Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų

Sukaupęs tam tikrą patirtį, vairuotojas gali, neatitraukdamas akių nuo kelio, žvilgsniu aprėpti visą prietaisų panelę.

Naktį visi, prietaisai yra apšviečiami lemputėmis, kurių šviesa kartais erzina vairuotojo akis. Tuo atveju šviesos intensyvumą dera sureguliuoti specialiu jungikliu, įjungiančiu varžą į prietaisų apšvietimo lempučių grandinę.

Vairuotojas privalo mokėti greitai daryti atitinkamas išvadas iš kontrolinių prietaisų parodymų. Pavyzdžiui, manometro rodyklė rodo nulinį arba jam artimą slėgį. Dėmesio — pavojus! Nedelsiant reikia išjungti variklio uždegimą, perjungti pavarų perjungimo svirtį į neutralią padėtį ir, lėtai stabdant automobilį, važiuoti į tinkamą stovėti vietą dešinėje kelio pusėje.

Jeigu tuo metu automobilis važiavo greitai, tai iš įsibėgėjimo nesunku privažiuoti prie patogiausios stovėjimui vietos. Būtina pasirinkti ją patogią, nes žemas slėgis rodo, kad yra rimtas gedimas, kuriam pašalinti reikės ilgesnio laiko.

Kokią išvadą daro vairuotojas, matydamas, kad alyvos slėgio rodyklė labai svyruoja, net pasiekia nulį? Matyt, variklio tepimo sistemoje nėra alyvos. Tikriausiai trūko vienas iš vamzdžių, tiekiančių alyvą į filtrą. Tuo lengva įsitikinti stovėjimo vietoje, apžiūrėjus kelio paviršių po automobiliu. Pastebėtos riebalų dėmės rodo, jog spėjimas buvo teisingas.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Vairuotojas, apžvelgęs prietaisų parodymus, mato, kad termometras rodo aukštą aušinimo skysčio temperatūrą, o ampermetro rodyklė — nedideli akumuliatorių baterijos iškrovimą. Kas gi atsitinka? Užsikimšo radiatorius? Tačiau kodėl ampermetro parodymai neatitinka normos?

Vairuotojas turi palyginti du požymius — aukštą temperatūrą bei akumuliatorių baterijos iškrovimą — ir pagalvoti, kas gi atsitiko. Matyt, nutrūko ventiliatoriaus dirželis, sukantis vandens siurblį ir generatorių. Radus tinkamą stovėjimui vietą, sustojama ir uždedamas naujas dirželis, kurį visada reikia turėti atsargai.

Gedimui atsitikus naktį ir gyvenvietėje, sustojimui pasirenkama vieta prie žibinto. Automobilis turi būti gerai apšviestas ir .matomas kitiems vairuotojams. žibinto šviesos reikia ir remontui.

Atstumas nuo priekyje važiuojančio automobilio

Pasistengsime atsakyti į klausimą, kokiu atstumu turime važiuoti nuo priekyje važiuojančio automobilio, viena, kad neužimtume per daug vietos važiuojamojoje dalyje, o kita, kad visada ir bet kokiomis sąlygomis galėtume, esant reikalui, sustabdyti savo automobilį.

Tinkamam atstumui nuo priekyje važiuojančio automobilio nustatyti, vadovaujamasi tam tikrais nuostatais. Vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad jo automobilio stabdžių efektyvumas yra ne blogesnis, negu priekyje važiuojančiojo. Jis turi būti tikras ir tuo, kad priekinio automobilio „stop“ signalas užsidega tiksliai stabdymo momentu. Be to, įsitikina, kad jo automobilis ir priekyje važiuojantis turi vienodą padangų ir kelio paviršiaus sukibimo koeficientą.

Šiuo atveju abiejų automobilių stabdymo sąlygos artimos ir jų stabdymo kelias, važiuojant tuo pačiu greičiu, turi būti vienodas.

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais“. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Klasikiniai šokiai Gyvataras

Merginų sukimasis už parankių.

Merginos susikabina poromis už dešinių parankių ir aštuoniais dvigubaisiais žingsniais apsisuka du kartus. Visos keturios merginų poros scenos viduryje vienoje eilėje. Poras sudaro priešingose pusėse esančios merginos.

Tuo metu vyrai daro po vieną sukinį dešinėn ir prieina šiek tiek arčiau savo merginų. Paskui daro kitą sukinį kairėn ir vėl grįžta atgal į tą pačią vietą.

Merginos susikabina kairėmis parankėmis ir sukasi į priešingą pusę. Pabaigoje jos susikabina rankomis paprastai žemai į dvi eiles. Abi merginų eilės scenos viduryje viena arti kitos, veidu pasisukusios į savo vyrus.

Vyrai scenos šonuose šoka vienas paskui kitą po keturis dvigubuosius žingsnius į priekį, akcentuodami pirmąjį žingsnį galvos kilstelėjimu aukštyn (dešinėje scenos pusėje esą vyrai šoka vienas paskui kitą į žiūrovų pusę, o kairėje gilumą, ir paskui kitais keturiais dvigubaisiais žingsniais grįžta atbuli į tas pačias vietas. Jų rankos ant klubų.

Gyvataras atskirai. Grojama pirmoji muzikos dalis.

Merginos, susikabinusios rankomis paprastai dviem eilėmis, šoka vieną Gyvataro žingsnį dešinėn. Labiau dešinėje scenos pusėje esančios merginos šoka į žiūrovų pusę, o labiau kairėje pusėje esančios į gilumą. Po sukinio vėl visos susikabina į dvi eiles.

Tuo metu vyrai šoka Gyvataro žingsniu scenos šonuose. Kiekviename šone kiekvieno ketvertuko vyrai sudėję rankas vienas kitam ant pečių. Kiekvieno ketvertuko priekyje esančio vyro rankos ant klubų. Šoninius žingsnius ir sukinį visi daro dešinėn, tad vyrų tvorelės priartėja prie merginų.

Vienu Gyvataro žingsniu visi grįžta atgal į tas pačias vietas, taigi šoninius žingsnius ir sukinį visi daro kairėn. Pabaigoje, sukinio metu, vyrai apsisuka tik po tris ketvirtadalius rato ir lieka pasisukę veidu į savo merginas. Po sukinio vyrai susikabina scenos šonuose į dvi eiles (po keturis kiekvienoje eilėje) rankomis paprastai žemai, veidu pasisukę į savo merginas. Rankas jie pakelia ligi pečių.

2. Grįžimas prie savo porų Grojama antroji muzikos dalis.

Merginos ir vyrai, susikabinę po keturis kiekvienoje eilėje ir rankas pakėlę ligi pečių, daro po vieną trigubąjį žingsnį į priekį — artyn vieni kitų. Trigubąjį žingsnį visi pradeda dešine koja. Vyrų ir merginų eilės truputi suartėja. Paskui visi daro po vieną trigubąjį žingsnį atbuli atgal ir grįžta į tas pačias vietas. Antrą trigubąjj žingsnį pradeda kaire koja.

Vyrai, nepasileisdami rankomis, šoka keturis dvigubuosius žingsnius į priekį. Pro jų pakeltas rankas pralenda merginos. Pralendant, porose šokėjai prasilenkia dešiniaisiais pečiais. Po ketvirto dvigubojo žingsnio rankomis eilėse susikabina merginos, o pasileidžia vyrai.

Merginos, susikabinusios eilėse, šoka keturis dvigubuosius žingsnius atbulos atgal, o pro jų pakeltas rankas atbuli pralenda vyrai. Vyrai pralenda pro tuos pačius tarpus.

Porose šokėjai, stovėdami vienas priešais kitą atsigręžę, susikabina paprastai (vyras dešine ranka paima merginą už kairės). Laisvoji vyro ranka ant klubo, o merginos — už sijono. Nepasileisdamos rankomis, o perkeldamos jas sau per galvas, poros daro sukinius: dešinėje scenos pusėje esančios keturios poros žiūrovų pusę, o kairėje pusėje — į gilumą. Tad visos merginos daro dešinėn, o visi vyrai — kairėn. Po sukinio susikabina kitomis rankomis ir daro sukinius priešingomis kryptimis (vyrai — dešinėn, o merginos — kairėn). Po paskutinio sukinio poros susikabina abiem neperkryžiuotom rankom.

Poros šoka po šešis dvigubuosius žingsnius į išorę (vyras atbulas, mergina į priekį) ir ateina į tas pačias vietas, kuriose buvo šokio pradžioje. Likusiais dviem dvigubaisiais žingsniais poros apsisuka po pusę rato vietoje — dešinėn. Po apsisukimo vyrai atsiranda iš vidaus, merginos iš išorės.

1. Perėjimas. Grojama pirmoji muzikos dalis.

Visos poros, nekeisdamos susikabinimo, šoka ratu viena paskui kitą šoniniu žingsniu šokio kryptimi (vyrai — kairėn, merginos — dešinėn). Trisdešimt dviem šoniniais žingsniais jos padaro tris ketvirtadalius rato. Tos, kurios buvo kairėje scenos pusėje, nueina pro avansceną ir pro dešinę scenos pusę j gilumą, o tos, kurios buvo dešinėje, ateina pro gilumą ir kairę scenos pusę į avansceną: merginos iš išorės, vyrai iš vidaus.

Klasikinių ar pramoginių šokių batelių galima įsigyti iš kolegų.

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai. Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją

GRIPAS VIEŠPATAUJA

„Gripper“ — prancūziškas žodis, reiškiantis „gaudyti“. Ne be reikalo juk sakome “susigavau gripą“. Nors neaišku, ar gripu sirgo mūsų protėviai. Jei ir sirgo, tai ne taip dažnai. Jie siautėja tik keliasdešimt metų vienu metu kenčia milijonai žmonių skirtingose šalyse. Kalbama apie gripo pandemiją — pasauline epidemiją.

Pirmą kartą pandemija paminėta 1889 1891 m. Iki 1918 m. gripas pasireikšdavo tik atskirose vietose ir žymiai švelniau. Bet 1918 m. gripas, prasidėjęs Ispanijoje, paplito po visą Europą. Per trejus metus mirė 2 milijonai žmonių. Istorinis įvykis.

1957 m. pandemija prasidėjo Azijoje. Pasekmės nebuvo tokios baisios, nes ketvirtajame dešimtmetyje atradus gripo virusą, su juo imta kovoti temperatūra mažinančiais, prakaitą varančiais, bendrą organizmo atsparumą didinančiais vaistais, o esant reikalui – ir antibiotikais. Tačiau, tiesą sakant, gripas tyčiojasi iš medikų pastangų, bet kokia forma prasidėdamas kada nori ir kur nori. Iki šios dienos nėra vaistu, sėkmingai gydančių nuo gripo.

Gripu serga netgi arkliai. Jei liga nesusikomplikuoja, ji trunka 3—5 dienas, pasireikšdama karščiavimu, akių uždegimu, virškinimo sutrikimu. Bet jei arkliai išgyja, tai susirgę paršeliai dažniausiai padvesia, nes gripas jiems sukelia plaučių uždegimą. Pietų ir Šiaurės Amerikoje paprastai serga suaugusios kiaulės, tačiau jos sveiksta.

Lygindami, kaip serga žmonės ir gyvūnai, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad virusas įsitaiso gyvūnų, ypač naminių gyvulių (paukščių, kiaulių, arklių), organizme, kurį laiką nesukeldamas jokių pokyčių, vėliau suaktyvėja ir kryžminasi su žmogaus virusu. Kuo nešvaresnė aplinka, tuo sąlygos daugintis palankesnes. Atsiradę palikuonis — nauja, kelianti pavojų gripo viruso atmaina.

Tačiau taip mano „ne visi. Priešininkų kontrargumentai: jau keletą metu pasaulyje nepasirodė nauja viruso atmaina, nes mus i patalą guldo tie patys, prieš keletą ar keliolika metų sukėlė epidemiją ir identifikuoti virusai. 1977-1978 m. pasaulyje klajojo penktajame dešimtmetyje atrastas virusas. Tai leidžia daryti išvadą, kad žmogaus organizme gyvuoja keletas viruso atmainų, puolančių mus pagal principą: prieš mane esi beginklis, todėl nugalėsiu aš.

Velso universiteto mokslininkai Fredas Hoilas ir Čandra Vikramosingas teigia, kad gripo virusai užsikonservuoja viršutiniuose atmosferos sluoksniuose 50 km aukštyje. Maksimalaus Saulės aktyvumo periodu iš atomų sudaryti ”saulės vėjai“ gali nublokšti žemyn ir gripo virusus. Tada Žemėje ir kyla nauja pandemija.

Neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara

Kiekvienas kabineto narys bei vyresnieji Baltųjų Rūmų padėjėjai bet kada gali ateiti tiesiai pas prezidentą. To nebuvo Reigano laikais. Bušas mėgsta išklausyti jų nuomonę, bet sprendimus visuomet priima pats. Laikraštis “The Washington Post” cituoja kartą jo pasakytus žodžius: “Esu dėkingas savo laimės žvaigždei, kad per kabineto Susirinkimus mes pešamės kaip katės su šunimis, bet priėmę sprendimą veikiame kaip viena darni komanda”. Prezidentas moka vertinti iniciatyva ir nebijo prisiimti savo dalį kaltės, gerbia žmones, mokančius laikyti liežuvį už dantų, ir džiaugiasi maloniais netikėtumais. Bušas vertina lojalumą ir žaidimą komandoje. “Bet, —įspėja minėtas laikraštis, nedarykite klaidos – jis mėgsta būti komandos kapitonu ir savo užsispyrusiems padėjėjams nevengia pareikšti: ”Jei taip viską gerai žinote, kodėl jūsų neišrinko prezidentu?“

Bet kokio darbo šis visuomenės veikėjas imasi labai energingai, ir energingai atlieka iki pabaigos. Per respublikonų partijos suvažiavimą kandidatas į prezidentus pasakė: “Tikslas — apibrėžtas, vadinasi, tikslas — pasiektas”. Tuo jis ir grindžia visą veiklą. Šiandien prezidentas gerai žino, kaip funkcionuoja vyriausybė, ir mėgsta patampyti ją už vadžių, jis nevengia patikrinti, kokiais kanalais gauta jam pateikta informacija. Be to, Bušas mėgsta žinoti, kas skrenda lėktuvu Nr.1 (Jungtinių Valstijų prezidento lėktuvu), kas žaidžia Baltųjų rūmų korte, kas jodinėja po parką ir kas prie ko pasodinamas per pietus Baltuosiuose rūmuose. Toks dabartinio prezidento vadovavimo stilius, kaip ir kiekvienas kitas, turi savų pliusų ir minusų.

Bet neabejotinas pliusas Bušo gyvenime — žmona Barbara. Šią apkūnią žilaplauke moterį labai myli ir gerbia eiliniai amerikiečiai, laikydami ją gerumo ir pasiaukojimo simboliu. Dabar kiekvieną prezidento žmonos žingsnį įdėmiai seka spauda, bet niekas nedrįsta pasakyti, kad gerus darbus ji daro dėl reklamos. Tokia ši moteris buvo visada. Visuomet ji kiek galėdama stengėsi padėti kitiems. Tai jos gyvenimo būdas, ir kuo labiau augo vaikai, tuo daugiau laiko ji galėjo tam skirti.

Barbaros energingos veiklos ištakos jos asmeniniame gyvenime. Todėl ir padaro ji daugiau negu buvusių prezidentų žmonos. “U.S. News and World Report” korespondentui prezidentienė pasakojo, kad 1976 metais ją buvo apėmusi stipri depresija. Tai atsitiko po to, kai Bušai grįžo iš Kinijos, kur jie praleido dvejus metus. Tarnyba Pekine neatimdavo iš Džordžo Bušo daug laiko, todėl jie visuomet būdavo kartu. Drauge važinėdavosi po Tiananmeno aikštę dviračiais, drauge eidavo apžiūrėti miesto įžymybių, drauge lankė draugus. Bet tapęs CŽV direktoriumi Bušas ištisas dienas ir vakarus praleisdavo darbe. Be to, Barbara nemoka saugoti paslapčių, todėl jie susitarė, kad Džordžas jai nieko nepasakos. Barbara pasijuto apleista ir nelaiminga: “Vis verkiau, nes jaučiausi labai įskaudinta”, — prisimena šalies pirmoji ledi. ”Faria Barbara ir susirūpino apieistais ir nelaimingais žmonėmis vaikais ir seneliais. Labai daug laiko ji praleisdavo Sveikatos apsaugos centre, kur buvo gydomi sunkiai sergantys vaikai ponia Buš keisdavo patalynę, prausdavo ligonius, plaudavo plaukus. Tuomet ji susidraugavo su keliomis slaugėmis ir pacientais, su kuriais susitinka ir šiandien. Darbas ligoninėje padėjo. Po pusės metų depresija praėjo.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma. Veikiau ji panėšėjo į vieniša moterį. Nė vienas aukštuomenės vyrų, tarp kurių ji sukinėjosi, neturėjo jėgų išlaikyti tokią nepriklausoma būtybę. Didysis rusų kunigaikštis, Vestminsterio hercogas, poetas Polis Reverdi, dekoruotojas Polis Iribas, mylimasis polo žaidėjas visi greit pasitraukdavo nuo jos arba mirdavo. Tokiai energingai moteriai neužteko modelių namų Kambono gatvėje ir apartamento “Rico” viešbutyje. Kol madmuazelę supo sujaudinta publika, viskas buvo gerai. Bet sekmadieniais ir vakarais, kai visi išsiskirstydavo, ją apimdavo neviltis. Dažnai Koko kompaniją palaikydavo tik asistente Lilu Markan. Kai ir jos nebūdavo, Koko pasikviesdavo savo akvadi Žami Mironė, 33-ejų metų vyrą. 77 metų madmuazelė netgi pasisiūlė jam į žmonas. Žanas vesti atsisakė, bet dirbti liko. Lilu rytais pasitikdavo ponia viešbutyje, palydėdavo į modelių namus, kur Koko tuoj pat nušvisdavo, atsigaudavo, suspinduliuodavo idėjomis ir gyvybingumu, o vakarais mergina guldydavo ją į lovą. Nežinia, ar jos šeimininkė žinojo, kad yra raminančių vaistų, padedančių užmigti.

Madmuazelė nesistengė kalbėti tiesą toks buvo jos būdas. Reporteriai jos klausdavo, iš anksto žinodami, kad Šanel pameluos. Tebėra neaišku, ar jos tėvas buvo netikėlis, ar žymus pirklys, ar ja augino teta, ar priglobė našlaičių namai, ar ji “išrado” “maža, juodą suknelę.”, kai lydėjo mirusio mylimojo Rojaus Sapeiio, ar atsiminusi skurdžius drabužius našlaičių prieglaudoje? gal joje madmuazelė iš viso negyveno? Šanel mėgo sakyti: “Aš susikūriau savo gyvenimo istorija, nes tikroji man nepatiko”. Tuomet jau nebuvo nė vieno gyvo bendraamžio, galėjusio ja paneigti.

Savo stilių ir vienatve ji išlaikė iki mirties. Po dviejų telefoniniu skambučiu kuriuos Lilu palaikė tiesiog šeimininkės kaprizais, atskubėjusi į “Rica” mergina rado ją bemirštančia. Šanel gulėjo lovoje, po plačiai atvertais langais, apsivilkusi baltą pižama. Buvo vienas jos taip nekenčiamų sekmadieniu.

KĄ VADINAME PROZA, KĄ POEZIJA IR KĄ DRAMA?

Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!“

Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?

Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).

Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).

Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.

Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.

Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.

KOKS MUZIKOS KŪRINIO RYŠYS?

Mes skiriame vokalinius, instrumentinius ir vokalinius—instrumentinius kūrinius.

Vokaliniai kūriniai atliekami tik žmogaus balsu. Jie buvo plačiai paplitę viduramžiais, ypač renesanso epochoje.

Instrumentinės muzikos terminu apibrėžiame kūrinius, atliekamus muzikos instrumentais, solo arba ansambliu.

Vokalinė—instrumentinė muzika lygiai naudojasi tiek žmonių balsais, tiek ir muzikos instrumentais.

Instrumentinę muziką skirstome į orkestrine, kamerinę ir solinę.

Orkestriniai kūriniai rašomi įvairiems instrumentų ansambliams: simfoniniam orkestrui (mažam, dideliam ir padidintam), šokių ir džiazoorkestrui.

Toliau skirstoma jau pagal muzikines formas. Simfoniniam orkestrui kompozitoriai rašo įvairius kūrinius: simfonijas, simfonines poemas, uvertiūras, siuitas, koncertus.

Įvairaus tipo lengvosios šokių muzikos ansambliai ir džiazo orkestrai daugiausia atlieka įvairius šokius ir lengvojo žanro kūrinius.

Kamerinei muzikai priklauso kūriniai, parašyti mažam, tiksliai nustatytam instrumentų skaičiui ir jie atliekami nedidelėje salėje.

Labai įvairus yra solinės muzikos skyrius. Jai priklauso fortepijoniniai kūriniai arba kitiems instrumentams skirti kūriniai, atliekami solo ir akompanuojant fortepijonui. Tai sonatos, etiudai, preliudijos, fantazijos ir labai daug įvairių smulkių pjesių.

Vokalinė instrumentinė muzika skirstoma į draminę, chorinę ir solinę.

Pagrindinės draminės muzikos formos opera, muzikinė drama, operetė ir baletas. Šioms formoms būdinga draminis veiksmas ir tai, kad jos vaidinamos scenoje. Kiekvienoje iš šių formų dalyvauja vaidybos elementai, orkestras ir dainavimas; pavyzdžiui, opera ir operetė daugiausia remiasi dainavimu, drama orkestru, o baletas šokiu.

Chorinės muzikos skyriuje svarbiausiomis laikomos dvi jos formos: oratorija ir kantata.

Oratorija stambus kūrinys chorui, solistams vokalistams ir orkestrui, parašytas draminiu siužetu, bet skirtas koncertiniam atlikimui. XVII – XVIII amžių oratorijų turinys buvo daugiausia religinis; naujos oratorijos rašomos dabartinio gyvenimo temomis.

Kantata tai mažesnis kūrinys solistams, chorui ir ansambliui, parašytas įvairia tematika ir laisva forma.

Chorinei muzikai priklauso taip pat dainos pagrindinė solinės vokalinės instrumentinės muzikos forma.