Geriausias pasirinkimas – roletai nuo saulės

Jaukumas bei privatumas namuose yra aktuali tema kiekvienam vilniečiui. Ne paslaptis, kad roletai Vilniuje nėra tik populiarūs, jie net labai populiarūs. Greičiausiai, kad nerastume nė vieno vilniečio, kuris nežinotų žodžio „roletai“ reikšmės.

Roletai yra estetika ir interjero grožis už priimtiną kainą. Tai kas buvo neįmanoma prieš gerą dešimtmetį, šiuolaikiškos technologijos sudaro ženkliai didesnes galimybes pasirinkti. Lyginant dabartį su praeitimi, roletų skirtumas yra akivaizdus, panašumai yra išlikę tik mechanizmo veikimo principe.

Roletai Vilniuje

Nors roletų pasiūla Vilniuje yra gan didelė, tam, kad pavyktų rasti priimtinus sau ir pritaikyti prie interjero, paplušėti tenka ne vienam. Kaip juokauja Roletailux.lt pardavimų skyriaus darbuotojai, kad jei būtų tik vienas pasirinkimas, greičiausiai nekiltų jokių keblumų. Klientai pirktų tik tai, kas yra pasiūloje. Tačiau šiuo metu, Roletailux.lt turi kone didžiausią asortimentą ne tik Vilniuje. Didelis atspalvių, įvairių raštų bei marginimų roletai iš Roletailux.lt leidžia išsirinkti net ir patiems išrankiausiems. Gal todėl, vilniečiai ir yra pamėgę internetinį puslapį Roletailux.lt, nes šie specialistai ne tik pasiūlo pačius geriausius variantus kainai, bet ir pataria renkantis ir technines savybes.

Roletai nuo saulės

Pavadinimas roletai jungia kelias rūšis. Greičiausiai, kad klientai, paklausti kokias roletų rūšis žinote nedvejodami atsakytų, jog yra klasikiniai. Taip, toks atsakymas būtų teisingas, bet klysta tie, kurie mano, jog ši rūšis yra vienintelė. Kadangi Roletailux.lt yra gamintojas, jų gamybos skyrius tikina, kad rūšių yra gan daug. Pagal klientų poreikį, norima į patalpas įleisti daugiau šilumos ar jas apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, yra siūlomi ir atitinkamos rūšies roletai. Pavyzdžiui, jei norima uždengti įmonės langus, kurios patalpos orientuotos į pietinę pusę, tokiam sprendimui gali būti siūlomi tankesnio audinio roletai. Toks audinys labiau sulaiko saulės spindulius, todėl patalpose nebus taip karšta. Bus garantuotos patogios darbo sąlygos. Sutikite, tai daug pigesnis būdas palaikyti vėsą patalpose karštomis vasaros dienomis. Tokie roletai ilgai išlaiko savo struktūrą bei spalvą, todėl norint apsisaugoti nuo saulės, tai – geriausias pasirinkimas.

Individualių namų savininkams, bijoti saulės spindulių nereikia. Atvirkščiai, daugelis savininkų tik ir žvalgosi įvairių gudrybių, kurios leistų į namus įsileisti ne tik saulės spindulius, bet kartu su jais prisikviesti ir šilumą. Tokių sumanymų įgyvendinimui, vienas iš būdų galėtų būti roletai su retesniu audiniu. Lengvas roletų audinys praleidžia saulės spindulius, todėl kartu su jais į namus pateks ir jauki šiluma. Kam slėptis nuo saulės, kai galima išnaudoti natūralius energijos šaltinius?

Taigi, roletai nuo saulės ne tik apsaugo patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių. Priėmus tinkamą sprendimą, galima tinkamai apsaugoti patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių. Ir kas gali tai garantuoti geriau, nei Roletailux.lt pagaminti roletai nuo saulės?

šaltinis: roletų audiniai https://lt.wikipedia.org/wiki/Audinys

Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai

Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai.

Dažytojai privalo vadovautis Statybos normomis ir taisyklėmis „Darbo saugumo technika statyboje“.Už tai, kad, atliekant statybos ir montavimo darbus, būtų laikomasi šių taisyklių ir vykdomos darbo saugumo technikos bei gamybinės sanitarijos nuorodos, atsako statybos ir montavimo organizacijų inžineriniai ir techniniai darbuotojai.

Priimtiems naujiems darbininkams leidžiama pradėti dirbti tik išklausius įvadinį (bendrąją) darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos instruktažą, taip pat darbo saugumo instruktažą jau darbo vietoje. Pastarasis instruktažas kartojamas, pakeitus darbą arba pakitus jo sąlygoms Kompleksinės brigados instruktuojamos ir apmokomos saugių darbo būdų, atsižvelgiant į visas atliekamų darbų rūšis. Kas trys mėnesiai visi darbininkai instruktuojami pakartotinai. Instruktažai registruojami specialiame žurnale.

Be instruktažo, nepraėjus trims mėnesiams nuo priėmimo į statybą dienos, Darbininkas apmokomas saugių darbo būdų pagal tos organizacijos vyriausiojo inžinieriaus patvirtintą programą. Darbininkams, susietiems su kenksminga arba pavojinga gamyba, privalomos pirminės ir periodiškom medicininės apžiūros sveikatos apsaugos ministerijos nustatytais terminais.

Statybos tolygiose organizacijose steigiami darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos meto diniai mokymo bei propagandos centrai- darbo saugumo technikos kabinetai arba kampeliai, kuriose  yra vaizdumo priemonių ir literatūros.

Dirbantieji patalpose turi būti apsaugoti nuo skersvėjų, dulkių, Žalingų garų ir dujų. Specialios poilsio vietos, dengtos stogu arba brezentu, turi būti įrengtos ne toliau kaip per 50 m nuo darbo vietų.

Ypač svarbu saugiai dirbti tada, kai vartojami importiniai dažai, klijai, mastikos, apmušalai ir plėvelės: dirbantiems privaloma laikytis firmos instrukcijų, nurodančių, kaip elgtis su tomis medžiagomis. Kai kurie klijų skiedikliai išskiria sprogius garus. Jeigu firmų nenurodyta, kaip saugiai dirbti, tai importinius klijus ir mastikas vartoti draudžiama tol, kol nebus gautas sanitarinės priežiūros organų leidimas ir patinta vartojimo instrukciją.

Patalpose, kuriose dirbama su klijais, mastikomis ir dažais, išskiriančiais sprogius ir kenksmingus sveikatai garus, turi būti tiekiamoji-ištraukiamoji ventiliacija. Į tas patalpas neleidžiama įeiti pašaliniams asmenims. Dirbti su klijais, mastikomis ir dažais, kuriuose yra toksiškų komponentų, leidžiama ne jaunesniems kaip 18 metų amžiaus darbininkams, apžiūrėtiems medicininės komisijos ir gavusiems specialų jos leidimą.

Pagal TSRS sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą darbininkus, nuolatos dirbančius su minėtomis medžiagomis, turi periodiškai apžiūrėti medicininė komisija.

Patalpose, kuriose laikomos, gaminamos ir vartojamos polimerinės medžiagos, išskiriančios degius ir sprogius garus, draudžiama rūkyti bei tokius darbus, kuriose pasitaiko ugnies arba kibirkščių.

Nuodingąsias medžiagos pagal galiojančias normas reikia laikyti atskiroje gerai vėdinamoje patalpoje, toliau nuo gyvenamųjų namų, valgyklų, geriamoje vandens šaltinių ir darbo vietų. Patalpose, kuriose laikomos nuodingosios medžiagos, jų žymekliai turi būti dažyti skirtingomis signalinėmis tų medžiagų spalvomis. Tose patalpose esanti  apšvietimo armatūra ir elektros varikliai turi būti su apsaugančiais nuo sprogimo gaubtais. Turi būti numatytos priemones, neleidžiamos atsirasti ir kauptis statinės elektros krūviams, pavyzdžiui, nerekomenduojama darbo metu vilkėti drabužių, pasiūtų iš polimerinių medžiagų.

Pradėjus apdailos darbus, statybos aikštelėje turi būti įrengta patalpa rūbams džiovinti, rūbine su  praustuvais, dušais, sanitariniai mazgais. Dažytojai privalo turėti vaistinėlę, medikamentų ir priemonių pirmajai pagalbai suteikti, taip pat indą geriamo vandens.

Kiekvienas darbininkas turi būti apmokytas suteikti pirmąją pagalbą, įvykus nelaimingam atsitikimui. Tačiau net ir suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusįjį privalo apžiurti gydytojas.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių

Aliejiniai dažai galimas variantas medienai dažyti.

Aliejinių dažų (ir apskritai kitų dažų) įvairovė labai didelė. Yra daug uždarų firmų, konkuruojančių tarpusavyje. Jos siūlo mums didelį asortimentą dažų. Kiekvienos firmos sava technologija dažų gamybos, todėl mes turim bandyti naujus dažus ir daryti išvadas, kurie iš jų mums tinkamesni. Mūsų laikais yra specialūs  aliejiniai dažai, skirti medienai, medžio dirbiniams, naudoti juos reikia pagal instrukciją, nes kiekvienų dažų reikalavimai gali truputį skirtis, juk nebūna blogų statybinių medžiagų, kartais medžiagos būna blogai ,žiopliai panaudojamos.

Emalis – netinkami medienai dažyti.

Dar prieš keletą metų namų dažymui paprastai buvo naudojami emaliniai dažai. Tai buvo bene pigiausia ir populiariausia medžiaga. Kartais ji būdavo atskiedžiama pokostu ar alyva, kad geriau įsigertų į medinį paviršių. Tačiau reikia pripažinti, kad emalis nėra skirtas mediniams fasadams dažyti. Šie dažai skirti nedideliems plotams (prie durų, langų, kur yra pakankamai storas medžio sluoksnis). Emalio plėvelė yra praktiškai neelastinga. Tuo tarpu medis tam tikra prasme “juda” (medis gali trauktis ar plėstis). Ypač gerai šio “judėjimo” pėdsakai matomi pietinėje namo pusėje. Namo siena tai kaista, tai šąla – todėl dažų plėvelė trūkinėja, atsilupa, į įtrūkimą patenka vanduo ir pradeda “lupti” emalį.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių:

1.Pilnai dengiantys dažai.

2. Pusiau skaidri danga.

3. Skaidri danga.

Pilnai dengiantys dažai – suteikia fasadui norimą spalvą, tačiau medžio tekstūra lieka matoma (nedaro iš medžio plastmasės). Šios rūšies dažai tarnauja ilgiausiai, nes juose esantys pigmentai yra ilgaamžiškesni nei esantys kitose dangose. Šiais dažais padengtas paviršius tarnaus apie10 metų.

Šios srities naujovė – galimybę dažyti dar drėgną paviršių suteikiantys dažai. Tačiau medis gali būti tik šiek tiek drėgnas (pavyzdžiui, po plovimo), o ne permirkęs nuo lietaus. Taigi su šiais dažais, nubraukus likusius po plovimo lašus, galima dažyti iš karto.

Viena iš senų namų problemų – šiaurinėje namo pusėje atsirandantys pelėsiai. Čia jums gali padėti dar viena naujovė – dažai su specialiais priedais, neleidžiančiais pelėsiui išsivystyti ant medžio paviršiaus. Šie priedai žmogui visiškai nekenkia.

Pusiau skaidrios dangos – jos būna aliejinės ir skiedžiamos vandeniu. Reikėtų pripažinti, kad pusiau skaidria danga padengti namai atrodo įdomiau, kadangi pro dangą prasišviečia natūralus medžio paviršius. Tačiau kitą vertus, jos taip neapsaugo paviršiaus, kaip pilnai dengiantys dažai. Šia danga padengtas paviršius tanaus apie 5 metus.

Šios rūšies dangų taip pat būna su priešpelėsiniais priedais. Dangos spalvą jūs galite pasirinkti pagal savo skonį (nuo natūralios medžio spalvos iki raudonos). Jeigu pageidautumėte, medinį paviršių galima vizualiai pasendinti specialios dangos pagalba. Su šios rūšies produktais galima dirbti net kai temperatūra nukrenta iki +1º C medis jau šiek tiek “pagavęs” drėgmės. Ši naujovė žymiai prailgina dažymo sezoną.

Impregnavimas. Šioje srityje taip pat yra naujovių. Tai speciali impregnuojanti danga – trijų aliejų mišinys. Nauja ir darbo su šia danga technologija. Ji vadinama “šlapias ant šlapio”: dengiamas gausus pirmas sluoksnis ir po 10 minučių dažomas antras sluoksnis. Jei nėra galimybės taip dirbti, antras sluoksnis gali būti tepamas po dviejų parų. Tokiu atveju pirmajam sluoksniui leidžiama gerai įsigerti. Impregnantai būna visiškai natūralūs ar natūralių medžio atspalvių. Toks padengimas atlaiko ir drėgmės poveikį, ir temperatūrų svyravimus.

Dirbant su mediniais paviršiais nereikėtų pamiršti, kad medis reikalauja kruopštumo. Reikia atsižvelgti į orus, į temperatūrą ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Tik viską gerai atlikę, galėsite ilgai džiaugtis rezultatais.

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais.

Aliejiniai dažai labai plačiai vartojami kapitalinei statybai ir remonto darbams. Aliejinių dažų jungiklis yra natūralus, sutankintas arba modifikuotas alkidinėmis dervomis pokostas.

Aliejiniais dažais dažyti paviršiai ne tik dekoratyvūs, šiais dažais konstrukcijos(stalių, metaliniai dirbiniai, vamzdynai) apsaugomos nuo drėgmės ir korozijos.

Aliejiniai dažai tiekiami į statybas tirštai trinti arba visai paruošti darbui. Tirštai trinti dažai centralizuotose dažų dirbtuvėse arba tiesiog statomame objekte atskiedžiami pokostu bei emulsiniu skiedikliu iki parankaus dažyti klampumo.

Prieš dažant blausia spalva, nuo paviršiaus nuvalomos dulkės, nešvarumai ir, kad plėvelė būtų stipresnė, gruntuojama oksoliu, kuris tepamas teptukais arba velenėliais. Kad praleistas vietas būtų lengviau pastebėti ir tuoj pat užtepti, į oksolį įmaišoma šiek tiek (5 – 10%) pigmento tokios pat kaip aliejinė danga spalvos. Oksolis sausu saulėtu oru džiūsta trumpiau kaip 24 h. Dažant arba glaistant neseniai gruntuotą  neišdžiuvusį paviršių, danga pūslėja, lupasi. Tokias vietas tenka taisyti, vėl tepti oksoliu, glaistyti, svidinti pemza arba švitrų ir dar kartą tepti oksolių.

Paskui paviršius ištisai glaistomas laistyklėmis su keičiama plastmasine mente arba guminėmis pusbrauktėmis. Geresnė aliejinių dažų danga būna tada, kai paviršius glaistomas nubraukiant: glaistas užpildo tik paviršiaus poras ir nesudaro ištiso glaisto sluoksnio.

Pagaliau paviršius gruntuojamas atskiestais oksoliu ( 85-90%) tirštai trintais aliejiniais dažais (15-10%) tokios pat spalvos kaip ir busima danga. Gruntuojama purškikliu arba poroloniniu bei kailiniu velenėliu, žiūrint, kad gruntas dengtų tolygiu sluoksniu nenutekėtų ir neliktų pralaidų. Jeigu glaistoma sintetiniu glaistu, gruntuoti  pokostu paviršiaus nereikia.

 Aliejiniai dažai tepami ant lygių nedidelų sienų, plokštumų, mojuokliniais teptukais arba kailiniais velenėliais. Langu rėmai ir metalinės grotelės dažomos žiediniais teptukais, dideles plokštumos- purkštikliais. Dažant purkštikliais, darbo našumas 400-500 m2 /h. Dažymo purkštikliais trūkumas kylantis dažytojo darbo zonoje rūkas. Kad jis būtų mažesnis purkštiklio galvutė apgaubiama apsauginiu oriniu apvalkalu. Purkštiklio galvutė laikoma per 20-30 cm nuo paviršiaus statmenai į jį kreipiant dažų čiurkšlę.

Emalei yra pigmentų suspensijos lake. Statyboje vartojami alkidiniai, pentaftaliniai, nitrogliftaliniai emalei ir nitroemaliai. Emalinės dangos yra stiprios, atsparios aplinkos poveikiui, gerai atrodo, sparčiai džiūsta (kambario temperatūroje ne ilgiau kaip 1 – 2 h.

Pentaftaliniai emaliai skirti ir vidaus darbams. Jais dažomas metalas, mediena ir tinkas. Mediena ir tinkas gruntuojami mišiniu iš 0,8 dalies pentaftalinio emalio ir skiediklio bei 1 dalies natūralauspokosto. Emalis, kurio klampumas pagal viskozimetrą yra 80 – 100 s, tepamas teptuku, o 40 – 50 s – purškiamas purškikliu.

Emalis skiedžiamas iki darbui parankaus klampumo uaitspiritu arba jo ir terpentino mišiniu santykiu 9:1. Emalis 18-23 0 C temperatūroje džiūsta ilgiau kaip 24 h. Tiekiamo emalio klampumas 60-135 s, kuris tikrinamas 20 0 C temperatūroje viskozimetru. Iki darbo parankaus klampumo (22-28 s) emalis skiedžiamas tirpiklių. Purškiamas purškikliu 3-is sluoksniais. Sluoksnio storis 80-150µm. Džiūsta 18-22 0 C temperatūroje ne ilgiau kaip valanda.

Dirbti su naujais lakais ir dažais leidžiama asmenims, iš anksto susipažinusiems su tų medžiagų vartojimo instrukcijomis ir saugumo technikos taisyklėmis.

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką“. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube“. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu“. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis“.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis“.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.

Moteriški batai, kurie yra siūlomi internete

Bene kiekviena iš mūsų jaučiame labai didelę silpnybę batams. Stilingi, patogūs ir nepriekaištingos kokybės moteriški batai mums yra tai, be ko negalėtume įsivaizduoti savo gyvenimo. Dėl šios priežasties įprastai nesame linkusios praleisti nei vienos naujos moteriškų batų kolekcijos, o tai reiškia, kad reguliariai lankomės fizinėse batų parduotuvėse. Tačiau nereikia nė sakyti, kad tokie apsipirkimo būdai šiomis dienomis anaiptol ne visuomet pasiteisina. Pakankamai dažnai, kuomet apsilankome fizinėje avalyne prekiaujančioje parduotuvėje, susiduriame su mus dominančių batų modelių trūkumu. O tai priverčia mus nusivilti, kartu išeikvojant pakankamai daug mūsų brangaus laiko. Būtent dėl šios priežasties jau ne pirmus metus labai sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kuriose yra siūlomi moteriški batai. Žinoma, internetinė prekyba pasižymi daugybe privalumų, todėl apie visą tai verta pakalbėti šiek tiek plačiau.

Visų pirma nemaža dalis pirkėjų internetinę prekybą pasirenka dėl kur kas didesnio patogumo. Tokiu atveju pirkėjams nebereikia fiziškai keliauti į vieną ar kitą batų parduotuvę. Vietoje to, jie vos kelių mygtukų paspaudimu gali surasti ir pasirinkti jiems tinkančią elektroninę parduotuvę, kurioje yra siūlomas labai platus avalynės asortimentas. Pastarasis veiksnys taip pat turi labai didelės įtakos vartotojų sprendimui pasirinkti elektronines parduotuves. Akivaizdu, kad kiekvienas žmogus turi savitą ir išskirtinį skonį. Tai reiškia, kad visuomet siekiame atrasti ir įsigyti būtent tai, kas mums labiausiai tinka ir patinka. Todėl jei yra pasirenkamos internetinės parduotuvės, surasti mus dominančius moteriškos avalynės modelius tampa daug lengviau.

Be to, nereikia pamiršti, kad batai, kurie yra siūlomi internete, pasižymi daug palankesnėmis kainomis nei daugelyje fizinių prekybos vietų. Tai padeda pirkėjams daug daugiau sutaupyti. O kadangi mes moterys nepraleidžiame progos reguliariai įsigyti vis naujus batus, tampa akivaizdu, kad palankesnės kainos paieškos yra labai aktualus sprendimas, kuris padeda išvengti pernelyg didelių išlaidų. Ką jau kalbėti apie tai, kad naudojantis internetinėmis parduotuvėmis mes galime būti bet kurioje pasaulio vietoje ir savo užsakymą pateikti bet kuriuo mums patogiausiu metu.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…“

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava„. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Vandens spaudimas vandentiekio tinkle

Tais atvejais, kai vietos reljefo sąlygomis neišvengiamai reikia statyti vandentiekio bokštą, o ne tą pačią paskirti atliekanti požeminį rezervuarą, reikia stengtis, kad kiek galima didesnis vandens tiekimui reguliuoti reikalingas vandens kiekis būtų talpinamas švaraus vandens surinkimo rezervuare, nes vandentiekio bokšto statybos kaina tam pačiam vandens atsargų laikymo vienetui brangesne už rezervuaro.

Jeigu parinkto vandens šaltinio vandens kokybė tinkama ir nereikia įrengti vandens gerinimo įrenginių, kaip tai pavaizduota, vandentiekio sistemoje gali visai nebūti švaraus vandens surinkimo rezervuaro. Tuo atveju vandens tiekimui reguliuoti reikalingas vandens kiekis gali būti talpinamas tik vandentiekio bokšte.

Atskirais atvejais vandentiekio sistemoje galima apsieiti ir be vandens tiekimą reguliuojančių įrenginių, t. y. rezervuarų ar vandentiekio bokštų. Tai gali pasitaikyti pramoniniuose ir gyvenviečių vandentiekiuose, kai vandens vartojama tolygiau ir kai gaisrams gesinti reikalingi vandens kiekiai talpinami specialiuose rezervuaruose.

Reikalingas vandens spaudimas vandentiekio tinkle

Vandens spaudimu vadinamas tam tikras aukštis, ligi kurio gali pakilti vertikaliame vamzdelyje (pjezometre), prijungtame prie vandentiekio tinklo. Spaudimas matuojamas vandens stulpo metrais arba atmosferomis.

Lauko vandentiekio tinkle visą laiką turi būti palaikomas tam tikras pakankamas vandens spaudimas. Jis turi būti toks, kad bet kurio lauko vandentiekio taško vanduo per vidaus vandentiekio tinklą galėtų pakilti iki pastate esančio aukščiausio vandens ėmimo įrenginio, kuris yra nepatogiausioje reljefo atžvilgiu ar daugiausia nutolusioje nuo vandentiekio bokšto vietoje. Būtinas lauko vandentiekio tinkle spaudimas, vadinamas laisvu, arba reikalingu, spaudimu.

Pagal statybos normų ir taisyklių nuostatus minimalus laisvas vandens spaudimas miestų ir gyvenviečių lauko vandentiekio tinkluose, tiekiant vandenį buitiniams-ūkiniams reikalams, be skaičiavimų gali būti imtas.

Kai norima atskiriems daugiaaukščiams pastatams ar jų grupėms padidinti reikalingą vandens spaudimą, tikslinga pastatyti atitinkamus vietinius įrenginius.

Žemo arba laikino aukšto spaudimo vandentiekio sistemoje tiekiant atitinkamą vandens kiekį tuo pačiu laiku buitiniams-ūkiniams ir priešgaisriniams reikalams, spaudimas bet kuriame lauko vandentiekio tinklo taške neturi būti mažesnis kaip 10 m ir tiktai ypatingai nepatogiose teritorijos vietose galima leisti spaudimui sumažėti iki 7 m.

Nuolatinio aukšto spaudimo sistemos vandentiekio tinkle turi būti palaikomas toks spaudimas, kad kompaktinė vandens srovė, paleista iš gaisrinės žarnos nuo gaisrinio čiaupo, įrengto aukščiausiame ir labiausiai nutolusiame nuo lauko vandentiekio tinklo hidranto pastate, ne mažiau kaip 10 m.

Reikia pažymėti, kad nuolatinio aukšto spaudimo vandentiekio sistemos miestų ir gyvenviečių vandentiekiuose projektuojamos tik išimtinais atvejais, statyti ir eksploatuoti tokių sistemų įrengimus yra neekonomiška.

Lauko vandentiekio tinkluose reikalingas spaudimas paprastai palaikomas siurblių stotyse įrengtais siurbliais. Mažesnės apimties vandentiekiuose, kaip buvo anksčiau nurodyta, kai antrojo pakėlimo siurbliai nedirba ištisą parą arba kai didesnio vandens pareikalavimo valandomis siurbliai pajėgia tiekti mažiau vandens, negu vartotojams reikia, reikiamą spaudimą lauko vandentiekio tinkle gali palaikyti ir vandentiekio bokštas arba atitinkamoje, aukštesnėje reljefo vietoje pastatytas rezervuaras. Kaip matome, vandentiekio bokšto ir rezervuaro paskirtis, atsižvelgiant į sąlygas, gali būti ne tik talpinti tam tikrus vandens kiekius nevienodam vandens tiekimui išlyginti, bet ir vandens spaudimui vandentiekio sistemoje palaikyti.

Nuotekų valymo įrenginiai

Geodezinių prietaisų žiūronu vaizduojama į vietovės taškus bei daiktus

Horizontalusis limbas ir alidadė turi suktis apie bendrą geometrinę vertikaliąją ašį. Limbo ir alidadės sukimosi ašys turi sutapti su limbo padalų centru. Neišlaikius šių sąlygų, horizontalusis skritulys yra necentriškas. Skritulio necentriškumą (ekscentricitetą) sudaro alidadės, limbo ir jų ašių necentriškumai.

Alidadė laikoma necentriška tada, kai jos sukimosi ašis nesutampa su limbo padalų centru, limbas necentriškas tada, kai jo sukimosi ašis nesutampa su jo padalų centru. Ašių necentriškumas — tai alidadės ir limbo sukimosi centrų nesutapimas.

Dalijimo mašinoje limbo padalos centruojamos labai tiksliai (0,002-0,003 mm), todėl reikšmingiausias yra alidadės necentriškumas.

Atskaičiavimo indekso projekcija dėl alidadės necentriškumo pasistumia limbo padalų atžvilgiu iš padėties į padėtį, todėl pasikeičia ir limbo atskaita kampu. Paklaida e priklauso nuo necentriškumo didumo ir nuo alidadės (atskaičiavimo indekso) padėties necentriškumo e krypties atžvilgiu. I padėtyje alidadės necentriškumo įtaka limbo atskaitai didžiausia, o II padėtyje dėl necentriškumo atskaita nesikeičia. Taigi limbo atskaitų paklaidos dėl necentriškumo kinta pagal sinusoidę. Necentriškumas gali būti net 1.

Prietaisų, kuriuose atskaičiuojama pagal vieną limbo pusę, horizontaliojo limbo atskaitų, gautų diametraliai priešingose limbo pusėse vidurkiui necentriškumas neturi įtakos. Neeliminuota liks tik ta horizontaliojo skritulio necentriškumo dalis, kuri atsiranda dėl to, kad alidadės sukimosi ašis svyruoja (pvz., dėl guolių rutuliukų nevienodo didumo).

Vertikalusis skritulys necentriškas tada, kai limbo padalų centras nesutampa su žiūrono sukimosi ašimi. Matuojant vertikalųjį kampą teodolitu, kurio limbe atskaičiuojama iš vienos pusės, vertikaliojo limbo padėtyse atskaičiuojama ne ties tuo pačiu limbo skersmeniu (kaip horizontaliajame limbe), bet pagal skirtingus skersmenis. Mat perverčiant žiūroną, kartu sukasi ir limbas. Tik vizuojant horizontaliu žiūronu, atskaičiuojama to paties skersmens galuose.

Kadangi limbas sukasi kartu su žiūronu, tai necentriškumo įtaka priklauso nuo matuojamojo vertikaliojo kampo, taip pat nuo necentriškumo.

Matuojant vertikalųjį kampą, kai skritulys yra kitoje padėtyje, formulių elementų ženklai nesikeičia ir necentriškumo įtaka neeliminuojama. Todėl abiejose skritulio padėtyse matuotas vertikalusis kampas dėl necentriškumo įvairaus tipo teodolituose bus iškreiptas dydžiais:

Iš formulių matyti, kad necentriškumo įtaka mažesnė, kai vertikalusis kampas didelis. Didžiausia necentriškumo įtaka yra tada, kai vertikalusis kampas lygus nuliui.

Skritulių necentriškumo elementai randami taikant specialią teodolito tyrimo metodiką.

Geodezinių prietaisų žiūronu vaizduojama į vietovės taškus bei daiktus, taip pat atskaičiuojama matuoklėse ir skalėse. Žiūroną 1609 m. sukonstravo G. Galilėjus, o 1611 m. J. Kepleris sukūrė žiūroną su siūlelių tinkleliu (Keplerio žiūronas).

Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra

Įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose deklinacija skirtinga. Ji kinta ir viename taške per parą. Tokie deklinacijos reikšmės svyravimai vadinami paros svyravimais. Jų amplitudė apie 15′, nors būna atvejų, kai ji siekia 1° ir daugiau. Paros deklinacija kinta greičiau, didėjant taško geografinei platumai. Svyravimų amplitudė kinta ir per metus.

Apie 8 h vietos laiku šiaurinis magnetinės rodyklės galas labiausiai nukrypsta rytus, paskui iš lėto juda vakarų kryptimi ir labiausiai nukrypsta apie 14 h. Paskui rodyklė vėl krypsta į rytus ir didžiausias nuokrypis būna apie 23 h. Naktį ji sukasi į vakarus ir apie 3 h būna antras didžiausias vakarų nuokrypis. 8 h vėl grįžta prie didžiausio rytinio nuokrypio padėties. Vidutinę padėtį magnetinė rodyklė užima 10, 20, 24 ir 4 valandomis. Tuo laiku galima tiksliausiai nustatyti deklinacijos reikšmę.

Be paros magnetinės deklinacijos svyravimų, dar yra vadinamieji amžių svyravimai. Jų metu magnetinė rodyklė nukrypsta abi puses nuo savo vidutinės padėties apytikriai 22,5°. Didžiausias metinis nuokrypis būna 8′. Amžių magnetinės deklinacijos pasikeitimų periodas apie 500 metų.

Be šių daugiau ar mažiau dėsningų magnetinės rodyklės svyravimų, dar yra atsitiktiniai deklinacijos pasikeitimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, Žemės drebėjimai, Šiaurės pašvaistės, ugnikalnių išsiveržimas ir kt. Šių veiksnių sukelti magnetinės rodyklės svyravimai gali siekti iki 2° ir vadinami magnetinėmis audromis.

Kai kuriose Žemės vietose, palyginti nedideliame plote, pastebėtos magnetinės anomalijos. Jose magnetinė rodyklė nukrypsta nuo savo normalios padėties. Nuokrypis gali siekti net 180°. Tokia, pavyzdžiui, yra Kursko magnetinė anomalija. Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie Tumasonis, pastebėta didelė magnetinė anomalija (rodyklė nukrypsta nuo +19 iki —11°) ir mažesnės anomalijos apie Druskininkus, Varėną, Alytų. Jos rodo gilesniuose žemės sluoksniuose esant metalingas uolienas.

Taigi magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Magnetiniams reiškiniams stebėti yra specialios magnetinės observatorijos Maskvoje, Irkutske, Tbilisyje ir kt. Lietuvoje pirmąją magnetinę nuotrauką padarė prof. K. Sleževičius 1936— 1938 m. Vėliau ji buvo pakartota.

Pagal magnetinės nuotraukos duomenis buvo sudarytas specialus žemėlapis, kuriame izogonomis (vienodos deklinacijos linijomis) pavaizduotos magnetinės rodyklės deklinacijos. Pirmasis tokį žemėlapį sudarė prof. K. Sleževičius.

Kai nėra magnetinių audrų, magnetinės rodyklės deklinaciją galima rasti naudojantis minėtu žemėlapiu. Paprasčiausias prietaisas magnetiniam azimutui Am matuoti yra kompasas. Geodezijoje dar naudojama busolė, giroteodolitas.

Tačiau linijų orientavimas, matuojant magnetinį azimutą, nėra tikslus.

Artėjant prie polių, laisvai pakabinta magnetinė rodyklė vis labiau nukrypsta nuo horizonto. Magnetiniuose poliuose rodyklė atsistoja vertikaliai. Jos ašies nuokrypio nuo horizonto kampas vadinamas inklinacija. Linijos, jungiančios žemėlapyje vienodos inklinacijos taškus, vadinamos izoklinomis.