Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…“

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava„. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Vandens spaudimas vandentiekio tinkle

Tais atvejais, kai vietos reljefo sąlygomis neišvengiamai reikia statyti vandentiekio bokštą, o ne tą pačią paskirti atliekanti požeminį rezervuarą, reikia stengtis, kad kiek galima didesnis vandens tiekimui reguliuoti reikalingas vandens kiekis būtų talpinamas švaraus vandens surinkimo rezervuare, nes vandentiekio bokšto statybos kaina tam pačiam vandens atsargų laikymo vienetui brangesne už rezervuaro.

Jeigu parinkto vandens šaltinio vandens kokybė tinkama ir nereikia įrengti vandens gerinimo įrenginių, kaip tai pavaizduota, vandentiekio sistemoje gali visai nebūti švaraus vandens surinkimo rezervuaro. Tuo atveju vandens tiekimui reguliuoti reikalingas vandens kiekis gali būti talpinamas tik vandentiekio bokšte.

Atskirais atvejais vandentiekio sistemoje galima apsieiti ir be vandens tiekimą reguliuojančių įrenginių, t. y. rezervuarų ar vandentiekio bokštų. Tai gali pasitaikyti pramoniniuose ir gyvenviečių vandentiekiuose, kai vandens vartojama tolygiau ir kai gaisrams gesinti reikalingi vandens kiekiai talpinami specialiuose rezervuaruose.

Reikalingas vandens spaudimas vandentiekio tinkle

Vandens spaudimu vadinamas tam tikras aukštis, ligi kurio gali pakilti vertikaliame vamzdelyje (pjezometre), prijungtame prie vandentiekio tinklo. Spaudimas matuojamas vandens stulpo metrais arba atmosferomis.

Lauko vandentiekio tinkle visą laiką turi būti palaikomas tam tikras pakankamas vandens spaudimas. Jis turi būti toks, kad bet kurio lauko vandentiekio taško vanduo per vidaus vandentiekio tinklą galėtų pakilti iki pastate esančio aukščiausio vandens ėmimo įrenginio, kuris yra nepatogiausioje reljefo atžvilgiu ar daugiausia nutolusioje nuo vandentiekio bokšto vietoje. Būtinas lauko vandentiekio tinkle spaudimas, vadinamas laisvu, arba reikalingu, spaudimu.

Pagal statybos normų ir taisyklių nuostatus minimalus laisvas vandens spaudimas miestų ir gyvenviečių lauko vandentiekio tinkluose, tiekiant vandenį buitiniams-ūkiniams reikalams, be skaičiavimų gali būti imtas.

Kai norima atskiriems daugiaaukščiams pastatams ar jų grupėms padidinti reikalingą vandens spaudimą, tikslinga pastatyti atitinkamus vietinius įrenginius.

Žemo arba laikino aukšto spaudimo vandentiekio sistemoje tiekiant atitinkamą vandens kiekį tuo pačiu laiku buitiniams-ūkiniams ir priešgaisriniams reikalams, spaudimas bet kuriame lauko vandentiekio tinklo taške neturi būti mažesnis kaip 10 m ir tiktai ypatingai nepatogiose teritorijos vietose galima leisti spaudimui sumažėti iki 7 m.

Nuolatinio aukšto spaudimo sistemos vandentiekio tinkle turi būti palaikomas toks spaudimas, kad kompaktinė vandens srovė, paleista iš gaisrinės žarnos nuo gaisrinio čiaupo, įrengto aukščiausiame ir labiausiai nutolusiame nuo lauko vandentiekio tinklo hidranto pastate, ne mažiau kaip 10 m.

Reikia pažymėti, kad nuolatinio aukšto spaudimo vandentiekio sistemos miestų ir gyvenviečių vandentiekiuose projektuojamos tik išimtinais atvejais, statyti ir eksploatuoti tokių sistemų įrengimus yra neekonomiška.

Lauko vandentiekio tinkluose reikalingas spaudimas paprastai palaikomas siurblių stotyse įrengtais siurbliais. Mažesnės apimties vandentiekiuose, kaip buvo anksčiau nurodyta, kai antrojo pakėlimo siurbliai nedirba ištisą parą arba kai didesnio vandens pareikalavimo valandomis siurbliai pajėgia tiekti mažiau vandens, negu vartotojams reikia, reikiamą spaudimą lauko vandentiekio tinkle gali palaikyti ir vandentiekio bokštas arba atitinkamoje, aukštesnėje reljefo vietoje pastatytas rezervuaras. Kaip matome, vandentiekio bokšto ir rezervuaro paskirtis, atsižvelgiant į sąlygas, gali būti ne tik talpinti tam tikrus vandens kiekius nevienodam vandens tiekimui išlyginti, bet ir vandens spaudimui vandentiekio sistemoje palaikyti.

Nuotekų valymo įrenginiai

Geodezinių prietaisų žiūronu vaizduojama į vietovės taškus bei daiktus

Horizontalusis limbas ir alidadė turi suktis apie bendrą geometrinę vertikaliąją ašį. Limbo ir alidadės sukimosi ašys turi sutapti su limbo padalų centru. Neišlaikius šių sąlygų, horizontalusis skritulys yra necentriškas. Skritulio necentriškumą (ekscentricitetą) sudaro alidadės, limbo ir jų ašių necentriškumai.

Alidadė laikoma necentriška tada, kai jos sukimosi ašis nesutampa su limbo padalų centru, limbas necentriškas tada, kai jo sukimosi ašis nesutampa su jo padalų centru. Ašių necentriškumas — tai alidadės ir limbo sukimosi centrų nesutapimas.

Dalijimo mašinoje limbo padalos centruojamos labai tiksliai (0,002-0,003 mm), todėl reikšmingiausias yra alidadės necentriškumas.

Atskaičiavimo indekso projekcija dėl alidadės necentriškumo pasistumia limbo padalų atžvilgiu iš padėties į padėtį, todėl pasikeičia ir limbo atskaita kampu. Paklaida e priklauso nuo necentriškumo didumo ir nuo alidadės (atskaičiavimo indekso) padėties necentriškumo e krypties atžvilgiu. I padėtyje alidadės necentriškumo įtaka limbo atskaitai didžiausia, o II padėtyje dėl necentriškumo atskaita nesikeičia. Taigi limbo atskaitų paklaidos dėl necentriškumo kinta pagal sinusoidę. Necentriškumas gali būti net 1.

Prietaisų, kuriuose atskaičiuojama pagal vieną limbo pusę, horizontaliojo limbo atskaitų, gautų diametraliai priešingose limbo pusėse vidurkiui necentriškumas neturi įtakos. Neeliminuota liks tik ta horizontaliojo skritulio necentriškumo dalis, kuri atsiranda dėl to, kad alidadės sukimosi ašis svyruoja (pvz., dėl guolių rutuliukų nevienodo didumo).

Vertikalusis skritulys necentriškas tada, kai limbo padalų centras nesutampa su žiūrono sukimosi ašimi. Matuojant vertikalųjį kampą teodolitu, kurio limbe atskaičiuojama iš vienos pusės, vertikaliojo limbo padėtyse atskaičiuojama ne ties tuo pačiu limbo skersmeniu (kaip horizontaliajame limbe), bet pagal skirtingus skersmenis. Mat perverčiant žiūroną, kartu sukasi ir limbas. Tik vizuojant horizontaliu žiūronu, atskaičiuojama to paties skersmens galuose.

Kadangi limbas sukasi kartu su žiūronu, tai necentriškumo įtaka priklauso nuo matuojamojo vertikaliojo kampo, taip pat nuo necentriškumo.

Matuojant vertikalųjį kampą, kai skritulys yra kitoje padėtyje, formulių elementų ženklai nesikeičia ir necentriškumo įtaka neeliminuojama. Todėl abiejose skritulio padėtyse matuotas vertikalusis kampas dėl necentriškumo įvairaus tipo teodolituose bus iškreiptas dydžiais:

Iš formulių matyti, kad necentriškumo įtaka mažesnė, kai vertikalusis kampas didelis. Didžiausia necentriškumo įtaka yra tada, kai vertikalusis kampas lygus nuliui.

Skritulių necentriškumo elementai randami taikant specialią teodolito tyrimo metodiką.

Geodezinių prietaisų žiūronu vaizduojama į vietovės taškus bei daiktus, taip pat atskaičiuojama matuoklėse ir skalėse. Žiūroną 1609 m. sukonstravo G. Galilėjus, o 1611 m. J. Kepleris sukūrė žiūroną su siūlelių tinkleliu (Keplerio žiūronas).

Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra

Įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose deklinacija skirtinga. Ji kinta ir viename taške per parą. Tokie deklinacijos reikšmės svyravimai vadinami paros svyravimais. Jų amplitudė apie 15′, nors būna atvejų, kai ji siekia 1° ir daugiau. Paros deklinacija kinta greičiau, didėjant taško geografinei platumai. Svyravimų amplitudė kinta ir per metus.

Apie 8 h vietos laiku šiaurinis magnetinės rodyklės galas labiausiai nukrypsta rytus, paskui iš lėto juda vakarų kryptimi ir labiausiai nukrypsta apie 14 h. Paskui rodyklė vėl krypsta į rytus ir didžiausias nuokrypis būna apie 23 h. Naktį ji sukasi į vakarus ir apie 3 h būna antras didžiausias vakarų nuokrypis. 8 h vėl grįžta prie didžiausio rytinio nuokrypio padėties. Vidutinę padėtį magnetinė rodyklė užima 10, 20, 24 ir 4 valandomis. Tuo laiku galima tiksliausiai nustatyti deklinacijos reikšmę.

Be paros magnetinės deklinacijos svyravimų, dar yra vadinamieji amžių svyravimai. Jų metu magnetinė rodyklė nukrypsta abi puses nuo savo vidutinės padėties apytikriai 22,5°. Didžiausias metinis nuokrypis būna 8′. Amžių magnetinės deklinacijos pasikeitimų periodas apie 500 metų.

Be šių daugiau ar mažiau dėsningų magnetinės rodyklės svyravimų, dar yra atsitiktiniai deklinacijos pasikeitimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, Žemės drebėjimai, Šiaurės pašvaistės, ugnikalnių išsiveržimas ir kt. Šių veiksnių sukelti magnetinės rodyklės svyravimai gali siekti iki 2° ir vadinami magnetinėmis audromis.

Kai kuriose Žemės vietose, palyginti nedideliame plote, pastebėtos magnetinės anomalijos. Jose magnetinė rodyklė nukrypsta nuo savo normalios padėties. Nuokrypis gali siekti net 180°. Tokia, pavyzdžiui, yra Kursko magnetinė anomalija. Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie Tumasonis, pastebėta didelė magnetinė anomalija (rodyklė nukrypsta nuo +19 iki —11°) ir mažesnės anomalijos apie Druskininkus, Varėną, Alytų. Jos rodo gilesniuose žemės sluoksniuose esant metalingas uolienas.

Taigi magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Magnetiniams reiškiniams stebėti yra specialios magnetinės observatorijos Maskvoje, Irkutske, Tbilisyje ir kt. Lietuvoje pirmąją magnetinę nuotrauką padarė prof. K. Sleževičius 1936— 1938 m. Vėliau ji buvo pakartota.

Pagal magnetinės nuotraukos duomenis buvo sudarytas specialus žemėlapis, kuriame izogonomis (vienodos deklinacijos linijomis) pavaizduotos magnetinės rodyklės deklinacijos. Pirmasis tokį žemėlapį sudarė prof. K. Sleževičius.

Kai nėra magnetinių audrų, magnetinės rodyklės deklinaciją galima rasti naudojantis minėtu žemėlapiu. Paprasčiausias prietaisas magnetiniam azimutui Am matuoti yra kompasas. Geodezijoje dar naudojama busolė, giroteodolitas.

Tačiau linijų orientavimas, matuojant magnetinį azimutą, nėra tikslus.

Artėjant prie polių, laisvai pakabinta magnetinė rodyklė vis labiau nukrypsta nuo horizonto. Magnetiniuose poliuose rodyklė atsistoja vertikaliai. Jos ašies nuokrypio nuo horizonto kampas vadinamas inklinacija. Linijos, jungiančios žemėlapyje vienodos inklinacijos taškus, vadinamos izoklinomis.

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodeziniams darbams Lietuvoje vadovauja Valstybinė geodezijos tarnyba.

Mokslinės ir taikomosios geodezijos problemos sprendžiamos aukštosiose mokyklose. Vilniaus technikos universitete rengiami geodezijos inžinieriai.

Didžiausią geodezinių darbų dalį Lietuvoje atlieka Inžinerinių tyrinėjimų institutas. Jis sudaro miestų ir gyvenviečių geodezinį pagrindą, planus, geodezinį tinklą pramonės ir žemės ūkio pastatams, stebi pastatų deformacijas ir vykdo kitokius darbus, susijusius su statybomis, miestų komunalinio ūkio reikalais.

Lietuvos kartografavimu užsiima Valstybinis žemėtvarkos ir Valstybinis aerofotogeodezijos institutai.

Miestų geodezinių tarnybų geodezininkai nužymi raudonąsias linijas ir atlieka kitus geodezinius darbus. Statybos ir urbanistikos ministerijos ir jos padalinių geodezinės tarnybos sprendžia statybos metrologijos uždavinius. Projektavimo institutų geodezininkai sudaro inžinerinių statinių nužymėjimo projektus ir atlieka kitus specialios paskirties geodezinius darbus.

Žemės forma ir didumas

Žemė yra viena iš Saulės sistemos planetų. Vidutinis jos tankis yra 5,5-103 kg/m3, paviršiaus plotas — apie 510 mln. km2.

Fizinis Žemės paviršius yra su iškilimais ir įdubimais. Žemiausios vietos pripildytos vandens. Vandens paviršius sudaro 70,8%, sausumos — 29,2% viso Žemės paviršiaus ploto. Pasauliniam vandenynui priklauso 97% visos Žemės hidrosferos.

Aukščiausias fizinio Žemės paviršiaus taškas yra Himalajų kalnyno Džomolungmos (Everesto) viršukalnė. Jos aukštis virš Geltonosios jūros 8848 m, o didžiausias Pasaulinio vandenyno gylis — 10 863 m. Tačiau aukšti fizinio Žemės paviršiaus taškai yra tik pavienių kalnų viršūnės. Apskritai fizinis Žemės paviršius nedaug teiškyla virš Pasaulinio vandenyno lygio. Todėl apibendrintu Žemės paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno ramus paviršius (kai nebanguoja, nėra potvynių ir atoslūgių), pratęstas po žemynais. Jis vadinamas lygio paviršiumi. Kūnas, apribotas lygio paviršiumi, vadinamas geoidu.

Lygio paviršius (geoido paviršius) pasižymi tokia savybe: kiekviename jo taške sunkio jėgos vektorius (svambalo linija arba geoido normalė) sudaro statų kampą su liestine.

Dėl nevienodo Žemės tankio geoidas nėra paprasta geometrinė figūra. Negalima sudaryti tikslaus matematinio geoido modelio ir tiksliai apskaičiuoti jo paviršiaus taškų koordinačių.

Nepaisant masių tankio pasiskirstymo pobūdžio, apibendrintas geoidas vadinamas Žemės sferoidu.

Praktikos ir mokslo reikalams reikia turėti apytikslį geoido matematinį modelį. Toks modelis yra sukimosi elipsoidas, gaunamas sukant elipsę apie jos mažąją ašį. Todėl svarbiausias Žemės formos teorijos uždavinys yra realios Žemės formos ir didumo nustatymas pasirinktos reliatyvios figūros (pvz., sukimosi elipsoido su žinomais parametrais) atžvilgiu.

Žemės elipsoidas yra bendras ir referencinis (projektavimo). Bendro Žemės elipsoido parametrai dėl nepakankamo pradinių duomenų skaičiaus dar nėra nustatyti.

SVARBESNI TINKO TRŪKUMAI IR JŲ PAŠALINIMAS

  1. Tinkas sproginėja tose vietose, kur buvo padžiuvę nepilnai Išsigesinusių kalkių dalelės.

Šio sproginėjimo išvengti galima, tik vartojant gerai išsigesinusias kalkes.

Susprogusias vietas, pašalinus iš jų neišsigesinusių kalkių liekanas, reikia užtaisyti tokios pat sudėties skiediniu.

  1. Tinkas pakyla arba lupasi vietose, kur buvo tinkuotos drėgnos mūro sienos.

To išvengti galima, tik prieš tinkuojant išdžiovinus sienas.

Ištaisyti galima, tik atmušus pažeistą tinką ir sieną gerai išdžiovinus. Jei išdžiovinti negalima, drėgnas vietas reikia izoliuoti, užtinkuojant cemento skiediniu su cerezitu. Jei negalima pašalinti nuolatinės drėgmės priežasčių, tada tikslinga padaryti medinį karkasą, jį gerai impregnuoti bituminiu laku arba derva ir, aptraukus tinklu, tinkuoti paprastu cemento-kalkių skiediniu. Taip susidaro tarpas tarp tinko ir sienos, ir tinkas nedrėksta.

  1. Tinko paviršiuje pasirodo baltos, tarsi šerkšnas, druską dėmės. Jos dažniausiai atsiranda dėl to, kad buvo tinkuotos ne visiškai išdžiūvusios arba žiemos metu įšalusios mūro sienos, kad blogai buvo izoliuoti pamatai, kad per stogą tekėjo vanduo ir pan.

Druskų išsiskyrimo galima išvengti, tik prieš tinkuojant gerai išdžiovinus sienas ir apsaugojus tinką nuo sudrėkimo.

Ištaisyti pažeistas vietas galima, tik atmušus tinką, apkapojus plytų sieną, ją izoliavus arba pašalinus nuolatinės drėgmės priežastis (sutaisius stogą, izoliavus pamatus) ir po to — iš naujo užtinkavus. Baldų išvežimas atliekamas prieš šiuos anksčiau išvardintus darbus.

  1. Tinkas trūkinėja dažniausiai dėl to, kad buvo tinkuota nepakankamai nusėdus medinėms sienoms, kad netinkamai buvo kaltos drėgnos balanos arba jos buvo per plačios; taip pat kai nėra metalinio tinklo medinių ir mūrinių sienų sandūrose, kai skiedinys buvo ruoštas su nepilnai išsigulėjusiomis kalkėmis, arba kai tinkas per staigiai džiūvo.

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Tinko trūkinėjimo galima išvengti, tinkuojant nusėdusias sienas, vartojant išdžiūvusius, bet ir ne perdaug sausus medinius karkasus ir balanas, tinkuojant gerai paruoštu, ne per riebiu kalkių arba cemento-kalkių skiediniu, staigiai bedžiūstantį tinką drėkinant vandeniu. Drėkinti reikia kasdien po kelis kartus 5-6 dienas. Be to, tinkui džiūstant, patalpose neturi būti skersvėjo.

Ištaisyti galima, tik sienų sandūrose atmušus tinką, prikalus tinklą ir vėl iš naujo užtinkavus. Kitus įtrūkimus, kur tinkas yra tvirtas, reikia pradraskyti giliau ir plačiau, griovelius išvalyti, sudrėkinti vandeniu ir užtaisyti kalkių-gipso skiediniu. Kur tinkas yra suiręs ir blogai laikosi, reikia jj atmušti ir užtinkuoti. iš naujo.

Senų baldų išvežimas Vilniuje ir ne tik.

Visi vairuotojai paklūsta bendroms kelių eismo taisyklėms

Visi vairuotojai paklūsta bendroms kelių eismo taisyklėms, išskyrus tų transporto priemonių, kurios turi privilegijų. Tokioms transporto priemonėms priklauso ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai, taip pat operatyviniai automobiliai su mirksinčiomis mėlynos spalvos lempomis, signalizuojantys dviejų besikeičiančių tonų garsiniu signalu. Kol kelių eismo taisykles nebuvo įjungti nuostatai apie šias transporto priemones, naudota panaši į priešlėktuvinę sirena.

Kitos transporto priemonės taip pat gali turėti pirmumo teisę, pavyzdžiui, avariniai elektros tinklų, dujų ir vandentiekio tinklų, tramvajų tarnybų automobiliai ir t. t., tačiau jos turi būti aprūpintos mėlynos spalvos mirksinčiomis lempomis ir garsiniu aliarmo signalu, numatytu tik transporto priemonėms su pirmumo teise.

Nurodytų automobilių vairuotojai gali nesilaikyti greičio apribojimų ir nepraleisti kitų transporto priemonių sankryžoje. Jie gali važiuoti kairiąja važiuojamosios dalies puse (prieš eismą) gatvėje su vienos krypties eismu, sustoti tose vietose, kur visiems kitiems draudžiama, ir naudotis absoliučia pirmumo teise.

Visi eismo dalyviai privalo praleisti transporto priemones, turinčias pirmumo teisę, kai mato mėlynos spalvos signalą arba girdi aliarmo signalą. Tokioms transporto priemonėms būtina palengvinti važiavimą ir duoti kelią. Ne visada tai lengva padaryti, kartais kitų transporto priemonių vairuotojai esti priversti netgi užvažiuoti ant šaligatvio, kad galėtų praleisti turinčiuosius pirmumo teisę.

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis

Beje, būtina padaryti dvi išlygas. Pirma, šių transporto priemonių vairuotojai pirmumo teise gali naudotis tik važiuodami į nelaimės vietą. Tik tuo atveju jiems galima įjungti mėlynos lempos ir aliarmo signalus. Antra, kelių eismo taisyklės įpareigoja ir tuos vairuotojus būti atsargius ir vengti bet kokios rizikos. Pastaroji pastaba įgauna ypatingą reikšmę, kai šių mašinų vairuotojai važiuoja per sankryžą, degant raudonam signalui, nes kitas, judėdamas žalią signalą, gali nesusiorientuoti situacijoje ir važiuoti per sankryžą, laiku nepastebėjęs jam keliančio grėsmę automobilio su pirmumo teise. Tokios rūšies pavojingos situacijos dažnai kyla šaltuoju metų laiku, kai mašinų langai esti uždaryti, o sunkvežimių variklių triukšmas nuslopina aliarmo signalų garsą.

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Keliuose esančios transporto priemonės su pirmumo teise įpareigoja kitų mašinų vairuotojus būti atsargesnius, ypač kelių sankryžose, kur visada gali priartėti transporto priemonė, kurią reikia praleisti, nors bendri nuostatai ir kitaip sakytų. Važiuoti per sankryžą, kai šviečia žalias signalas, nekreipiant dėmesio kitus, lyg „užmerktomis akimis“, yra pavojinga, nes galima patekti rimtą avariją, susidurti su dideliu greičiu skubančiu nelaimės vietą automobiliu, turinčiu pirmumo teisę.

Pagaliau gali būti atvejis, kai sergantis ar sužeistas žmogus vežamas paprastame automobilyje ir nuo skubaus pristatymo ligoninę priklauso jo gyvybė.

Dabar nebėra papročio tokiu atveju įjungti automobilio žibintus (net dieną) ir naudoti ilgą garsinį signalą (netgi ten, kur tai uždrausta), išvystyti didelį greitį ir elgtis panašiai, kaip kad elgiasi greitosios pagalbos vairuotojai.

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukti bet kaip, kad tik greičiau, negalima. Taisyklingo posūkio būdas yra tiksliai nustatytas ir jo esmė tokia.

Prie sankryžos privažiuojančios transporto priemonės dalijamos tris grupes: sukančios dešinę, sukančios kairę ir važiuojančios tiesiai. Priklausomai nuo važiavimo krypties vairuotojas turi užimti tam tikrą vietą važiuojamojoje dalyje.

Vairuotojas, ketinantis sukti į dešinę, turi, įjungęs dešiniojo posūkio rodiklį, privažiuoti arčiau dešinio krašto. Kai sankryžoje nėra jokios kliūties eismui ir pėstiesiems, jis gali sukti, laikydamasis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taip sukdamas, netrukdo transporto priemonėms, judančioms tiesiai abiem gatvėmis. Tokiame posūkyje susidūrimo negali būti.

Ketinant sukti į kairę, reikia pirma privažiuoti arčiau važiuojamosios dalies vidurio ir neišlįsti į jos kairiąją pusę. Apie tokį ketinimą vairuotojas signalizuoja kairiuoju posūkio rodikliu. Paskui jis rieda j sankryžos vidurį ir iš atvažiuotos gatvės vidurio apskritimu suka kairėn, į susikertančios gatvės važiuojamosios dalies vidurį.

Jeigu vairuotojas suktų į dešinę iš važiuojamosios dalies vidurio, užstotų kelią transporto priemonėms, judančioms tiesiai, ir užimtų kairę sukančiųjų vietą.

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukdamas į dešinę arba į kairę, degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas susiduria su pėsčiųjų perėja, kuria pėstieji taip pat eina pagal žalią signalą. Jo pareiga — suteikti pirmumo teisę pėstiesiems, kad ir tektų dėl to sustoti prieš perėją. Jeigu prieš perėją sustojo kitas automobilis, taip pat sukantis dešinę, reikia už jo sustoti ir laukti. Kai važiuojamoji dalis plati ir turi ne mažiau kaip tris eismo juostas, vairuotojas gali sustoti greta to automobilio, bet jokiu būdu neturi jo lenkti.

Lenkti automobilį, stovintį prieš pėsčiųjų perėją,— ne tik neleistina, bet ir pavojinga. Tokioje situacijoje galima partrenkti pėstįjį, pereinantį kelią prieš šalia stovintį automobilį ir išeinantį iš už jo tiesiai mūsų automobilio judėjimo

Sukant į kairę, nebūtina lenkti sankryžos centro iš dešinės jo pusės, tik nevalia išvažiuoti į kairiąją kelio pusę. Kadangi, sukant į kairę, automobilio kelias eina apskritimu, vadinasi, galima sukti ir sankryžos centro nesiekiančiu apskritimu.

Auto supirkimas Vilniuje

Tokioje situacijoje gali atsitikti, paprastai taip ir būna plačių gatvių sankryžoje, kad du automobiliai, važiuodami priešingomis kryptimis ir abu sukdami kairę, prasilenkia kairėje pusėje nuo sankryžos centro savo dešiniaisiais šonais. Toks prasilenkimas yra taisyklingas ir atitinka eismo taisykles.

Vairuotojas, važiuodamas už transporto priemonės, sukančios kairę (tai mato iš atitinkamo posūkio rodiklio signalo), negali tos transporto priemonės lenkti iš kairės. Galima ją lenkti tik iš dešinės. Tai vienintelė išimtis iš taisyklės, reikalaujančios lenkti iš kairės pusės.

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Šokio žingsniu: Dobilėlis

Dainuojant antrą kartą, trilapiai, kotelių vedami, šoka polkos žingsniu priešingomis kryptimis ir grįžta atgal į savo vietas. Aštuntuoju polkos žingsniu trilapiai persitvarko taip, kaip buvo anksčiau: kotelį sudaro vyrai ir mergina, o lapelius merginos.

Grojant refreninę žaidimo melodijos dalį, trilapiai, kotelių vedami, vėl pasikeičia vietomis ir pabaigoje persitvarko taip, kaip anksčiau. Labiau gilumoje esančio trilapio vienas vyras pereina į kotelio pradžią, o buvęs kotelyje pereina trilapi.

Kartojant trilapiai šoka nedideliu polkos žingsniu ta pačia kryptimi, kaip antrą kartą.

Pabaigoje nuo kiekvieno trilapio atsiskiria po vieną vyrą, kurie lieka priekiniame scenos kampe; visi kiti žaidėjai sustoja į dvi virtines įstrižai scenos. Vieną virtinę sudaro vieno trilapio žaidėjai, kitą kito. Tai dobilų laukas. Jie pasisukę pusiau kairiuoju šonu žiūrovus. Rankos už nugaros. Tuodu vyrai, kurie atsiskyrė, sustoja priešais kiekvieną virtinę. Tai pjovėjai, jų rankos ant klubų.

Šokio rimtu: Kalinino srities šokis

Priešais virtines stovintieji du vyrai eina paprastuoju žingsniu (du žingsniai kas taktas) ir pjauna dobilus. Jie užsimoja dar prieštaktyje, pakeldami ištiestą dešinę ranką į šoną iki peties, o kairę, sulenktą priekyje, krūtinės aukštyje. Žengdami dešine koja, jie daro mostą rankomis įstrižai kairėn žemyn, lyg pjauna dobilus dalgiu. Paskui užsimoja, žengdami kaire koja, pakelia rankas tą pačią padėtį, kaip anksčiau, ir pjauna, vėl žengdami dešine koja. Su pirmu kertančiųjų mostu pirmasis kiekvienos virtinės žaidėjas truputį pasvyra atgal, lyg pakirsta žolė, ir, greit prabėgęs pro kairę pjovėjo pusę, apsisuka per kairį petį veidu pjovėją ir atsitupia. Kiti žaidėjai tuo metu ramiai stovi, rankas sudėję už nugaros. Su antruoju kertančiųjų mostu tą pati padaro iš eilės antrieji žaidėjai, kurie, prabėgę pjovėjus, atsitupia priekyje pirmųjų, gi pirmieji jiems uždeda ant pečių rankas. Su trečiuoju mostu tą pati padaro iš eilės tretieji ir t. t. Tokiu būdu, pjovėjui lyg supjauna dobilus pradalges, nes priešais juos žaidėjai stovi paskirai, o už jų tupi palenkę galvas ir vienas kitam ant pečių uždėję rankas.

Septyniais mostais pjovėjai įstrižai scenos du pradalgius supjauna visus dobilus. Aštuntojo mosto vietoje pjovėjai pasisuka atgal, o visi esantieji pradalgėse sustoja.

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Visi vyrai, susikabindami rankomis virš alkūnių, greitai sudaro rateli veidu į centrą. Prie ties kiekvieno ketvertuko viduriu prisikabina merginos, susikabinusios žvaigždute. Jos dabar sudaro dobilo lapelius. Tokiu būdu visi žaidėjai sudaro lyg vainiką, kuris, dainuojant pirmą ir antrą kartą refreninius žaidimo žodžius, smagiai sukasi polkos žingsniu šokio kryptimi. Pabaigoje merginų lapeliai atsiskiria nuo vyrų ratelio.

Grojant šitą melodiją du kartus, vyrų ratelis smagiai sukasi ta pačia kryptimi kaip anksčiau (dešinėn), o merginų trilapiai šoka polkos žingsniu su sportininiais šokių bateliais aplink vyrų ratelį. Veda koteliai. Pabaigoje vyrai pasileidžia rankomis, sušoka į vidurį, sudaro ankštą ir sutupia. Sutūpę palenkia galvas ir susikabina rateliu vienas su kitu priekyje perkryžiuotomis rankomis (dešinė virš kairės). Merginos, praretėjusios vienodais tarpais apie vyrus ir pasisukusios kairiuoju pečiu centrą, lieka išorėje.

Liaudies šokis – Džigūnas

  1. Kapstymas žiūrovų pusę. Grojama ketvirtoji (arba aštuntoji) muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka kapstomuoju Džigūno žingsniu pirmyn į žiūrovų pusę. Pirmoje eilėje esantieji (3-6) atlieka antrąjį variantą (apsisukimas žingsnio viduryje) ir nuo pusės grįžta atgal gilumą. Užbaigę žingsnį, jie atsiranda už antros eilės. Antroje eilėje esantieji vyrai (1, 2, 7, 8) atlieka pirmąjį variantą (apsisukimas pabaigus žingsnį) ir tokiu būdu atsiranda arčiau žiūrovų. Apsisukdami ir prasilenkdami su antrąja eile, pirmos eilės vyrai rankas sukryžiuoja priešais save ir vėl prasilenkę susikabina. Susitikę prasilenkia laikydamiesi dešinės. Antros eilės vyrai nei prasilenkdami, nei apsisukdami rankų padėties nekeičia.

Visi vyrai kapstomuoju Džigūno žingsniu šoka į gilumą. Pirmojo ketvertuko vyrai (1-4) atlieka antrąjį variantą ir, nepasikeisdami vietomis, nuo pusės visi grįžta atgal į žiūrovų pusę. Antrojo ketvertuko vyrai (5-8) atlieka pirmąjį variantą, atgal negrįžta, vietomis taip pat nepasikeičia ir pabaigoje neapsisuka. Užbaigę kapstomuosius žingsnius, visi vyrai pasisuka kairėn ir sudaro dvi kolonas, po keturis kiekvienoje. Kolonose du greta stovintieji vyrai susikabinę rankomis virš alkūnių. Laisvosios vyrų rankos ant klubų.

  1. Kolonos. Grojama pirmoji muzikos dalis. 1-2 taktai

Pirmojo ketvertuko vyrai scenos priekyje šoka vieną Džigūno žingsni į dešinę scenos pusę. Pabaigoje pasileidžia, kiekvienas pasisuka kairėn (nugara į žiūrovus) ir sudaro kitas poras.

Tuo metu antrojo ketvertuko vyrai šoka vieną Džigūno žingsnį scenos gilumoje, į kairę scenos pusę. Pabaigoje taip pat pasileidžia, pasisuka kairėn (veidu ) žiūrovus) ir, susikabindami virš alkūnių, sudaro kitas poras.

3-4 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsni dešiniąja scenos puse į gilumą, o antrasis — kairiąja į prieki. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir sudaro vėl naujas poras.

5-6 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka gilumoje į kairę scenos pusę, o antrasis scenos priekyje — į dešinę. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir susikabinę sudaro naujas poras.

7-8 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsnį iš gilumos kairiąja puse į žiūrovus, o antrasis — dešiniąja į gilumą. šį žingsnį visi vyrai užbaigia pakeisdami koją, t. y. visi pasiruošia šokti Džigūno virvutę kaire koja (pastabą prie Džigūno žingsnio). Be to, pirmajame ketvertuke 1-asis ir 2-asis vyrai apsisuka per kairį petį ir atsiranda nugara į žiūrovus. Antrajame ketvertuke apsisuka 5-asis ir 6-asis vyrai ir atsiranda veidu žiūrovus. Porose vyrai susikabina rankomis virš alkūnių.

  1. Džigūno virvutė. Grojama antroji muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka Džigūno virvute dešinėn. Virvutę pradeda kaire koja.

Džigūno virvute, pradėdami dešine koja, vyrai grįžta atgal. Pabaigoje tie patys ketvertukai vėl sudaro dvejus sparnus. Sparnuose vyrai susikabina krepšeliu pro nugarą, o sparnų viduryje susikabina kairėmis parankėmis.

  1. Didysis maniežas. Grojama trečioji muzikos dalis.

Vyrai smagiai sukasi šuoliniu žingsniu, panašiai kaip II posme, tik su tuo skirtumu, kad sparnuose stovi kita tvarka. Didžiuoju maniežu vadinama dėl to, kad, sujungiant po du ratelius, sparnuose bus dvigubai daugiau vyrų, o II posme maniežai liks tokio pat dydžio. Sparnai apsisuka po keletą kartų ir pabaigoje sustoja panašiai, kaip II posme, tik kitose vietose

  1. Kapstymas. Grojama ketvirtoji muzikos dalis.

Vyrai, susikabinę porose rankomis virš alkūnių, kapsto panašiai, kaip I posme, tik šį kartą atlieka antrą kapstomojo žingsnio variantą (su apsisukimu antro dvigubojo žingsnio metu). Pirmą kapstomąjį žingsnį pradeda dešine koja, o antrą — kaire. Pabaigoje, užbaigę kapstymą, vyrai pasisuka taip.

Klasikiniai šokių bateliai skirti Džigūno šokiui.