Stabdys — tai degalų ekonomijos priešas

Žinomas vairavimo meistras Malkolmas Kempbėlas (pasaulio rekordininkas) pasiūlė principą, pagal kurį normaliomis sąlygomis automobilį reikia valdyti taip, kad niekada netektų naudotis stabdžiais, važiuojant greičiau kaip 30 km/h. Šiuos žodžius verta apgalvoti ir visam laikui įsidėmėti.

Stabdyti tik kojiniu stabdžiu. Rankinis stabdys yra atsarginis ir skirtas garantuoti automobilio nejudrią padėtį stovėjimo vietoje, nuokalnėje arba keičiant ratą.

Stipriai stabdant, priekiniai ratai gali pasisukti todėl būtina stipriai laikyti vairo ratą rankomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad stabdys — tai degalų ekonomijos priešas. Iš tikrųjų po stabdymo reikia didinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, tam papildomai eikvojami degalai. Patyręs vairuotojas žiūri, kad kiek galima rečiau tektų stabdyti, ir sklandžiai stabdo.

Prieš pradėdamas stabdyti, vairuotojas, pasižiūrėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodi, įsitikina, ar niekas arti nevažiuoja, nes kitaip gali jam niuktelėti kitas automobilis.

Blogi vairuotojai (išskyrus lenktynininkus) pasižymi tuo, kad, dideliu greičiu artėdami prie kliūties, staigiai stabdo tiesiog prie pat jos. Taip gadinamas automobilis, padangos, naudojama daug degalų ir, be to, pažeidžiami saugaus eismo principai. Staigiai stabdyti galima tik prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, neatsargų praeivį, į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį vaiką, išgąsdintą arklį ir kt.

Nevalia staigiai stabdyti, pradūrus naudotą vasarinę padangą bei ištekėjus iš jos orui arba važiuojant išdaužytu keliu.

Visos pastabos, susijusios su stabdymu, taip pat pasakytinos apie priešingą manevrą — greičio didinimą. Įsibėgėti su superkamu automobiliu Klaipėdoje reikia sumaniai ir greitai, tačiau ramiai, be reikalo nenaudojant viso variklio galingumo. Staigiai didinant greitį, genda automobilio transmisija, sunaudojama daug degalų ir dėvisi padangos. Paprastai nėra jokio reikalo taip įsibėgėti, išskyrus retus atvejus dideliame mieste, kur eismas intensyvus ir greitas, kur staigus įsibėgėjimas arba pajudėjimas iš vietos pakankamai pagrįstas.

Pajudėti iš vietos reikia sumaniai. Prieš pat įsijungiant žaliam šviesoforo signalui, sankabos pedalas atleidžiamas iki įsijungimo ribos. Tada, įsijungus žaliam signalui, pakanka ramiai nukelti koją nuo sankabos pedalo, kad automobilis pajudėtų. Kaip žinoma, sugebėjimas pradėti važiuoti tuojau pat, įsijungus žaliam signalui, būdingas patyrusiam vairuotojui. Kai automobilis stovi prieš raudoną šviesoforo signalą, nedera išjungti variklio.

Tarkime, mūsų automobilis sustojo prieš sankryžą už kito automobilio ir matome, kad jis pajudėjo, tad ir mes nedelsdami turime važiuoti iš paskos, o už mūsų — kitas automobilis. Netgi nedidelis delsimas sudaro grūstį važiuojamojoje dalyje ir sukelia kitų vairuotojų nepasitenkinimą.

Patiko? Pasidalink

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu“.

„Pleišto“ susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas“ ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui“, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto“ susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies“ nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies“ nustatomas, arba „tariamas“, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.

Patiko? Pasidalink

Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą

Mechaniniai virpesiai – triukšmas ir vibracija Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą, t. y. prastą daiktų matymą naktį, kad būtų išvengta susijusio su tuo avarijos pavojaus? Veiksminga priemonė yra greičio sumažinimas tiek, kad, esant reikalui, savo automobiliui sustabdyti užtektų to kelio, kurį važiuodami matome, šviečiant tolimos ar artimos šviesos žibintams arba gabaritiniams žibintams. Šios taisyklės ypač svarbu laikytis vairuotojui, kurį apakina priešinio automobilio žibintų šviesa. Šiuo atveju reikia mažinti greitį kartu su matomumo mažėjimu, o šiam sumažėjus iki nulio, būtina savo automobilį sustabdyti. Tai vienintelis būdas išvengti avarijos. Jeigu vairuotojas nesustos, jis gali susidurti su neapšviestu vežimu be žibintų, dviratininku, pėsčiuoju. Avarijos teisminio nagrinėjimo atveju vairuotojas bus pripažintas avarijos bendrininku ir nubaustas.

Važiuojant priešais žibintais šviečianti automobilį, reikia žiūrėti ne į žibintus, o dešiniau, į šalį, ar ten nėra kokios nors kliūties: vežimo, dviratininko arba pėsčiojo. Nepatartina didinti greičio, kol visiškai nesugrįžo regėjimas. Intensyvi priešinio automobilio žibintų šviesa sukelia norą važiuoti tiesiai į tą šviesą.

Vairuotojai turi tai žinoti ir, kiek įmanoma, sukti automobilį dešiniau. Važiuojant naktį, reikia žiūrėti tik į kelią priešais automobilį ir neatitraukti nuo jo žvilgsnio. Vairuoti automobilį naktį gali tik gerai pailsėjęs vairuotojas. Nuovargis labai susilpnina žmogaus regėjimą. Naktį kelyje nedera įjungti šviesą automobilio viduje. Cigaretei užsidegti patartina naudotis elektriniu degikliu ir kategoriškai draudžiama degtis žiebtuvėliais su liepsna. Naktį negalima dėvėti akinių su tamsiais arba spalvotis stiklais.

Automobilio priekiniai stiklai turi būti švarūs, nes nešvarumai mažina kelio matomumą. Būtina rūpestingai sureguliuoti žibintus ir reguliariai valyti jų stiklus. Kadangi bet kokie stiklai, netgi patys švariausi, blogina matomumą, tad, be būtino reikalo, vairuotojui neverta nešioti akinių.

Klausa padeda vairuotojui orientuotis kelyje. Klausos organais jis ne tik priima garsinius perspėjimo signalus ir nustato jų kryptį bei vietą, bet ir kontroliuoja automobilio darbą. Klausa, pavyzdžiui, turi didelę reikšmę, nustatant ratų nuvedimo kampą pagal „cypimą“, kurį sukelia padangos posūkyje.

Žmogus bet kuriuo metu gali pats ištirti savo klausą. Tam vienoje rankoje laikomas garsiau tiksintis laikrodis. Kita ranka gerai uždengiama ausis. Pradedant nuo peties nuotolio, laikrodis pamažu artinamas prie neuždengtos ausies iki pasigirs jo tiksėjimas. Tuomet tiksliai išmatuojamas likęs atstumas nuo laikrodžio iki ausies. Po to išmatuojamas šis girdimumo atstumas keletui jaunų žmonių su gera klausa. Iš gautų rezultatų nustatomas vidutinis atstumas, kurį pavadinkime norminiu. Padaliję atstumą, nustatytą atskirai kiekvienai savo ausiai, iš norminio atstumo, gauname santykinį dydį, nusakantį mūsų klausą.

Vairuotojas, kurio klausa susilpnėjusi, turi atsargiau vairuoti atidžiau stebėti kelią priešais, iš šonų ir iš užpakalio (veidrodyje). Automobilyje su uždaru kėbulu derėtų nuleisti stiklą šoniniame lange, kad, esant reikalui, pro langą būtų galima pasižiūrėti atgal. Gerokai pablogėjusiai klausai būtini stiprintuvai. Vairuotojai naudoja du stiprintuvus, atskirai kiekvienai ausiai. Mikrofonus įsideda į striukės viršutines kairę ir dešinę kišenes arba prisitvirtina krūtinės kairėje ir dešinėje pusėse, kad signalai į ausis patektu iš abiejų šonų. Tuomet galima nustatyti ne tik garso pobūdi ir intensyvumą, bet ir jo krypti.

Patiko? Pasidalink

Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Patiko? Pasidalink

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų

Sukaupęs tam tikrą patirtį, vairuotojas gali, neatitraukdamas akių nuo kelio, žvilgsniu aprėpti visą prietaisų panelę.

Naktį visi, prietaisai yra apšviečiami lemputėmis, kurių šviesa kartais erzina vairuotojo akis. Tuo atveju šviesos intensyvumą dera sureguliuoti specialiu jungikliu, įjungiančiu varžą į prietaisų apšvietimo lempučių grandinę.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų. Pavyzdžiui, manometro rodyklė rodo nulinį arba jam artimą slėgį. Dėmesio — pavojus! Nedelsiant reikia išjungti variklio uždegimą, perjungti pavarų perjungimo svirtį į neutralią padėtį ir, lėtai stabdant automobilį, važiuoti į tinkamą stovėti vietą dešinėje kelio pusėje.

Jeigu tuo metu automobilis važiavo greitai, tai iš įsibėgėjimo nesunku privažiuoti prie patogiausios stovėjimui vietos. Būtina pasirinkti ją patogią, nes žemas slėgis rodo, kad yra rimtas gedimas, kuriam pašalinti reikės ilgesnio laiko.

Kokią išvadą daro vairuotojas, matydamas, kad alyvos slėgio rodyklė labai svyruoja, net pasiekia nulį? Matyt, variklio tepimo sistemoje nėra alyvos. Tikriausiai trūko vienas iš vamzdžių, tiekiančių alyvą į filtrą. Tuo lengva įsitikinti stovėjimo vietoje, apžiūrėjus kelio paviršių po automobiliu. Pastebėtos riebalų dėmės rodo, jog spėjimas buvo teisingas.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Vairuotojas, apžvelgęs prietaisų parodymus, mato, kad termometras rodo aukštą aušinimo skysčio temperatūrą, o ampermetro rodyklė — nedideli akumuliatorių baterijos iškrovimą. Kas gi atsitinka? Užsikimšo radiatorius? Tačiau kodėl ampermetro parodymai neatitinka normos?

Vairuotojas turi palyginti du požymius — aukštą temperatūrą bei akumuliatorių baterijos iškrovimą — ir pagalvoti, kas gi atsitiko. Matyt, nutrūko ventiliatoriaus dirželis, sukantis vandens siurblį ir generatorių. Radus tinkamą stovėjimui vietą, sustojama ir uždedamas naujas dirželis, kurį visada reikia turėti atsargai.

Gedimui atsitikus naktį ir gyvenvietėje, sustojimui pasirenkama vieta prie žibinto. Automobilis turi būti gerai apšviestas ir .matomas kitiems vairuotojams. žibinto šviesos reikia ir remontui.

Atstumas nuo priekyje važiuojančio automobilio

Pasistengsime atsakyti į klausimą, kokiu atstumu turime važiuoti nuo priekyje važiuojančio automobilio, viena, kad neužimtume per daug vietos važiuojamojoje dalyje, o kita, kad visada ir bet kokiomis sąlygomis galėtume, esant reikalui, sustabdyti savo automobilį.

Tinkamam atstumui nuo priekyje važiuojančio automobilio nustatyti, vadovaujamasi tam tikrais nuostatais. Vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad jo automobilio stabdžių efektyvumas yra ne blogesnis, negu priekyje važiuojančiojo. Jis turi būti tikras ir tuo, kad priekinio automobilio „stop“ signalas užsidega tiksliai stabdymo momentu. Be to, įsitikina, kad jo automobilis ir priekyje važiuojantis turi vienodą padangų ir kelio paviršiaus sukibimo koeficientą.

Šiuo atveju abiejų automobilių stabdymo sąlygos artimos ir jų stabdymo kelias, važiuojant tuo pačiu greičiu, turi būti vienodas.

Patiko? Pasidalink

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta tarp pirmųjų Panevėžio mieste (dabar jau taip pat muziejinių) automobilių tikrai yra tokių, kurie paprasčiausiai buvo perdirbti iš arklių traukiamų ekipažų.

Ką gi iš tikrųjų verta šiuolaikiniam automobiIiui „pasiskolinti“ iš šimtametės karietos? Kad galėtume ramiai pasvarstyti, nebūtina toli keliauti: karietą ne­sunkiai rasime daugelyje kraštotyros ar buities mu­ziejų. Štai viena iš jų. Lenktas rėmas visos kons­trukcijos pagrindas. Ant rėmo užkeltas kėbulas, po rėmu pritvirtintos lingės, prie Iingių ratų ašys. Elastingos lingės apsaugo rėmą ir kėbulą nuo kra­tymo važiuojant nelygiu keliu. Priekinė ašis gali laisvai sukiotis aplink vertikalią ašį šerdesą, to­dėl rėmas bei karietos kėbulas turi tris atramas. Da­rant posūkį vienas priekinis ratas išrieda priekį, o kitas pasitraukia atgal. Kad ratai galėtų laisvai sukiotis, priekinė kėbulo dalis aukštai pakelta. Da­bar aiškiai matyti, kad tokia karietos konstrukcija turėjo ir trūkumų: kėbulas, kuris turėjo tris atra­mas, buvo nepastovus, slankiodavo šonus ir posū­kiuose arkliams traukti karietą buvo daug sunkiau.

Kelionė – automobilis – karieta – kas bendro? ir kaip tai buvo daroma…

Kelionė sunkioje ir aukštoje karietoje būdavo ga­na pavojinga. Posūkiuose karieta persikreipdavo lyg ruošdamasi virsti ant šono. Didelėse ir stačiose nuokalnėse vežikas dažnai nebesuvaldydavo arklių, nes juos pasivydavo ir savo svoriu stumdavo karieta. Verkiant reikėjo įrengimo, kuriuo būtų galima sulė­tinti judėjimą arba visai sustabdyti vežimą. Išrado stabdžius. Iš pradžių tai buvo paprasčiausi pleištai, kuriuos prieš nuokalnes ikišdavo į ratus. Karieta tartum nušliauždavo nuo kalno „ant stabdžių“. Vė­liau tam pačiam tikslui pradėta naudotis svertu, įren­gtu pačioje karietoje. Stumdamas svertą, vežikas prispausdavo odinę pagalvėlę prie ratlankio.

Ypač kruopščiai buvo gaminami karietų ratai, nes jie turėjo būti labai tvirti, kad atlaikytų nely­gaus kelio smūgius. Patyrę dailidės iškaldavo ste­bulėje lizdus įvorei ir stipinams. Stipinus apjuosdavo mediniu ratlankiu, pagamintu iš vientiso šutinto bru­selio arba iš lenkto medžio. Ant tokio medinio rat­lankio uždėdavo žaizdre įkaitintą geležinį lanką. Vės­damas jis stipriai suverždavo visą medinį ratą.

Karietos kėbulas turėjo grakščiai išlenktus šonus. Kad jis įgautu, reikalingą pavidalą, dailidės išpjau­davo arba išlenkdavo iš medžio sudėtingos formos tašelius ir padarydavo iš jų kėbulo griaučius-karka­są, kurį apkaldavo lanksčiomis lystelėmis, o odinin­kai apmušdavo oda. Odą iš pradžių mirkydavo, su­minkštindavo, po to ap­traukdavo ja karkasą, ir išlygindavo raukšles. Odininkai aptraukdavo ir sė­dynių pagalvėles bei kėbu­lo sienas iš vidaus. Kiti meistrai — pynėjai — suk­davo šilkines virves.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilis

Patiko? Pasidalink