Visi išmanantys sodininkai supranta, kad norint gauti gausų derlių, augalai turi būti tinkamai tręšti. Įprasta manyti, kad efektyviausia trąša yra mėšlas, nes tai natūralus šaltinis, kuriame yra visų augalų augimui reikalingų maisto medžiagų. Tačiau šis įsitikinimas yra tik iš dalies tikslus, nes gyvulių mėšlas pirmiausia aprūpina azotu ir jame trūksta kitų būtinų maistinių medžiagų. Norint išlaikyti subalansuotą tręšimo režimą, būtina įterpti mineralinių trąšų. Naudojant juos, bet koks maistinių medžiagų trūkumas gali būti greitai ištaisytas, tačiau labai svarbu susipažinti su konkrečių maistinių medžiagų trūkumo nustatymu įvairiuose augaluose, remiantis skirtingais rodikliais.
Kai trūksta azoto
Azoto trūkumas yra paplitęs reiškinys, sukeliantis įvairią žalingą poveikį augalams. Dėl to sumažėja lapų dydis ir blyškumas, todėl visas augalas pagelsta ir nuvysta. Be to, azoto trūkumas trukdo tinkamai vystytis gėlėms, todėl žydi nedaug su silpnais žiedkočiais. Česnakai, kuriems trūksta azoto, per anksti pagelsta, o kopūstų apatiniai lapai gelsta rausvai, todėl galiausiai jie atsiskiria. Be to, baltųjų kopūstų trūkumas pasireiškia dėl pailgų žiedinių kopūstų stiebų ir silpnų žiedynų.
Agurkų augaluose gali atsirasti geltonų ūsų, o jų vaisiai gali būti išlenkti, smaili forma. Šiems augalams atgaivinti rekomenduojama naudoti karbamido tirpalą, sumaišytą su 10 litrų vandens. Šį tirpalą reikia purkšti ant augalų lapijos ir laistyti šaknis. Paprastai per tris ar keturias dienas azoto trūkumo požymiai greičiausiai sumažės. Norint dar labiau sustiprinti atkuriamąjį poveikį, prieš laistymą patariama pabarstyti 50 gramų amonio salietros vienam kvadratiniam metrui sodo lysvės.
Kalio trūkumas
Tais atvejais, kai dirvožemyje trūksta kalio, augaluose įvyksta pastebima reakcija. Iš pradžių lapų galiukai praranda spalvą ir tampa blyškūs, vėliau tampa rudi ir sausi, vadinami krašto nudegimu. Per ilgą kalio trūkumo laikotarpį augalo stiebai susilpnėja, todėl jie gali sulinkti arba sugriūti. Pažymėtina, kad agurkų lapai išbrinksta ir jų kraštai nusilenkia žemyn. Norint pašalinti kalio trūkumą, rekomenduojama naudoti kalio chloridą, ypač 50 gramų 10 litrų vandens. Šiuo tirpalu reikia purkšti augalus, o dar 50–70 gramų kalio sulfato tolygiai paskirstyti aplink šaknis, po to gerai laistyti.
Natūralių ir mineralinių trąšų naudojimas žemės ūkio arenoje parodo jų efektyvumą ir patogumą naudoti.
Fosforo reikia nedelsiant ir neatidėliotinai.
Fosforo trūkumas yra retesnis nei azoto ar kalio trūkumas. Trūkstant fosforo, lapai įgauna blankų tamsiai žalią atspalvį, o apatinė lapų dalis įgauna melsvai žalios, alyvinės arba violetinės spalvos atspalvius, ypač pastebimus išilgai gyslų. Pomidorų daigų stiebai taip pat turi mėlynai žalią atspalvį. Gali atsirasti rausvų ir violetinių dėmių apraiškų. Prasideda lapų slinkimas, o žuvę lapai pereina į juodą spalvą. Daigai pasižymi susilpnėjusiu augimu ir lėtu vystymusi. Šiai problemai spręsti rekomenduojama naudoti koncentruotą superfosfatą (30 g vienam kvadratiniam metrui lovos).
Boras – optimalaus fiziologinio vystymosi ir estetinio tobulėjimo katalizatorius.
Augalai paprastai patiria šio esminio mikroelemento trūkumą, o tai daro didelę įtaką jų augimui. Pirminis boro trūkumo poveikis pastebimas stiebų augimo taškuose. Iškreipti stiebai ir lapai, taip pat šiurkštūs ir stambūs agurkai yra dažni simptomai. Be to, baltagūžių kopūstų stiebuose susidaro ertmės, žiedinių kopūstų žiedynai nukarsta ir paruduoja, tarp jų pradeda augti lapai. Burokėliai praranda galimybę būti ilgai laikomi, nes pradeda pūti net lysvėje ar laikant. Taip pat pažeidžiamos morkos, atsiranda juodų dėmių. Laimei, visas šias problemas galima efektyviai išspręsti apibarsčius lysves boro rūgštimi, naudojant 3 gramų kvadratiniam metrui santykį.
Mineralinės trąšos demonstruoja dvigubą efektyvumą ir patogų naudojimą. Norint maitinti antžeminę augalų dalį, juos reikia ištirpinti vandenyje, o po to nusėsti. Vėliau tirpalą galima patogiai išpilstyti į plastikinį butelį su purkštuvu, kad būtų lengviau panaudoti. Be to, dirvą galima pakankamai patręšti naudojant pagrindinį laistytuvą, o tikslų trąšų kiekį galima tiksliai išmatuoti naudojant elementarius indus, tokius kaip stiklinė ir šaukštas.
Kokiomis aplinkybėmis organinės trąšos yra naudingiausios?
Nepaisant daugybės naudingų savybių, susijusių su organinėmis trąšomis, nustatytų normų ir tręšimo gairių nesilaikymas gali turėti žalingą poveikį tiek dirvožemiui, tiek augalams. Ir atvirkščiai, griežtai laikantis rekomenduojamų praktikų, galima tikėtis optimalios šių trąšų naudos.
Karvių mėšlas yra plačiai naudojama organinė trąša, nes ji gali pagerinti dirvožemio struktūrą, padidinti oro pralaidumą ir pagerinti drėgmės įsisavinimą. Palyginti su kitomis trąšomis, tokiomis kaip durpės, karvių mėšlas yra lengvai prieinamas. Tačiau svarbu pažymėti, kad šias trąšas reikėtų tręšti tik kartą per ketverius metus, ne daugiau kaip 4 kg vienam kvadratiniam metrui. Pertręšiant karvių mėšlu, gali susidaryti tam tikrų medžiagų, ypač azoto, perteklius, todėl daržovės gali būti persotintos nitratais, ypač gausiai laistant.
Karvių ekskrementai, žinomi kaip karvių mėšlas, išsiskiria kaip paplitęs organinių trąšų pavyzdys.
Kad mėšlas būtų veiksmingas kaip trąša, mėšlas turi būti kruopščiai suyra, nes šviežias mėšlas kelia ligų, kenkėjų ir piktžolių sėklų riziką, o tai gali sukelti didelių problemų sodininkams. Be to, pradinis šviežio mėšlo skilimo procesas išskiria dujas, šilumą ir azotą, o tai gali sukelti pernelyg didelį nesubrendusių augalų augimą, galiausiai juos susilpnindama ir neleisdama vystytis pasėliams, tinkamiems ilgalaikiam saugojimui. Karvių mėšlu tręšiant rūgščias dirvas, svarbu atsižvelgti į tai, kad jis dar labiau padidina dirvožemio rūgštingumą. Tokiais atvejais tinkamesnis variantas yra arklių mėšlas, o jei naudojamas karvių mėšlas, jis turėtų būti derinamas su kalkėmis. Dedant mėšlą į sodinimo duobę, reikia būti atsargiems, kad augalo šaknys nesiliestų su mėšlu, nes tai gali nudeginti ir trukdyti augalui augti.
Paukščių išmatos turi didelę maistinę vertę, panašią į kompleksines mineralines trąšas. Juose gausu azoto, kalio, magnio ir fosforo bei bakteriofagų, kurie efektyviai naikina įvairius ligų sukėlėjus, todėl galima vienu metu tręšti ir dezinfekuoti žemę. Tačiau naudojant šias trąšas svarbu laikytis konkrečių nurodymų. Pavyzdžiui, paukštienos mėšle yra daug šlapimo rūgšties, todėl jį reikia derinti su durpėmis. Be to, galima paruošti vandeninį mėšlo antpilą, tačiau jis turi būti brandinamas 10 dienų. Sudrėkintą dirvą reikia palaistyti šiuo mišiniu, kuris pradeda veikti maždaug po savaitės, todėl patartina žemę lengvai uždengti. Kaip ir kitos organinės trąšos, naminių paukščių mėšlas gali būti pagrindinė trąša – rekomenduojamas kiekis yra iki 1,5 kg vienam kvadratiniam metrui dirvos. Šios trąšos išlieka veiksmingos iki 3 metų, o pavasario ir vasaros sezonu augalus galima tręšti iki trijų kartų.
Durpės, medžiaga, kurios dirvožemį purenančios savybės yra panašios į mėšlą, suteikia papildomos naudos, nes pagerina vandens absorbciją. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad durpės turi palyginti mažą maistinių medžiagų kiekį ir neefektyviai aprūpina azotu. Paprastai durpės naudojamos kaip kompostas, maišant jas su organinėmis mineralinėmis trąšomis. Prieš tręšiant šviežias durpes kaip trąšas, jas reikia aeruoti maždaug tris savaites, kad potencialiai kenksmingi rūgštiniai junginiai virstų nekenksmingomis oksidų formomis, ypač aliuminiu ir geležimi. Siekiant išvengti per didelio drėgmės ištraukimo iš dirvožemio, patartina naudoti pakankamai sudrėkintas durpes, ne daugiau kaip 60%. Trūkstant alternatyvių trąšų sodo reikmėms, durpės gali būti naudojamos kaip pagrindinė trąša, užkasant jas visu kastuvo gyliu. Durpes galima tręšti tiek pavasario, tiek vasaros sezonu. Svarbu atskirti tris durpių rūšis: viršutines, tarpines ir apatines. Pastarieji du variantai yra tinkami tręšimui, o viršutinis – žiemos augalų dangai. Reikia pažymėti, kad durpės turi tendenciją rūgštinti dirvą. Norint neutralizuoti šį poveikį, tręšiant rūgščią dirvą durpėmis, rekomenduojama sumaišyti su pelenais, dolomito milteliais arba kalkėmis.
Tręšiant organinėmis trąšomis reikia atidžiai atsižvelgti į kiekvienos augalų rūšies specifinius poreikius. Pavyzdžiui, agurkams labai naudinga naudoti vandenį, kuris buvo praturtintas perpuvusiu mėšlu, kuris buvo veikiamas saulės spindulių. Kita vertus, kopūstai klesti, kai augimo laikotarpiu patręšiami medžių pelenais. Esant silpnai besivystantiems morkų daigams, tręšimui galima panaudoti paukščių mėšlo skiedinį arba mėšlo srutas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pradinis tręšimas turėtų būti atliekamas tada, kai išdygsta 3-4 lapai. Kalbant apie pomidorus, pirmą kartą organinėmis trąšomis reikia tręšti praėjus maždaug 20 dienų po sodinukų pasodinimo. Antrą tręšimo seansą rekomenduojama atlikti, kai pradeda dygti žiedų spurgai, o trečiąjį – tada, kai krūmai visiškai žydi. Skystas karvių mėšlas ypač tinka pomidorams maitinti. Kita vertus, baklažanus reikėtų tręšti praėjus dviem savaitėms po daigų persodinimo ir jų žydėjimo fazėje. Šiuo tikslu mėšlo srutų ir vištienos mėšlo derinys yra labai veiksmingas.
