Genutė, Author at Paulius - apie viską....

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus

Nuo veiksmo – prie minties. Ši trumpa formulė vaizdingai nusako vieną iš svarbiausių vaiko psichikos raidos dėsningumų. Kokie nepanašūs iš pirmo žvilgsnio veiksmas ir mintis! Veiksmą bemaž visada lengva pamatyti, aprašyti, vienaip ar kitaip užfiksuoti – antai šiuolaikinėmis fotografavimo priemonėmis galima sugauti smulkiausias kiekvieno veiksmo su visokiais darbo įrankiais detales ir, sakysim, išaiškinti, kuris vinies kalimo plaktuku būdas geriausias. Arba išskaidyti rekordininko šuolį atskiromis fazėmis, kad galėtų pasimokyti kiti.

Bet pamėginkite pavaizduoti psichinius veiksmus! Psichologai prisipažįsta: ,.Būdami žaibiški, savavališki ir neapčiuopiami, tiesiogiai stebint jie iš tikrųjų atrodo kažkas nuostabaus ir nelabai suprantama”. Ir vis dėlto tą neapčiuopiamybę reikia apčiuopti.

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus, įvaldo juos suaugusiųjų padedamas. Pirmiausia krinta į akis, kad jis įvaldo įvairius išorinius veiksmus: štai jis gali paimti žaisliuką ranka, štai išmoko gerti iš puodelio, valgyti šaukštu, moka šlupstytis rankšluosčiu, apsimauna kojines, piešia, stato namą iš kubelių… Visų šių labai įvairių praktinių veiksmų, kurių išmokstama kaskart daugiau ir vis sudėtingesnių, padarinys tam tikras išorinis rezultatas.

Tačiau kartu plėtojasi ir vidiniai, psichiniai veiksmai suvokimas ir mąstymas, vaizduotė ir atmintis. Jų padedamas, vaikas apžiūrinėja daiktus, suvokia jų savybes, išsiaiškina, kad daiktai siejasi tarpusavyje (ir kaip siejasi), sukuria piešinio arba išmoningo statinio idėją, įsimena paveikslėlius. Šie psichiniai veiksmai nesukuria regimo išorinio rezultato. Jų užduotis kita jie padeda vaikui susipažinti su sąlygomis, kuriomis reikia praktiškai veikti, įvertinti jų pasikeitimą (žinomos? nežinomos?), prisitaikyti prie šių sąlygų, numatyti galimą rezultatą. Kitaip sakant, jie padeda vaikui orientuotis aplinkoje ir todėl vadinasi orientuojamaisiais veiksmais.

Štai paprastas pavyzdys: mažasis nori įveikti griovelį. Prieš šokdamas per ji, jis taikosí”. Žiūri, ar griovelis platus (ar esu šokęs per tokius? ar istengsiu peršokti šį? ar stipriai reikia atsispirti?); nusprendęs, kad užduotis įveikiama, atsistoja reikiama poza, ijungia” tam tikras raumenų grupes, tinkamai jas įtempia. Tai vis šuolio parengiamoji, orientuojamoji fazė; paskui bus praktinis, darbo veiksmas pats šuolis.

Dabar atkreipsime dėmesį ¡ labai svarbų dalyką: orientuojamoji fazė pastebima tik tada, kai orientuojamasis veiksmas tik pradeda formuotis. O vėliau ši fazė taip sutrumpėja, kad susidaro įspūdis, jog jokios orientuojamosios fazės nėra.

Dvejų metų mažiukas, stovėdamas ant žemutinės laiptų pakopos, ilgai tupinėja, žvilgčioja žemyn, įkalbinėja” save (,,Jau kad šoksiu!”), bet, taip ir nesiryžęs šokti, atsigręžia nugara ir lėtai nušliaužia ant žemės. O štai bėgančiam penkiamečiui pasitaikė balelé. Jis peršoka ją nesvarstydamas. Iš šono žiūrint atrodo, kad jokio orientavimosi né nebuvo, taip žaibiškai viskas įvyko. Tačiau buvo tik išoriniai, matomi orientuojamieji veiksmai perėjo į vidų”. Jeigu tam pačiam penkiamečiui mažajam pasitaikys kelyje ne iprasta maža balelė, o platokas upeliūkštis, vėl akivaizdžiai išvysite detalų orientavimąsi situacijoje: ir užduoties sudėtingumo įvertinimą, ir jos bei savų išgalių lyginimą, ir kruopštų rengimąsi šuoliui.

Visada, kai vaikas pradeda perprasti orientuojamąjį veiksmą, suvokiame tai ne kaip grynai vidinį, psichinį, protinį veiksmą, o kaip išorinę jo formą: rezultatas orientavimasis pasiekiamas darant ,,bandymų” judesius, lyginant daiktus, sukeičiant juos vietomis.

Dvejų metų vaikui duosime lentą su dviem išpjovom – kvadratine ir apskrita. Paduosime dvi figüras – vėl kvadratinę ir apskritą – ir parodysime, kaip jos įsistato į lentos kiaurymes. Ar sugebės vaikas taisyklingai pakartoti mūsų veiksmus? Ne. Jis ima bet kurią po ranka pasitaikiusią figūrą ir bando įsprausti ją į artimiausią kiaurymę. Pusė bandymų (pagal tikimybių teorija) jam, aišku, nepavyks. Tik praktiškai įsitikinęs, kad figūra nelenda į išpjovą, jis ją spraudžia į kitą.

Kaip su tokia užduotimi susidoroja trejų metų vaikas? Jis pirmiausia apžiūri figūras ir išpjovas, o tada iš karto įstato reikiamą figūrą į reikiamą išpjovą. Šią užduotį atlikti padeda jau ne išoriniai bandymai, o protas.

Skirkime tam pačiam vaikui kitą, sunkesnę užduotį. Pastatome paprasčiausią svertą ant stiebelio uždedame kartelę. Vienas šio sverto galas arčiau vaiko, kitas toliau, prie tolesnio sverto galo prikabintas paveikslėlis, kurį mažasis norėtų paimti (paprastai ranka jis nepasiekiamas). Ir ką gi? Trimetis elgiasi taip pat, kaip elgėsi dvimetis su išpjaustyta lenta jo bandymui būdingas atsitiktinumas: jis mėgina artimiausią sverto galą prisitraukti dar arčiau ir tik pamatęs, kad tai nieko nepadeda. daro kas reikalinga.

Penkiametis vaikas užduotį su svertu atliks iš karto, be bandymų: nustums artimesnį galą, kad priartėtų tolesnis. Bet ar tai reiškia, kad jis gali atlikti visokius protinius veiksmus? Anaiptol. Pažiūrėkime, kaip vaikas mokosi elementariausių aritmetikos veiksmų. Padedame jam keletą lazdelių. Duodame uždavinį: ,,Prie 2 pridėk 3″. Vaikas pirmiausia paima dvi lazdeles, paskui tris. Tada sudeda suskaičiuotas lazdeles į krūvą ir vėl skaičiuoja… Praeis nemaža laiko, kol šiuos išorinius veiksmus pakeis vidiniai štai tuomet ir galėsime pasakyti, kad susiformavo dar vienas vaiko protinis veiksmas.

Taigi ankstyvosios vaikystės ir ikimokykliniais metais vaikas išmoksta vis naujų ir naujų psichinių veiksmų, kurie padeda jam atlikti vis sudė-tingesnes ir įvairesnes užduotis. Trejų metų vaikas mintyse atlieka užduotį užpildo lentos išpjovas, penkerių metų mintyse nusprendžia, kaip judės vienas sverto galas judant kitam, septynerių – be lazdelių sudės du skaičius.

Dėl ko žmogui reikia vaikystės?

Vaikystė be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne pasirengimas būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepasikartojantis gyvenimas. Ir nuo to, kaip praéjo vaikystė, kas vedė už rankos vaiką vaikystės metais, kas iš aplinkos įėjo į jo protą ir širdį, nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi taps šiandieninis mažasis. S. Suchomlinskis

Žmogaus vaikystės laikotarpis kur kas ilgesnis net už tobuliausių gyvūnų. Ar tai žmogaus pranašumas, ar trūkumas? Ar reikia, kaip dirbtinės vaiko vystymosi akceleracijos teorijos šalininkai, stengtis sutrumpinti vaikystę ir intensyviai treniruojamą mažąjį paversti mokiniu, o mokinį — suaugusiu žmogumi. O gal verta sutikti, kad ilga vaikystė žmogaus privilegija, dėl kurios jis gali pasiekti aukštų raidos pakopų.

Tai, kad gamta neapdovanojo tik gimusio vaiko visomis reikalingomis elgesio formomis ir kad jis turi ju mokytis per visą vaikystę, daro ji pranašesnį palyginti su gyvūnų jaunikliais. Ilga vaikystė žmogaus tobulėjimo sąlyga.

Žemiausieji gyvūnai vaikystės praktiškai neturi. Paveldėtų elgesio programų pakanka. jie iš karto jisitrauktu i gyvenima”, todėl jų individualaus tobulėjimo galimybės visiškai menkos. Juo aukštesnei evoliucijos pakopai gyvūnas priklauso, juo ilgesnė jo vaikystė. Žinduoliams būdingos ne tik instinktyvios, igimtos elgesio formos; čia vis svarbesnis vaidmuo tenka individualiai patirčiai. Sukaupti šią patirtį, perprasti tai, kas nepaveldima, žinoma, reikia laiko (tam ir skirtas specialus gyvenimo laikotarpis), todėl elgesys darosi lankstesnis, o tai padeda geriau prisitaikyti prie kintančių egzistavimo sąlygų.

Tačiau gyvūnai, net ir aukštesnieji, neturi priemonių, kuriomis kauptų ir perduotų kolektyvinę rūšies patirtį. (Kad pamėgdžiojimo vaidmuo ribotas akivaizdu.) Kiekviena karta turi pradėti nuo to, nuo ko pradėjo ankstesnė. Todėl tėra tik vienas gyvūnijos raidos kelias genetinė evoliucija, o ji, kaip žinome, vyksta palyginti lėtai.

Maždaug prieš 40 tūkstančių metų atsirado vadinamasis kromanjonietis. Ir štai per šitą laikotarpį (menkutį net Žemės gyvybės istorijai) žmogus, kuris buvo toks pat bejėgis prieš gamtos jėgas kaip ir kiekviena kita biologinė rūšis, įstengė gerokai iš jų išsivaduoti, maža to – pasiekti, kad šiandien pats gali veikti gamtą jau planetiniu mastu. Kas čia jam padėjo?

Žmogaus smegenys be galo tobulas instrumentas, kurio veikla mūsų dienomis igalina sukurti kosminius laivus, perprasti atominio branduolio paslaptis, sukurti poemas ir simfonijas; o smegenų sandara, palyginti su kromanjoniečio, iš esmės nepasikeitė. Žinoma, niekas nėra tyręs laboratorijoje kromanjoniečio smegenų, nėra lyginęs jų su mūsų amžininko smegenimis, bet smegenų sandara glaudžiai siejasi su kaukolės sandara, o senovės žmonių kaukolių ištirta pakankamai daug.

Ir dabar Žemėje tebesama genčių, kurių gyvenimo būdas pirmykštis jos nežino metalo, pramisti joms padeda akmens kirvis. Ištyrus tokių genčių žmones, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie nepaprastai skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus. Į akis krinta samprotavimų keistumas, nenuoseklumas; čia siejasi tikrovė ir fantastika, nesugebėjimas suprasti tarytum ir paprastų dalykų… Bet visa tai tik šių dienų kultūros trūkumas, o anaiptol ne kokių nors igimtų ypatumų apraiška. Iš tokios atsilikusios genties paimtas vaikas ir išauklėtas šių dienų šeimoje niekuo nesiskirtų nuo bet kurio iš mūsų.

…Prancūzų etnografas Vilaras 1938 m. išvyko su ekspedicija į vieną sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno gvajakilių gentis. Apie šią gentį tebuvo labai mažai žinoma: kad jos gyvenimo būdas primityvus, kad ji nuolat klajoja, ieškodama savo pagrindinio maisto laukinių bičių medaus, kad genties kalba primityvi, kad gentis vengia kontaktų su kitais žmonėmis. Nepasisekė susipažinti su gvajakiliais ir Vilarui – jie skubiai pasitraukdavo, vos tik pajutę artinantis ekspediciją.

Bet vienoje genties paliktoje stovyklavietėje etnografas aptiko dvejų metukų mergytę, matyt, per skubą užmirštą. Vilaras pasiėmė mergytę i Prancūziją ir atidavė ją auklėti savo motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu mergina niekuo nesiskyrė nuo europiečių moterų. Ji kalbėjo trimis kalbomis – prancūzų, ispanų ir portugalų, tapo mokslininke etnografe.

Vadinasi, žmogaus prigimtis, jo smegenų sandara per kelis tūkstantmečius iš esmės nepakito, bet kaip praturtėjo mūsų amžininkų materialinis ir dvasinis gyvenimas, kaip patobulėjo jų psichika palyginti su tolimaisiais protėviais. Ne vienas žmogus gimdamas nepaveldi jokio žmonijos laimėjimo, bet užtat viską jis gali gauti auklėjamas. Tarybinis psichologas Lenino premijos laureatas A. Leontjevas yra pasakęs: ,,Kiekvienas žmogus mokosi būti žmogumi. Kad jis gyventų visuomenėje, nepakanka to, ką suteikia jam gamta gimstančiam. Jis turi perimti dar ir tai, kas buvo pasiekta žmonių visuomenès istorinėje raidoje”

Socialinio paveldėjimo programa be paliovos plečiasi. Kad vaikas išeitų šią didėjančią programą, reikia ilgesnio auklėjimo ir mokymo laikotarpio. Todel žmonių vaikystė – ne tik evoliucijos produktas, bet ir jo augimui reikalingas istorijos rezultatas. ..Fizinė” žmogaus vaikystė laikas apskritai lieka nepakitęs. O ,,socialinės” vaikystės ilgumas pareina nuo žmonių visuomenès brandumo. Sukaupta daugybė faktų apie įvairaus visuomeninio išsivystymo tautų žmonių vaikystę. Ir paaiškėjo, kad juo žemesnis išsivystymo lygis, juo trumpesnė vaikystė, ‘juo anksčiau augantis žmogus pradeda dirbti suaugusiųjų darbus.

Auklėtojai ir tėvai tiek tegali vadovauti vaiko tobulėjimui

Garsioji ,,laisvojo auklėjimo” sistemos atstovė švedų pedagogė Elena Kei rašė, kad auklėtojai ir tėvai tiek tegali vadovauti vaiko tobulėjimui. ,,kiek rodyti kelią žvaigždėms“. Nesunku suvokti, kad tai, ar galima auklėjimą traktuoti tik kaip kai kurių išorinių sąlygų sudarymą vaiko spontaniškam, jo genetinio fondo nulemtam vystymuisi, turi ne tik mokslinę, bet pirmiausia ir praktinę, gyvenimišką reikšmę.

Kaip tik nuo tėvų pažiūros į šį klausimą priklauso tai, ar aktyviai ir sąžiningai jie atliks tėvų pareigas. Gal jie lengvabūdiškai teisins savo pedagogines klaidas tariamais igimtais vaiko trūkumais, o gal, atidžiai vaiką tyrinėdami, atkakliai siekdami pedagoginių žinių ir mokėjimų, įstengs aptikti tikrąsias jo galimybes ir tinkamai pasirūpins jo įvairiopu auklėjiinu.

Tarybiniai pedagogai ir psichologai pabrėžia vaiko asmenybės sugebėjimų ir dorovinių savybių tikslingo ugdymo svarbą ir neigia fatalizmą, spontaniško vystymosi koncepciją bei ,,laisvojo auklėjimo” sistemą.

Tarybinės ikimokyklinės pedagogikos pradininkė N. Krupskaja teigė. kad visiems normaliems vaikams (o ne tik kai kuriems išrinktiesiems), nesvarbu, kokia jų kilmė, tautybė ir odos spalva, būdingos nepaprastai didelės potencinės psichinės bei fiziologinės išgalės. Tačiau norint tas išgales realizuoti, užtikrinti visapusį vaiko tobulėjimą, reikia tinkamai organizuoti jau ikimokyklinuko tikslingą mokymą ir auklėjimą.

Ikimokyklinio auklėjimo tikslas visapusis vaikų fizinis, protinis, dorovinis, estetinis lavinimas ir ju rengimas mokyklai. Tai turi būti siejama su šiuolaikiniu gyvenimu ir organizuojama atsižvelgiant į vaikų amžiaus psichines bei fiziologines savybes. Jau ikimokykliniu laikotarpiu reikia pradėt ugdyti vaiko sugebėjimus ir dorovines savybes, reikalingas būsimajam mūsų visuomenės piliečiui.

N. Krupskajos teiginius išplėtojo ir sukonkretino, pritaikydami įvairioms ikimokyklinio auklėjimo sritims, įžymūs tarybiniai pedagogai J. Arkinas, J. Tichejeva, A. Usova, J. Flerina ir kiti. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik ikimokyklinukų visuomeniniam auklėjimui, bet ir auklėjimui šeimoje. Vaiko auklėjimui tarybinėje šeimoje skirti N. Krupskajos straipsniai, garsioji A. Makarenkos ,,Knyga tėvams”, daugelis kitų tarybinių iki-mokyklinės pedagogikos specialistų kūrinių.

Tarybinė ikimokyklinio auklėjimo sistema moksliškai pagrįsta. remiasi pedagoginiais, psichologiniais ir fiziologiniais tyrimais. Šie tyrimai parodė kad nors vaiko igimtos savybės ir jo organizmo, nervų sistemos brendimo eiga vaikystės metais yra svarbi psichinio tobulėjimo sąlyga ir būtinas jo laidas, paveldėti igymiai nenulemia fatališkai nei šios raidos eigos, nei lygio. Kokie išsivystys vaiko sugebėjimai. kokios susiformuos jo dorovinės savybės, nulems gyvenimo sąlygos ir auklėjimas.

Tinkamai suprasti auklėjimo reikšmę vaiko vystymuisi labai padėjo fiziologiniai I. Pavlovo ir jo pasekėjų tyrimai. Nustatyta, kad psichinės veiklos sąlyginių refleksų mechanizmai formuojasi vaiko gyvenimo sąlygų veikiami, mokymo plačiaja žodžio prasme veikiami.

Vygotskio, A, Leontjevo, S. Rubinšteino ir kitų tarybinių psichology teoriniai ir eksperimentiniai mokslo darbai rodo, kad né viena specifine žmogiška psichinė vaiko savybé nei loginis mąstymas, nei sąmoninga atmintis, nei kūrybinė vaizduotė, nei doroviniai vaizdiniai, nei jausmai ar įpročiai – negali tobulėti nepriklausomai nuo auklėjimo, tik įgymiams spontaniškai bręstant.

Visa tai formuojasi vaikystés metais, vaikui perimant ankstesnių kartų sukauptą socialinę patirtį įsisąmoninant visuomenės sukurtas sąvokas, veiklos būdus ir dorovines elgesio normas. Socialinės patirties perteikimas vaikui ir jos perėmimas yra žmogaus auklėjimo esmė; tam, kaip rašė L. Vygotskis, jaunosios kartos psichikos raidoje tenka pagrindinis vaidmuo”.

Naujos žinios ir mokėjimai igyjami, vaiko sugebėjimai ugdomi ne pasyviai priimant auklėtojo poveikį, o aktyviaiįvairiausiomis vaiko veiklos formomis – žaidžiant, dirbant, mokantis ir kt. Svarbus auklėjimo uždavinys tinkamai organizuoti tą veiklą, plėtoti jos turinį, pakreipti ja taip, kad būtų lengviau spręsti auklėjimo užduotis.

Taigi nuo auklėjimo pareina daug kas. Tačiau tai anaiptol nereiškia. kad bet koks auklėjamasis poveikis duos norimų rezultatų. Beprasmiška meginti lipdyti iš vaiko, tarytum iš drėgno molio gabalo, viską, kas šaus i galvą. nesiskaitant su mažojo amžiaus ir individualiomis psichinėmis bei fiziologinėmis ypatybėmis, nepaisant jo polinkių ir interesų, neatsižvelgiant į tai, kokiais metodais ir kokiomis organizacinėmis jo veiklos priemonėmis galima sudaryti optimaliausias fizinio ir dvasinio tobulėjimo sąlygas.

Gimus vaikui, motina ir tėvas yra priversti, kaip sakoma, igyti antrą specialybę, tapti žmonėmis, išmanančiais ir pedagogiką, ir psichologiją, ir vaiko vystymosi fiziologiją, kad ne aklai, eksperimentuodami ir klysdami siektų užsibrėžto tikslo, o sąmoningai spręstų jiems iškilusius atsakingus uždavinius: ugdytų visapusišką. harmoningą asmenybę, garbingą mūsu visuomenės pilietį, komunistinės rytdienos žmogų.

Bolotovo metodas yra mažesnio tikslumo

Bolotovo metodas yra mažesnio tikslumo, tačiau jis dar naudojamas kartometrijoje ir fotogrametrijoje ieškant taškų padėties grafiškai (pvz., nustatant stovėjimo taško padėtį žemėlapyje).

Menzuliniai ėjimai yra panašūs į teodolitinius ėjimus, tačiau posūkio kampai ir kraštinių ilgiai fiksuojami planšetėje grafiškai. Menzuliniai ėjimai matuojami tarp esančių planšetėje nuotraukos pagrindo taškų norint nustatyti papildomų menzulos stočių, 2 padėtis plane. Dažniausiai tokie ėjimai sudaromi vietovėje, kur dėl riboto matomumo negalima panaudoti sankirtų.

Menzulinis ėjimas matuojamas taip. Menzula statoma taške ir kruopščiai orientuojama pagal kryptis AB ir VAC. Kipregelio liniuotė pridedama prie taško a ir vizuojama į paženklintą vietovėje menzulinio ėjimo tašką. Pagal liniuotės briauną planšetėje brėžiama kryptis a—I, pratęsiant ją už plano rėmelio, Kipregeliu matuojamas atstumas A—I ir aukščių skirtumas (du kartus taikant į skirtingas matuoklės vietas). Atstumas A—I atidedamas plano masteliu ir ženklinamas planšetėje taškas. Kai nuotraukos mastelis 1:500, tai menzulinio ėjimo kraštinės matuojamos rulete.

Paskui menzula perkeliama į tašką 1 ir orientuojama pagal kryptį I—a. Pakartotinai matuojamas atstumas I—A ir taško altitudė. Dviejų atstumo matavimų skirtumas turi būti ne didesnis kaip 1:200 linijos ilgio, o altitudžių ne daugiau kaip 4 cm kiekvienam 100 metrų. Pagal atstumo A—I dviejų matavimų vidutinę reikšmę patikslinama taško padėtis.

Toliau per tašką ] vizuojama į tašką 2, brėžiama kryptis ir matuojamas atstumas 1—2 bei taško 2 altitudė. Paženklinus šį laišką planšetėje, menzula perkeliama vis į kitą tašką, kol pasiekiamas galinis atraminis taškas d. Gautoji taško padėtis d’ ir jo altitudė šiek tiek nesutaps su šio taško padėtimi plane d ir jo altitudė. Linijinis menzulinio ėjimo nesąryšis gali būti 0,8 mm, o santykinis — 1:300 ėjimo ilgio. Linijinis nesąryšis išdėstomas grafiškai lygiagrečių linijų metodu proporcingai taško nuotoliui nuo pradinio ėjimo taško. Gaunamos galutinės nienzulinio ėjimo taškų.

Menzulinio ėjimo aukščių nesąryšis gali būti lygus; čia P — ėjimo perimetras šimtais metrų; n —— kraštinių skaičius ėjime. Aukščių nesąryšio pataisos pridedamos su priešingu ženklu prie ėjimo taškų altitudžių proporcingai taško nuotoliui nuo pradinio taško. Menzulinių ėjimų parametrai turi atitikti pateiktus reikalavimus.

Galimi kabantys menzuliniai ėjimai iš 2 kraštinių, kai nuotraukos mastelis 1:5000 arba 1:2000 ir iš vienos kraštinės (polinis metodas) darant nuotraukas 1:500 ir 1:1000 mastelio. Menzulinių ėjimų nerekomenduojama naudoti atliekant užstatytų teritorijų nuotraukas.

Pirmiausia paruošiama 60X60 cm planšetė. Braižomasis popierius priklijuojamas ant aliuminio lakšto, braižomas koordinačių tinklas ir pagal koordinates atidedami nuotraukos pagrindo taškai. Planšetė uždengiama apsauginiu popieriaus arba kalkės lapu. Darant nuotrauką, apsauginiame popieriuje reikiamoje vietoje išpjaunami langeliai. Kartais plano originalas sudaromas ne planšetėje, o skaidraus plastiko plėvelėje. Iš tokių originalų patogu gaminti plano kopijas.

Vietovės situacijos ir reljefo nuotrauka daroma poliniu būdu iš darbo pagrindo taškų arba papildomų stočių, nustatytų menzulinėmis sankirtomis bei menzuliniais ėjimais. Darbui stotyje menzula centruojama, gulsčiuojama ir orientuojama. Nuotrauka atlieka topografas ir vienas arba du matuoklės nešiotojai.

Situacijos nuotrauka daroma apėjimo būdu statant matuoklę visuose kontūro ar objekto posūkio taškuose. Sujungus nuotraukos taškus, planšetėje gaunamas kontūro planas.

Reljefo nuotrauka daroma kartu su situacijos nuotrauka. Matuoklė statoma būdinguose reljefo arba situacijos taškuose taip, kad tarp gretimų taškų būtų galima interpeliuoti horizontales. Altitudės skaičiuojamos ir horizontalės braižomos čia pat stotyje. Jei reikia, nustatomi papildomi piketai. Baigus stotyje nuotrauką, reikia patikrinti, ar nepasikeitė planšetės orientavimo kryptis. Tada pereinama į kitą stotį.

Atstumai nuo menzulos iki piketų ir tarp reljefo nuotraukos piketų turi būti ne didesni už didžiausius dydžius, pateiktus. Jei atstumai didesni, tai daromos papildomos stotys. Kai kontūrai vietovėje neturi aiškių ribų, tai atstumus nuo prietaiso iki matuoklės situacijos nuotraukoje galima padidinti 1,5 karto.

Siekiant neprarasti pieštuku nubraižytos planšetėje topografinės informacijos, menzulinėse 1:5000 ir 122000 mastelio nuotraukose sudaromos kontūrų ir aukščių kalkės, kuriose, baigus dienos darbą, nubraižoma situacija ir aukščių piketai. Baigus nuotrauką gretimose planšetėse, pagal jų bendrus rėmelius suderinami planų turiniai (situacija ir horizontalės). Paskui planų originalai braižomi tušu pagal tipinių sutartinių ženklų reikalavimus ir gaminamos kopijos.

Automatizuoto kartografavimo principai

Automatizuotu kartografavimu vadinama automatizuota topografinė nuotrauka. Automatizuotas kartografavimas pagrįstas skaitmeninių vietovės modelių (SVM) sudarymu naudojant ESM. Skaitmeniniu vietovės modeliu laikomas skaitmeninės informacijos masyvas, apibrėžiantis topografinės vietovės charakteristikas (skaitmeninis vietovės planas). Skaitmeniniai topografinių charakteristikų modeliai skirstomi į skaitmeninius reljefo (SRM) ir skaitmeninius situacijos (SSM) modelius. SVM sudaro geometrinė (metrinė) ir kokybinė (semantinė) informacijos. Pirmoji fiksuoja vietovės taškų padėtį koordinatėmis bei altitudėmis vieningoje sistemoje, o antroji semantinė informacijos dalis apibūdina situacijos kontūrų turinį ir charakteristikas.

Skaitmeninis vietovės modelis duomenų bazėmis saugomas ESM atminties įrenginiuose. Skaitmeninė topografinę informaciją galima perduoti automatizuotai statinių projektavimo sistemai arba automatiškai nubraižyti grafinio plano forma.

Plano originalas braižomas programinio valdymo automatiniu braižytuvu (koordinatografu). Automatiškai braižomas koordinačių tinklas, pagal apskaičiuotas koordinates atidedami taškai, jie jungiami tiesėmis arba kreivėmis ir gaunamos kontūrų bei objektų ribos. Automatiškai braižomi sutartiniai ženklai, horizontalės ir daromi reikiami įrašai (pvz., taškų altitudės, pastatų charakteristikos ir pan.). Prieš braižant grafinis plano turinys dalimis peržiūrimas grafiniame displėjuje ir, jei reikia, koreguojamas. Pagal kai kurias technologijas automatiškai plane braižomi tik kontūrai, o sutartiniai ženklai ir įrašai braižomi rankiniu būdu.

Pradinę topografinę informaciją galima gauti matuojant geodeziniu, fotogrametriniu bei kartometriniu metodais. Geodezinis metodas pagrįstas tacheometrinės nuotraukos lauko matavimais, kur efektyviai galima naudoti elektroninius tacheometrus ir automatinius matavimo duomenų registravimo įtaisus. Siekiama, kad lauko matavimų rezultatus būtų galima tiesiog perduoti ESM. Fotogrametriškai topografinė informacija gaunama matuojant vietovės vaizdą aero foto nuotraukose. Kartometrinis būdas pagrįstas esamų topografinių planų digitalizavimu, t. y. grafinio jų turinio pavertimu skaitmenine informacija.

Skaitmeninis automatizuotas kartografavimas matematiniu, techniniu ir organizaciniu požiūriais yra sudėtingas, tačiau pažangus. Automatizuojami lauko matavimas ir plano sudarymas, SVM gali būti panaudotas statyboms projektuoti automatizuotu būdu.

Plotų niveliavimo sąvoka ir būdai. Ploto niveliavimas yra vertikalioji teritorijos nuotrauka, taikant geometrinio niveliavimo metodą. Šiuo metodu niveliuojama užstatyta teritorija arba statant aikštes, aerodromus ir kt. Plotai niveliuojami tada, kai reikia sudaryti vietovės topografinį planą su pavaizduota situacija ir reljefu. Todėl reikia padaryti ir horizontaliąja vietovės situacijos nuotrauka. Plotai gali būti niveliuojami kvadratais (stačiakampiais), magistralėmis ir poliniu būdu.

Ploto niveliavimas kvadratais. Kvadratų metodas taikomas atviroje neužstatytoje lygioje vietovėje. Nuotraukos teritorijoje paženklinami piketai taip, kad jie sudarytų kvadratus arba stačiakampius. Kvadratų kraštinių ilgiai
esti 20—100 m. .Jie priklauso nuo reljefo pobūdžio, nuotraukos tikslumo bei paskirties. Kvadratų tinklas atstoja nuotraukos pagrindą, be to, kvadratais patogu projektuoti žemės paviršių.

Ploto niveliavima kvadratais sudaro tokie veiksmai: 1) kvadratų viršūnių ženklinimas vietovėje; 2) vietovės situacijos nuotrauka; 3) kvadratų viršūnėse paženklintų piketų niveliavimas; 4) plano sudarymas.

Kvadratų viršūnės ženklinamos taip. Pirmiausia paženklinama viena kryptis, pavyzdžiui, A—F. Taške A4 statomas teodolitas ir žiūronu fiksuojama kryptis į tašką F4. Žiūrint pro teodolito žiūrona, šia kryptimi matuojami atstumai ir paženklinamos kvadratų kraštinės A—B, B—C, C—D, D—E, E—F. Teodolito alidadė pasukama 90 ir statmena kryptimi A—l vėl paženklinamos kvadratų viršūnės. Teodolitas perkeliamas į kitą tašką, vėl atidedamas status kampas ir gauta kryptimi ženklinamos kvadratų viršūnės ir t. t. Jei kvadratų viršūnės nevisiškai atvaizduoja svarbesnes reljefo formas, tai būdingose reljefo vietose ženklinami papildomi taškai. Kvadratų viršūnės vietovėje ženklinamos kuolais. Nubraižoma kvadratų tinklo schema.

Niveliuojant didelį plotą, pirmiausia vietovėje sudaromi dideli kvadratai su 400 – 500 m kraštinėmis. Šių kvadratų viršūnės ženklinamos ilgalaikiais ženklais, o kraštinės ir kampai matuojami pagal teodolitinių ėjimų programa. Pagal kraštines lygiais atstumais pažymimos mažesnių kvadratų viršūnės. Situacijos kontūrų nuotrauka daroma nuo kvadratų tinklo kraštinių dažniausiai statmenų būdu.

Kvadratų viršūnių ir kitų paženklintų taškų altitudės randamos darant techninio niveliavimo ėjimus. Ėjimai susiejami su aukščių reperiais. Kvadratų viršūnės, kurios nėra ėjimo ryšio taškai, niveliuojamos kaip tarpiniai taškai, atskaičiuojant matuoklėje 1 cm tikslumu. Kai aikštelė nedidelė, visą plotą galima niveliuoti iš Vienos stoties. Atskaitos rašomos kvadratų tinklo schemoje arba žurnale. Apskaičiuojamos kvadratų viršūnių ir kitų piketų altitudės.

Sudarant planą, pirmiausia plano masteliu braižomas kvadratų tinklas. Pagal jį plane vaizduojama situacija, surašomos kvadratų viršūnių ir kitų niveliuotų taškų altitudės. Interpoliuojant altitudes, braižomos horizontalės. Braižant planą tušu, kvadratų viršūnės pažymimos piketų sutartiniu ženklu (tašku), o kraštinės nebraižomos.

Paulius – apie viską….

Author Archive Genutė

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus

Dėl ko žmogui reikia vaikystės?

Auklėtojai ir tėvai tiek tegali vadovauti vaiko tobulėjimui

Bolotovo metodas yra mažesnio tikslumo

Automatizuoto kartografavimo principai

Naujausi įrašai