Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!”
Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?
Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).
Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).
Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.
Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.
Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.
About the author