskauda galvos, nepykina, ligonis nevemia, neužkietėja viduriai, greičiau surandėja opos. Opaligę galima gydyti ir šviežiomis kopūstų sultimis, taip pat kopūstų milteliais, kuriuos gydytojas skiria po 1-2 arbatinius šaukštelius pusei stiklinės šilto vandens.

Gerti reikia 30-60 minučių prieš valgį. Kopūstų sulčių milteliai rekomenduotini ir nuo aterosklerozės. Lietuviai valgo šviežius ir raugintus kopūstus. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių, skrandžio bei žarnyno ligomis.

Rauginti kopūstai gerina virškinimo trakto liaukų sekreciją, apsaugo nuo skorbuto.

Jie vartojami kaip lengvai vidurius laisvinantis vaistas sergant kolitais. Be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą sergant vandene ir podagra. Raugintų kopūstų galima valgyti kiek nori. Jų sultis rekomenduojama gerti nuo hemorojaus, kepenų ligų, esant dispepsijai. Prieš geriant jas reikia pašildyti ir išgerti vieną arba dvi stiklines iš karto.

Šviežių kopūstų sultimis, sumaišytomis su cukrumi arba su medumi santykiu 1:1, gydomi viršutinių kvėpavimo takų katarai. Rekomenduojama gerti po vieną arbatinį šaukštelį 5-6 kartus per dieną.

Kopūstais žmonės išoriškai gydo įvairius uždegimus, nudegimus, sumušimus. Švieži lapai dedami ant skaudamų vietų: ant kaktos, kai skauda galvą, ant sąnarių. Kopūstų sultimis, praskiestomis vandeniu, skalaujama burna ir gerklė sergant stomatitais ir angina. Be to, jomis gydomos karpos. Susmulkintais kopūstų lapais, sumaišytais su kiaušinio baltymu, gydomas žaizdos, opos, nudegimai. Susmulkinti kopūstų lapai, išvirti piene ir sumaišyti su sėlenomis, dedami ant pažeistų vietų sergant skrofulioze, šlapiuojančia egzema ir kitomis odos ligomis.

Miltinė arkliauogė priklauso viržinių (Ericaceae) šeimai. Tai daugiametis, nuolat žaliuojančiais lapais, puskrūmis; lapai panašūs į bruknės. Žydi gegužės ir birželio mėn. balzganais žiedeliais; vaisius— raudonos spalvos kaulavaisis. Lietuvos TSR gausiai (didelėmis bendruomenėmis) auga tiktai pietryčių rajonų sausuose pušynuose.

Vaistinė žaliava (Folia Uvae ursi, Folia Arctostaphylii) gaunama iš lapų, kurie renkami augalams žydint.

Žaliavoje svarbiausios medžiagos šios: gliukozidas arbutinas, tanidinės medžiagos, galusinė rūgštis, karčioji medžiaga erikulinas ir flavoninės medžiagos. Mokslinėje medicinoje vaistinė žaliava plačiai vartojama šlapimo išsiskyrimui žadinti, ypač sergant šlapimo takų ir pūslės uždegimu.

Paprastoji kiaulpienė – daugiametis, žolinis augalas. Jo šaknis – stora, sultinga, šviesiai ruda, giliai auga. Lapai – skroteliniai, giliai dantytais pakraščiais, siaurėjantys pamato link, švelniai plaukuoti. Žiedstiebiai – tuščiaviduriai, be lapelių, graižai – stambūs. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais geltonais, savotiško kvapo žiedais.

Augale daug pieno sulčių.

Paprastoji kiaulpienė auga retuose lapuočių miškuose, dirvonuose, ganyklose, pievose, pakelėse, kiemuose. Vaistinei žaliavai kiaulpienės šaknys kasamos rudenį arba pavasarį. Iškastas šaknis reikia nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu ir džiovinti lauke arba šildomoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios šaknys yra bekvapės, saldžiai kartaus skonio. Žaliava tinka vartoti penkerius metus.

Kiaulpienės šaknyse yra iki 40% inulino, iki 20% cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir kt.), glikozido taraksacino, taraksolio, stigmasterino, 2-3% kaučiuko, dervų, riebalų, cholino, triterpeninių alkoholių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, magnio, fosforo ir kt.), karotino, gleivių. Lapuose yra vitamino C (iki 417 mg%), B2 (iki 225 mg%), karotino (43 mg%), karotinoidų (taraksantino, flavoksantino, liuteino), triterpeninių alkoholių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, cholino, asparagino ir kitų cheminių junginių.

Avicena rašė, kad šį augalą žinojo senovės gydytojai ir liaudis, ypač buvo vertinamos jo sultys. Rusų liaudies medicinoje jis buvo laikomas gyvybės eliksyru.

Juo buvo gydomos įvairios ligos.

Kiaulpienės šaknyse esančios karčiosios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinimo trakto veiklą, jomis gydomi uždegimai. Be to, jos varo tulžį, šlapimą ir laisvina vidurius. Kiaulpienės preparatais gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas, užkietėję viduriai, kolitas, hemorojus. Manoma, kad augalo sultys mažina cholesterino kiekį kraujyje, dėl to jos vartojamos nuo aterosklerozės.

Medicininėse knygose rašoma, kad augalo šaknų ir antžeminės dalies sultyse yra daug biologiškai veiklių medžiagų, kuriomis sėkmingai galima gydyti tulžies pūslės ir inkstų akmenligę. Be to, jos naudojamos nuo egzemos, furunkulų, pigmentinių dėmių. Paprastosios kiaulpienės šaknų aliejine ištrauka gydomi nudegimai. Kiaulpiene taip pat gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Ji varo prakaitą ir mažina temperatūrą.

Nuovirui paruošti reikia 10 g (vieno valgomojo šaukšto) susmulkintų paprastosios kiaulpienės šaknų. Jos suberiamos į emaliuotą indą ir užpilamos stikline verdančio vandens, pavirinama 30 minučių vandens vonelėje, aušinama 10 minučių, perkošiama ir nuoviras geriamas šiltas 15 minučių prieš valgį po trečdalį stiklinės 3-4 kartus per dieną. Kiaulpienės žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, tuštinimąsi.

Lietuviai kiaulpienės sultimis gydo nuospaudas, karpas. Lapai vartojami kaip priešnuodinis įkandus gyvatei. Paprastosios kiaulpienės jauni lapai tinka salotoms. Kad nebūtų kartūs, surinktus lapus reikia pamirkyti sūdytame vandenyje (30 minučių), paskui nuplauti. Šitaip paruoštos salotos ypač tinka pavasarį, kai trūksta vitaminų, mikroelementų ir makroelementų. Valgant šias salotas, gerėja sąnarių medžiagų apykaita. Iš šaknų gaminamas kavos surogatas.