Home

Vertingomis vaistinėmis savybėmis pasižymi ne tik pušies spygliai, bet ir pumpurai.

Žinoma apie 100 pušies rūšių, dauguma jų auga Šiaurės pusrutulio vidutinės klimato juostos šalyse, kai kurios rūšys pasitaiko daugiau į pietus esančių platumų kalnuose ir tik keletas iš jų gali augti tropinėje juostoje. Mūsų ,šalyje labiausiai paplitusi paprastoji pušis. Žydi gegužės pabaigoje birželio pradžioje. Štai jau daugelį šimtmečių žmogus naudoja pušies gydomąsias savybes, ji minima seniausiuose iki mūsų dienų išlikusiuose receptuose. Vertingomis vaistinėmis savybėmis pasižymi ne tik pušies spygliai, bet ir pumpurai. Gydymui taip pat vartojami sakai, turintys eterinio aliejaus ir kai kurių dervinių rūgščių (abietininės, neabietininės, pahustrinės ir kt,). Nustatyta, iš 1 kg pušies sakų į aplinkinį orą išgaruoja iki 240 ypatingos tuberkuliozės lazdelei medžiagos.

Senovės graikų gydytojas Hipokratas amžiuje prieš mūsų erą gydė, sergančius plaučių tuberkulioze ligonius ilgu jų buvimu pušyne, kur daug fitoncidų mikrobų naikintojų. Pušies gydomosios savybes buvo žinomos ir pirmiesiems Rusijos Šiaurės gyventojams. Truputi pasūdytomis pušies išspaudomis gydė širdies ligas. tu duodavo sergant krutinės ligomis. Spygliuočių medžių dervos gydomosios savybės buvo žinomos Jaroslavo Istruntingoto laikais. RUSIOS pietuose ją vartojo nuo džiovos (tuberkuliozes), Šiauriečiai ją vadino įvairiais vardais ir vartojo nuo maliarijos. Pušies spygliuose yra daug vitamino C, karotino ir kitu medžiagų Sunkiomis Leningrado blokados dienomis buvo suorganizuota masine vitamininto gėrimo iš spyglių gamyba jis buvo būtinas sužeistiems kariams ligoninėse pokario buvo sukurtas chlorofilo ir karotino pastos spyglių.

Iš spyglių taip pat pavyko gauti ir kitą vertingą jungtį natrio chlorofiliną, kuris geba panaikinti nemalonius kvapus. Parfumerijos pramone gamina keletą dantų pastų, į kurias įeita spygliai. Šios pastos ne tik dezinfekuoja burnos ertmę, bet ir padeda pašalinti dantenų kraujavimą, „Miško” muilas nedirgina odos, paspartina nudegimų, įsipjovimų gijimą. Paruošti švieži, nuplauti pušies spygliai, sukarpomi žirklėmis (4 stiklines) ir užpilami 2,5 stiklinės šalto vandens, pridedama 2 arbatiniai šaukšteliai ištirpdytos citrinos rūgšties ir laikoma 2-3 dienas tamsioje vietoje, po to iškošiama ir geriama po vieną stiklinę per diena.

Spyglių ekstraktas vartojamas širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos veiklos sutrikimams gydyti, sergant egzema žvyneline liga, neurodermitu. Suaugusiam žmogui voniai dažniausiai imama 2 valgomieji šaukstai spyglių ekstrakto arba 1 valgomasis šaukštas spyglių koncentrato. Pušies spyglių antpilas vartojamas skorbutui gydyti ir jo profilaktikai, taip pat kaip bendrai stiprinantis organizmą vaistas sergant infekcinėmis ligomis ir esamiems sužeidimams Nuo senų laiku liaudies medicinoje buvo vartojama pušis pumpurų nuoviras, antpilas, tinktūra kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas esant skausmingam skysčio susikaupimo pilvo ertmėje, kaip atsikosėjimą palengvinantis vaistas sergant lėtiniais bronchitais ir tracheitais, taip pat inhaliacijoms sergant kvėpavimo takų ligomis.

Antpilą paruošti 10 g susmulkintų pumpurų užplikinama stikline verdančio vandens, geriama po 1 valgomąjį šaukštą kas 2 dienas, cukraus arba medaus sirupas, taip pat nuoviras su pienu vartojami ne tik sergant ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo, lėtiniu bronchitu, bet ir sergant podagra, reumatu, inkstų akmenlige, kitais bronchitais. Šviežių pušies kankorėžių, surinktų birželio liepos mėnesį, tinktūra vartojama sergant gastritais, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, ir skrandžio opalige.

Tinktūrai paruošti susmulkinti kankorėžiai (trečdalis litrinio stiklainio) užpilama 40% spiritu, duodama pritraukti 7 dienas (laikoma šiltoje vietoje) ir geriama po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį 2 mėnesius. Bitininkystės produktų panaudojimo medicinoje tarptautinės organizacijos darbuose („Apirnondija”) galima rasti receptą, kaip vartoti sirupą iš medaus ir pušies pumpurų. Jis gaminamas namuose ir naudingas sergant kvėpavimo takų ligomis.

Vilkadalgis – daugiamečiai, žoliniai, dekoratyviniai augalai

Vilkadalgis priklauso kardelinių (Iridaceae) šeimai. Tai daugiamečiai, žoliniai, dekoratyviniai augalai. Auginami darželiuose parkuose ir klombose. Vilkadalgių yra daug rūšių, tačiau vaistinei žaliavai gaminti tinka tik dviejų rūšių šakniastiebiai: blyškiojo (Iris pallida Lamk.) ir mėlynojo vilkadalgio (Iris germanica L.). Blyškiojo vilkadalgio žiedai stambūs, neryškiai šviesiai violetinės, spalvos, mėlynojo — šiek tiek smulkesni, tamsiai mėlynos spalvos, žydi dviem savaitėmis anksčiau, negu pirmasis.

Rudenį arba pavasarį kasami 3—4 metų šakniastiebiai. Jie švariai nuplaunami, nuskutami, po to vėl nuplaunami švariu vandeniu ir džiovinami. Šakniastiebiai turi džiūti maždaug 12—16 parų. Išdžiūvę šakniastiebiai (Rhizoma Iridis, Radix Iridis, Radix: Ireos, Globuli Iridis) būna švariai baltos spalvos, malonaus žibuoklių kvapo ir labai kieti.

Žaliavos kvapas priklauso nuo eterinio aliejaus, kurio būna 0,1%. Svarbiausia eterinio aliejaus sudedamoji dalis yra kristalinė medžiaga ironas. Be to, šakniastiebiuose randama gliukozido iridino, daug krakmolo, šiek tiek rauginių ir kitų medžiagų.

Rhizoma Iridis yra aromatinga žaliava, kuri daugiausia vartojama kosmetikoje, burnos ir dantų higienai

Didžioji ugniažolė daugiametis, žolinis augalas

Didžioji ugniažolė priklauso aguoninių (Papaveraceae) Šeimai. Daugiametis, žolinis augalas, žydi beveik visą vasarą geltonai. Augalą sužeidus, ištrykšta oranžinės spalvos sultys. Ugniažolė mėgsta augti humusingose dirvose prie sodybų, patvoriuose, šiukšlynuose ir kt.

Vaistinei žaliavai (Herbą Chelidonii. cum radice, Herbą Chelidonii majoris, Herbą Hirundinariae) renkama visa antžeminė ir požeminė augalo dalys žydėjimo metu. Žaliavoje randama daugybė alkaloidų, chelidonino, homochelidonino, chelaritrino, protopino, sangvinarino, chelidoninės rūgšties, dažinės medžiagos, panašios į berberidiną, eterinio aliejaus, vitamino A ir C, mineralinių druskų, ypač kalcio.

Chelidonino cheminė struktūrinė formulė artima papaverinui. Bendrai chelidoninas organizmą veikia panašiai kaip morfinas, bet žymiai silpniau ir nesukelia euforijos. Liaudies medicinoje nuo’ seno sultys (išspaustos. Iž Svalios žolės) vartojamos karpoms naikinti, sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti. Mokslinėje medicinoje taip pat plačiai vartojama įvairiems kepenų ir tulžies takų sutrikimams gydyti.

Tarybų Sąjungoje vis plačiau kaip išoriniai vaistai pradedama vartoti sergant odos tuberkulioze, ir gaunami teigiami rezultatai.

Aplamai ugniažolės preparatai įvairiais atvejais duoda teigiamus rezultatus. Tačiau jie gali būti sėkmingai vartojami tiktai nuolatinėje gydytojo priežiūroje.

Kaip vaistas, daugiausia vartojami liepos žiedynai, vadinami liepžiedžiais

Imkime, pavyzdžiui, liepžiedžius. Šiuos žiedus visi pažįsta ir mėgsta, kai jais pasidengia medis liepos mėnesį. Kaip vaistas, daugiausia vartojami liepos žiedynai, vadinami liepžiedžiais. Geriausia liepžiedžius rinkti žydėjimo pradžioje, t.y. pirmojoje liepos mėnesio pusėje. Išdžiovintų pavėsyje žiedų karštas antpilas (arbata) vartojamas prakaitavimui sukelti susirgus ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo tuo tikslu arbatiniai šaukšteliai užplikoma 1 stikline verdančio vandens ir geriama karšta arbata nakčiai gulint lovoje.

Liepžiedžių nuoviru dažnai skalaujama gerklė susirgus angina. Manoma, kad, veikiant liepžiedžiuose esančioms biologiškai aktyvioms medžiagoms (rauginėms ir dažinėms medžiagoms, eteriniams aliejams, vitaminams, angliavandeniams ir kt.), sustiprėja prakaito liaukų veikla ir išsiplečia jas maitinančios kraujagyslės. Mokslinėje medicinoje liepžiedžių, sumaišytų su kitais vaistiniais augalais, arbata vartojama kaip geras prakaitavimą sukeliantis vaistas.

Plačiai žinoma ši prakaitą varanti arbata (ją galima paruošti pačiam): imama liepos ir juoduogio šeivamedžio žiedų po lygiai. 2 valgomieji šaukštai mišinio užplikinama stikline verdančio vandens, statoma ant silpnos ugnies ir verdama 5 10 minučių, po to iškošiama ir išgeriama karšta arbata visa iš karto. Kartais liepos žiedų dedama j augalinius mišinius, kurie vartojami skrandžio, kepenų ir žarnyno ligoms gydyti. Reikia prisiminti ir puikias liepų medaus gydomąsias savybes.

Nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro aplink liepas skraido gausybė vabzdžių, ypač šis medis — geriausias medingas augalas. Net grikiams ir tai toli iki liepos Per 10-15 dienų, per žydėjimo laikotarpį, bitės surenka iš vieno liepos medžio tiek nektaro, kiek iš viso grikių lauko hektaro.

Paprastasis kadagys – daugiametis nedidelis medelis arba krūmas

Paprastasis kadagys priklauso kiparisinių (Cupressaceae) šeimai. Daugiametis nedidelis medelis arba krūmas. Jo spygliai po 3 menturėse, kankorėžis-vaisius yra uogos pavidalo, nunokęs melsvai juodas. Auga lengvose, smėlingose dirvose, kartais sudarydami didelius plotus. Kadagio kankorėžiai paprastai vadinami uogomis, plačiai vartojami liaudies ir mokslinėje medicinoje, taip pat ir likerių pramonėje.

Vaistinei žaliavai (Fructus Juniperi, Baccae Juniperi, Gulbuli Juniperi) renkami visiškai subrendę, t. y., kada jie būna juodos spalvos.

Vaisiuose-uogose randama iki 2% eterinio aliejaus, kadaginės dervos juniperino, apie 35 cukrinių medžiagų ir organinių rūgščių. Tai stipriai šlapimą skatinantis vaistas (diureticum), todėl reikia vartoti atsargiai, nes didesnės dozės erzina inkstus. Švelniau veikia Extractum Juniperi. Kadagio eterinis aliejus (Oleum Juniperi) dažnai maišomas su kitais eteriniais aliejais, pavyzdžiui, 01. Rosmarini, OI. Lavandulae, įtrynimams