Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos

Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos. Kiek jos skrudintos, pasirinkite pagal tai, ar mėgstate karčią kavą. Ilgai laikomų skrudintų pupelių labai pablogėja skonis ir aromatas. Kavos pupeles skrudinti namų sąlygomis sunku, todėl geriau dažniau pirkti specializuotose parduotuvėse jau paskrudintas.

Pupelių malimas labai svarbus procesas, norint išvirti gerą kavą. Malinio smulkumas priklauso nuo jūsų pasirinkto kavos virimo būdo. Jei malate namuose, visų pirma pasistenkite įvertinti sąlygas: turimą kavinuką ar kavavirę (kavos kiekis, subertas malūnėlį, malimo trukmė). Prisiminkite, kad sumalta kava netenka kvapo ne dienomis, o valandomis. Nekaupkite didelių maltos kavos atsargų, netingėkite vis naujai susimalti pupelių arba įsigyti parduotuvėje šviežios kavos. Atsiminkite, kad nuo malinio smulkumo priklauso ekstravimo laikas.

Maltos kavos kiekis vienai porcijai pasirenkamas pagal tam tikrą receptą. Geriausia laikytis nustatytos normos — ne daugiau 1-2 šaukštelių maltos kavos puodukui vandens. Specialistai rekomenduoja puodukui vandens (180 cm3) 10-12 g maltos kavos, o dvigubai kavai — tą patį kavos kiekį 90 cm3 vandens. Jei kavos per mažai, kava nebus skani ir kvapi. Per daug kavos padidins kofeino kiekį, o tai kenkia sveikatai ir neypač skanu. Dar kartą priminsime: po to, kai jūs išsirinkote tam tikrą kavos virimo būdą, griežtai laikykitės pasirinkto kavos malinio smulkumo, jo kiekio ir ekstrakcijos laiko.

Vanduo ne mažiau, kaip pati kava, yra svarbus gėrimo komponentas. Kavai virti reikalingas švarus, šviežias, neturintis jokių kvapų (puvimo, chlorkalkių ir kt.) vanduo. Jis turi būti skaidrus. Jei vanduo labai chloruotas, jį keletą valandų būtina palaikyti atvirame inde. Jis neturi būti nei pernelyg kietas, nei pernelyg minkštas (pavyzdžiui, sniego arba ledo vanduo). Jei vandenyje yra daug druskų, kava bus neskani. Vandens kietumas išreiškiamas miligrame ekvivalentais litrui (arba laipsniais). Kietumas iki 4 mgekv — vanduo minkštas, nuo 4 iki 8 mgekv — vidutinio kietumo. Daugiau kaip 8 mgekv — vanduo per daug kietas. Kavai virti (tarp kitko, ir arbatai) geriausiai tinka šaltinio, sraunių upeliukų su akmenuotų smėlingu dugnu, tekantis vanduo iš ledinuotų ežerų. Jei vanduo pernelyg kietas, jį prieš vartojant reikia nusėsdinti.

Vandens temperatūra ekstrakcijos metu turi būti arti virimo. Vanduo verda esant 100°C. Virimas vyksta trimis stadijomis. Pirmoji — burbuliukai kyla nuo kavavirės dugno ir atsiranda ant sienelių. Antroji stadija — vanduo pabąla, verda „ baltu fontanėliu“ , ir, pagaliau, intensyviai burbuliuoja. Perviręs vanduo netinka kavai arba arbatai virti. Reikia vartoti antros virimo stadijos vandenį. Virimo stadijas galima nustatyti pagal garsą: plonas švilpimas (pirmoji), bičių šeimos ūžimas (antroji) ir chaotiškas garsas (trečioji). Ekstrakcijos metu vanduo neturi virti. Priminsime vėl, kad kava ne verdama, o užverdama. įdėję kavos pupeles į kavinuką arba džiazvų, tuoj išjunkite kaitinimą arba pasirodžius pirmiems virimo požymiams, nukaiskite kavinuką nuo ugnies.

Kavos temperatūra turi būti gana aukšta. Kad ji per greit neatauštų, prieš tai kavinuką išskalaukite karštu vandeniu. Išvirta kava iškart tiekiama. Kiekvienas kavos temperatūrą pasirinks pats. Ataušusios kavos šildyti negalima.

Patiko? Pasidalink

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką“. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube“. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu“. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis“.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis“.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.

Patiko? Pasidalink

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…“

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava„. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Patiko? Pasidalink