Home

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną, tėvą, bet ir pats pasisuka į suaugusiuosius ir jiems šypsosi, kai jie kalbasi tarpusavyje. Nuo to laiko jo ryšiai su aplinkiniais gerokai išsiplečia. Dabar jis gali ne tik pamatyti tai, kas savaime pasitaikė, bet ir pats ieško akimis besišnekučiuojančių žmonių, garsą skleidžiančių daiktų.

Kai 2-3 mėnesių vaikas ramus per nemiegojimo laiką, jis klausosi garsų ir įvairiai į tai reaguoja: šaižūs, stiprūs garsai paprastai ji gąsdina. jis krūpteli arba net ima verkti; melodingų muzikos instrumentų garsų, žmogaus balso jis klausosi įdėmiai, tai jam patinka. Patartina dažniau švelniai vaiką šnekinti. Ramų mažąjį malonus balsas džiugina, o verkiantį ramina.

Pasitelkus ranką. Dabar tvirtai galima teigti, kad vaikas ne šiaip sau ką nors mato ir girdi, bet kad jis stengiasi ištysti ir išgirsti, kad regėjimo ir klausymo įspūdžiai jam malonūs. Jo žvilgsnis neabejingas žvilgantiems, spalvingiems, judantiems daiktams; jo klausą glosto muzikos, žmogaus kalbos garsai. Bet kaip būtent mažasis mato, kaip jis suvokia patirtus įspūdžius?

Su trijų mėnesių vaikais buvo eksperimentuojama, ir tai leido padaryti tokią išvadą: šio amžiaus kūdikis gerai skiria geometrinių figūrų (ir plokščių, ir tūrinių) spalvas, formą. Be to, ne visos spalvos mažiesiems vienodai patinka: paprastai jie labiau mėgsta ryškias ir šviesias (,,paprastai“ nereiškia visada”, kai kurių kūdikių ,,skonis individualus”).

Labai įdomu tai, kad trijų mėnesių vaikai labai greitai pastebi naują daiktą: jeigu šalia dažnai vaiko matomų daiktų padėsime naują, skirtingos spalvos arba formos, vaikas, tai pastebėjęs. visą dėmesį skiria naujam objektui, ilgai į jį žiūri. Kaip tik todėl kartkartėmis jūs keisite mažojo žaislus.- jo nebedominančius paslėpsite; po kurio laiko jie vėl jam pasidarys nauji.

Regimąjį kūdikio pasaulį sudaro vienas kitą keičiantys įdomūs ir nelabai įdomus įspūdžiai. Ar jis daiktus suvokia taip kaip ir mes? Ne: Parodykite jam gerai pažįstamą žaisliuką neiprastu rakursu. Jis ji palaikys nauju. Mama jėjo nauja suknele – mažasis pravirksta – nepažino jos.

Kudikis pagauna” tik bendrą daikto formą, jo spalvą – bet tai tik atskiri daikto teikiami įspūdžiai, daikto, neišskirto iš bendro fono (juos galima taip apibūdinti: ,,ryškus daiktas”, ,,dėmė”). Jis dar nepajėgia žiūrėdamas nustatyti objekto vietos erdvėje. Net šešių mėnesių mažasis vienodai atkakliai siekia ir barškučio, esančio per ištiestą ranką ji galima ir pasiekti), ir to, kuris per metrą nuo jo (ir pasiekti neįmanoma).

Ligi 3-4 mėnesių regėjimas susidoroja su savo uždaviniais, nors pa-saulį tapo gana blankiais tonais. Jau gana to, kad jis skatina veikti pritraukti prie savęs daiktą arba pačiam prie jo prisislinkti. Bet štai tų judesių ir veiksmų ima kauptis ir pasirodo, kad viso to reguliuoti regėjimas nepajėgia. Kad vaikas galėtų prie daikto prišliaužti, ji sučiupti, nutempti iš vienos vietos į kitą, uždengti dėžutę dangteliu arba ant strypelio užmauti žiedą, akis turi daug sumesti kryptį, atstumą, daiktų formą. dydį, svori, medžiagos elastingumą…

Savarankiškai viso šito akis nepadarys. Šito ji mokosi pasitelkusi ranką, sekdama išorinius įvykius.
Dar sykį pažiūrėkime, kaip tobulėja čiupimas. Iš pradžių ranka veikia tarytum nepriklausomai nuo regėjimo – jis tik praneša: žaisliuko esama, bet kur jis, kuriame šone, kokiu atstumu, būna neaišku nei akiai, nei. žinoma, rankai. Todėl ranka turi ,gaudyti“ žaislą erdvėje (ir tai dažniausiai nesiseka). Bet pamažu akis, sekdama rankos judesius, ima pastebėti ją artėjant prie tikslo ir vėl tolstant atsiranda proga judesius koreguoti…

Kai antrą pusmetį nuosekliai, be grįžtamųjų judesių artėjama prie daikto, tai reiškia. kad akis, sekdama ranką, pagaliau išmoko susivokti. kur daikto esama. Tik visai baigiantis pirmiesiems metams, mažasis išmoks jis atsičiupti aklai“: štai jis žiūri į žaislą, tačiau kažkas jį išblaškė grįžta, bet vis dėlto taikliai paima žaisliuką, vadinasi, akis nustatė tikrą jo vietą erdvėje ir spėjo perduoti atitinkamas koordinates.

O štai kaip ranka moko akį suvokti formą ir dydį. Priklausomai nuo to, ar mažasis ima kubelį ar kamuoliuką, jo pirštams tenka elgtis kitaip: šitaip pats išsiskesti ant kamuoliuko ir išsiskirstyti ant kubelio šonų daiktas moko ranką atsižvelgti į jo savybes. 10-11-tą mėnesį po tokio ,,mokymosi” vaikas, žvilgtelėjęs į daiktą, kurį ketina paimti, iš anksto tinkamai parengia pirštus.

Mokantis veiksmų. Žodis manipuliacija” kasdieninėje kalboje turi neigiamą atspalvį. Bet psichologai manipuliacijomis vadina dabar šį atspalvį reikia užmiršti – veiksmus, kuriuos vaikas atlieka su daiktais.

Pirmosios manipuliacijos, kurias vaikas pradeda, kai ima nulaikyti daiktą rankose, labai paprastos. Štai mažasis pačiupo barškutį, truputį palaikė, paleido, paskui vėl pačiupo. Jei jis mato du žaisliukus, gali pačiupti vieną, jį paleisti, pačiupti kitą kūdikis.

Su visais žaisliukais nesvarbu, kokios jų ypatybės pradžių žaidžia maždaug taip pat: paima žaisliuką, ji apžiūri, perima į kitą ranką, pačiulpia, pamojuoja juo, pastuksena į lovelę arba į kitą žaisliuką jis

Pamažu išryškėja labai svarbus kūdikio manipuliacijų bruožas pradeda pastebėti savo veiksmo rezultatą. Žaisliukas priartėja ir nutolsta barskulis barška, guminé lélyté cypia. Galima pamėginti tai pakartoti! Sitaip kryptingai imama siekti veiksmo rezultato, o mažojo tiriamosios veiklos prasme dabar tokia: ką su šituo galima daryti?”, kas tai?”

Nuo to momento, kai mažasis susidomi veiksmo rezultatu, naujos daiktų savybes atskleidžiamos vis intensyviau. Sviedinukas ritasi, o pastumtas kubelis vos vos tepaslenka. Cypianti krokodiliuką galima sugniaužti, o medinis žmogeliukas kietas. Barškučiai barška, o plastmasinė antis tyli

Kai mažasis pradeda manipuliuoti su dviem daiktais, rezultato siekimas ypač išryškėja. Kartu jis sužino savybes, susijusias su daiktų tarpusavio santykiais. Mažasis atkakliai stengiasi suliesti du žaisliukus, uždėti vieną ant kito, įkišti vieną daiktą į kitą. Čia jis sužino kai kurias naujas idomias ypatybes pasirodo, vienas daiktas gali būti įdėtas į kitą, uždétas ant kito, būti viršum kito, po kitu, už kito… (Neužmirškime, kad visas tas ypatybes kūdikis žino” tik tuo momentu, kai veikia.- nutrūksta veiksmas, dingsta ir žinojimas”.)

Maždaug 9 mėnesių amžiaus kūdikis gali panaudoti kai kuriuos daiktus, taip pat atskirti kai kurias daiktų savybes. Jis nutraukia nuo kojos kojinaite nuo galvos kepuraitę; ridinėja rutuliukus, sviedinukus; įkiša pirščiuką į angą ir ištraukia; sudeda žaisliukus į dėžę, o paskui vėl juos iškrausto; méto žiedelius ir žiūri, kaip jie suksis; méto ant žemės žaisliukus ir klauso, koks pasklinda garsas. Jeigu rezultato nesulaukiama iš karto, kūdikis atkakliai siekia savo.

Sitaip pamažu vaikas atranda, kad yra daiktų pasaulis, kad tie daiktai išsidėstę erdvėje, kad jiems būdingos tam tikros pastovios savybės kiekvienam daiktui kitos 6-7 mėnesių kūdikis apie daiktų egzistavimą erdvėje dar nieko nenutuokė, jis tenkinosi besimainančiais įspūdžiais. Iš vaiko regėjimo lauko dinges daiktas liaudavosi jam egzistuoti.

Bet vėliau, sulaukę 9-10 mėnesių amžiaus vaikai ima ieškoti iš jų akiračio dingusių daiktų, suprasti, kad jie nesiliové egzistuoti, o tiesiog atsidūrė kitoje vietoje. Si supratimą plėtoja įvairūs žaidimai, sakysim, slėpynės užsidengia rankomis veidą, pasislepia už durų, už tėvo nugaros, o paskui motina staiga pasirodo kūdikiui; netrukus ir jis pats ima slėptis – užsitraukia ant galvos vystyklą ir smagiai žvilgčioja iš po jo. Vėliau galima pradėti slėpti žaisliukus vaiko akivaizdoje! – čia aukštai ant lentynėlės, čia ant žemo suolelio, čia tarp kitų žaislų; jų ieškos mažasis kartu su jumis.

Gulėdamas ant pilvo, vaikas kitaip viską regi

Gulėdamas ant pilvo, vaikas kitaip viską regi; sekdamas įdomų daiktą, jis pasisuka į reikiamą pusę, stengiasi iškelti galvą aukščiau. Kartais pasitaiko ne tik trijų mėnesių, bet ir septynių mėnesių vaikų. ant pilvo gulinčių bejėgiškai, nuleista galva, nemokančių nei jos iškelti, nei išlaikyti. Tėvai jų laiku nepradėjo guldyti ant pilvo, nesuteikė galimybių patreniruoti šių judesių.

Apie trečią mėnesį ir vertikaliai laikomas kūdikis gali išmokti laikyti galvą. Jis šypsosi suaugusiajam, laikančiam ji ant rankų, žiūri į aplinkinius, laisvai sukioja galvą į visas puses. Ar dar reikia pridurti, kad tuomet jis ne tik tobulina savo judesius, bet ir patiria begalę naujų įspūdžių. Aišku, to jis išmoks, jei mokysite.

Sistemingai ant pilvo guldomas vaikas (vėliau ant pilvo versis ir pats) apie penktą mėnesį galės ilgai taip gulėti, remdamasis ištiestų rankų delnais ir gerokai išlenkęs nugarą. Gulėdamas ant pilvo. jis stebi aplinką: ima žaisliukus, žaidžia; norėdamas paimti šone gulintį žaislą, šiek tiek paslenka, perkeldamas rankas ir sukdamas liemenį, išlinksta, remdamasis tik viena ranka… Apie šeštą mėnesį kai kurie vaikai átsistoja keturpėsti.

Apie penktą mėnesį vaikai paprastai patys pajėgia apsiversti ant pilvo. Bet jeigu tas laikas praėjo (ir jeigu matote, kad kūdikiui ant pilvo gulėti patogu jis ima žaisliukus), tai padėkite jam išmokti šio judesio. Palengva patraukite už rankutės, kad jis padarytų atitinkamą judesį: palenktų galvutę prie krūtinės ir atmestų koją i šoną, stengdamasis apsiversti ant pilvo. Kai jis beveik alsidurs norimoje padėtyje, iš lėto apverskite ant nugaros. Pakartokite šį pratimą kelis kartus pirma į vieną, paskui į kitą pusę,

Nuo pilvo ant nugaros kūdikis ima verstis kiek vėliau. Iš pradžių jis versis staigiai, greitai, bet apie šeštą mėnesį jau versis grakščiau. noredamas pasiekti žaisliuką, sekdamas žvilgsniu suaugusįjį. Visi šie judesiai vaikui labai naudingi, palaiko jo smagią nuotaiką ir parengia svarbiam įvykiui – jis greit pradės šliaužioti.

Šliaužiojimas. Dauguma vaikų pajunta norą šliaužioti tada, kai, gulėdami ant pilvo arba stovėdami keturpėsti, stengiasi pasiekti priešais gu-lintį žaislą. Atkreipkite į tai dėmesį ir stenkitės pakišti tuo momentu pati įdomiausią žaislą. Iš pradžių žaisliuką reikia dėti tokiu atstumu, kad vaikas beveik liestų ji pirštų galiukais; bet jeigu jis jau po truputį šliaužioja, tai žaisliuką galima pastumti toliau.
Skatindami kūdikį šliaužioti, pajudinkite žaisliuką, pabarškinkite jį. Jeigu ir labai stengdamasis vaikas žaisliuko nepasiekia, neprišliaužia prie jo, pagelbėkite jam – atremkite savo delnus į jo padelius, kad jis atsispirtų. Kai mažasis truputį pašliauš, žaisliuką patraukite. Pakartokite tai keletą kartų, o tada leiskite jam pasiimti žaisliuką ir prisižaisti į valias.

Žinokite, kad šliaužioti vaikai pradeda įvairiai. Tie, kurie apie septintą mėnesį išmoko atsistoti keturpèsti, iš karto ims šliaužti, remdamiesi delnais ir keliais. O tie, kurie keturpėsti dar neatsistoja, kol kas šliaužioja pilvu, pakilę” ima šliaužioti vėliau. Pamažu visi vaikai gerai išmoksta šito ir dažnai tuo naudojasi: šliaužia prie juos dominančių žaislų ir daiktų, nusirito žaislas – šliaužia prie jo, šliaužia prie daiktų, į kuriuos atsirėmę galėtų mėginti atsistoti; šliaužioja pagaliau savo malonumui. Sedam, gulam, stojam ir stovim. Laiku pradėjęs šliaužioti vaikas lengvai ir greitai išmoks sėsti, gulti, taip pat atsistoti, stovėti ir vėl tūpti. laikydamasis rankomis už atramos.

Visų šių judesių mažasis išmoksta, savarankiškai žaisdamas (jeigu, žinoma, jūs pasirūpinsite tinkamomis tokio žaidimo sąlygomis). Žaisdamas su žaisliukais, stebėdamas aplinkinius, kūdikis pusiau pritupia, remdamasis čia viena, čia kita ranka; tupia ir vėl sėda, ir šitaip pamažu išmoksta šių judesių. Iš pradžių jis pasėdi visai neilgai, vos kelias akimirkas, bet netrukus ima sėdėti gana tvirtai. Apie 7-8 mėnesį anksčiau išmokęs šliaužioti vaikas pats atsisėda, tvirtai sėdi. Tuo pačiu metu jis paprastai pradeda stotis, stovėti ir vėl sėstis, laikydamasis rankomis atramos, o devintą mėnesį atramos jam tereikės vis rečiau ir rečiau.

To paties amžiaus, 8-9 mėnesių, kūdikis mokosi ir kai kurių judesių: klaupiasi, tupi (neilgai) remdamasis rankomis. Naujos pozos ir ypač staigūs judesiai mažajam labai patinka – jis džiaugiasi, garsiai juokiasi. Ir atvirkščiai, kai norite sėdintį vaiką paguldyti arba stovintį pasodinti, o juo labiau kai jis guldomas į lovelę po šliaužiojimo grindimis, gali ir pravirkti.

Kai kurie tėvai nekantrauja ir būtinai nori pasodinti” kūdikį anksčiau negu rašėme, dar neišmokusį šliaužioti. Reikia pasakyti, kad vaikas ir pats dažnai skatina juos taip elgtis griebia už pirštų ir, naudodamasis parama, smagus sédasi, dar nesulaukęs 6 mėnesių. Ir vis dėlto šito daryti nedera. Sėdėti vaikas turi tik tada, kai gali atsisėsti savarankiškai ir savarankiškai vėl atsigulti.

Šito jis išmoksta aštuntą mėnesį. Bet jeigu jūs ligi pusės metų išmokėte mažąjį sėdėti, o savo kūno padėties pakeisti jis nepajėgia, vadinasi, per visą nemiegojimo laiką gali susidaryti stuburui kenksmingas krūvis, stuburas gali iškrypti. Neleistina dar nemokantį sėdėti vaiką sodinti atremtą i pagalves, krėslą, lovos kampą.

Įvairūs judesiai vaikui labai naudingi. Sudarykite judėjimui tinkamas salygas: padėkite ant grindų lagaminą, kad vaikas galėtų ant jo užlipti: didelę žemą dėžę – mažasis į ją įlips ir vėl išlips; šalia sofos pastatykite vaikišką kėdutę, kad vaikas galėtų nuo jos užsiropšti ant sofos. Žino reikės žiūrėti, kad vaikas nenupultų. neužsima rūpesčių padaugės gautų.

Bet jeigu įvairiausiems judesiams bus pakankamai vietos, mažasis labai greit išmoks nušliaužti toli, atsistoti, stovėti ir vėl nusileisti žemén, o remtis jam bereikės vis rečiau ir rečiau. Daugelis vaikų stovėti pradeda niekur nesiremdami, kai reikia ką nors veikti su žaislu abiem rankomis. Iš pradžių taip pastovi vos kelias akimirkas, bet patiria didžiulį malonuma ir štai jie vėl paleidžia lovelės kraštą arba kėdę ir pamažu ipranta ilgai stovėti nesilaikydami.

O jeigu vaikui greitai metai ir jis šito nemoka (ir jūs esate tikri, kad jis stiprus, vikriai šliaužioja ir kad stovi vos vos tesilaikydamas ko nors), padėkite jam to išmokti. Kelias sekundes tegu pastovi nesilaikydamas, tik saugokite, kad neparvirstų.

O štai atsistoti ir vėl atsisėsti už nieko nesilaikant kūdikiui sunkiau. ir šito jis išmoksta vėliau, į metų pabaigą. Bet kartais galima išvysti dar tvirtai nemokantį stovėti mažiuką, kuris mėgina nesilaikydamas atsistoti: pirmiausia atsistoja keturpėsčias, paskui iš lėto išsitiesia, pastovi akimirką, veikiai netenka pusiausvyros ir susvyravęs nusileidžia ant grindų. Vėl atsistoja, nusileidžia, atsistoja kelis kartus iš eilės…

I metų pabaigą vaikas vis dažniau kviečiasi į pagalbą suaugusįjį

I metų pabaigą vaikas vis dažniau kviečiasi į pagalbą suaugusįjį o juk dar visai neseniai jam užtekdavo atidžiai stebėti jį, dirbantį savo įprastą darbą. Tasai kvietimas reiškia, kad vien tik emocinio bendravimo mažajam nepakanka, kad vis svarbesnė darosi bendra suaugusiojo ir vaiko veikla. Šios bendros veiklos vaidmenys. žinoma, nevienodi suaugęs žmogus vadovauja kūdikio veiksmams, o šis siekia jo paramos.

Čia svarbu pabrėžti, kad suaugęs žmogus gali daug ko mokyti mažiuką, nes antrą pusmetį gerokai išsiplėtoja kūdikio gebėjimas mėgdžioti. 7-10 mėnesių vaikas atidžiai stebi artimųjų judesius ir po kurio laiko stengiasi juos pakartoti. Kartais tuos judesius reikia rodyti kelissyk. Vaiko elgesio imituojamasis pobūdis labai akivaizdus – štai dukra pamatė, kaip motina mazgotėle šluosto stalo klijuotę: dabar, vos pasitaikius progai. ji šluosto klijuotę bet kokia audeklo skiaute.

Bet suaugęs ne tik stengiasi patenkinti besiplėtojantį mažojo bendravimo poreikį. ne tik moko jį veikti su daiktais. Atsiranda svarbi vaiko poelgio vertinimo problema. Mes patenkinti mažuoju šypsomės jam glostome galvutę. Kuo nors jis mus nuliūdino suraukiame antakius arba net grasome pirštu. Pamažu vaikas susitaiko su šiuo jo elgesio vadovavimo būdu ir ima jo paisyti. Visa tai padeda ugdyti norimus mažojo ipročius, slopinti negeistinujų plėtotę,-apskritai mokyti ji elgtis tinkamai.

Augindami vaiką pirmaisiais metais, kol jis dar nešneka, imsite anksčiau ar vėliau jausti, kad nepakanka jūsų disponuojamų (tikriau sakant. kudikio disponuojamu) bendravimo priemonių. Jos negali patenkinti nuolat didėjančių vaiko poreikių aktyviai bendrauti su suaugusiaisiais. Sis prieštaravimas išsispręs, kai kūdikis išmoks suprasti jūsų kalbą, o vėliau ir pats ims kalbėti.

Kalbėjimo pradžia. Į pirmųjų metų pabaigą vaikas pradės tarti pirmuosius prasmingus žodžius. Kaip nudžiugs motina, išgirdusi paprastą jai sakomą žodį „mama“! Bet kol mažasis įstengia šį žodį ištarti, ir ištarti ne atsitiktinai. jis turi daug padaryti – ir jūsų padedamas. Jau pirmąjį pusmetį, kai suaugusiojo bendravimas su vaiku esti beveik absoliučiai jausminis. klostosi būsimosios kalbos, būsimojo bendravimo sąmoningai tariamais ir suvokiamais žodžiais pagrindai.

Rašydami apie mažojo priežiūros organizavimą, neatsitiktinai kelissyk priminėme, kad vystomą, maitinamą, maudomą, migdomą ji reikia šnekinti. Žinoma, tai svarbu, nes šnekinimas jūsų bendravimui su kūdikiu suteikia džiugų ir švelnų emocinį toną; šį toną jis jaučia ir į ji atsiliepia. Bet ne tik todėl – dar nemokėdamas tarti garsų, nesuprasdamas, aišku, nieko, ką jūs šnekate, vaikas klausosi jūsų kalbos, pradeda suprasti. kad kreipiamasi į jį, ir jam kyla noras atsakyti. Todėl visiškai neteisūs tie tėvai, kurie ankstyvam kūdikio šnekinimui neteikia reikšmės, netiki, kad jis gali juos suprasti.

,.Mėgdžiojimo pamokos”. Jau 2-3 mėnesių mažiukas, būdamas ramus. ima ,.šnekėti” (ligi šiolei jis tik rėkdavo, kai kuo nors būdavo nepatenkintas). Kol kas tai tik neaiškus vogravimas, kuriame galima skirti neaiškius garsus dažniausiai paskirus ir gerklinius aa, ga, gi, kchy. Vėliau, maždaug nuo ketvirto mėnesio, jie tariami labiau tęsiamai: a-a, o-o, a-ga, a-gi, a-bu. Tai reiškia, kad prasidėjo vadinamoji kūdikio vogravimo stadija.

Po kurio laiko pastebėsite, kad vaikas jau moka tai, kas vaizdžiai vadinama čiauškėjimu: pradeda kelissyk kartodamas tarti atskirus garsų junginius: te-te-te, ma-ma-ma, ga-ga-ga, ka-ka-ka…
Paskatinkite jį, pasistenkite plėtoti šį mažojo tarties mokėjimą. Jūs dar negalite jo išmokyti mėgdžioti suaugusiųjų kalbos garsų, bet galite jį išmokyti kartoti paskui jus tai, ką gali ištarti jis pats (todėl svarbu ir jums mokytis klausytis kūdikio čiauškėjimo!). ,,Ba-ba-ba”,- čiauška mažasis.

Suaugęs pritaria – kartoja tuos skiemenis. Po trumpos pertraukos jis girdi juos vėl iš vaiko lūpų. Toks abipusis kartojimas tobulina mėg džiojimo mokėjimus, kalbinę klausą, garsų tarimą. Tinkamiausias laikas tokiam žaidimui – maždaug valanda po kūdikio nubudimo. Būtina sąlyga – žvali jo nuotaika. Labai svarbu štai kas: kai tariate garsą, norėdami, kad kūdikis jį pamėgdžiotų, jūsų veidas kūdikiui turi būti aiškiai matomas. Juk jis ne tik jūsų klausosi, bet ir žiūri į jūsų burną, stebi lūpų judesius.

Pradėkite nuo paprasčiausių garsų. Pirmiausia vaikas paskui suaugusįjį taria atskirus garsus: a-a-a, u-u-u. Šiuos (ir kitus) garsus reikia kaitalioti. kad kūdikis mokytųsi ,,pritaikyti” kalbos organus. Paskui ateina eilė mėgdžioti atskirus skiemenis, kartoti skiemenis, jų kombinacijas. Per mėgdžiojimo pamokas” daug nekalbėkite (,,Audriuk, pasakyk a-a-a…”). Nereikalingi žodžiai užtemdo patį garsą, kuris turėtų būti kūdikio pakartotas.

Įsidėmėkite, kad iš pradžių mažajam bus sunku kartoti jūsų ištartus garsus ar skiemenis – net ir tuos, kuriuos jis pats ištaria lengvai ir taisyklingai. Bet apie 10 mėnesį kūdikis išmoks tobuliau mėgdžioti ir kartos paskui jus tokius garsų junginius, kurių jis anksčiau čiauškėdamas netarė. Šis sugebėjimas sudarys pagrindą sąmoningai mėgdžioti ištisus žodžius ir posakius, kuriuos vaikas vėliau perims iš suaugusiųjų kalbos.

Ar gali čiauškesys savaime virsti kalba? Ne. Vaikas pats nesudaro žodžių iš savo čiauškesio skiemenų: ma, ba, te, de; vaikas pats nesudaro žodžių, kurie įvardytų artimuosius (mama, tete, baba, dede). Tik suaugusieji sudaro žodžius iš vaiko tariamų garsų junginių ir moko jį tarti juos, vadinti jais mamą, tėtę, močiutę.

,,Natūralių“ žodžių, kuriuos kūdikis imtų tarti nepriklausomai nuo to, ar jis to mokomas, ar ne, nesama. Tai nereiškia, kad mažasis neprisideda prie savo pirmųjų žodžių kūrimo. Jis teikia mums, suaugusiesiems, ,,žaliavos“. Vaikas taria daug garsų, jis taria ir tuos garsus, kurie panašūs į jo aplinkinių žmonių vartojamos kalbos garsus, ši kalba bus jo gimtoji kalba. Taria jis ir nelabai panašius garsus, ir visai nepanašius.

Suaugusieji, kurdami pirmuosius kūdikio žodžius, iš jo čiauškesio ima tik tai, kas ieina į jų kalbos garsinę sudėtį. (Ir dažniausiai jie taip elgiasi visiškai nesąmoningai tiesiog negirdi visos mažojo čiauškesio garsų įvairybės ir originalumo.) Jų kalbinė klausa, jau visiškai susiklosčiusi, susiformavusi pagal gimtosios kalbos garsų normas, pritaiko, priderina šiuos garsus prie savo, suaugusiųjų, gimtosios kalbos garsų. Mokydami kūdikį kalbėti, tarytum grąžiname jam jo vogravimo ir čiauškesio garsus ir garsų junginius, bet jau antrąjį jų leidimą perdirbtą, papildytą ir… sutrumpintą. Kai mažasis klausosi suaugusiojo ir jį mėgdžioja, jis ne šiaip sau atkuria savo pradinį čiauškesį, o pamažu mokosi taisyklingai tarti garsus, garsų junginius ir žodžius.

Supratimas. Taigi rutuliojasi vaiko kalbinė klausa, tobulėja artikuliacija, kalbos garsų tartis. Bet tai tik pusė darbo. Norint bendrauti kalba, reikia kalbą suprasti. Ir kaip tik šiuo požiūriu kūdikis per antrąjį amžiaus pusmetį pasiekia daug.

Plėtojantis vaiko galimybėms – formuojantis objektų suvokimui, judesiams, veiksmams, didėja ir elgesio valdymo reikalavimai. Žinoma, kai ką galima kūdikiui perteikti balso intonacija, mimika, gestais: pakviesti ji, paprašyti atsistoti, sudrausti. Bet tai nėra ,,kai kas“: tiksliai neapibrėžus objektų, veiksmų, įvairių daiktų savybių ir ypatybių, toliau žengti neįmanoma. Pasidaro būtina perteikti vaikui žodžių prasmę.

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus

Nuo veiksmo – prie minties. Ši trumpa formulė vaizdingai nusako vieną iš svarbiausių vaiko psichikos raidos dėsningumų. Kokie nepanašūs iš pirmo žvilgsnio veiksmas ir mintis! Veiksmą bemaž visada lengva pamatyti, aprašyti, vienaip ar kitaip užfiksuoti – antai šiuolaikinėmis fotografavimo priemonėmis galima sugauti smulkiausias kiekvieno veiksmo su visokiais darbo įrankiais detales ir, sakysim, išaiškinti, kuris vinies kalimo plaktuku būdas geriausias. Arba išskaidyti rekordininko šuolį atskiromis fazėmis, kad galėtų pasimokyti kiti.

Bet pamėginkite pavaizduoti psichinius veiksmus! Psichologai prisipažįsta: ,.Būdami žaibiški, savavališki ir neapčiuopiami, tiesiogiai stebint jie iš tikrųjų atrodo kažkas nuostabaus ir nelabai suprantama”. Ir vis dėlto tą neapčiuopiamybę reikia apčiuopti.

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus, įvaldo juos suaugusiųjų padedamas. Pirmiausia krinta į akis, kad jis įvaldo įvairius išorinius veiksmus: štai jis gali paimti žaisliuką ranka, štai išmoko gerti iš puodelio, valgyti šaukštu, moka šlupstytis rankšluosčiu, apsimauna kojines, piešia, stato namą iš kubelių… Visų šių labai įvairių praktinių veiksmų, kurių išmokstama kaskart daugiau ir vis sudėtingesnių, padarinys tam tikras išorinis rezultatas.

Tačiau kartu plėtojasi ir vidiniai, psichiniai veiksmai suvokimas ir mąstymas, vaizduotė ir atmintis. Jų padedamas, vaikas apžiūrinėja daiktus, suvokia jų savybes, išsiaiškina, kad daiktai siejasi tarpusavyje (ir kaip siejasi), sukuria piešinio arba išmoningo statinio idėją, įsimena paveikslėlius. Šie psichiniai veiksmai nesukuria regimo išorinio rezultato. Jų užduotis kita jie padeda vaikui susipažinti su sąlygomis, kuriomis reikia praktiškai veikti, įvertinti jų pasikeitimą (žinomos? nežinomos?), prisitaikyti prie šių sąlygų, numatyti galimą rezultatą. Kitaip sakant, jie padeda vaikui orientuotis aplinkoje ir todėl vadinasi orientuojamaisiais veiksmais.

Štai paprastas pavyzdys: mažasis nori įveikti griovelį. Prieš šokdamas per ji, jis taikosí”. Žiūri, ar griovelis platus (ar esu šokęs per tokius? ar istengsiu peršokti šį? ar stipriai reikia atsispirti?); nusprendęs, kad užduotis įveikiama, atsistoja reikiama poza, ijungia” tam tikras raumenų grupes, tinkamai jas įtempia. Tai vis šuolio parengiamoji, orientuojamoji fazė; paskui bus praktinis, darbo veiksmas pats šuolis.

Dabar atkreipsime dėmesį ¡ labai svarbų dalyką: orientuojamoji fazė pastebima tik tada, kai orientuojamasis veiksmas tik pradeda formuotis. O vėliau ši fazė taip sutrumpėja, kad susidaro įspūdis, jog jokios orientuojamosios fazės nėra.

Dvejų metų mažiukas, stovėdamas ant žemutinės laiptų pakopos, ilgai tupinėja, žvilgčioja žemyn, įkalbinėja” save (,,Jau kad šoksiu!”), bet, taip ir nesiryžęs šokti, atsigręžia nugara ir lėtai nušliaužia ant žemės. O štai bėgančiam penkiamečiui pasitaikė balelé. Jis peršoka ją nesvarstydamas. Iš šono žiūrint atrodo, kad jokio orientavimosi né nebuvo, taip žaibiškai viskas įvyko. Tačiau buvo tik išoriniai, matomi orientuojamieji veiksmai perėjo į vidų”. Jeigu tam pačiam penkiamečiui mažajam pasitaikys kelyje ne iprasta maža balelė, o platokas upeliūkštis, vėl akivaizdžiai išvysite detalų orientavimąsi situacijoje: ir užduoties sudėtingumo įvertinimą, ir jos bei savų išgalių lyginimą, ir kruopštų rengimąsi šuoliui.

Visada, kai vaikas pradeda perprasti orientuojamąjį veiksmą, suvokiame tai ne kaip grynai vidinį, psichinį, protinį veiksmą, o kaip išorinę jo formą: rezultatas orientavimasis pasiekiamas darant ,,bandymų” judesius, lyginant daiktus, sukeičiant juos vietomis.

Dvejų metų vaikui duosime lentą su dviem išpjovom – kvadratine ir apskrita. Paduosime dvi figüras – vėl kvadratinę ir apskritą – ir parodysime, kaip jos įsistato į lentos kiaurymes. Ar sugebės vaikas taisyklingai pakartoti mūsų veiksmus? Ne. Jis ima bet kurią po ranka pasitaikiusią figūrą ir bando įsprausti ją į artimiausią kiaurymę. Pusė bandymų (pagal tikimybių teorija) jam, aišku, nepavyks. Tik praktiškai įsitikinęs, kad figūra nelenda į išpjovą, jis ją spraudžia į kitą.

Kaip su tokia užduotimi susidoroja trejų metų vaikas? Jis pirmiausia apžiūri figūras ir išpjovas, o tada iš karto įstato reikiamą figūrą į reikiamą išpjovą. Šią užduotį atlikti padeda jau ne išoriniai bandymai, o protas.

Skirkime tam pačiam vaikui kitą, sunkesnę užduotį. Pastatome paprasčiausią svertą ant stiebelio uždedame kartelę. Vienas šio sverto galas arčiau vaiko, kitas toliau, prie tolesnio sverto galo prikabintas paveikslėlis, kurį mažasis norėtų paimti (paprastai ranka jis nepasiekiamas). Ir ką gi? Trimetis elgiasi taip pat, kaip elgėsi dvimetis su išpjaustyta lenta jo bandymui būdingas atsitiktinumas: jis mėgina artimiausią sverto galą prisitraukti dar arčiau ir tik pamatęs, kad tai nieko nepadeda. daro kas reikalinga.

Penkiametis vaikas užduotį su svertu atliks iš karto, be bandymų: nustums artimesnį galą, kad priartėtų tolesnis. Bet ar tai reiškia, kad jis gali atlikti visokius protinius veiksmus? Anaiptol. Pažiūrėkime, kaip vaikas mokosi elementariausių aritmetikos veiksmų. Padedame jam keletą lazdelių. Duodame uždavinį: ,,Prie 2 pridėk 3″. Vaikas pirmiausia paima dvi lazdeles, paskui tris. Tada sudeda suskaičiuotas lazdeles į krūvą ir vėl skaičiuoja… Praeis nemaža laiko, kol šiuos išorinius veiksmus pakeis vidiniai štai tuomet ir galėsime pasakyti, kad susiformavo dar vienas vaiko protinis veiksmas.

Taigi ankstyvosios vaikystės ir ikimokykliniais metais vaikas išmoksta vis naujų ir naujų psichinių veiksmų, kurie padeda jam atlikti vis sudė-tingesnes ir įvairesnes užduotis. Trejų metų vaikas mintyse atlieka užduotį užpildo lentos išpjovas, penkerių metų mintyse nusprendžia, kaip judės vienas sverto galas judant kitam, septynerių – be lazdelių sudės du skaičius.

Dėl ko žmogui reikia vaikystės?

Vaikystė be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne pasirengimas būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepasikartojantis gyvenimas. Ir nuo to, kaip praéjo vaikystė, kas vedė už rankos vaiką vaikystės metais, kas iš aplinkos įėjo į jo protą ir širdį, nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi taps šiandieninis mažasis. S. Suchomlinskis

Žmogaus vaikystės laikotarpis kur kas ilgesnis net už tobuliausių gyvūnų. Ar tai žmogaus pranašumas, ar trūkumas? Ar reikia, kaip dirbtinės vaiko vystymosi akceleracijos teorijos šalininkai, stengtis sutrumpinti vaikystę ir intensyviai treniruojamą mažąjį paversti mokiniu, o mokinį — suaugusiu žmogumi. O gal verta sutikti, kad ilga vaikystė žmogaus privilegija, dėl kurios jis gali pasiekti aukštų raidos pakopų.

Tai, kad gamta neapdovanojo tik gimusio vaiko visomis reikalingomis elgesio formomis ir kad jis turi ju mokytis per visą vaikystę, daro ji pranašesnį palyginti su gyvūnų jaunikliais. Ilga vaikystė žmogaus tobulėjimo sąlyga.

Žemiausieji gyvūnai vaikystės praktiškai neturi. Paveldėtų elgesio programų pakanka. jie iš karto jisitrauktu i gyvenima”, todėl jų individualaus tobulėjimo galimybės visiškai menkos. Juo aukštesnei evoliucijos pakopai gyvūnas priklauso, juo ilgesnė jo vaikystė. Žinduoliams būdingos ne tik instinktyvios, igimtos elgesio formos; čia vis svarbesnis vaidmuo tenka individualiai patirčiai. Sukaupti šią patirtį, perprasti tai, kas nepaveldima, žinoma, reikia laiko (tam ir skirtas specialus gyvenimo laikotarpis), todėl elgesys darosi lankstesnis, o tai padeda geriau prisitaikyti prie kintančių egzistavimo sąlygų.

Tačiau gyvūnai, net ir aukštesnieji, neturi priemonių, kuriomis kauptų ir perduotų kolektyvinę rūšies patirtį. (Kad pamėgdžiojimo vaidmuo ribotas akivaizdu.) Kiekviena karta turi pradėti nuo to, nuo ko pradėjo ankstesnė. Todėl tėra tik vienas gyvūnijos raidos kelias genetinė evoliucija, o ji, kaip žinome, vyksta palyginti lėtai.

Maždaug prieš 40 tūkstančių metų atsirado vadinamasis kromanjonietis. Ir štai per šitą laikotarpį (menkutį net Žemės gyvybės istorijai) žmogus, kuris buvo toks pat bejėgis prieš gamtos jėgas kaip ir kiekviena kita biologinė rūšis, įstengė gerokai iš jų išsivaduoti, maža to – pasiekti, kad šiandien pats gali veikti gamtą jau planetiniu mastu. Kas čia jam padėjo?

Žmogaus smegenys be galo tobulas instrumentas, kurio veikla mūsų dienomis igalina sukurti kosminius laivus, perprasti atominio branduolio paslaptis, sukurti poemas ir simfonijas; o smegenų sandara, palyginti su kromanjoniečio, iš esmės nepasikeitė. Žinoma, niekas nėra tyręs laboratorijoje kromanjoniečio smegenų, nėra lyginęs jų su mūsų amžininko smegenimis, bet smegenų sandara glaudžiai siejasi su kaukolės sandara, o senovės žmonių kaukolių ištirta pakankamai daug.

Ir dabar Žemėje tebesama genčių, kurių gyvenimo būdas pirmykštis jos nežino metalo, pramisti joms padeda akmens kirvis. Ištyrus tokių genčių žmones, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie nepaprastai skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus. Į akis krinta samprotavimų keistumas, nenuoseklumas; čia siejasi tikrovė ir fantastika, nesugebėjimas suprasti tarytum ir paprastų dalykų… Bet visa tai tik šių dienų kultūros trūkumas, o anaiptol ne kokių nors igimtų ypatumų apraiška. Iš tokios atsilikusios genties paimtas vaikas ir išauklėtas šių dienų šeimoje niekuo nesiskirtų nuo bet kurio iš mūsų.

…Prancūzų etnografas Vilaras 1938 m. išvyko su ekspedicija į vieną sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno gvajakilių gentis. Apie šią gentį tebuvo labai mažai žinoma: kad jos gyvenimo būdas primityvus, kad ji nuolat klajoja, ieškodama savo pagrindinio maisto laukinių bičių medaus, kad genties kalba primityvi, kad gentis vengia kontaktų su kitais žmonėmis. Nepasisekė susipažinti su gvajakiliais ir Vilarui – jie skubiai pasitraukdavo, vos tik pajutę artinantis ekspediciją.

Bet vienoje genties paliktoje stovyklavietėje etnografas aptiko dvejų metukų mergytę, matyt, per skubą užmirštą. Vilaras pasiėmė mergytę i Prancūziją ir atidavė ją auklėti savo motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu mergina niekuo nesiskyrė nuo europiečių moterų. Ji kalbėjo trimis kalbomis – prancūzų, ispanų ir portugalų, tapo mokslininke etnografe.

Vadinasi, žmogaus prigimtis, jo smegenų sandara per kelis tūkstantmečius iš esmės nepakito, bet kaip praturtėjo mūsų amžininkų materialinis ir dvasinis gyvenimas, kaip patobulėjo jų psichika palyginti su tolimaisiais protėviais. Ne vienas žmogus gimdamas nepaveldi jokio žmonijos laimėjimo, bet užtat viską jis gali gauti auklėjamas. Tarybinis psichologas Lenino premijos laureatas A. Leontjevas yra pasakęs: ,,Kiekvienas žmogus mokosi būti žmogumi. Kad jis gyventų visuomenėje, nepakanka to, ką suteikia jam gamta gimstančiam. Jis turi perimti dar ir tai, kas buvo pasiekta žmonių visuomenès istorinėje raidoje”

Socialinio paveldėjimo programa be paliovos plečiasi. Kad vaikas išeitų šią didėjančią programą, reikia ilgesnio auklėjimo ir mokymo laikotarpio. Todel žmonių vaikystė – ne tik evoliucijos produktas, bet ir jo augimui reikalingas istorijos rezultatas. ..Fizinė” žmogaus vaikystė laikas apskritai lieka nepakitęs. O ,,socialinės” vaikystės ilgumas pareina nuo žmonių visuomenès brandumo. Sukaupta daugybė faktų apie įvairaus visuomeninio išsivystymo tautų žmonių vaikystę. Ir paaiškėjo, kad juo žemesnis išsivystymo lygis, juo trumpesnė vaikystė, ‘juo anksčiau augantis žmogus pradeda dirbti suaugusiųjų darbus.