Home

Normaliai veikiantis kanalizacijos tinklas turi praleisti apskaičiuotą vandens kiekį

Išilginiai kanalų profiliai

Po to, kai nustatyta kanalų trasa, apskaičiuoti reikalingi vandens kiekiai kiekvienam kanalų tarpui, sudaromas išilginis profilis. Tam tikslui pirmiausia sudaromas būsimojo kanalo ašyje išilginis gatvės profilis.

Sudarant kanalo profilį, jo nuolydis gali atitikti gatvės paviršiaus nuolydį arba gali būti mažesnis, didesnis, o kartais net priešingas gatvės išilginiam nuolydžiui. Profiliui darbo brėžiniams horizontalus mastelis imamas 1 : 2000-1 : 1000 ir vertikalus 1 : 200-1 : 100.

Tuo atveju, kai gatvės paviršiaus nuolydis žymiai didesnis už kanalo nuolydį, kanalas klojamas su kritimo šuliniais arba su padidintais nuolydžiais atskiruose kanalo tarpuose.

Kanalizacijos tinklo konstrukcija

Normaliai veikiantis kanalizacijos tinklas turi praleisti apskaičiuotą vandens kiekį, nesusidarant žymesniam nuosėdų

Tam tikslui, projektuojant tinklą, reikia laikytis šių sąlygų:

Kanalų skersinio pjūvio plotai turi būti taip parinkti, kad praleistų apskaičiuotus vandens kiekius, atitinkančius normomis nustatytą pripildymą; vidutinis skaičiuotinas vandens tekėjimo greitis kanaluose neturi būti žemesnis už nustatytą normomis.

Visi kanalai turi būti klojami tiesiomis linijomis; kanalų pasisukimo vietose tiek plane, tiek ir profilyje, ypač vamzdiniuose kanaluose, turi būti pastatyti kontroliniai šuliniai. Šuliniai taip pat turi būti statomi kanalų sujungimuose ir tam tikrais tarpais tiesiosiose linijose.

Kanalai šuliniuose turi būti jungiami ne mažesniu kaip 90 kampu; dugne daromas atitinkamu spinduliu išlenktas latakėlis, kad kanalų sujungimuose nesusidarytų paspyris; pagrindinio ir šoninio kanalų vandens srovių paviršiai turi būti viename aukštyje, be to, šoninio kanalo dugnas turi būti ne žemiau pagrindinio kanalo dugno. Dugno kritimai šuliniuose ir ypač šoninių kanalų latakėliuose daromi nuo 0,005 iki 0,01 m, atsižvelgiant į pagrindinio kanalo nuolydį, vamzdžio skersmenį, pasisukimo kampą ir vandens tekėjimo greitį kanaluose.

Mažu skersmenų, ypač kiemo vamzdžius jungti prie dideliu skersmenų kolektorių reikia tokiame aukštyje, kad prijungiamojo kiemo kanalo dugnas būtu viename aukštyje su pagrindinio kanalo vandens paviršiumi.

Reikia vengti šoninių kanalų srovių stipresnių smūgių pagrindinio kanalo srovę, nes dėl jų susidaro sūkuriai, sumažėja vandens greičiai, vamzdžiuose susidaro nuosėdų. Dėl to į pagrindini kanalą įsiliejančių šoninių srovių greičiai turi būti ne didesni už pagrindinio kanalo greičius.

Vienodo skersmens kanaluose, didėjant pakelyje vandens kiekiui, kartu turi didėti ir vandens greitis.

Vandens judėjimas kanalizacijos tinkle

Kanalizaciniai vandenys, patekę į kanalus, turi daug kietų smulkių ir stambesnių priemaišų bei ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų. Vandeniui tekant vamzdžiais, lengvesnės priemaišos plūduriuoja vandens paviršiuje (šiaudai, lapai, medžio gabaliukai, įvairios riebalinės medžiagos ir kt.). Bent kiek sunkesnės priemaišos laikosi pakibusios viduriniame vandens sluoksnyje, o sunkios, daugiausia mineralinės kilmės, medžiagos (smėlis, molis, anglies liekanos ir kt.) nusėda į dugną ir yra ritinamos vandens srovės.

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai.

Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją

GRIPAS VIEŠPATAUJA

„Gripper” — prancūziškas žodis, reiškiantis „gaudyti”. Ne be reikalo juk sakome “susigavau gripą”. Nors neaišku, ar gripu sirgo mūsų protėviai. Jei ir sirgo, tai ne taip dažnai. Jie siautėja tik keliasdešimt metų vienu metu kenčia milijonai žmonių skirtingose šalyse. Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją.

Pirmą kartą pandemija paminėta 1889 1891 m. Iki 1918 m. gripas pasireikšdavo tik atskirose vietose ir žymiai švelniau. Bet 1918 m. gripas, prasidėjęs Ispanijoje, paplito po visą Europą. Per trejus metus mirė 2 milijonai žmonių. Istorinis įvykis.

1957 m. pandemija prasidėjo Azijoje. Pasekmės nebuvo tokios baisios, nes ketvirtajame dešimtmetyje atradus gripo virusą, su juo imta kovoti temperatūra mažinančiais, prakaitą varančiais, bendrą organizmo atsparumą didinančiais vaistais, o esant reikalui – ir antibiotikais. Tačiau, tiesą sakant, gripas tyčiojasi iš medikų pastangų, bet kokia forma prasidėdamas kada nori ir kur nori. Iki šios dienos nėra vaistu, sėkmingai gydančių nuo gripo.

Gripu serga netgi arkliai. Jei liga nesusikomplikuoja, ji trunka 3—5 dienas, pasireikšdama karščiavimu, akių uždegimu, virškinimo sutrikimu. Bet jei arkliai išgyja, tai susirgę paršeliai dažniausiai padvesia, nes gripas jiems sukelia plaučių uždegimą. Pietų ir Šiaurės Amerikoje paprastai serga suaugusios kiaulės, tačiau jos sveiksta.

Lygindami, kaip serga žmonės ir gyvūnai, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad virusas įsitaiso gyvūnų, ypač naminių gyvulių (paukščių, kiaulių, arklių), organizme, kurį laiką nesukeldamas jokių pokyčių, vėliau suaktyvėja ir kryžminasi su žmogaus virusu. Kuo nešvaresnė aplinka, tuo sąlygos daugintis palankesnes. Atsiradę palikuonis — nauja, kelianti pavojų gripo viruso atmaina.

Tačiau taip mano „ne visi. Priešininkų kontrargumentai: jau keletą metu pasaulyje nepasirodė nauja viruso atmaina, nes mus i patalą guldo tie patys, prieš keletą ar keliolika metų sukėlė epidemiją ir identifikuoti virusai. 1977-1978 m. pasaulyje klajojo penktajame dešimtmetyje atrastas virusas. Tai leidžia daryti išvadą, kad žmogaus organizme gyvuoja keletas viruso atmainų, puolančių mus pagal principą: prieš mane esi beginklis, todėl nugalėsiu aš.

Velso universiteto mokslininkai Fredas Hoilas ir Čandra Vikramosingas teigia, kad gripo virusai užsikonservuoja viršutiniuose atmosferos sluoksniuose 50 km aukštyje. Maksimalaus Saulės aktyvumo periodu iš atomų sudaryti ”saulės vėjai“ gali nublokšti žemyn ir gripo virusus. Tada Žemėje ir kyla nauja pandemija.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus

LECHAS VALENSA labai stengėsi išlaikyti paslaptyje savo vyriausio sūnaus vestuves, rašo laikraštis „The European”. Jo draugams buvo įsakyta tikrąja šio žodžio prasme jokiu būdu neprasitarti apie tai Lenkijos spaudai. Solidarumo lyderis bijojo, kad dėl žmonių antplūdžio jungtuvės Gdansko Olivos katedroje nevirstų komedija, galinčia pakenkti tuometiniam kandidatui į prezidentus.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus, o tik po to politinis veikėjas, dėl to jis visuomet rūpinsis ir gins savo šeima. Suprantama, todėl jis norėjo, jog vestuvių ceremonija būtų ori ir iškilminga. Dabar Lenkijoje kalbama, kad tai buvo viena geriausiai išlaikytų paslapčių šios šalies istorijoje. Absoliučiai niekas nežinojo apie vestuves.

Bogdanui Valensai dar tik 20 metų. Jis studijuoja ekonomika. O nuotaka gražutė jo vaikystės draugė Agnieška Drozdovič.

Bogdanas taip pat buvo nelabai kalbus. Prieš vestuves savo draugams jis sakė: „Esu eilinis vaikinas; besiruošiantis vesti. Nenoriu, kad Valensos pavardė lemtų mano ir Agnieškos gyvenima”.

Iš tikrųjų niekas nesutrukdė jaunajai ruošti Valensą porai vestuvėms. Nupirko puikų nama Gdansko prie Lechas vaikams tai jo dovana. nuo Kopenhagos, kad nebūtų įtarimų ir kalbų.

Kas nežino “Karalaitės ant žirnio”, “Bjauriojo ančiuko” ir kitų KRISTIANO ANDERSENO pasakų. Šio danų rašytojo kūriniai išversti į 80 kalbų.

Visose Anderseno biografijose rašoma, kad jis gimė 1805 metais batsiuvio ir skalbėjos šeimoje. Tačiau danų istorikas Jensas Jorgensas mano kitaip. Jis paskelbė atliktų tyrimų duomenis, įrodančius, kad didysis pasakorius nesantuokinis Danijos karaliaus Kristiano Vlll sūnus. Jorgensas rašo, kad jaunasis sosto paveldėtojas turėjo romaną su grafienė Eliza Alefeld Lorving von Tranekar. Ši moteris, būdama šešiolikmetė, pagimdė berniuką. Vengiant skandalo, būsimojo karaliaus meilės vaisius buvo skubiai atiduotas paprastai, bet dorai sutuoktinių porai, gyvenančiai Žodžiu, Odense. kuo toliau.

Tokia sensacinga Anderseno kilmės teorija sukėlė karštu ginčų. Dauguma mokslininkų mano, kad ji nelabai įtikinama. Tačiau kiti teigia, kad Andersenas panašus į Kristiana Vili. Na Jensas Jorgensas žada pateikti naujų įrodymų savo hipotezei apginti.

Neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara

Kiekvienas kabineto narys bei vyresnieji Baltųjų Rūmų padėjėjai bet kada gali ateiti tiesiai pas prezidentą. To nebuvo Reigano laikais. Bušas mėgsta išklausyti jų nuomonę, bet sprendimus visuomet priima pats. Laikraštis “The Washington Post” cituoja kartą jo pasakytus žodžius: “Esu dėkingas savo laimės žvaigždei, kad per kabineto Susirinkimus mes pešamės kaip katės su šunimis, bet priėmę sprendimą veikiame kaip viena darni komanda”.

Prezidentas moka vertinti iniciatyva ir nebijo prisiimti savo dalį kaltės, gerbia žmones, mokančius laikyti liežuvį už dantų, ir džiaugiasi maloniais netikėtumais. Bušas vertina lojalumą ir žaidimą komandoje. “Bet, —įspėja minėtas laikraštis, nedarykite klaidos – jis mėgsta būti komandos kapitonu ir savo užsispyrusiems padėjėjams nevengia pareikšti: ”Jei taip viską gerai žinote, kodėl jūsų neišrinko prezidentu?”

Bet kokio darbo šis visuomenės veikėjas imasi labai energingai, ir energingai atlieka iki pabaigos. Per respublikonų partijos suvažiavimą kandidatas į prezidentus pasakė: “Tikslas — apibrėžtas, vadinasi, tikslas — pasiektas”. Tuo jis ir grindžia visą veiklą. Šiandien prezidentas gerai žino, kaip funkcionuoja vyriausybė, ir mėgsta patampyti ją už vadžių, jis nevengia patikrinti, kokiais kanalais gauta jam pateikta informacija.

Be to, Bušas mėgsta žinoti, kas skrenda lėktuvu Nr.1 (Jungtinių Valstijų prezidento lėktuvu), kas žaidžia Baltųjų rūmų korte, kas jodinėja po parką ir kas prie ko pasodinamas per pietus Baltuosiuose rūmuose. Toks dabartinio prezidento vadovavimo stilius, kaip ir kiekvienas kitas, turi savų pliusų ir minusų.

Bet neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara. Šią apkūnią žilaplauke moterį labai myli ir gerbia eiliniai amerikiečiai, laikydami ją gerumo ir pasiaukojimo simboliu. Dabar kiekvieną prezidento žmonos žingsnį įdėmiai seka spauda, bet niekas nedrįsta pasakyti, kad gerus darbus ji daro dėl reklamos. Tokia ši moteris buvo visada. Visuomet ji kiek galėdama stengėsi padėti kitiems. Tai jos gyvenimo būdas, ir kuo labiau augo vaikai, tuo daugiau laiko ji galėjo tam skirti.

Barbaros energingos veiklos ištakos jos asmeniniame gyvenime. Todėl ir padaro ji daugiau negu buvusių prezidentų žmonos. “U.S. News and World Report” korespondentui prezidentienė pasakojo, kad 1976 metais ją buvo apėmusi stipri depresija. Tai atsitiko po to, kai Bušai grįžo iš Kinijos, kur jie praleido dvejus metus. Tarnyba Pekine neatimdavo iš Džordžo Bušo daug laiko, todėl jie visuomet būdavo kartu. Drauge važinėdavosi po Tiananmeno aikštę dviračiais, drauge eidavo apžiūrėti miesto įžymybių, drauge lankė draugus. Bet tapęs CŽV direktoriumi Bušas ištisas dienas ir vakarus praleisdavo darbe.

Be to, Barbara nemoka saugoti paslapčių, todėl jie susitarė, kad Džordžas jai nieko nepasakos. Barbara pasijuto apleista ir nelaiminga: “Vis verkiau, nes jaučiausi labai įskaudinta”, — prisimena šalies pirmoji ledi. ”Faria Barbara ir susirūpino apieistais ir nelaimingais žmonėmis vaikais ir seneliais. Labai daug laiko ji praleisdavo Sveikatos apsaugos centre, kur buvo gydomi sunkiai sergantys vaikai ponia Buš keisdavo patalynę, prausdavo ligonius, plaudavo plaukus. Tuomet ji susidraugavo su keliomis slaugėmis ir pacientais, su kuriais susitinka ir šiandien. Darbas ligoninėje padėjo. Po pusės metų depresija praėjo.