Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu“.

„Pleišto“ susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas“ ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui“, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto“ susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies“ nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies“ nustatomas, arba „tariamas“, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.

Funkciniai reikalavimai veiklos sfera ir produktas

Funkciniai reikalavimai

1. Veiklos sfera (The scope of the work)

1.1.Veiklos kontekstas (pateikiama konteksto diagrama)

Nagrinėjamai veiklos sričiai apibrėžti naudojama “Konteksto diagrama”. Šią sritį tenka ištirti, kad sukurti sistemą. Veiklos kontekstas apima plačiau, nei kuriamos sistemos atliekamos funkcijos. Kol nesuprasime darbo (veiklos), kuriam turi talkinti sistema, tol nesukursime tinkamos sistemos, kurį “įsirašys” į aplinką. Veiklos kontekstas apibrėžia dominančią veiklą ir jos naudojamus bei formuojamus informacijos srautus. Veiklos “atsakomybė” prasideda kai informacijos srautas įeina į sistemą ir baigiasi, kai rezultatinis srautas išeina iš sistemos. Išorinės esybės diagramoje modeliuoja kaimynines (gretimas) sistemas (tai aplinkinės sistemos arba žmonės)

Sąsaja tarp kaimyninių sistemų ir veiklos konteksto nusako, dėl kokių priežasčių kaimyninė sistema mus domina. Informacijos srautai tarp gretimų sistemų ir veiklos srities nusako, už ką yra atsakinga nagrinėjama veikla ir už ką – kaimyninės sistemos

1.2.Veiklos padalinimas

Sudaromas veiklos įvykių sąrašas, kuris apima visus veiklos įvykius, už kuriuos yra atsakinga nagrinėjama veikla. Veiklos įvykiai – tai vartotojo išskiriami veiksmai, atliekami veiklos metu. Reakcija (atsakymas) į kiekvieną įvykį atvaizduoja veiklos dalį, įeinančią į bendras veiklą sudarančias funkcijas.

Įvykių sąrašą sudaro: 1) Įvykio pavadinimas; 2) Įeinantys ir išeinantys informacijos srautai, kurie “lydi” įvykį. eiklos padalinimo paskirtis – identifikuoti veiklos “gabaliukus” , kurių pagrindu būtų galima nustatyti reikalavimus. iklos įvykių pagrindu toliau galima remtis atliekant  sistemos detalią analizę ir projektavimą.

2.  Produkto veiklos sfera (The scope of the product)

2.1.Sistemos ribos

Ribas tarp sistemos ir vartotojo nusako panaudojimo atvejų diagrama. Panaudojimo atvejų diagrama sudaroma įvertinant kiekvieną išskirtą veiklos įvykį ir kuriamos sistemos indėlį šio įvykio atžvilgiu

2.2.Panaudojimo atvejų sąrašas

Panaudojimo atvejų diagrama apjungia visus sistemos apimamus panaudojimo atvejus. Jei jų skaičius viršija 15-20, tuomet tikslinga sudaryti jų sąrašą ir modeliuoti atskirais fragmentais. Kiekvienam sąrašo panaudojimo atvejui pateikiamas :

1) panaudojimo atvejo numeris;

2) vartotojo / aktoriaus pavadinimas;

3) panaudojimo atvejo aprašas;

4) panaudojimo atvejo tenkinimo kriterijus.

Jei yra sudarytas panaudojimo atvejo aprašas ir (arba) tam tikri jo scenarijaus modeliai, tuomet panaudojimo atvejų sąraše gali būti nuoroda į šią medžiagą.

1. PANAUDOJIMO ATVEJIS: Informacijos apie personalą registravimas

Vartotojas/Aktorius:   Laivo vado pavaduotojas

Aprašas:   Apima procesą, kurio metu laivo vado pavaduotojas registruoja informaciją apie laivo personalą.

Prieš sąlyga:   Asmuo nėra registruotas sistemoje;

  Asmuo dalyvaus apskaitos procesuose.

Sužadinimo sąlyga:   Atsirado naujas asmuo, kuris bus personalo narys (dalyvaus apskaitoje).

Po-sąlyga:   Sistemoje užregistruojamas naujas personalo asmuo.

Batai moterims – kodėl juos verta pirkti internetu

Nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jų turimą batų kolekciją sudaro daugybė skirtingų porų batų. Tai rodo, kad batai daugeliui moterų yra bene pačios svarbiausios jų įvaizdžio detalės. Ir tiesą sakant, tai yra visiškai suprantama, kadangi batai iš tikrųjų turi labai didelės įtakos kiekvieno žmogaus stiliui. Galima pasirinkti pačius tinkamiausius drabužius ir aksesuarus, kurie būtų tobulai tarpusavyje suderinti, tačiau jei bus netinkamai pasirinkti batai, visas įvaizdžio formavimui skirtas darbas ir laikas nueis perniek. Tai reiškia, kad batai ir jų pasirinkimas visuomet yra labai svarbūs. Taigi, jei ir jūs jaučiate silpnybę batams, pats metas peržiūrėti naujausių avalynės kolekcijų asortimentą.

Be abejo, turbūt pirmoji į galvą šovusi mintis tokiu atveju yra keliavimas į fizines avalyne prekiaujančias parduotuves, tačiau akivaizdu, kad šiandien kiekviena iš mūsų turime kur kas platesnes ir efektyvesnes galimybes, kartu padidinančias ir mūsų turimą pasirinkimo laisvę. Vietoje to, kad visuomet keliautume tik į fizines parduotuves, galime be vargo pasinaudoti elektroninėmis parduotuvėmis, siūlančiomis platų avalynės asortimentą. Tuo tarpu, jei batai iki šiol jums neatrodė tos prekės, kurias galima pirkti internetu, pats metas pakeisti savo skeptišką požiūrį. Jei bent kartą pasinaudosite el. parduotuvėmis, kuriose yra prekiaujama moteriška avalyne, akimirksniu suprasite, kad tai daryti yra daugiau nei verta.

Naudojantis el. parduotuvėmis mes galime sutaupyti kur kas daugiau laiko. Mes taip pat galime rinktis iš didesnio skirtingų avalynės modelių asortimento. Mūsų neapriboja vos keliasdešimties batų modelių asortimentas. Galime be vargo pasirinkti iš šimtų ar netgi tūkstančių skirtingų avalynės modelių, nesunkiai atrasdami būtent tokius moteriškus batus, kurie tobulai dera prie mūsų pasirinkto stiliaus. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tuomet, kai kalbame apie el. parduotuves, turėtume kalbėti ir apie kur kas palankesnes prekių kainas. Nemenka dalis internetinių parduotuvių savo pirkėjams batus siūlo įsigyti žemesnėmis kainomis, todėl jei jūs norite savo turimą batų kolekciją atnaujinti pakankamai reguliariai, interneto pagalba tai galite padaryti labai nesudėtingai.

AUTOMOBILIO PARDAVĖJO MEISTRIŠKUMO PSICHOLOGINIS PAGRINDAS

Automobilio vairavimo profesinis meistriškumas – tai toks vairuotojo pasirengimas, kai jis gali lengvai ir neklysdamas vairuoti automobilį, o esant reikalui maksimaliai panaudoti jo technines galimybes. Sugebėjimas teisingai ir greitai įvertinti kelio sąlygas bei numatyti galimus jų pasikeitimus ir teisingai spręsti taip pat rodo vairuotojo meistriškumą..
Pasak automobilių supirkimas Vilniuje supirkėjų vairavimo meistriškumas yra susijęs su vairuotojo asmenybe, jo įgytomis specialiomis žiniomis, mokėjimu bei įgūdžiais.

Žinios – tai automobiliui vairuoti būtinų vairuotojo įsisavintų žinių visuma.
Mokėjimas – tai žmogaus sugebėjimas praktinėje veikloje tikslingai naudotis specialiomis žiniomis ir įgūdžiais. Pavyzdžiui, kai vairuotojas savarankiškai vairuoja automobilį, jis jau yra pasiekęs tam tikrą mokėjimo lygi, t. y. įgijęs atitinkamų žinių ir įgūdžių.

Įgūdžiu vadinamas veiksmas, kuriam pratybomis buvo suteiktas tam tikras tobulumas. Geras įgūdis tai teisingi, greiti ir ekonomiški veiksmai. Fiziologinis įgūdžių pagrindas yra galvos smegenyse susidariusi sąlyginių refleksų sistema, kuri atsiranda daug kartų ir tam tikra tvarka kartojant veiksmus.

Geriausiai ištirtas judesio įgūdžio formavimo procesas. Šiame procese galima skirti tris etapus.

Pirmasis etapas tai atskirų judėjimo elementų tyrimas ir atskirą dalinių veiksmą sujungimas į visumą. Šiam etapui būdingi nereikalingi, betiksliai judesiai. Pavyzdžiui, pradinėje mokymo stadijoje besimokantis vairuoti automobilį asmuo būna pernelyg įsitempęs, stipriai spaudžia vairą, dažnai atlieka trumpus sukimo judesius, staigiai ir netiksliai perjungia valdymo svirtis. Visus judesius kontroliuoja akimis.

Antrajame etape kartojant pratimus, nereikalingi ir betiksliai judesiai išnyksta, palengva formuojamas dinaminis stereotipas. Šiame etape mokinio judesiai darosi vis tikslesni. Nereikalingi judesiai beveik išnyksta. Pamažu silpnėja regimoji veiksmų kontrolė ir stiprėja judamoji.
Trečiajame etape dinaminis stereotipas jau suformuotas.

Daugumas veiksmų atliekami automatiškai t. y, nedalyvaujant sąmonei, kuri atlieka tik kontrolės funkcija. į šią įgūdžio formavimo stadiją įtraukiami sudėtingi elementai, kad įgūdis turėtų daug variantų, t. y. kad jis būtų naudojamas įvairiais būdais, įvairiomis praktinės veiklos sąlygomis. Mokinys tobulinasi važiuoti sudėtingu keliu, intensyvaus mašinų eismo sąlygomis, naktį.

Įgūdžiai formuojasi pratybų metu, t. y. kartojant veiksmus, tobulinant jų atlikimo būdus. Tačiau toli gražu ne kiekvieną veiksmo kartojimą galima laikyti pratimu. Kad kartojami veiksmai taptų pratimu, reikia išsiaiškinti siekiamo įgūdžio tikslą ir reikšmę, žinoti kiekvieno atskiro pratimo rezultatą ir pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo. Automobilis privalo būti gerai matomas visomis kelio ir oro sąlygomis. Todėl nerekomenduojama jo dažyti pilka arba pilkai žalia spalva, kurios mažai skiriasi nuo kelio arba gatvės fono. Geriausia ir saugiausia yra ryški spalva, atkreipianti kitų eismo dalyvių dėmesį.

Tačiau nedera mašinos dažyti spalvomis, skirtomis automobiliams su važiavimo pirmumo teise, ypač tomis, kuriomis dažomi ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai.

Automobilį dažant dviem spalvomis, parinkti kontrastingas spalvas, pavyzdžiui, tamsiai raudoną arba tamsiai mėlyną ir ryškiai geltoną arba tamsiai raudoną ir baltą. Automobilio spalva turi skirtis nuo jį supančios aplinkos ne tik dieną, bet ir tamsiu paros metu dirbtinio, apšvietimo šviesoje.

Šio principo negalima ignoruoti, nes automobilio spalva daro didelę įtaką eismo saugumui. Nustatyta, kad apsiniaukusiomis dienomis dažniausiai avarijas patiria pilkos spalvos mašinos, o tamsiu paros metu — daugiausia juodos arba tamsių spalvų mašinos.

Visi automobiliai su uždarais kėbulais turi šildymo įrenginius. Šildoma arba šiltu oru nuo variklio, arba šildytuvu, kuriuo srūva variklio aušinimo skystis. Šildymui galima įrengti ir šildytuvą, naudojanti degalus ir nesusijusi su automobilio mechanizmais.

Vairuotojų tarpe paplitusios dvi skirtingos nuomonės dėl automobilio salono šildymo būdo. Anot vienų vairuotojų, mašinoje reikia palaikyti kambario temperatūrą, uždarius langus, ir vairuoti lengvai apsirengus. Anot kitų, taip galima lengvai peršalti, todėl reikia automobilį vidutiniškai šildyti, langus atidaryti ir šiltai rengtis, netgi kailiniais, nes tuomet išnyksta nepalankus temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kėbulo vidaus.

Negalima objektyviai nustatyti, kuris iš tų būdų yra racionalesnis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad kėbule temperatūra neturi nukristi žemiau kaip 10°C, netgi esant atidarytiems langams. Kiekvienas vairuotojas pasirenka sau tinkamiausią automobilio salono šildymo būdą.

Viena aplinkybė yra neginčijama. Žiemą taip pat būtina šildyti priekinį stiklą šilto oro srove, nukreipiama iš mašinos vidaus pro išilginį plyšį po stiklu. Jį reikia šildyti ir iš išorės karštu oru, ateinančiu iš po variklio gaubto arba vamzdžiais nuo šildytuvo. Šildomas stiklas apsaugomas nuo apledėjimo ar apšerkšnijimo, be to, neaprasoja iš vidaus.

Yra labai svarbi taisyklė, reikalaujanti, prieš išvažiuojant iš garažo (arba stovėjimo vietos), visada būtinai patikrinti automobilio mechanizmus, nuo kurių priklauso eismo saugumas. Pirmiausia patikrinama, ar tvarkingai veikia visi mašinos šviesos įtaisai ir visų pirma posūkių rodikliai ir „stop“ signalai. Kai posūkių rodikliai, „stop“ signalas, gabaritiniai žibintai ir artimos arba tolimos šviesos žibintai netvarkingi, vairuotojui nevalia išvažiuoti iš garažo.

Tikrinant automobilį prieš išvažiavimą, reikia keletą kartų atidaryti ir uždaryti jo duris. Atrodytų, tai labai lengva padaryti, net neverta apie tai kalbėti. Tačiau iš tiesų uždaro kėbulo automobilio duris uždaryti, kai pakelti jų stiklai, galima tiktai stipriai jas trenkus. Mat, trukdo oras mašinos viduje. Todėl, norėdami duris uždaryti lengvai ir netrenkiant, turime truputį nuleisti šoninių durų stiklą arba pakeisti oro srauto kryptį ventiliatoriuje.

Labai svarbu atsiminti štai ką. Niekada nereikia blokuoti durų iš vidaus, kai esame automobilyje. Iš vidaus durys blokuojamos tam, kad jų negalėtų atidaryti asmenys iš lauko, kai automobilis stovi be priežiūros. Durų blokavimas iš vidaus neturi jokios įtakos jų uždarymo efektyvumui. Atskirais atvejais jis gali būti netgi pražūtingas. Pavyzdžiui, avarijos arba gaisro atveju iš automobilio negalima ištraukti nukentėjėlio, nes niekas nepajėgia iš lauko atidaryti durų. Todėl, prieš išvykstant, nedera blokuoti iš vidaus priekinių durų, jeigu važiuos tik du žmonės, arba visų durų jeigu keleivis sėdės ir ant užpakalinės sėdynės.

Didelio miesto gatvėmis važinėti naktį yra žymiai sunkiau, negu dieną

Didelio miesto gatvėmis važinėti naktį yra žymiai sunkiau, negu dieną. Naktį pablogėja matomumas ir vairuotojui gresia papildomi pavojai. Visi daiktai pasidaro tamsūs, sunku atskirti jų formą, tad lieka orientuotis tik pagal šviesas ir žiburius.

Visų pirma tenka išmokti neklystant atpažinti kliūtis pagal šviesas. Kaip yra žinoma, dvi šviesos viename lygyje — tai priešpriešiais važiuojantis automobilis, raudona šviesa arba gabaritinės šviesos — tai automobilis, važiuojantis ta pačia kryptimi, kaip ir mes; viena balta šviesa — motociklas be priekabos, o silpnai matomas žibintas — gal būt, nežinomų matmenų, formos ir kol kas nežinomos judėjimo krypties vežimas.

Daugybė vežimų, rankinių vežimėlių ir dviračių dėl jų savininkų nerūpestingumo iš viso ,neturi lempų ir netikėtai išnyra prieš pat automobilį. Vairuotojas privalo būti tam pasiruošęs.

Kai gatvės gerai apšviestos šiuolaikiniais žibintais, valdyti automobilį yra. lengva ir pavojus sumažėja iki minimumo. Tačiau bloga važiuoti nedidelėmis tamsiomis gatvėmis, nepakankamai apšviestomis žemais ir akinančiais dujiniais žibintais. Tuomet esti sunku įžiūrėti kelią ir važiuoti reikia atsargiai, pasiruošus visokiems nemaloniems netikėtumams.

Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Keliaujant lietingu oru, padėtis dar labiau pablogėja. Grindinys blizga gatvių žibintų šviesoje, automobilių ir gatvių žibintų šviesos daug kartų atsispindi nuo grindinio, ir matomumas nuo to nepagerėja, atvirkščiai, kelias atrodo dar tamsesnis. Grindinys, kuris paprastai yra pilkos spalvos, lietui teškiant, pasidaro juodas ir tik padidina kelyje viešpataujančią tamsą.

Gatvių žibintai akina vairuotoją, ir tarp jų sunku atskirti artėjančių automobilių šviesas.

Tokiomis sąlygomis labai nelengva įžiūrėti važiuojamojoje dalyje esančius žmones. Pėstieji, dėvintys tamsius rūbus, netgi pakankamai apšviestoje gatvėje, tamsaus ir blizgančio kelio fone, esti tol visiškai nepastebimi, kol neišdygsta prieš pat automobilį. Vairuotojas jų nemato ir tuo atveju, kai gatvė silpnai apšviesta, o jis važiuoja, įjungęs artimą žibintų šviesą. Pėstįjį tegali pastebėti tada, kai šis išnyra automobilio žibintų šviesoje. Tada jau nebelieka kelio automobiliui, važiuojančiam maksimaliu leistinu greičiu, sustabdyti.

Todėl pavojingomis sąlygomis vairuotojas privalo važiuoti tokiu greičiu, kad sugebėtų sustabdyti automobilį, juoba kad neatsargus arba neblaivus pėstysis gali pasirodyti važiuojamojoje kelio dalyje labiausiai netikėtinose vietose.

Stabdžių sistemos ir vairo patikrinimas

Kad tokiomis nepalankiomis sąlygomis pagerėtų matomumas, būtina rūpintis priekinių stiklų švara. Bet koks nešvarumas, įbrėžimas, ypač lietaus lašai, padengia stiklą blizgančiais taškeliais, per kuriuos visiškai nematyti kelio.

Bet kokia šviesa stikle atsispindi žėrinčiais spinduliais, ratais ir žvaigždėmis.

Kliūtys

Pusė bėdos, kai važiuojamojoje kelio dalyje kliūtys esti taisyklingai ir aiškiai apšviestos raudona arba geltona šviesa, kuri atkreipia vairuotojo dėmesį. Žymiai blogiau, kai jos visai neapšviestos.

Vairuotojams pavojingos yra neapšviestos aptvaros, žemės ir akmenų krūvos, plytų ir kitų medžiagų rietuvės, paliekamos kelio darbų vietose.

Taip pat pavojingomis kliūtimis gali būti neapšviesti, pakeitimui paruošti tramvajaus bėgiai, pamatų duobės ir važiuojamosios dalies išardytos dangos ruožai. Pavojus padidėja, kai sumažėja kelio matomumas naktį lyjant ar sningant.

Mažiau pavojingos, bet nemalonios kliūtys yra sunkvežimių pamesti daiktai. Dažniausiai tai būna lentos, cemento maišai ir kiti daiktai, gulintys ant kelio.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Važiuodamas nepažįstamo miesto gatvėmis, vairuotojas turi atidžiai sekti (neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio), kad nepraleistų šviesoforo, kuris kartais pradingsta spalvotų ir neoninių lempų, vitrinų ir reklamų sraute. Kartais netgi geriau atsisakyti pagrindinės gatvės ir važiuoti šonine gatve, kurioje yra mažesnis eismas. Vairuotojas niekada negali sėsti prie vairo vakare, jeigu turi vadinamąjį „vištakumą“. Toks neatsargumas gali baigtis nelaime.

Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą

Mechaniniai virpesiai – triukšmas ir vibracija Ar galima kaip nors kompensuoti žmogaus regėjimo trūkumą, t. y. prastą daiktų matymą naktį, kad būtų išvengta susijusio su tuo avarijos pavojaus? Veiksminga priemonė yra greičio sumažinimas tiek, kad, esant reikalui, savo automobiliui sustabdyti užtektų to kelio, kurį važiuodami matome, šviečiant tolimos ar artimos šviesos žibintams arba gabaritiniams žibintams. Šios taisyklės ypač svarbu laikytis vairuotojui, kurį apakina priešinio automobilio žibintų šviesa. Šiuo atveju reikia mažinti greitį kartu su matomumo mažėjimu, o šiam sumažėjus iki nulio, būtina savo automobilį sustabdyti. Tai vienintelis būdas išvengti avarijos. Jeigu vairuotojas nesustos, jis gali susidurti su neapšviestu vežimu be žibintų, dviratininku, pėsčiuoju. Avarijos teisminio nagrinėjimo atveju vairuotojas bus pripažintas avarijos bendrininku ir nubaustas.

Važiuojant priešais žibintais šviečianti automobilį, reikia žiūrėti ne į žibintus, o dešiniau, į šalį, ar ten nėra kokios nors kliūties: vežimo, dviratininko arba pėsčiojo. Nepatartina didinti greičio, kol visiškai nesugrįžo regėjimas. Intensyvi priešinio automobilio žibintų šviesa sukelia norą važiuoti tiesiai į tą šviesą.

Vairuotojai turi tai žinoti ir, kiek įmanoma, sukti automobilį dešiniau. Važiuojant naktį, reikia žiūrėti tik į kelią priešais automobilį ir neatitraukti nuo jo žvilgsnio. Vairuoti automobilį naktį gali tik gerai pailsėjęs vairuotojas. Nuovargis labai susilpnina žmogaus regėjimą. Naktį kelyje nedera įjungti šviesą automobilio viduje. Cigaretei užsidegti patartina naudotis elektriniu degikliu ir kategoriškai draudžiama degtis žiebtuvėliais su liepsna. Naktį negalima dėvėti akinių su tamsiais arba spalvotis stiklais.

Automobilio priekiniai stiklai turi būti švarūs, nes nešvarumai mažina kelio matomumą. Būtina rūpestingai sureguliuoti žibintus ir reguliariai valyti jų stiklus. Kadangi bet kokie stiklai, netgi patys švariausi, blogina matomumą, tad, be būtino reikalo, vairuotojui neverta nešioti akinių.

Klausa padeda vairuotojui orientuotis kelyje. Klausos organais jis ne tik priima garsinius perspėjimo signalus ir nustato jų kryptį bei vietą, bet ir kontroliuoja automobilio darbą. Klausa, pavyzdžiui, turi didelę reikšmę, nustatant ratų nuvedimo kampą pagal „cypimą“, kurį sukelia padangos posūkyje.

Žmogus bet kuriuo metu gali pats ištirti savo klausą. Tam vienoje rankoje laikomas garsiau tiksintis laikrodis. Kita ranka gerai uždengiama ausis. Pradedant nuo peties nuotolio, laikrodis pamažu artinamas prie neuždengtos ausies iki pasigirs jo tiksėjimas. Tuomet tiksliai išmatuojamas likęs atstumas nuo laikrodžio iki ausies. Po to išmatuojamas šis girdimumo atstumas keletui jaunų žmonių su gera klausa. Iš gautų rezultatų nustatomas vidutinis atstumas, kurį pavadinkime norminiu. Padaliję atstumą, nustatytą atskirai kiekvienai savo ausiai, iš norminio atstumo, gauname santykinį dydį, nusakantį mūsų klausą.

Vairuotojas, kurio klausa susilpnėjusi, turi atsargiau vairuoti atidžiau stebėti kelią priešais, iš šonų ir iš užpakalio (veidrodyje). Automobilyje su uždaru kėbulu derėtų nuleisti stiklą šoniniame lange, kad, esant reikalui, pro langą būtų galima pasižiūrėti atgal. Gerokai pablogėjusiai klausai būtini stiprintuvai. Vairuotojai naudoja du stiprintuvus, atskirai kiekvienai ausiai. Mikrofonus įsideda į striukės viršutines kairę ir dešinę kišenes arba prisitvirtina krūtinės kairėje ir dešinėje pusėse, kad signalai į ausis patektu iš abiejų šonų. Tuomet galima nustatyti ne tik garso pobūdi ir intensyvumą, bet ir jo krypti.

Šokis Kolūkio pirmininkas

Paukštininkė centre šoka polką su pasirinktuoju žaidėju, abu smagiai sukdamiesi vienoje vietoje į dešinę pusę.

Tuo metu visi kiti žaidėjai, susikabinę aštuonetukuose krepšeliu pro priekį, grandinėlėmis pasikeičia vietomis pro scenos gilumą. Antrojo aštuonetuko žaidėjai praleidžia pirmojo aštuonetuko žaidėjus scenos gilumoje pro prieki (5 pieš.).

Polką kartojant, viduryje esančioji pora sukasi į priešingą pusę, o grandinėlės, nekeisdamos susikabinimo, grįžta pro scenos gilumą į savo vietas. Grįžtant atgal, pro priekį eina antrojo aštuonetuko žaidėjai.

Pačioje pabaigoje žaidėjai grandinėlėse pasileidžia rankomis ir, visi vėl sudaro bendrą ratelį. Paukštininkė atsisveikina su išvestuoju į ratelį vyru, jį palieka, o pati stoja į ratelį buvusiam pirmininkui iš kairės pusės (į savo vietą).

Bendras ratelis sukasi į dešinę apie traktorininką, kuris viduryje eina priešinga kryptimi. Traktorininko rankos ant klubų. Ratelį reikia apsukti vieną kartą. Pabaigoje keturiais žingsniais į vidurį sueina merginos ir sudaro ratelį apie traktorininką, o vyrai susikabina šonuose rankomis krepšeliu pro priekį. Kairėje scenos pusėje esančioje grandinėlėje — trys pirmojo aštuonetuko vyrai, o dešinėje keturi antrojo.

Traktorininkas stovi viduryje, veidu pasisukęs į žiūrovus, ir žiūri į merginas.

Merginos suka ratelį į dešinę pusę aplink stovintį viduryje traktorininką ir po šešiolikos žingsnių, apsisukusios per dešinį petį, eina atgal, kaip I posme.

Vyrai pasikeičia vietomis ir grįžta atgal, prasilenkdami pro gilumą, kaip I posme, tik su tuo skirtumu, kad susikabinę krepšeliu.

Pabaigoje traktorininkas ima už rankos ir atsiveda į centrą pirmininko poros šokėją (4 nr.) ir susikabina su ja polkai. Likusios pirmojo aštuonetuko trys merginos susikabina krepšeliu pro priekį kairėje scenos pusėje labiau priekyje, o antrojo aštuonetuko keturios merginos susikabina taip pat krepšeliu pro prieki, tik dešinėje ir labiau gilumoje.

Pirmojo aštuonetuko vyrai pabaigoje sustoja kairėje scenos pusėje, gilumoje, o antrojo — dešinėje, priekyje. Merginos labiau ratelio centre, maždaug per 2 m nuo centrinės poros, o vyrai labiau išorėje, nuo centrinės poros per 6–7 m (6 pieš.).

Traktorininkas šoka scenos centre polką su pasirinktąja mergina, smagiai abu sukdamiesi vienoje vietoje į dešinę pusę.

Merginos, susikabinusios dviejose grupėse krepšeliu pro priekį, eina aštuonis žingsnius atbulos atgal tolyn nuo centre šokančios poros. Pirmojo aštuonetuko trys merginos eina atbulos kairį priekinį kampą, o antrojo visos keturios dešinį gilumos kampą (6 pieš.). Nueiti reikia kiek galima toliau. Po to vėl eina aštuonis žingsnius į priekį tuo pačiu keliu, į tas pačias vietas.

Tuo metu vyrai, taip pat susikabinę krepšeliu pro priekį, vaikšto panašiai kaip merginos, tik priešingomis -kryptimis ir kituose kampuose. Jie pirma eina aštuonis žingsnius į centrą artyn prie šokančios poros, o paskui iš centro tolyn nuo šokančios poros. Pirmojo aštuonetuko vyrai taip vaikšto gilumoje kairiajame scenos kampe, o antrojo — dešiniajame priekiniame kampe.

Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.