Paulius - apie viską.... - Page 47 of 58 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukti bet kaip, kad tik greičiau, negalima. Taisyklingo posūkio būdas yra tiksliai nustatytas ir jo esmė tokia.

Prie sankryžos privažiuojančios transporto priemonės dalijamos tris grupes: sukančios dešinę, sukančios kairę ir važiuojančios tiesiai. Priklausomai nuo važiavimo krypties vairuotojas turi užimti tam tikrą vietą važiuojamojoje dalyje.

Vairuotojas, ketinantis sukti į dešinę, turi, įjungęs dešiniojo posūkio rodiklį, privažiuoti arčiau dešinio krašto. Kai sankryžoje nėra jokios kliūties eismui ir pėstiesiems, jis gali sukti, laikydamasis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taip sukdamas, netrukdo transporto priemonėms, judančioms tiesiai abiem gatvėmis. Tokiame posūkyje susidūrimo negali būti.

Ketinant sukti į kairę, reikia pirma privažiuoti arčiau važiuojamosios dalies vidurio ir neišlįsti į jos kairiąją pusę. Apie tokį ketinimą vairuotojas signalizuoja kairiuoju posūkio rodikliu. Paskui jis rieda j sankryžos vidurį ir iš atvažiuotos gatvės vidurio apskritimu suka kairėn, į susikertančios gatvės važiuojamosios dalies vidurį.

Jeigu vairuotojas suktų į dešinę iš važiuojamosios dalies vidurio, užstotų kelią transporto priemonėms, judančioms tiesiai, ir užimtų kairę sukančiųjų vietą.

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukdamas į dešinę arba į kairę, degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas susiduria su pėsčiųjų perėja, kuria pėstieji taip pat eina pagal žalią signalą. Jo pareiga — suteikti pirmumo teisę pėstiesiems, kad ir tektų dėl to sustoti prieš perėją. Jeigu prieš perėją sustojo kitas automobilis, taip pat sukantis dešinę, reikia už jo sustoti ir laukti. Kai važiuojamoji dalis plati ir turi ne mažiau kaip tris eismo juostas, vairuotojas gali sustoti greta to automobilio, bet jokiu būdu neturi jo lenkti.

Lenkti automobilį, stovintį prieš pėsčiųjų perėją,— ne tik neleistina, bet ir pavojinga. Tokioje situacijoje galima partrenkti pėstįjį, pereinantį kelią prieš šalia stovintį automobilį ir išeinantį iš už jo tiesiai mūsų automobilio judėjimo

Sukant į kairę, nebūtina lenkti sankryžos centro iš dešinės jo pusės, tik nevalia išvažiuoti į kairiąją kelio pusę. Kadangi, sukant į kairę, automobilio kelias eina apskritimu, vadinasi, galima sukti ir sankryžos centro nesiekiančiu apskritimu.

Auto supirkimas Vilniuje

Tokioje situacijoje gali atsitikti, paprastai taip ir būna plačių gatvių sankryžoje, kad du automobiliai, važiuodami priešingomis kryptimis ir abu sukdami kairę, prasilenkia kairėje pusėje nuo sankryžos centro savo dešiniaisiais šonais. Toks prasilenkimas yra taisyklingas ir atitinka eismo taisykles.

Vairuotojas, važiuodamas už transporto priemonės, sukančios kairę (tai mato iš atitinkamo posūkio rodiklio signalo), negali tos transporto priemonės lenkti iš kairės. Galima ją lenkti tik iš dešinės. Tai vienintelė išimtis iš taisyklės, reikalaujančios lenkti iš kairės pusės.

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Šokio žingsniu: Dobilėlis

Dainuojant antrą kartą, trilapiai, kotelių vedami, šoka polkos žingsniu priešingomis kryptimis ir grįžta atgal į savo vietas. Aštuntuoju polkos žingsniu trilapiai persitvarko taip, kaip buvo anksčiau: kotelį sudaro vyrai ir mergina, o lapelius merginos.

Grojant refreninę žaidimo melodijos dalį, trilapiai, kotelių vedami, vėl pasikeičia vietomis ir pabaigoje persitvarko taip, kaip anksčiau. Labiau gilumoje esančio trilapio vienas vyras pereina į kotelio pradžią, o buvęs kotelyje pereina trilapi.

Kartojant trilapiai šoka nedideliu polkos žingsniu ta pačia kryptimi, kaip antrą kartą.

Pabaigoje nuo kiekvieno trilapio atsiskiria po vieną vyrą, kurie lieka priekiniame scenos kampe; visi kiti žaidėjai sustoja į dvi virtines įstrižai scenos. Vieną virtinę sudaro vieno trilapio žaidėjai, kitą kito. Tai dobilų laukas. Jie pasisukę pusiau kairiuoju šonu žiūrovus. Rankos už nugaros. Tuodu vyrai, kurie atsiskyrė, sustoja priešais kiekvieną virtinę. Tai pjovėjai, jų rankos ant klubų.

Šokio rimtu: Kalinino srities šokis

Priešais virtines stovintieji du vyrai eina paprastuoju žingsniu (du žingsniai kas taktas) ir pjauna dobilus. Jie užsimoja dar prieštaktyje, pakeldami ištiestą dešinę ranką į šoną iki peties, o kairę, sulenktą priekyje, krūtinės aukštyje. Žengdami dešine koja, jie daro mostą rankomis įstrižai kairėn žemyn, lyg pjauna dobilus dalgiu. Paskui užsimoja, žengdami kaire koja, pakelia rankas tą pačią padėtį, kaip anksčiau, ir pjauna, vėl žengdami dešine koja. Su pirmu kertančiųjų mostu pirmasis kiekvienos virtinės žaidėjas truputį pasvyra atgal, lyg pakirsta žolė, ir, greit prabėgęs pro kairę pjovėjo pusę, apsisuka per kairį petį veidu pjovėją ir atsitupia. Kiti žaidėjai tuo metu ramiai stovi, rankas sudėję už nugaros. Su antruoju kertančiųjų mostu tą pati padaro iš eilės antrieji žaidėjai, kurie, prabėgę pjovėjus, atsitupia priekyje pirmųjų, gi pirmieji jiems uždeda ant pečių rankas. Su trečiuoju mostu tą pati padaro iš eilės tretieji ir t. t. Tokiu būdu, pjovėjui lyg supjauna dobilus pradalges, nes priešais juos žaidėjai stovi paskirai, o už jų tupi palenkę galvas ir vienas kitam ant pečių uždėję rankas.

Septyniais mostais pjovėjai įstrižai scenos du pradalgius supjauna visus dobilus. Aštuntojo mosto vietoje pjovėjai pasisuka atgal, o visi esantieji pradalgėse sustoja.

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Visi vyrai, susikabindami rankomis virš alkūnių, greitai sudaro rateli veidu į centrą. Prie ties kiekvieno ketvertuko viduriu prisikabina merginos, susikabinusios žvaigždute. Jos dabar sudaro dobilo lapelius. Tokiu būdu visi žaidėjai sudaro lyg vainiką, kuris, dainuojant pirmą ir antrą kartą refreninius žaidimo žodžius, smagiai sukasi polkos žingsniu šokio kryptimi. Pabaigoje merginų lapeliai atsiskiria nuo vyrų ratelio.

Grojant šitą melodiją du kartus, vyrų ratelis smagiai sukasi ta pačia kryptimi kaip anksčiau (dešinėn), o merginų trilapiai šoka polkos žingsniu su sportininiais šokių bateliais aplink vyrų ratelį. Veda koteliai. Pabaigoje vyrai pasileidžia rankomis, sušoka į vidurį, sudaro ankštą ir sutupia. Sutūpę palenkia galvas ir susikabina rateliu vienas su kitu priekyje perkryžiuotomis rankomis (dešinė virš kairės). Merginos, praretėjusios vienodais tarpais apie vyrus ir pasisukusios kairiuoju pečiu centrą, lieka išorėje.

Šokių šventėje Džigūną reikia jungti po du ratelius

Suėjimas į bendrą koloną. Grojama devintoji muzikos dalis.

1-2 taktai

Gilumoje esančios dvi poros (3-asis, 4-asis ir 5-asis, 6-asis vyrai) šoka vieną Džigūno žingsnį artyn vieni kitų. Žingsnio pabaigoje suartėję, pasisuka veidu žiūrovus ir sudaro naujas poras: 3-asis vyras su 6-uoju ir 4-asis su 5-uoju. Naujai susidariusios poros susikabina rankomis virš alkūnių.

Tuo metu priekyje esančios poros šoka vieną Džigūno žingsnį lanku gilumą. 1-asis ir 8-asis vyrai daro mažesnį kelią, o 2-asis ir 7-asis — didesnį. Žingsnio pabaigoje pasileidžia rankomis ir sukryžiuoja jas priešais save.

3-4 taktai

Viduryje esančios dvi poros šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai pirmyn žiūrovų pusę. Pabaigoje pasileidžia rankomis ir pasisuka vieni į kitus nugara.

Šonuose esą pavieniai šokėjai šoka vieną Džigūno žingsnį artyn kitų ir sudaro panašią koloną, kaip anksčiau tie, kurie buvo viduryje. Suėję vidurį, pasisuka veidu į žiūrovus ir susikabina poras rankomis virš alkūnių.

5-6 taktai

Gilumoje esanti kolona (1, 2, 7 ir 8 vyrai) šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai pirmyn žiūrovų pusę. Kolonos priekyje esančios poros šoka lanku j šonus, panašiai, kaip anksčiau kiti, tik su tuo skirtumu, kad 3-asis ir 6-asis vyrai užsuka daugiau, ir visi vyrai sudaro bendrą koloną. Eilėje po keturis vyrus, susikabinusius rankomis virš alkūnių.

7-8 taktai

Visa kolona šoka vieną Džigūno žingsnį tiesiai priekį.

Per likusius du baigiamuosius muzikos taktus visi, stovėdami vietoje, pakapsto po du kartus dešinėmis kojomis ir tvirtai su treptelėjimu pristato šalia kairės. Kapstant reikia galvas palenkti žemyn, o treptelėjant ryžtingai pakelti aukštyn. Po pauzės vyrai pasileidžia rankomis. Pirmojo ketvertuko vyrai pasisuka dešinėn, o antrojo kairėn ir vienas paskui kitą nueina scenos gilumą. Gilumoje sustoja dvi virtines, pasisukę veidu į žiūrovus, ir pasiruošia šokti Dobilėlį.

Dainų šventėje Džigūną reikia jungti po du ratelius. Pradžioje juos reikia statyti vieną už kito. Vadinasi, paskui 4-ąjj pirmojo ratelio vyrą bėga 1-asis antrojo ratelio vyras ir visi kiti, o paskui 8-ąjį pirmojo ratelio vyrą bėga 5-asis ir visi kiti. Antroje šio posmo dalyje virvutę atlieka po aštuonis vyrus, kurie susikabinę rankomis virš alkūnių.

Mažieji maniežai keturi. Pirmojo ratelio maniežai šonuose, o antrojo viduryje. Kiekviename manieže po keturis vyrus. Toliau viskas be jokių pakeitimų.

II posmo 1-ojoje dalyje vyrai padaro tik vieną ratą, o 3-ojoje dalyje (šuoliavimas) eilėse bus po aštuonis vyrus. Pasikeičiant vietomis, virtinėse bus ne po du, bet po keturis vyrus.

III posmo 1-ojoje dalyje (kolonos) bus po 8 vyrus, 2-ojoje dalyje (virvutės) bus po 4 vyrus. Didžiajame manieže bus po 8 vyrus. Apsukti sparnus tebus galima tik po vieną ir vieną ketvirtadalį rato. Sueinant į koloną, bus ne po du, bet po keturis vyrus. Pabaigoje susidaro kolona iš keturių eilių po keturis vyrus kiekvienoje eilėje.

Dzukų šokis – Sukčius

Šokių bateliai padėtų sušokti tobulai Džigūno šokį.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą

Epifitiniai augalai sodinami į išsišakojusio medžio kamieną, gerai pritvirtintą ant stovo. Dekoratyviausi bus asimetriški, išsišakojusių senų obelų ar kriaušių kamienai. Šakų galai ne nupjaunami, o aplaužomi. Kamieno dydis priklauso nuo patalpos, kurioje jis statomas. Toks kamienas gerai atrodo didelėje patalpoje: kino, teatro fojė ir kt.

Ant stovo pritvirtintas medžio kamienas statomas į metalinį dėklą su 15-20 cm aukščio kraštais. Užpilama žemių, į kurias sodinamos žydinčios vazoninės gėlės ar dekoratyviais lapais augalai. Taip užmaskuojamas stovas.

Įdubimuose, išskaptuotose šakose ar jų sandūrose su kamienu sodinamos gėlės. Su visa vazone esančia žeme išimtų gėlių šaknys apsukamos samanomis, dedamos įdubimą ir pritvirtinamos viela prie kamieno. Epifitiniai augalai ant kamieno išdėstomi netolygiai. Kur ir kokiu atstumu sodinti augalus, priklauso nuo apipavidalintojo skonio. Ant medžio kamieno galima sodinti bromelinių šeimos augalus. Žydintis augalas bus pagrindinis akcentas, kiti puoš savo dekoratyviais lapais. Kompoziciją užbaigs plokšteniai, ripsaliai ir kiti svyrantys augalai. Nedidelėje patalpoje epifitinius augalus galima komponuoti ant pakabinamos sijelės, nedidelių šakų. Ant jų patraukliai atrodys chlorofitas. Ant didesnės šakos galima pasodinti keletą augalų: difenbachiją, scindapsą, filodendrą, gebenę.

Labai gaila, kad pas mus neauginama orchidėjų. Epifitinėms orchidėjoms, tropiniams augalams, nereikia žemės. Jų orinės šaknys pritvirtinamos prie medžio gabalėlių su žieve, apdegusių nuopjovų arba auginamos viela surištų pagaliukų krepšeliuose, pripildytuose sukapotų paparčio šaknų ar samanų, taip pat ant medžio kamieno.

Gėlių siena praturtina aplinką įvairiausiuose renginiuose.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą. Gėlės namuose — ne prabanga, o kasdieninė būtinybė. Kaip žinoma, jos sukuria šventišką atmosferą. Tačiau puokštė ant stalo turi derintis prie baldų, apmušalų, sienų spalvos. Du trys žiedai, dekoratyvi šakelė — išvaizdus ir šiltas spalvinis elementas kambaryje. O dar efektingiau atrodys kompozicija plokščioje vazoje. Parduotuvėse galima įsigyti keraminių vazų su specialiais laikikliais (įdėklas su skylutėmis). Tiesa, tokiose vazose nesukursi labai meniškos kompozicijos: gėlės nesilaikys norima kryptimi, o taip, kaip leis skylutė laikiklyje. Tačiau kasdieninėje mūsų buityje jie naudotini. Tokių puokščių komponavimo principai tokie, kaip jau buvo rašyta aukščiau.

Kai visa šeima sėda sykiu prie stalo, maloniai nuteiks keli žiedai: kad ir žibuoklių puokštelė mažoje vazelėje ar kelios ramunės vazelėje su laikikliu.

Kasdieninį pietų ir pavakarių stalą puošiame kukliai. pakalnučių ar sezoninių, tuo metu žydinčių gėlių puokštele. Neišmeskime atsitiktinai nulūžusių begonijos ar rožės žiedų. Vienas toks žiedelis, pora lapų plokščioje lėkštelėje (žinoma, su vandeniu) baltos staltiesės fone atrodys puošniai.

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose

Sukurti gražią kompozicija — menas

Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.

Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.

Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.

Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.

Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin” (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,”, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae”, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi” (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.

Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan”. Tai savotiškas „ežiukas”, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės. „ežiukas” labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.

Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.

Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka, pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.

Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.

Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.