Home

Paprastasis šaltekšnis yra daugiametis, iki 4 m aukščio statūs, gausiai šakotas krūmas arba medis. Jo stiebai. Lapai pražanginiai, kotuoti, lygiakraščiai. Žydi gegužės-liepos mėnesiais neryškiais, žalsvai baltais, smulkiais žiedais, susitelkusiais lapų pažastyse. Subrendęs vaisius yra juodas kaulavaisis.

Auga Lietuvos miškuose, ežerų, upių pakrantėse, šlapiose, drėgnose bei pelkėtose vietovėse.

Vaistinei žaliavai žievė lupama pavasarį, kai lengvai atšoka nuo medienos. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba pastogėse. Išdžiūvusios žievės išorinis paviršius yra rusvas, o vidinis oranžinis, žievė – bekvapė, kartaus, sutraukiančio skonio. Gerai laikant, vaistinga žaliava tinka vartoti trejus metus.

Vaistinėje žaliavoje yra iki 8% antraglikozidų: frangulaemodino, frangulino, gliukofrangulino, chrizofano rūgšties, organinių rūgščių (obuolių ir kt.), 10,4% raugų, eterinio aliejaus, alkaloidų, gleivių, dervų, cukraus, pentozanų, karčiųjų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, flavonų ir kt.

Šaltekšnio žievės veikliosios medžiagos laisvina vidurius, todėl vaistinė žaliava turi būti laikyta ne trumpiau kaip 1,5-2 metus arba ją šviežią 1-2 valandas reikia pakaitinti viršum verdančio vandens garų, kad suirtų cheminiai junginiai, kurie labai dirgina virškinimo trakto gleivinę.

Vartojant iš šviežios žievės paruoštus preparatus, gali pradėti pykinti.

Šaltekšnio žievės galeniniai preparatai reguliuoja virškinimo trakto veiklą, ypač esant spazminiam ir atoniniam vidurių užkietėjimui, taip pat sergant hemorojumi. Vaistai pradeda veikti po 8-10 valandų. Jie rekomenduotini žmonėms, kurie dirba sėdėdami, mažai juda.

Šaltekšnio žievės nuovirui paruošti reikia 20 g (dviejų valgomųjų šaukštų) susmulkintos žaliavos. Ji užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama 10 minučių kambario temperatūroje, paskui perkošiama ir, esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, geriama po pusę stiklinės prieš vakarienę.

Paruoštą nuovirą galima laikyti šaltoje vietoje dvi paras.

Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kurie reguliuoja vidurių veiklą ir skatina tulžies išsiskyrimą. Farmacijos pramonė išleidžia sausą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae siccum) tabletėmis. Jas reikėtų gerti po 1-2 tabletes nakčiai. Skystą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae fluidum) reikia gerti po 20-40 lašų prieš valgį pagal reikalą.

Ilgai vartojant šaltekšnio žievės preparatus, organizmas prie jų pripranta, dėl to jie silpniau veikia. Todėl, gydytojui paskyrus, jų dozę galima didinti. Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kuriais reguliuojama virškinimo organų veikla, skatinamas tulžies išskyrimas ir gydomas hemorojus.

Pūslėtasis guveinis yra jūrų augalas. Jo gniužulas – plokščias, tamsiai rudas su oro pūslelėmis. Jo lapo formos plokščioji dalis susideda iš susipynusių bespalvių siūlų, kurie paviršiuje sutankėja ir sudaro daugiasluoksnę žievę.

Apatinė gniužulo dalis susiaurėjusi ir baigiasi trumpu koteliu, kuriuo augalas prisitvirtina prie povandeninių uolienų. Guveinis auga Atlanto vandenyne, Baltijos ir Šiaurės jūrose. Lietuvos pajūryje jį galima rasti po audrų. Surinktas guveinis švariai nuplaunamas gėlu vandeniu, nusausinamas ir džiovinamas plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje.

Išdžiūvusi žaliava yra ruda, silpno kvapo, gleivinga, suroko skonio.

Vaistinėje žaliavoje yra 19% algininės rūgšties, 5% manito, 2% laminarino, 7% fukoidino, fukosterolio, dijodtirozino, gleivių, daug mineralinių druskų (bromo, jodo, natrio, kalcio, kobalto ir kt.), vitaminų (B₁, B2, B₁2, askorbino ir folinės rūgščių).

Iš guveinio paruošti galeniniai preparatai teigiamai veikia medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, skydliaukės funkcijos sutrikimų, mažakraujystės, užkietėjusių vidurių. Guveinio dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais mažinamas kraujospūdis, gydomos medžiagų apykaitos ligos bei padidėjusi skydliaukė.

Trikertė žvaginė yra vienametis arba dvimetis žolinis augalas. Jos stiebas – stačias, šakotas, plikas arba apaugęs plaukeliais. Apatiniai lapai – skroteliniai, kotuoti, suskaldyti į skiautes, viršutiniai bekočiai, smulkesni, mažiau karpyti.

Visi lapai apaugę plaukeliais.

Augalas žydi nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens smulkiais baltais žiedeliais. Jį dažnai parazituoja grybas Albugo candida, todėl kartais trikertė žvaginė būna pilka. Auga daržuose, lengvose dirvose, soduose, sąšlavynuose, laukuose kaip piktžolė.

Vaistinei žaliavai renkama žydinti antžeminė augalo dalis. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiovinta žolė yra tamsiai žalia, silpno kvapo, kartoko skonio. Ją reikia laikyti sausoje vietoje. Tinka vartoti trejus metus.

Trikertės žvaginės žolėje yra glikozidų (hisopino, diosmino, izotiocianino), filochinono, raugų ir mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo druskų), organinių rūgščių (citrinos, obuolių, burso, fumarinės, vyno), acetilcholino, cholino, tiramino, saponinų, alkaloidų, garstyčių aliejaus, vitamino C, B2, karotino.

Žvaginę, kaip vaistinį augalą, žinojo ir vartojo graikai bei romėnai.

Viduramžiais šia vaistažole buvo stabdomas kraujavimas. Iš žolės pagaminti galeniniai preparatai stabdo įvairius kraujavimus, sutraukia gimdos tiesiuosius raumenis ir periferines kraujagysles, švelniai mažina kraujospūdį.

Trikertė žvaginė stabdo kraujavimus iš gimdos, skrandžio, plaučių (sergant tuberkulioze), inkstų, kepenų, susižeidus. Be to, skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją. Ypač teigiamai veikia šviežios augalo sultys (žvaginę reikia pjauti butonizacijos fazėje).

Trikertės žvaginės žolės antpilui paruošti imama 10 g (trys valgomieji šaukštai) žaliavos, užpilama stikline verdančio vandens, pakaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama pro marlę ir geriama po valgio po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.

Vaistinė žaliava derinama su kitomis vaistažolėmis, ypač tinka su dirvinio asiūklio žole.

Užpilui paruošti imama po du valgomuosius šaukštus trikertės žvaginės ir dirvinio asiūklio žaliavų, užpilama trimis stiklinėmis verdančio vandens, ekstrahuojama dvi valandas, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną. Užpilą reikia laikyti šaltoje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.

Medicininėse knygose rašoma, kad antžeminė žvaginės dalis – valgoma (kol augalas nepražydęs). Lapai vartojami kaip prieskonis. Nuplautų ir susmulkintų lapų dedama į sriubas, žuvų patiekalus, sumuštinius ir kt. Augalą sveika valgyti, nes jame yra daug organizmui reikalingų medžiagų.

Azalijos – tai žydinčių krūmų gentis, priklausanti Ericaceae šeimai. Jie kilę iš Rytų Azijos ir Šiaurės Amerikos ir yra populiarūs dekoratyviniai augalai dėl savo ryškių, ryškiaspalvių žiedų. Azalijų žiedai gali būti įvairių spalvų, įskaitant rausvus, raudonus, baltus, violetinius ir oranžinius atspalvius, ir gali būti vienviečiai arba dviviečiai.

Azalijos paprastai turi nedidelius, ovalo formos tamsiai žalios spalvos lapus, kurie gali būti 1-2 cm ilgio.

Krūmai gali būti įvairaus dydžio: kai kurios veislės užauga vos 1-2 pėdų aukščio, o kitos pasiekia 6-8 pėdų aukštį. Azalijos garsėja nuostabiais pavasariniais žiedais, kurie gali tęstis kelias savaites.

Yra daug skirtingų azalijų rūšių, jas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: visžalės ir lapuočiai. Visžalės azalijos populiarios šiltesnio klimato šalyse, o jų lapai išlieka ištisus metus. Lapuotosios azalijos žiemą numeta lapus ir yra tinkamesnės šaltesniam klimatui.

Azalijos mėgsta drėgną, gerai drenuotą dirvožemį ir rūgščią dirvą. Joms taip pat reikia vidutinio saulės šviesos kiekio, o karšto klimato zonose gali būti naudingas ir pavėsis. Azalijoms gali būti naudingas reguliarus genėjimas, kad būtų kontroliuojama jų forma ir dydis bei skatinamas sveikas augimas. Jos taip pat gali būti jautrios kenkėjams ir ligoms, pavyzdžiui, nėriniuotosioms keršakandėms, voratinklinėms erkėms ir miltligei, todėl svarbu stebėti augalą ir gydyti visas problemas, kai tik jos atsiranda.

Apskritai azalijos yra gražūs ir populiarūs krūmai, galintys suteikti spalvų ir įdomumo bet kuriam sodui ar kraštovaizdžiui.

Dėl nuostabių žiedų ir patrauklios lapijos jie yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori savo lauko erdvę papildyti ryškiais, mažai priežiūros reikalaujančiais augalais.

Egzistuoja daugybė skirtingų azalijų veislių, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis ir auginimo reikalavimais. Štai keletas populiarių azalijų veislių:

„Encore Azaleas”: Tai visžalių azalijų, žydinčių pavasarį ir rudenį, grupė. Jos pasižymi pasikartojančiu žydėjimu ir būna įvairių spalvų, įskaitant baltą, rausvą ir raudoną.

Girard azalijos: Tai lapuočių azalijų grupė, garsėjanti nuostabiais pavasariniais žiedais. Jos būna įvairių spalvų, įskaitant rožinę, raudoną, oranžinę ir geltoną.

Kurume azalijos: Tai visžalių azalijų grupė, kilusi iš Japonijos. Jos pasižymi mažais lapais ir kompaktišku augimu, o pavasarį žydi gražiais rožiniais, raudonais arba baltais žiedais.

Satsuki azalijos: Tai visžalių azalijų grupė, kilusi iš Japonijos. Jos pasižymi dideliais, ryškiais žiedais ir būna įvairių spalvų: rožinės, raudonos ir baltos.

Pietinės indinės azalijos: Tai visžalių azalijų grupė, populiari pietinėje JAV dalyje. Jos garsėja dideliais, spalvingais žiedais ir gali būti rožinių, raudonų, violetinių ir baltų atspalvių.

Robin Hill azalijos: Tai Jungtinėse Amerikos Valstijose išvestų hibridinių azalijų grupė. Jos garsėja dideliais, kvapniais žiedais ir būna įvairių spalvų: rožinės, baltos ir geltonos.

Glenn Dale azalijos: Tai Jungtinėse Amerikos Valstijose išvestų hibridinių azalijų grupė. Jos pasižymi dideliais, kvapniais žiedais ir yra įvairių spalvų, įskaitant rožinę, raudoną ir violetinę.

Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės skirtingų azalijų veislių. Renkantis azalijų veislę, svarbu atsižvelgti į tokius veiksnius kaip klimatas, dirvožemio tipas ir saulės spinduliuotė, nes skirtingoms veislėms gali būti keliami skirtingi auginimo reikalavimai.

Graikiškasis riešutmedis priklauso riešutinių (Juglandaceae) šeimai. Tai daugiametis, kilęs iš šiltesnių kraštų medis. Lietuvos TSR savaime neauga, bet pasodinti parkuose, sodybose auga. Šaltomis žiemomis gerokai apšąla. Riešutmedžio lapai panašūs į uosių lapus. Vaistams vartojami lapai ir vaisių žievė. Lapai skinami fiziologiškai dar ne visai subrendę, mūsų sąlygomis — birželio mėn. antrojoje pusėje. Džiovinami pavėsyje. Žievė imama nuo vaisių tada, kai ji yra žalia, bet branduolys jau normalaus dydžio.

Lapuose (Folia Juglandis, Pericarpium Juglandis, Cortex Nucum Juglandis viridis, Putamina Nucum Juglandis) ir vaisių žievėje randamos beveik tos pačios veikliosios medžiagos, tačiau vaisių žievėje daugiau būna tanidinių medžiagų. Žaliavoje randamos svarbiausios medžiagos: galusinės rūgšties pobūdžio tanidinės medžiagos, fenolinio pobūdžio medžiaga juglonas, cukrinio pobūdžio medžiaga inozitas ir eterinis aliejus. Be to, yra vitaminų C, Bi, P, provitamino A ir fitoncidų. Pagaminti preparatai kaip išoriniai vartojami egzemoms, dedervinėms ir įvairioms žaizdoms gydyti. Į vidų imama kaip sutraukianti medžiaga, taip pat ir rachitui gydyti.

Be to, graikiškojo riešutmedžio žaliava vartojama kosmetikoje dažyti plaukams. Tam ypač tinka aliejinės ištraukos.