Home

I metų pabaigą vaikas vis dažniau kviečiasi į pagalbą suaugusįjį o juk dar visai neseniai jam užtekdavo atidžiai stebėti jį, dirbantį savo įprastą darbą. Tasai kvietimas reiškia, kad vien tik emocinio bendravimo mažajam nepakanka, kad vis svarbesnė darosi bendra suaugusiojo ir vaiko veikla. Šios bendros veiklos vaidmenys. žinoma, nevienodi suaugęs žmogus vadovauja kūdikio veiksmams, o šis siekia jo paramos.

Čia svarbu pabrėžti, kad suaugęs žmogus gali daug ko mokyti mažiuką, nes antrą pusmetį gerokai išsiplėtoja kūdikio gebėjimas mėgdžioti. 7-10 mėnesių vaikas atidžiai stebi artimųjų judesius ir po kurio laiko stengiasi juos pakartoti. Kartais tuos judesius reikia rodyti kelissyk. Vaiko elgesio imituojamasis pobūdis labai akivaizdus – štai dukra pamatė, kaip motina mazgotėle šluosto stalo klijuotę: dabar, vos pasitaikius progai. ji šluosto klijuotę bet kokia audeklo skiaute.

Bet suaugęs ne tik stengiasi patenkinti besiplėtojantį mažojo bendravimo poreikį. ne tik moko jį veikti su daiktais. Atsiranda svarbi vaiko poelgio vertinimo problema. Mes patenkinti mažuoju šypsomės jam glostome galvutę. Kuo nors jis mus nuliūdino suraukiame antakius arba net grasome pirštu. Pamažu vaikas susitaiko su šiuo jo elgesio vadovavimo būdu ir ima jo paisyti. Visa tai padeda ugdyti norimus mažojo ipročius, slopinti negeistinujų plėtotę,-apskritai mokyti ji elgtis tinkamai.

Augindami vaiką pirmaisiais metais, kol jis dar nešneka, imsite anksčiau ar vėliau jausti, kad nepakanka jūsų disponuojamų (tikriau sakant. kudikio disponuojamu) bendravimo priemonių. Jos negali patenkinti nuolat didėjančių vaiko poreikių aktyviai bendrauti su suaugusiaisiais. Sis prieštaravimas išsispręs, kai kūdikis išmoks suprasti jūsų kalbą, o vėliau ir pats ims kalbėti.

Kalbėjimo pradžia. Į pirmųjų metų pabaigą vaikas pradės tarti pirmuosius prasmingus žodžius. Kaip nudžiugs motina, išgirdusi paprastą jai sakomą žodį „mama“! Bet kol mažasis įstengia šį žodį ištarti, ir ištarti ne atsitiktinai. jis turi daug padaryti – ir jūsų padedamas. Jau pirmąjį pusmetį, kai suaugusiojo bendravimas su vaiku esti beveik absoliučiai jausminis. klostosi būsimosios kalbos, būsimojo bendravimo sąmoningai tariamais ir suvokiamais žodžiais pagrindai.

Rašydami apie mažojo priežiūros organizavimą, neatsitiktinai kelissyk priminėme, kad vystomą, maitinamą, maudomą, migdomą ji reikia šnekinti. Žinoma, tai svarbu, nes šnekinimas jūsų bendravimui su kūdikiu suteikia džiugų ir švelnų emocinį toną; šį toną jis jaučia ir į ji atsiliepia. Bet ne tik todėl – dar nemokėdamas tarti garsų, nesuprasdamas, aišku, nieko, ką jūs šnekate, vaikas klausosi jūsų kalbos, pradeda suprasti. kad kreipiamasi į jį, ir jam kyla noras atsakyti. Todėl visiškai neteisūs tie tėvai, kurie ankstyvam kūdikio šnekinimui neteikia reikšmės, netiki, kad jis gali juos suprasti.

,.Mėgdžiojimo pamokos”. Jau 2-3 mėnesių mažiukas, būdamas ramus. ima ,.šnekėti” (ligi šiolei jis tik rėkdavo, kai kuo nors būdavo nepatenkintas). Kol kas tai tik neaiškus vogravimas, kuriame galima skirti neaiškius garsus dažniausiai paskirus ir gerklinius aa, ga, gi, kchy. Vėliau, maždaug nuo ketvirto mėnesio, jie tariami labiau tęsiamai: a-a, o-o, a-ga, a-gi, a-bu. Tai reiškia, kad prasidėjo vadinamoji kūdikio vogravimo stadija.

Po kurio laiko pastebėsite, kad vaikas jau moka tai, kas vaizdžiai vadinama čiauškėjimu: pradeda kelissyk kartodamas tarti atskirus garsų junginius: te-te-te, ma-ma-ma, ga-ga-ga, ka-ka-ka…
Paskatinkite jį, pasistenkite plėtoti šį mažojo tarties mokėjimą. Jūs dar negalite jo išmokyti mėgdžioti suaugusiųjų kalbos garsų, bet galite jį išmokyti kartoti paskui jus tai, ką gali ištarti jis pats (todėl svarbu ir jums mokytis klausytis kūdikio čiauškėjimo!). ,,Ba-ba-ba”,- čiauška mažasis.

Suaugęs pritaria – kartoja tuos skiemenis. Po trumpos pertraukos jis girdi juos vėl iš vaiko lūpų. Toks abipusis kartojimas tobulina mėg džiojimo mokėjimus, kalbinę klausą, garsų tarimą. Tinkamiausias laikas tokiam žaidimui – maždaug valanda po kūdikio nubudimo. Būtina sąlyga – žvali jo nuotaika. Labai svarbu štai kas: kai tariate garsą, norėdami, kad kūdikis jį pamėgdžiotų, jūsų veidas kūdikiui turi būti aiškiai matomas. Juk jis ne tik jūsų klausosi, bet ir žiūri į jūsų burną, stebi lūpų judesius.

Pradėkite nuo paprasčiausių garsų. Pirmiausia vaikas paskui suaugusįjį taria atskirus garsus: a-a-a, u-u-u. Šiuos (ir kitus) garsus reikia kaitalioti. kad kūdikis mokytųsi ,,pritaikyti” kalbos organus. Paskui ateina eilė mėgdžioti atskirus skiemenis, kartoti skiemenis, jų kombinacijas. Per mėgdžiojimo pamokas” daug nekalbėkite (,,Audriuk, pasakyk a-a-a…”). Nereikalingi žodžiai užtemdo patį garsą, kuris turėtų būti kūdikio pakartotas.

Įsidėmėkite, kad iš pradžių mažajam bus sunku kartoti jūsų ištartus garsus ar skiemenis – net ir tuos, kuriuos jis pats ištaria lengvai ir taisyklingai. Bet apie 10 mėnesį kūdikis išmoks tobuliau mėgdžioti ir kartos paskui jus tokius garsų junginius, kurių jis anksčiau čiauškėdamas netarė. Šis sugebėjimas sudarys pagrindą sąmoningai mėgdžioti ištisus žodžius ir posakius, kuriuos vaikas vėliau perims iš suaugusiųjų kalbos.

Ar gali čiauškesys savaime virsti kalba? Ne. Vaikas pats nesudaro žodžių iš savo čiauškesio skiemenų: ma, ba, te, de; vaikas pats nesudaro žodžių, kurie įvardytų artimuosius (mama, tete, baba, dede). Tik suaugusieji sudaro žodžius iš vaiko tariamų garsų junginių ir moko jį tarti juos, vadinti jais mamą, tėtę, močiutę.

,,Natūralių“ žodžių, kuriuos kūdikis imtų tarti nepriklausomai nuo to, ar jis to mokomas, ar ne, nesama. Tai nereiškia, kad mažasis neprisideda prie savo pirmųjų žodžių kūrimo. Jis teikia mums, suaugusiesiems, ,,žaliavos“. Vaikas taria daug garsų, jis taria ir tuos garsus, kurie panašūs į jo aplinkinių žmonių vartojamos kalbos garsus, ši kalba bus jo gimtoji kalba. Taria jis ir nelabai panašius garsus, ir visai nepanašius.

Suaugusieji, kurdami pirmuosius kūdikio žodžius, iš jo čiauškesio ima tik tai, kas ieina į jų kalbos garsinę sudėtį. (Ir dažniausiai jie taip elgiasi visiškai nesąmoningai tiesiog negirdi visos mažojo čiauškesio garsų įvairybės ir originalumo.) Jų kalbinė klausa, jau visiškai susiklosčiusi, susiformavusi pagal gimtosios kalbos garsų normas, pritaiko, priderina šiuos garsus prie savo, suaugusiųjų, gimtosios kalbos garsų. Mokydami kūdikį kalbėti, tarytum grąžiname jam jo vogravimo ir čiauškesio garsus ir garsų junginius, bet jau antrąjį jų leidimą perdirbtą, papildytą ir… sutrumpintą. Kai mažasis klausosi suaugusiojo ir jį mėgdžioja, jis ne šiaip sau atkuria savo pradinį čiauškesį, o pamažu mokosi taisyklingai tarti garsus, garsų junginius ir žodžius.

Supratimas. Taigi rutuliojasi vaiko kalbinė klausa, tobulėja artikuliacija, kalbos garsų tartis. Bet tai tik pusė darbo. Norint bendrauti kalba, reikia kalbą suprasti. Ir kaip tik šiuo požiūriu kūdikis per antrąjį amžiaus pusmetį pasiekia daug.

Plėtojantis vaiko galimybėms – formuojantis objektų suvokimui, judesiams, veiksmams, didėja ir elgesio valdymo reikalavimai. Žinoma, kai ką galima kūdikiui perteikti balso intonacija, mimika, gestais: pakviesti ji, paprašyti atsistoti, sudrausti. Bet tai nėra ,,kai kas“: tiksliai neapibrėžus objektų, veiksmų, įvairių daiktų savybių ir ypatybių, toliau žengti neįmanoma. Pasidaro būtina perteikti vaikui žodžių prasmę.

Garsioji ,,laisvojo auklėjimo” sistemos atstovė švedų pedagogė Elena Kei rašė, kad auklėtojai ir tėvai tiek tegali vadovauti vaiko tobulėjimui. ,,kiek rodyti kelią žvaigždėms“. Nesunku suvokti, kad tai, ar galima auklėjimą traktuoti tik kaip kai kurių išorinių sąlygų sudarymą vaiko spontaniškam, jo genetinio fondo nulemtam vystymuisi, turi ne tik mokslinę, bet pirmiausia ir praktinę, gyvenimišką reikšmę.

Kaip tik nuo tėvų pažiūros į šį klausimą priklauso tai, ar aktyviai ir sąžiningai jie atliks tėvų pareigas. Gal jie lengvabūdiškai teisins savo pedagogines klaidas tariamais igimtais vaiko trūkumais, o gal, atidžiai vaiką tyrinėdami, atkakliai siekdami pedagoginių žinių ir mokėjimų, įstengs aptikti tikrąsias jo galimybes ir tinkamai pasirūpins jo įvairiopu auklėjiinu.

Tarybiniai pedagogai ir psichologai pabrėžia vaiko asmenybės sugebėjimų ir dorovinių savybių tikslingo ugdymo svarbą ir neigia fatalizmą, spontaniško vystymosi koncepciją bei ,,laisvojo auklėjimo” sistemą.

Tarybinės ikimokyklinės pedagogikos pradininkė N. Krupskaja teigė. kad visiems normaliems vaikams (o ne tik kai kuriems išrinktiesiems), nesvarbu, kokia jų kilmė, tautybė ir odos spalva, būdingos nepaprastai didelės potencinės psichinės bei fiziologinės išgalės. Tačiau norint tas išgales realizuoti, užtikrinti visapusį vaiko tobulėjimą, reikia tinkamai organizuoti jau ikimokyklinuko tikslingą mokymą ir auklėjimą.

Ikimokyklinio auklėjimo tikslas visapusis vaikų fizinis, protinis, dorovinis, estetinis lavinimas ir ju rengimas mokyklai. Tai turi būti siejama su šiuolaikiniu gyvenimu ir organizuojama atsižvelgiant į vaikų amžiaus psichines bei fiziologines savybes. Jau ikimokykliniu laikotarpiu reikia pradėt ugdyti vaiko sugebėjimus ir dorovines savybes, reikalingas būsimajam mūsų visuomenės piliečiui.

N. Krupskajos teiginius išplėtojo ir sukonkretino, pritaikydami įvairioms ikimokyklinio auklėjimo sritims, įžymūs tarybiniai pedagogai J. Arkinas, J. Tichejeva, A. Usova, J. Flerina ir kiti. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik ikimokyklinukų visuomeniniam auklėjimui, bet ir auklėjimui šeimoje. Vaiko auklėjimui tarybinėje šeimoje skirti N. Krupskajos straipsniai, garsioji A. Makarenkos ,,Knyga tėvams”, daugelis kitų tarybinių iki-mokyklinės pedagogikos specialistų kūrinių.

Tarybinė ikimokyklinio auklėjimo sistema moksliškai pagrįsta. remiasi pedagoginiais, psichologiniais ir fiziologiniais tyrimais. Šie tyrimai parodė kad nors vaiko igimtos savybės ir jo organizmo, nervų sistemos brendimo eiga vaikystės metais yra svarbi psichinio tobulėjimo sąlyga ir būtinas jo laidas, paveldėti igymiai nenulemia fatališkai nei šios raidos eigos, nei lygio. Kokie išsivystys vaiko sugebėjimai. kokios susiformuos jo dorovinės savybės, nulems gyvenimo sąlygos ir auklėjimas.

Tinkamai suprasti auklėjimo reikšmę vaiko vystymuisi labai padėjo fiziologiniai I. Pavlovo ir jo pasekėjų tyrimai. Nustatyta, kad psichinės veiklos sąlyginių refleksų mechanizmai formuojasi vaiko gyvenimo sąlygų veikiami, mokymo plačiaja žodžio prasme veikiami.

Vygotskio, A, Leontjevo, S. Rubinšteino ir kitų tarybinių psichology teoriniai ir eksperimentiniai mokslo darbai rodo, kad né viena specifine žmogiška psichinė vaiko savybé nei loginis mąstymas, nei sąmoninga atmintis, nei kūrybinė vaizduotė, nei doroviniai vaizdiniai, nei jausmai ar įpročiai – negali tobulėti nepriklausomai nuo auklėjimo, tik įgymiams spontaniškai bręstant.

Visa tai formuojasi vaikystés metais, vaikui perimant ankstesnių kartų sukauptą socialinę patirtį įsisąmoninant visuomenės sukurtas sąvokas, veiklos būdus ir dorovines elgesio normas. Socialinės patirties perteikimas vaikui ir jos perėmimas yra žmogaus auklėjimo esmė; tam, kaip rašė L. Vygotskis, jaunosios kartos psichikos raidoje tenka pagrindinis vaidmuo”.

Naujos žinios ir mokėjimai igyjami, vaiko sugebėjimai ugdomi ne pasyviai priimant auklėtojo poveikį, o aktyviaiįvairiausiomis vaiko veiklos formomis – žaidžiant, dirbant, mokantis ir kt. Svarbus auklėjimo uždavinys tinkamai organizuoti tą veiklą, plėtoti jos turinį, pakreipti ja taip, kad būtų lengviau spręsti auklėjimo užduotis.

Taigi nuo auklėjimo pareina daug kas. Tačiau tai anaiptol nereiškia. kad bet koks auklėjamasis poveikis duos norimų rezultatų. Beprasmiška meginti lipdyti iš vaiko, tarytum iš drėgno molio gabalo, viską, kas šaus i galvą. nesiskaitant su mažojo amžiaus ir individualiomis psichinėmis bei fiziologinėmis ypatybėmis, nepaisant jo polinkių ir interesų, neatsižvelgiant į tai, kokiais metodais ir kokiomis organizacinėmis jo veiklos priemonėmis galima sudaryti optimaliausias fizinio ir dvasinio tobulėjimo sąlygas.

Gimus vaikui, motina ir tėvas yra priversti, kaip sakoma, igyti antrą specialybę, tapti žmonėmis, išmanančiais ir pedagogiką, ir psichologiją, ir vaiko vystymosi fiziologiją, kad ne aklai, eksperimentuodami ir klysdami siektų užsibrėžto tikslo, o sąmoningai spręstų jiems iškilusius atsakingus uždavinius: ugdytų visapusišką. harmoningą asmenybę, garbingą mūsu visuomenės pilietį, komunistinės rytdienos žmogų.