Category Archive PASLAUGOS

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą

Epifitiniai augalai sodinami į išsišakojusio medžio kamieną, gerai pritvirtintą ant stovo. Dekoratyviausi bus asimetriški, išsišakojusių senų obelų ar kriaušių kamienai. Šakų galai ne nupjaunami, o aplaužomi. Kamieno dydis priklauso nuo patalpos, kurioje jis statomas. Toks kamienas gerai atrodo didelėje patalpoje: kino, teatro fojė ir kt.

Ant stovo pritvirtintas medžio kamienas statomas į metalinį dėklą su 15-20 cm aukščio kraštais. Užpilama žemių, į kurias sodinamos žydinčios vazoninės gėlės ar dekoratyviais lapais augalai. Taip užmaskuojamas stovas.

Įdubimuose, išskaptuotose šakose ar jų sandūrose su kamienu sodinamos gėlės. Su visa vazone esančia žeme išimtų gėlių šaknys apsukamos samanomis, dedamos įdubimą ir pritvirtinamos viela prie kamieno. Epifitiniai augalai ant kamieno išdėstomi netolygiai. Kur ir kokiu atstumu sodinti augalus, priklauso nuo apipavidalintojo skonio. Ant medžio kamieno galima sodinti bromelinių šeimos augalus. Žydintis augalas bus pagrindinis akcentas, kiti puoš savo dekoratyviais lapais. Kompoziciją užbaigs plokšteniai, ripsaliai ir kiti svyrantys augalai. Nedidelėje patalpoje epifitinius augalus galima komponuoti ant pakabinamos sijelės, nedidelių šakų. Ant jų patraukliai atrodys chlorofitas. Ant didesnės šakos galima pasodinti keletą augalų: difenbachiją, scindapsą, filodendrą, gebenę.

Labai gaila, kad pas mus neauginama orchidėjų. Epifitinėms orchidėjoms, tropiniams augalams, nereikia žemės. Jų orinės šaknys pritvirtinamos prie medžio gabalėlių su žieve, apdegusių nuopjovų arba auginamos viela surištų pagaliukų krepšeliuose, pripildytuose sukapotų paparčio šaknų ar samanų, taip pat ant medžio kamieno.

Gėlių siena praturtina aplinką įvairiausiuose renginiuose.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą. Gėlės namuose — ne prabanga, o kasdieninė būtinybė. Kaip žinoma, jos sukuria šventišką atmosferą. Tačiau puokštė ant stalo turi derintis prie baldų, apmušalų, sienų spalvos. Du trys žiedai, dekoratyvi šakelė — išvaizdus ir šiltas spalvinis elementas kambaryje. O dar efektingiau atrodys kompozicija plokščioje vazoje. Parduotuvėse galima įsigyti keraminių vazų su specialiais laikikliais (įdėklas su skylutėmis). Tiesa, tokiose vazose nesukursi labai meniškos kompozicijos: gėlės nesilaikys norima kryptimi, o taip, kaip leis skylutė laikiklyje. Tačiau kasdieninėje mūsų buityje jie naudotini. Tokių puokščių komponavimo principai tokie, kaip jau buvo rašyta aukščiau.

Kai visa šeima sėda sykiu prie stalo, maloniai nuteiks keli žiedai: kad ir žibuoklių puokštelė mažoje vazelėje ar kelios ramunės vazelėje su laikikliu.

Kasdieninį pietų ir pavakarių stalą puošiame kukliai. pakalnučių ar sezoninių, tuo metu žydinčių gėlių puokštele. Neišmeskime atsitiktinai nulūžusių begonijos ar rožės žiedų. Vienas toks žiedelis, pora lapų plokščioje lėkštelėje (žinoma, su vandeniu) baltos staltiesės fone atrodys puošniai.

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Poros šoka dar kartą į priekį kaip 1-2 taktuose.

Per šiuos du sulėtintus muzikos taktus kairėje scenos pusėje esančios merginos keturiais paprastaisiais žingsniais, taip pat pasileisdamos kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos sau per galvas, pasikeičia vietomis, bet pasisuka tik po ketvirtadalį rato dešinėn. Pačioje muzikos pabaigoje pasileidžia dešinėmis rankomis ir visos keturios sustoja į vieną virtinę scenos gilumoje kairėje, pasisukdamos dešiniuoju pečiu į žiūrovus.

Tuo metu kitos keturios merginos, esančios avanscenos dešinėje, daro lygiai taip pat ir sustoja į vieną virtinę, pasisukdamos kairiuoju pečiu į žiūrovus

Linų klojimas. Grojama antroji muzikos dalis.

Eidamos į šoną paprastuoju užkeičiamuoju žingsniu, merginos pasilenkusios kloja linus. Pasilenkia taip, kaip raudamos. Dešine rankoje, nuleistoje tiesiai žemyn ir truputį sulenktoje per alkūnę ir riešą, lyg laiko linų saują, o kaire ranka ima kas taktas po linų pluoštelį ir juos kloja ant žemės, ranka darydamos judesį į šoną priešinga kryptimi, negu eina.

Kloja per aštuonis taktus. Merginos, buvusios scenos gilumoje, aštuoniais žingsniais ateina į priekį, o buvusios priekyje, nueina į po paskutinio kairės kojos judesio visos merginos pasisuka dešinėn. Kairėje scenos pusėje merginos veidu į žiūrovus, o gilumoje dešinėje — nugara.

Šokėjai sueina į dvi virtines scenos šonuose. Suėjusios pasisuka per dešinį petį eilė į eilę ir susikabina poromis krepšeliu pro priekį. Poras sudaro tos pačios merginos.

Sukimasis per liemenį eilėse. Grojama antroji muzikos dalis.

Merginos šoka du polkos žingsnius eilė artyn eilės. Kitais dviem polkos žingsniais kiekvienos poros dešinėje pusėje stovinti mergina apsisuka vieną kartą su priešingoje eilėje stovinčios poros taip pat dešinėje pusėje stovinčia mergina. Sukasi susikabinusios dešinėmis rankomis per liemenį. Laisvosios rankos už sijonų.

Tuo metu kitos keturios merginos, likusios per porą žingsnių nuo besisukančių porų, daro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje, veidu atsigręžusios besisukančias.

Merginos sudaro vėl tas pačias poras. Porose susikabina krepšeliu pro priekį. Dviem polkos žingsniais poros atbulos atgal į tas pačias vietas, iš kuriu ką tik atėjo. Kitais dviem polkos žingsniais poros, susikabinusios per liemenį dešinėm rankomis, apsisuka po vieną kartą scenos šonuose. Kairės rankos už sijonų. Apsisukusios vėl susikabina pro priekį.

Merginos vėl šoka poromis du polkos žingsnius artyn viena šalia kitos. Kitais dviem polkos žingsniais, susikabinusios rankomis per liemenį, vieną kartą apsisuka tos merginos, kurios porose buvo iš kairės pusės. Kitos (tos, kurios pirma susidaro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje. Po sukimo priekyje esančios keturios merginos susikabina krepšeliu pro priekį. Tos, kurios sukosi paskutinės, stovi viduryje, o tos, kurios darė siūbuojamuosius žingsnius, stovi iš šonų. Visų rankos iš viršaus. Lygiai taip pat susikabina ir gilumoje keturios merginos.

Šokių bateliai vaikams ir ne tik.

Rinkos vertės formavimo strategija

Rinkos  vertė –  apskaičiuota pinigų  suma, už  kurią galėtų  būti   parduotas  turtas   vertinimo  dieną,   sudarius tiesioginį komercinį  sandorį tarp  norinčių turtą  parduoti ir norinčių turtą  pirkti asmenų  po šio turto tinkamo pateikimo į rinką,  jeigu   abi  sandorio   šalys  veiktų   dalykiškai,  be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų [21].

Iš informatyviai efektyvios bei konkurencingos rinkos tikimasi, jog yra stiprus ryšys tarp prekės kainos ir kokybės. Tuo tarpu daug plataus vartojimo prekių rinkų rodo, jog ryšys tarp prekės kokybės ir kainos yra silpnas. Pastebėtina, jog šis reiškinys labiau būdingas pigių, dažnai perkamų prekių rinkoms (maisto produktai), nei brangių prekių rinkoms (nekilnojamasis turtas). Tačiau negalima teigi, jog šis reiškinys visai nepasireiškia brangių prekių rinkose- jis pastebimas ir čia. Daugelis tyrimų rodo, kad kainą gali įtakoti kokybės įsivaizdavimas, kuri nepriklauso nuo realios kokybės, tai lemia kiek vartotojas pasiruošęs mokėti už prekę.

Kaina tai toks parametras, kuriuo pirkėjas pasitiki kaip kokybės arba vertės indikatoriumi. Jeigu rinka būtų informatyviai efektyvi, pirkėjai ramiai galėtų priimti tokią kokia yra kainą ir ieškoti tokio pirkinio, kuris patenkintų pirkėjo skonį ir prioritetus. Deja, dažniausiai kaina labai prastai parodo produkto kokybę ir yra susijusi daugiau su marketingo strategija. Vis dėl to, vyrauja tendencija, jog pirkėjai linkę manyti, kad jei prekė brangiau kainuoja ji yra geresnės kokybės, nors kokybės pranašumas akivaizdžiai nėra matomas [3].

Yra du kraštutiniai pardavimo kainos nustatymo principai. Vienas jų- drastiškai pervertinti turtą, tikintis pritraukti pirkėją didelėmis nuolaidomis. Kitas- nustatyti kainą artimą rinkos vertei, taip pritraukiant maksimalų skaičių pirkėjų, tačiau šiuo atveju darant tik nedideles nuolaidas. Kainos nustatymui didelę įtaką daro ir laikas per kurį pardavėjas tikisi parduoti turtą. Nustatyta žemesnė kaina gali sutrumpinti pardavimo laiką, tačiau dėl to gali nukentėti pardavėjas negaudamas visos tam tikro turto vertos sumos. Taigi galima daryti išvadą, jog savininkas užaukštindamas turto kainą, rizikuoja užtrukti daugiau laiko jį parduodant.

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO ATNAUJINIMO PROBLEMOS

Šiandieninę nekilnojamojo kultūros paveldo sampratą subrandino procesas susijęs su šiuolaikinės visuomenės raida, vertybėmis bei poreikiais. Seniau daugiausiai dėmesio buvo skiriama pavieniams meno kūriniams ar didiesiems paminklams. Pasaulio karų nulemti masiški griovimai bei didžiulės pramonės plėtros, prasidėjusios šeštajame dešimtmetyje, privertė žmones suprasti, jog reikia saugoti aplinką, kurioje jie gyvena ir dirba. Bėgant laikui keitėsi paveldo apsaugos samprata. Paveldo apsaugos filosofija nuėjo ilgą vystimosi kelią ir šiandien ji yra kur kas platesnė nei XIX a. pabaigoje ar XX a. viduryje. Dar ir dabar tęsiasi tarptautinės, regioninės bei atskirų šalių specialistų diskusijos, kurių tikslas rasti geriausius paveldo apsaugos metodus, pasimokant iš praėjusių šimtmečių klaidų ir pasiekimų.

Tačiau šiame darbe daugiausia dėmesio bus kreipiama į tai kokią ekonominę, socialinę bei kultūrinę naudą gali duoti kultūros paveldas. Visų pirma, šalis ar mietas besirūpnantis savo istoriniais pastatais gali tikėtis nuolat didėjančio turistų skaičiaus. Turizmas labai svarbus konkurencingumo skatinimui, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Smulkus ir vidutinis verslas išlieka vienu didžiausių ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų sukūrimo šaltinių. Tai – vienas svarbiausių mūsų tikslų, nes būtent smulkus ir vidutinis verslas daugiausia ir kuria turizmo aptarnavimo sferą. 2005 metais Vilniaus miestas iš turizmo gavo 990 mln. litų pajamų. Vieno turisto vidutinės išlaidos Vilniuje visos kelionės metu buvo 1 140 Lt. Prognozuojama, kad 2009 m. Vilnius sulauks apie 2 mln. svečių [15].

Turizmas svarbus, tačiau ne vienintelis iš ekonominės naudos rūšių. Pastatų restauravimas kiekvienais metais sukuria daug naujų darbo vietų. Be to, tai gali tapti katalizatoriumi ir paskatinti atsinaujinti ir kitus pastatus bei teritorijas. Taigi, skiriant pinigų pastatų atnaujimui galima uždirbti pinigų bei sukurti naujų darbo vietų taip skatinant komercinę plėtrą.

Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teisiniai aspektai

Kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o pačiai nekilnojamojo turto apsaugai skirti du įstatymai: Saugomų teritorijų (1993 m., pakeitimai-  2001 m.). Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1994 m.) ir  Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1996 m.).

1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas nustato, kaip steikgti, valdyti, saugoti, naudoti, tvarkyti gamtos ir kultūros vertybes, kai tam tikrus teritorinius darinius, ir reguliuoti visuomeninius santykius  su saugomomis teritorijomis. (1 str.) Teritorijų saugojimas garantuoja gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugos, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, sudaro sąlygas moksliniams tyrimams, pažintinei rekracijai, propaguoja gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. (2 str.).

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo naują redakciją (2001 12 14), saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, ekologinę pusiausvyrą, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, pažintiniams turizmui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes (3 str.). Saugomų teritorijų sistemos pagridą sudaro šis šios saugomų teritorijų kategorijos (4 str.):

  • Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos: erzervatai, draustiniai, paveldo objektai.
  • Saugomos kompleksinės teritorijos: valstybiniai- nacionaliniai ir regioniniai- parkai.

Veikla saugomose teritoijose reglamentuojama ne tik šiuo įsatymu, bet ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos ir kitais įstatymais (5 str.), taip pat saugomų teritorijų nuostatais, teritorijų planavimo dokumentais ir paveldo objektų reglamentais.

1994 metais priimto Nekilnojamųjų kultūros vertybinių apsaugos įstatymo tikslas- garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms. Vertybių apsaugos tikslas- išsaugoti šias vertybes kaip autentiškus Lietuvos ir jos regionų istorijos liudytojus ar meno kūrinius (2 str.). Įstatymo objektas yra vertybės, dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turinčios specialų, jų vertę atitinkantį ir šiame įstatyme nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą  (3 str.). Tokios vertybės yra archeologijos ar kitokie objektai, statiniai ir jų kompleksai, ansambliai kartu su teritorijomis ir vietovės turinčios kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Čia priskiriamos ir kilnojamosios vertybės, kurios yra nekilnojamųjų vertybių priklausiniai.

Valstybinę kultūros vertybių apsaugą tvarko Kultūros vertybių apsaugos departamentas ( KVAD). KVAD Kultūros ministerijos sistemoje yra juridinis asmuo ir valstybės biudžete turi atskirą eilutę, jam priklauso kultūros vertybių apskaitos tarnybos funkciją vykdantis Kultūros paveldo centras. Departamentas turi savo struktūrinius teritorinius padalinius visose apskrityje. KVAD atlieka kultūros vertybių apskaitą, sudaro jų apskaitos reglamentus, nustato apsaugos zonas, prižiūri nekilnojamųjų kultūros vertybės valdymą, naudojimą, tyrimo ir tvarkymo darbus, atestuoja paminklosaugos ir tvarkymo darbų specialistus, išduoda leidimus vykdyti darbus ir kontroliuoja paveldosaugos bei paveldotvarkos darbus.

Objektus, turinčius kultūrinę, t.y. archeologinę, istorinę, techninę ir technologinę, meninę ar mokslinę vertę ir visuomeninę reikšmę (visuomenės poreikį išsaugoti kultūrinę vertę kaip tautos savastį ir tęstinumą. 1 str.), KVAD registruoja kaip nekilnojamąsias kultūros vertybes, o įrašymą į registrą skelbia „Valstybės žiniose“. Valstybinės reikšmės kultūros vertybių sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina LR Seimas. Reikšmingas nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius KVAD ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kaip kultūros paminklus tvirtina Vyriausybė.

Už nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą, pagal šį įstatymą atsako jų šeimininkai ir valdytojai (13 str.), o savivaldybės yra atsakingos už jų teritorijoje esančias ir konkrečių savininkų neturinčias vertybes. Nekilnojamųjų vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti.

Vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant (14 str.). Priežiūra turi garantuoti šių vertybių fizinės būklės stabilumą. Tvarkymo atžvilgiu taikomi tokie režimai:

  • Konservavimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį.
  • Konservavimo- restauravimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį, restauruojant atskirus jos elementus.
  • Restauravimo- atkūrimo- vertybės restauravimas ir pritaikymas, prarastų elementų atkūrimas.
  • Naudojimo atžvilgiu nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomi tokie režimai:
  • Rezervacinis- draudžiamas ūkinis naudojimas.
  • Riboto naudojimo.
  • Universalus- naudojimas neribotas.

Tvarkymo darbai yra priešavariniai, remonto, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo. Priešavarinių, remonto ir pritaikymo darbų tikslas- garantuoti šių vertybių gerą fizinę būklę ir praktinį naudojimą, išsaugant apsaugos reglamente nustatytą sudėtį ir apimtį, pagrindinius vertės požymius ir teritorijas. Tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbų tikslas- atskleisti šių vertybių kultūrinę vertę, išsaugant autentišką sudėtį ir apimtį ir pagrindinius kultūrinės vertės požymius, eksponuoti šias vertybės ar jų atskiras dalis, atkurti prarastus vertybės elementus. Tvarkymo darbų parinkimas priklauso nuo kultūros objekto vertės, fizinės būklės, autentiškumo bei tvarkymo ir naudojimo rėžimų, nustatytų apsaugos reglamente. Atkūrimo darbai atliekami tik išimtinais atvejais (21 str.).

Priešavariniams, remonto ir pritaikymo darbams reikalingas KVAD leidimas ir pritaikymo darbams su KVAD suderintas projektas. KVAD per 1 mėnesį išduoda leidimą arba motyvuotai atsisako jį išduoti. Leidimas ir suderintas projektas galioja vienerius metus (22 str.). Kultūros vertybių tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbams būtina iš anksto turėti KVAD patvirtintas sąlygas, programas ir projektus. KVAD sprendimą turi priimti ne per ilgiau kaip 2 mėnesius. Toks suderinimas ar patvirtinimas galioja trejus metus, o leidimas, išduotas per 15 dienų, galioja vienerius metus (23 str.).

KVAD turi teisę uždrausti veiksmus, galinčius sumenkinti į registrą neįrašytus objektus, kuriuose yra kultūrinės vertės požymių, kol bus išspręstas jų įrašymo į registrą klausimas (24 str.).

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą vertybėms, jų teritorijoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes. Jei vertybės savininkas nesilaiko vertybių apsaugos reglamento ir jas žaloja ir jei tai tęsiasi po KVAD raštiško įspėjimo, KVAD teismine tvarka gali tą vertybę perimti iš savininko, pamokėdamas jam kultūros vertybės vertę (pagal susitarimą ar kainą nustatytą teismo) [4].

šaltinis: NEKILNOJAMO TURTO RINKOS TYRIMAI VERTINIMO PROCESE

Tipiniai namu projektai – kaip išsirinkti

Atsibodo bartis su piktais Jūsų buto kaimynais? O gal kaip tik atsibodo kęsti jų triukšmą. O gal užsimanėte įsigyti šunį ar kitą mielą augintinį? Visada galima rasti bent kelis sprendimus. Pats paprasčiausias – nekeisti visiškai nieko ir gyventi kaip gyvenus. Bet tada nervuositės toliau. Gyvenimo kokybės tai nepagerins. Daug geresnis sprendimas gyventi nuosavame name. Belieka priimti sprendimą ar namą pirkti ar statytis patiems.

Namo pirkimas daug greitesnis kelias. Bet turėsite prisitaikyti prie kito žmogaus projektuoto namo, kiemo, ūkio pastatų, tvorų ir t.t. Namo projektavimas yra daug svarbesnis procesas nei gali pasirodyti. Jei namas bus didžiulis, o naudingas plotas minimalus tai tik daug pinigų išleisite šildymui ir galėsite name žaisti gaudynes ar slėpynas. Bet kažin ar tai tinkamas variantas gyvenimui. Tipiniai namu projektai būna optimaliai paskaičiuoti, daug kartų apgalvoti ir pastatyti.

SSSR laikais, kai statybinės medžiagos kainavo salyginai pigiai visi statė didžiulius rūmus, o dabar juos mažina, pergyvena kaip juos išlaikyti. Jei pastatas didelio ploto, daug laukinių sienų, lubos aukštos, o apšiltinimas minimalus tai šildymo kaštai bus maksimalūs.

Namų projektai ir ieškojimas skelbimuose

Kai pradėsite žvilgčioti į parduodamų namų skelbimus atrodys, kad pasirinkimas labai platus. Bet kai pradėsite labai konkrečiai ieškoti sau tinkamo varianto pasirodys, kad nei viena netinka. Tada ateina mintis, kad galite pasistatyti ir patys. Galėsite savo nuožiūra pasirinkti projektą namo ir sklypo dydį. Bet nusiteikite, kad užtruks kol viską baigsite ir persikelsite į namą. Yra ir nemažai papildomų išlaidų į kurias būtina atkreipti dėmesį – žemės sklypo nupirkimas, žemės paskirties pakeitimas, leidimų statybos gavimas.

Namų projektai irgi nėra paprasti piešinėliai, o labai rimtai paskaičiuoti dokumentai, brėžiniai, kurių braižymas kainuoja nemažus pinigus. Todėl rekomenduojama nusipirkti tipinį namo projektą. Arba nusipirkti tokį projektą ir minimaliai jį pakoreguoti. Tai neblogas tarpinis variantas tarp visiškai unikalaus ir visiškai šabloninio projekto. Tipiniai namų projektai ruošiami standartiniams žmonių poreikiams.

Jei Jūsų poreikiai yra kažkuo išskirtiniai (pvz reikia specialaus kambario kokiam nors gyvūnui) tai standartinio tipinio projekto greičiausiai nerasite. Teks pakentėti ir pasiruošti individualų projektą. Tai kainuos laiko, finansinių išteklių. Bet ko nepadarysi dėl nepriklausomybės. Smagiau būti pačiam savo kiemo šeimininku nei jį dalintis su keliomis dešimtimis bobulyčių.

Ką labai svarbu žinoti – nuo 2017 metų leidžiama projektuoti ir statyti tik A+++ energinės klasės namus. Taip yra dėl aplinkosaugos. Tiesiog siekiama, kad kuo mažiau šilumos namas atiduotų į išorę. Taip saugomas ozono sluoksnis, atsinaujinantys ir neatsinaujinantys energijos ištekliai.

Stogo dangos – ką rinktis?

Turime teisę pasirinkti kur gyventi, kaip gyventi ir su kuo gyventi. Bet yra daugybė teisių apie kurias net nežinome. Ar žinote, kad šiferinės stogų dangos yra pavojingos, nes jas gaminant naudojamas azbestas? O azbestas pavojingas žmonių organizmui. Dėl to Europos Sąjunga finansuoja stogų dengimo programas. Žmonėms apmokama pusė stogo dangos kainos. Žmonėms belieka patiems sumokėti tik už pusę dangos ir pasirūpinti stogo uždengimu. Stogo dengimo darbai yra gana brangūs ir dažniausiai kainuoja tiek pat kiek ir pati stogo danga. Tačiau lietuviai yra labai naginga tauta ir darbus dažnai atlieka patys. Tame yra tiek privalumų tiek ir trūkumų. Pagrindinės problemos, atsirandančios, kai stogą dengiate patys – nustoja galioti garantija.

Kokios garantijos?

Garantinių įsipareigojimų niekas nemėgsta vykdyti ir visi ieško galimybės kaip nuo to išsisukti. Garantija vandens čiaupui dažniausiai negalios jei neturite įsirengę vandens nukalkinimo ar nugeležinimo filtrų. Taip pat, dažnai reikalaujama, kad maišytuvą montuotų specialistas profesionalas, turintis sertifiaktą. Nes priešingu atveju garantija taip pat negalios. Betr grįžkime prie temos esmės. Stogo dangos montavimas yra sritis tikrai reikalaujanti tam tikrų žinių ir pasiruošimo. Visų pirma – svarbu ne tik stogo dangos sumontavimas, bet ir pasiruošimas stogo dangos sumontavimui. Reikia pasirūpinti, kad pagrindas, ant kurio bus montuojama stogo danga, būtų lygus. O po juo būtų išklota vėjui ir vandeniui atspari plėvelė.

Nors tai kas sudėta po stogu galų gale nesimatys, bet būtent nuo to priklausys tolimesnė darbų kokybė, ilgaamžiškumas. Pasitaiko atvejų, kad sumontuojama stogo danga, o jau po kelių mėnesių pradeda pro tarpus vėgti vanduo. Dažnai taip nutinka dėl prasto pakloto ir ypač po žiemos. Žiemą ant stogo susidarius storam, sunkiam sniego sluoksniui jis pradeda deformuotis, atsiranda plyšiai, danga išsiklaipo. Blogiausia, kad situacijos pataisyti apskritai nebebūna įmanoma. Reikalingas tiesiog stogo dangos nuėmimas ir keitimas nauja stogo danga. Tam retai kas ryžtasi. Tad danga būnam nauja, bet kreiva ir nepraktiška. Dar viena stogo dangos montavimo problema – tada kai pro plyšius ant stogo pripustoma sniego. Lietaus vanduo gražiai nubėga žemyn, tačiau atėjus žiemai prasideda problemos. Pro plyšius ant stogo pripustoma sniego. Taip nutinka dėl to, kad pustoma įvairiomis kryptimis ir sniegas tiesiog didele vėjo jėga „pakišamas“ tarp čerpių ar kitų stogo dangos lakštų.

Vėjalantės ir stogai

Tam naudojamos vėjalentės, kraigai ir kiti stogo skardos lankstiniai. Stogo kraštai tiesiog sutvarkomi naudojant skardos lankstiniui. Skardos lankstiniais sutvarkomos ertmės, pro kurias gali patekti sniegas, pro kurias gali pūsti vėjas. Tad stogo dengimas vistiek, galų gale baigiasi skardininko darbais. Skardininkas turi sutvarkyti, užisoliuoti visus stogo kampus, kad nepatektų vėjas, drėgmė, sniegas. Tad atidžiai rinkitės stogdengius ir pasirūpinkite, kad vienas stogdengys ar jo brigada atliktų visus darbus. Jei vienur pirksite medžiagas, kiti dengs stogą, o treti atliks skardinimo darbus tai galų gale neliks kaltų. Nes nutikus nelaimei vieni kaltins kitus. Skardininkas kaltins stogdengius, stogdengys – skardininką arba prastos kokybės stogo dangą, o stogo dangos pardavėjas – prastą dangos montavimą.