Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Category Archive info

  • Home   /  
  • Archive by category "info"
    • ( Page2 ) ( Page2 )

Neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara

Kiekvienas kabineto narys bei vyresnieji Baltųjų Rūmų padėjėjai bet kada gali ateiti tiesiai pas prezidentą. To nebuvo Reigano laikais. Bušas mėgsta išklausyti jų nuomonę, bet sprendimus visuomet priima pats. Laikraštis “The Washington Post” cituoja kartą jo pasakytus žodžius: “Esu dėkingas savo laimės žvaigždei, kad per kabineto Susirinkimus mes pešamės kaip katės su šunimis, bet priėmę sprendimą veikiame kaip viena darni komanda”.

Prezidentas moka vertinti iniciatyva ir nebijo prisiimti savo dalį kaltės, gerbia žmones, mokančius laikyti liežuvį už dantų, ir džiaugiasi maloniais netikėtumais. Bušas vertina lojalumą ir žaidimą komandoje. “Bet, —įspėja minėtas laikraštis, nedarykite klaidos – jis mėgsta būti komandos kapitonu ir savo užsispyrusiems padėjėjams nevengia pareikšti: ”Jei taip viską gerai žinote, kodėl jūsų neišrinko prezidentu?”

Bet kokio darbo šis visuomenės veikėjas imasi labai energingai, ir energingai atlieka iki pabaigos. Per respublikonų partijos suvažiavimą kandidatas į prezidentus pasakė: “Tikslas — apibrėžtas, vadinasi, tikslas — pasiektas”. Tuo jis ir grindžia visą veiklą. Šiandien prezidentas gerai žino, kaip funkcionuoja vyriausybė, ir mėgsta patampyti ją už vadžių, jis nevengia patikrinti, kokiais kanalais gauta jam pateikta informacija.

Be to, Bušas mėgsta žinoti, kas skrenda lėktuvu Nr.1 (Jungtinių Valstijų prezidento lėktuvu), kas žaidžia Baltųjų rūmų korte, kas jodinėja po parką ir kas prie ko pasodinamas per pietus Baltuosiuose rūmuose. Toks dabartinio prezidento vadovavimo stilius, kaip ir kiekvienas kitas, turi savų pliusų ir minusų.

Bet neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara. Šią apkūnią žilaplauke moterį labai myli ir gerbia eiliniai amerikiečiai, laikydami ją gerumo ir pasiaukojimo simboliu. Dabar kiekvieną prezidento žmonos žingsnį įdėmiai seka spauda, bet niekas nedrįsta pasakyti, kad gerus darbus ji daro dėl reklamos. Tokia ši moteris buvo visada. Visuomet ji kiek galėdama stengėsi padėti kitiems. Tai jos gyvenimo būdas, ir kuo labiau augo vaikai, tuo daugiau laiko ji galėjo tam skirti.

Barbaros energingos veiklos ištakos jos asmeniniame gyvenime. Todėl ir padaro ji daugiau negu buvusių prezidentų žmonos. “U.S. News and World Report” korespondentui prezidentienė pasakojo, kad 1976 metais ją buvo apėmusi stipri depresija. Tai atsitiko po to, kai Bušai grįžo iš Kinijos, kur jie praleido dvejus metus. Tarnyba Pekine neatimdavo iš Džordžo Bušo daug laiko, todėl jie visuomet būdavo kartu. Drauge važinėdavosi po Tiananmeno aikštę dviračiais, drauge eidavo apžiūrėti miesto įžymybių, drauge lankė draugus. Bet tapęs CŽV direktoriumi Bušas ištisas dienas ir vakarus praleisdavo darbe.

Be to, Barbara nemoka saugoti paslapčių, todėl jie susitarė, kad Džordžas jai nieko nepasakos. Barbara pasijuto apleista ir nelaiminga: “Vis verkiau, nes jaučiausi labai įskaudinta”, — prisimena šalies pirmoji ledi. ”Faria Barbara ir susirūpino apieistais ir nelaimingais žmonėmis vaikais ir seneliais. Labai daug laiko ji praleisdavo Sveikatos apsaugos centre, kur buvo gydomi sunkiai sergantys vaikai ponia Buš keisdavo patalynę, prausdavo ligonius, plaudavo plaukus. Tuomet ji susidraugavo su keliomis slaugėmis ir pacientais, su kuriais susitinka ir šiandien. Darbas ligoninėje padėjo. Po pusės metų depresija praėjo.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma. Veikiau ji panėšėjo į vieniša moterį. Nė vienas aukštuomenės vyrų, tarp kurių ji sukinėjosi, neturėjo jėgų išlaikyti tokią nepriklausoma būtybę. Didysis rusų kunigaikštis, Vestminsterio hercogas, poetas Polis Reverdi, dekoruotojas Polis Iribas, mylimasis polo žaidėjas visi greit pasitraukdavo nuo jos arba mirdavo. Tokiai energingai moteriai neužteko modelių namų Kambono gatvėje ir apartamento “Rico” viešbutyje.

Kol madmuazelę supo sujaudinta publika, viskas buvo gerai. Bet sekmadieniais ir vakarais, kai visi išsiskirstydavo, ją apimdavo neviltis. Dažnai Koko kompaniją palaikydavo tik asistente Lilu Markan. Kai ir jos nebūdavo, Koko pasikviesdavo savo akvadi Žami Mironė, 33-ejų metų vyrą. 77 metų madmuazelė netgi pasisiūlė jam į žmonas. Žanas vesti atsisakė, bet dirbti liko.

Lilu rytais pasitikdavo ponia viešbutyje, palydėdavo į modelių namus, kur Koko tuoj pat nušvisdavo, atsigaudavo, suspinduliuodavo idėjomis ir gyvybingumu, o vakarais mergina guldydavo ją į lovą. Nežinia, ar jos šeimininkė žinojo, kad yra raminančių vaistų, padedančių užmigti.

Madmuazelė nesistengė kalbėti tiesą toks buvo jos būdas. Reporteriai jos klausdavo, iš anksto žinodami, kad Šanel pameluos. Tebėra neaišku, ar jos tėvas buvo netikėlis, ar žymus pirklys, ar ja augino teta, ar priglobė našlaičių namai, ar ji “išrado” “maža, juodą suknelę.”, kai lydėjo mirusio mylimojo Rojaus Sapeiio, ar atsiminusi skurdžius drabužius našlaičių prieglaudoje? gal joje madmuazelė iš viso negyveno? Šanel mėgo sakyti: “Aš susikūriau savo gyvenimo istorija, nes tikroji man nepatiko”. Tuomet jau nebuvo nė vieno gyvo bendraamžio, galėjusio ja paneigti.

Savo stilių ir vienatve ji išlaikė iki mirties. Po dviejų telefoniniu skambučiu kuriuos Lilu palaikė tiesiog šeimininkės kaprizais, atskubėjusi į “Rica” mergina rado ją bemirštančia. Šanel gulėjo lovoje, po plačiai atvertais langais, apsivilkusi baltą pižama. Buvo vienas jos taip nekenčiamų sekmadieniu.

KĄ VADINAME PROZA, KĄ POEZIJA IR KĄ DRAMA?

Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!”

Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?

Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).

Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).

Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.

Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.

Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.

KOKS MUZIKOS KŪRINIO RYŠYS?

Mes skiriame vokalinius, instrumentinius ir vokalinius—instrumentinius kūrinius.

Vokaliniai kūriniai atliekami tik žmogaus balsu. Jie buvo plačiai paplitę viduramžiais, ypač renesanso epochoje.

Instrumentinės muzikos terminu apibrėžiame kūrinius, atliekamus muzikos instrumentais, solo arba ansambliu.

Vokalinė—instrumentinė muzika lygiai naudojasi tiek žmonių balsais, tiek ir muzikos instrumentais.

Instrumentinę muziką skirstome į orkestrine, kamerinę ir solinę.

Orkestriniai kūriniai rašomi įvairiems instrumentų ansambliams: simfoniniam orkestrui (mažam, dideliam ir padidintam), šokių ir džiazoorkestrui.

Toliau skirstoma jau pagal muzikines formas. Simfoniniam orkestrui kompozitoriai rašo įvairius kūrinius: simfonijas, simfonines poemas, uvertiūras, siuitas, koncertus.

Įvairaus tipo lengvosios šokių muzikos ansambliai ir džiazo orkestrai daugiausia atlieka įvairius šokius ir lengvojo žanro kūrinius.

Kamerinei muzikai priklauso kūriniai, parašyti mažam, tiksliai nustatytam instrumentų skaičiui ir jie atliekami nedidelėje salėje.

Labai įvairus yra solinės muzikos skyrius. Jai priklauso fortepijoniniai kūriniai arba kitiems instrumentams skirti kūriniai, atliekami solo ir akompanuojant fortepijonui. Tai sonatos, etiudai, preliudijos, fantazijos ir labai daug įvairių smulkių pjesių.

Vokalinė instrumentinė muzika skirstoma į draminę, chorinę ir solinę.

Pagrindinės draminės muzikos formos opera, muzikinė drama, operetė ir baletas. Šioms formoms būdinga draminis veiksmas ir tai, kad jos vaidinamos scenoje. Kiekvienoje iš šių formų dalyvauja vaidybos elementai, orkestras ir dainavimas; pavyzdžiui, opera ir operetė daugiausia remiasi dainavimu, drama orkestru, o baletas šokiu.

Chorinės muzikos skyriuje svarbiausiomis laikomos dvi jos formos: oratorija ir kantata.

Oratorija stambus kūrinys chorui, solistams vokalistams ir orkestrui, parašytas draminiu siužetu, bet skirtas koncertiniam atlikimui. XVII – XVIII amžių oratorijų turinys buvo daugiausia religinis; naujos oratorijos rašomos dabartinio gyvenimo temomis.

Kantata tai mažesnis kūrinys solistams, chorui ir ansambliui, parašytas įvairia tematika ir laisva forma.

Chorinei muzikai priklauso taip pat dainos pagrindinė solinės vokalinės instrumentinės muzikos forma.

KADA BUVO IŠRASTAS MIKROSKOPAS?

Tada, kai buvo išrastas žiūronas, Vadinasi, apie 1600 metus. Žinomojo olandų optiko Zacharijaus Janseno dirbtuvėje Midelburge, vienoje iš garsiausiųjų Europoje dirbtuvių, buvo sukonstruotas ir mikroskopas.

Kaip ir žiūronas, turėjęs didelę reikšmę astronomijai, mikroskopas daug padėjo vystytis medicinai ir biologijai. Tačiau XVII amžiuje astronomija domino mokslininkus žymiai daugiau, negu mokslas apie gyvuosius organizmus. Todėl ir astronominis žiūronas, t y teleskopas, buvo patobulintas žymiai greičiau, negu mikroskopas.

Mikroskopas yra optinis prietaisas. su kuriuo galima gauti padidintus paprastomis sąlygomis nematomų daiktų vaizdus. Apžiūrinėdamas daiktą plika akimi iš geriausio matymui atstumo, t. y. per kokius 25 centimetrus, stebėtojas gali atskirti jo dalis tuo atveju, jeigu tarpas tarp jų yra apie 0,1 milimetro, o bakterijos, smulkūs kristalai yra žymiai mažesni. Su mikroskopu jau galima atskirti daiktų detales, jeigu atstumas tarp jų apie 0,0002 milimetro. Mikroskopas gali didinti visiems žinomos lupos išgaubto lęšio savybių dėka.

Antonis Levenhukas (1632—1723), kuris atrado bakterijas savo tyrinėjimams naudojosi atskirais didinamaisiais stiklais, kurie tais laikais ir atstojo vadinamąjį paprastą mikroskopą. Šiuo metu mikroskopai daromi iš ištiso lęšių komplekso ir yra labai tikslūs prietaisai. Levenhuko lęšių dydis prilygo segtuko galvutei, todėl, norint jais naudotis, reikėjo nepaprasto vikrumo ir puikaus regėjimo.

Pirmąjį tobulesnės konstrukcijos mikroskopą 1667 metais aprašė anglų mokslininkas Robertas Hukas (1635—1703). Šis prietaisas jau buvo aprūpintas įtaisu, apšviečiančiu tiriamus objektus. Išlikę su šio mikroskopo pagalba padarytų stebėjimų piešiniai rodo, kad jau tada jis buvo tikslus ir labai naudingas prietaisas moksliniams tyrinėjimams.

Naujausi įrašai