info Archives - Page 5 of 6 - Paulius

Šokyje Linelis labai svarbų vaidmenį atlieka rateliai

Merginos meta surištas linų saujas nuo savęs įstrižai kairę priekinį scenos kampą, ištiesdamos kairę ranką pusiau kairėn galvos aukštyje, o dešinę — nuleisdamos žemyn ir paimdamos už sijono. Kūno svorį reikia perkelti ant kairės kojos, pasvirti truputį kairėn ir pasukti galvą ta kryptimi, kuria buvo mesta linų sauja. Nuo žemės reikia pakelti tik dešinės kojos kulnį (pirštai liečia žemę).

Merginos pamažu nuleidžia kairę ranką žemyn, atsitiesia iš pasvirimo atgal, vis dar tebežiūrėdamos ten, kur numetė surištus linus šokyje. Pabaigoje visos pasisuka kairėn (dešinieji pečiai žiūrovus).

Paėmusios abiem rankom už prijuostėlės kraštų ir vėduodamos jomis, merginos eina paprastuoju žingsniu viena paskui kitą. Veda dešinėje scenos pusėje esanti mergina, kuri iš karto suka lanku gilumą. Aštuoniais paprastaisiais žingsniais merginos sudaro ratelį veidu į centrą. Tos keturios, kurios mynimo metu buvo dešinėje scenos pusėje, dabar — gilumoje, o tos, kurios buvo kairėje, — lieka avanscenoje. Ratelyje susikabina rankomis virš alkūnių.

Rateliai. Grojama antroji muzikos dalis.

Merginų ratelis sukasi polkos žingsniu dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsisuka tris ketvirtadalius rato. Ketvirto polkos žingsnio pabaigoje merginų ratelis persiskiria du ratelius. Tos keturios, kurios linus mynė dešinėje scenos pusėje, dešinę scenos pusę ir pabaigoje sudaro vieną ratelį, kitos keturios sudaro kitą ratelį kairėje scenos pusėje.

Rateliuose merginos susikabinusios rankomis virš alkūnių. Merginų rateliai smagiai sukasi dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsisuka po vieną kartą. Pabaigoje rateliai skiriasi atskiras merginų poras, kurias sudaro tos pačios merginos, kaip šokio pradžioje. Dvi merginų poros (tos, kurios linus mynė eilės kraštuose) dabar yra scenos gilumos kampuose, o kitos dvi (tos, kurios linus mynė eilės viduryje) dabar yra scenos priekiniuose kampuose. Porose susikabinusios abiem neperkryžiuotom rankom (dešinė su kaire).

Merginos smagiai sukasi poromis scenos kampuose. Keturiais polkos žingsniais apsisuka du tris kartus. Pabaigoje vėl visos aštuonios merginos sudaro ratelį, kuriame susikabina rankomis virš alkūnių. Ratelyje merginos sustojusios ta pačia tvarka kaip pirmą kartą.

Rateliai ir suėjimas viena eilė.

Grojama trečioji muzikos dalis.

Merginos vėl suka ratelį polkos žingsniu dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsuka vieną kartą. Po to merginos sudaro du ratelius scenos šonuose. Ratelius tos pačios merginos sudaro tose pačiose pusėse. Rateliai keturiais polkos žingsniais apsisuka po vieną kartą. Pabaigoje merginos skiriasi į atskiras poras, kuriose susikabina krepšeliu pro priekį. Gilumoje esančios dvi poros — pasisukusios viena į kitą nugara. Priekyje esančios dvi poros — pasisukusios gilumą veidu.

Draugai pardavinėja lotynų šokių batelius, taip pat ir klasikinius-pramoginius-sportinius batelius.

Tulpės generatyvinis ūglis ir dukteriniai svogūnai

Svogūnuose surasta endogeninių auksinų, abscisinės rūgšties (ABA), citokinino, etileno, gibereling (GA1, GA5, GA8, GA9, GA13) ir 19 laisvųjų amino rūgščių: daugiausia gliutamininės, serino ir y-metyl-gliutamato, kiek mažiau arginino, treonino, asparagino ir alanino.

Tulpės generatyvinis ūglis

Jis formuojasi svogūnuose, turinčiuose ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus. Paprąstai tokių svogūng skersmuo būna ne mažesnis kaip 2-2,5 cm, o masė ne mažesnė kaip 6-8 g. Generatyvinis ūglis išauga iš augimo kūgelio užuomazgos, esančios centrinio maitinamojo lukšto pažastyje (1 pav.), kuri susidaro gerokai anksčiau prieš generatyvinio ūglio diferenciaciją ir egzistuoja 24— 36 mėnesius (iki visiško antžeminės dalies nudžiūvimo).

Pirmiausia pradeda formuotis lapai, po to spirališkai, pradedant nuo išorinio apyžiedžio, visi generatyviniai organai. Apatinis stiebo tarpubamblis pradeda diferencijuotis kartu su paskutiniaisiais lapais, o viršutinis jau susiformavus piestelei ir vaislapynui.

1 lentelė. Tulpės žiedo formavimosi stadijos (pagal C. M. Cramer, J. J. Beijer, W. J. de Munk, 1974)

Apibūdinimas: Susiformavęs vienas arba keli lapai. Augimo kūgelis dar plokščias

Visi lapai susiformavę. Augimo kūgelis padidėjęs ir išgaubtas. Apatinėje augimo kūgelio dalyje ryškėja išorinio apyžiedžio rato kontūrai. Iš viršaus jų forma primena trikampį

Išorinio apyžiedžio rato kontūrai ryškūs, padidėję. Jr} tarpuose ryškėja vidinis apyžįedžio ratas. Dar labiau j centrą priešais pirmąjį apyžiedžio ratą formuojasi 3 apvalūs iškilimai — pirmojo kuokelių rato kontūras. Sias dvi stadijas išskirti sunku, todėl jos paprastai jungiamos vieną ziedo dalys auga toliau. Pirmasis kuokelių ratas jau labai ryškus. Matyti antrojo rato kontūrai. Augimo kūgelio centre formuojasi trys vaislapėliai, sudarantys piestelę Paaiškinimas: 1³₁ apyžiedis (perianthium), A₁ kuokelynas (androeceum), G — vaislapynas (gynoeceum).

Viso generatyvinio ūglio formavimosi greitis ir kokybė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Geriausiai šie procesai vyksta esant 20-23° C šilumos, labai lėtai kai temperatūra būna 9° C ir visiškai sustoja, jai nukritus iki 1-3° C. Normaliomis sąlygomis susiformavęs generatyvinis ūglis jau paauga ir ramybės periodo pabaigoje sudaro 4–8,5% maksimalaus stiebo aukščio. Aktyviai gali pradėti augti tiktai po to, kai svogūnai ne mažiau kaip 2 mėnesius (pasodinti ar nepasodinti) išbūna žemoje temperatūroje.

inka ir nuo didelės mineralinių trąštį ar kitokių cheminių medžiagų koncentracijos dirvoje. Saknys labai greitai užtrokšta nuo deguonies stokos, ypač ilgiau dirvai pažliugus. Jas pirmiau negu kitus augalo organus pažeidžia Thyphula, Phytium, iš dalies Fusarium genčių grybinių ligų sukėlėjai.

Tulpių antžeminių dalių morfologinė struktūra ir dydis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Iš mažų svogūnų (iki 5-8 g masės ir 2–2,5 cm skersmens) išauga vienas lapas su lapamakščiu, iš didesnių lapuotas stiebas su žiedu.

Tulpių Stiebai

Tulpių stiebų yra 3 formos: svogūno dugnelis, stolonas ir generatyvinio ūglio stiebas. Generatyvinio ūglio stiebas tiesus, tvirtas, 10— 90 cm aukšėio, baigiasi žiedu, plikas ar plaukuotas, su vaškiniu apnašu ar be jo, sudarytas iš 2-14 (dažniausiai 4–6) tarpubamblių. Pats ilgiausias viršutinis (apimantis apie pusę stiebo gio) ir apatinis tarpubambliai. Viršutinis tarpubamblis paprastai vadinamas žiedkočiu. Daugiažiedžių rūšių ir veis1ių viršutinis tarpubamblis gali būti šakotas.

Stiebo pradmenys generatyvinio ūglio ašyje susiformuoja pirmiausia, o tarpubambliai susidaro kartu su žiedo dalimis. Ramybės periodo pabaigoje stiebas sudaro 3-5% maksimalaus jo aukščio. Stiebai auga tįstant ląstelėms: ramybės periodo pabaigoje apatinio ir viršutinio tarpubamblių ląstelės būna atitinkamai 30— 40 mm ilgio, o užaugusių stiebų 300 ir 500 mm (daugumos veislių apie 200 mm).

ŠIENAUJAMOSIOS MAŠINOS arba kitaip kalbant frezos

Kaip reikia šienauti/frezuoti

Pagrindinis šienavimo/frezavimo uždavinys suimti visą derlių, išsaugojant maistingąsias žolės medžiagas bei vitaminus, ir paruošti šieną ilgam laikymui. Todėl šienaujant reikia laikytis tokių reikalavimų: Sienavimo bei žemės darbus reikia atlikti per 10-12 dienų. Uždelsus žolės ir žemės nuėmimą, ji netenka iki ²/3 pagrindinių maistingų medžiagų. Žolę pjauti žemai (6-8 cm nuo dirvos paviršiaus); tada daugiau prišienaujama, ir šienas būna maistingesnis. Geriausia žolę frezuoti varpinių žolių plaukėjimo ir ankštinių žolių žiedinių pumpurų susidarymo (butonizacijos) metu (iki žydėjimo ar žydėjimo pradžioje), kai žalia masė turi didžiausią kieki maistingų medžiagų, iskaitant baltymus ir vitaminus. Po žydėjimo augalų svoris sumažėja 10-20%.

Reikia tinkamai džiovinti žolę. Nupiautoje žolėje yra iki 80% drėgmės. Kad šieną galima būtų ilgai išlaikyti, relki,a džiovinant sumažinti jo drėgnumą iki 15-17%. Džiovinti reikia tolygiai ir greitai. Žolę galima džiovinti tokiais būdais:

suverstiniuose pradalgiuose (suvoluotą) ar nedidelėse kupetėlėse;
suverstiniuose pradalgiuose, vėliau kraunant kupetas;
šiek tiek pradžiovintą pradalgiuose, toliau džiovinti suverstiniuose pradalgiuose ir baigti kupetose; d) dirbtiniu būdu (džiovyklose ir specialiai įrengtose daržinėse)*.

Žolės džiovinimas pagreitinamas, sutraiškant stiebus pjovimo metu. Šiuo atveju stiebai ir lapai išdžiūsta vienu metu, maistingi medžiagų prarandama mažiau, ir gaunamas vertingesnis šienas. Šiam tikslui labai tinka žemės frezos, kurių Lietuvoje apstu. Didelis pasirinkimas, iš begalės įmonių, kurios gali pasiūlyti itin kokybiškų įrenginių

Ko vengti, frezuojant?

Vengti frezavimo metu žolės ir šieno nuostolių, ypač lapelių ir jaunų auglių. Žolę reikia sklaidyti pradalgiuose, o suvers tinius pradalgius vartyti ir šieną krauti j kupetas, kol jo drėgnumas siekia 45-35%; tada augalai nelūžta ir neišsibarsto. Negalima be reikalo kilnoti sauso šieno, ypač vilkti jj žeme. Sienas perkeliamas dideliais glėbiais, nesklaidant jo.

Negalima šieno užteršti žemėmis ar kitomis pašalinėni; priemaišomis.

Atsižvelgiant j sąlygas ir j šienavimo būdą, naudojamas vienoks ar kitoks mašing komplektas.

Žemose miškų-pievų zonos užliejamose pievose ir padidinto drėgnumo rajonuose nupiauta žolė pradžiovinama pradalgiuose. Siomis sąlygomis žolė piaunama paprastomis šienapiovėmis arba denapiovėmis-traiškytuvais, sklaidoma pradalgiuose, paskiau šienas sugrėbiamas (suvoluojamas) ir, esant reikalui, apvartomas.

Sukrovus šieną bei žemę iš suverstinių pradalgių kupetas ir jj išdžiovinus, kupetos pervežamos t laikymo vietą ir kraunamos j kūgius. Siems darbams naudojami rinktuvai-kupetuotuvai, velketai, kūgių krautuvai žemės frezos.

Rajonuose, kur maža drėgmės, ir ten, kur dieną esti aukšta temperatūra, piaunama žolė tuojau pat sugrėbiama I pradalgius. Pradžiūvęs suverstiniuose pradalgiuose šienas presuojamas. Taip šienaujant, šienas neužteršiamas ir geriau išsaugojamos maistingosios medžiagos bei vitaminai.

Pritaikius tinkarniausius esamomis sąlygomis šienavimo būdus ir mašinų komplektą, idedama mažiau darbo ir sumažėja šieno nuostoliai. Visa tai jgalina igyvendinti komp1eksinj šienavimo darbų mechanizavimą.

KAIP ELGTIS SU KAI KURIOMIS DAŽYMO MEDŽIAGOMIS IR ĮRANKIAIS

Darbo higiena. Kai kurie dažai ir medžiagos, vartojami dažymui, yra daugiau ar mažiau nuodingi. Pavyzdžiui, labai nuodingi yra švino baltieji, vario žalieji dažai; mažiau nuodingi yra chromo geltonieji, chromo žalieji, cinko geltonieji, Berlyno mėlynieji dažai.

Koncentruoti šarmai ir rūgštys taip pat yra stiprūs nuodai. Beveik visi smarkiai garuojantieji skysčiai, kaip acetonas, nitroskiedikliai, ir su jais skiesti dažai (pavyzdžiui, nitroemaliai, nitrolakai), ypač purškiant juos, prisotina orą sveikatai kenksmingais garais ir dulkėmis. Kalkės šiaip nėra nuodingos, bet patekusios į akis, gali jas išėsti tiek, kad žmogus apanka. Terpentinas — taip pat nenuodingas, bet juo dažnai plaunant rankas gali išsivystyti sunkiai pagydomas odos uždegimas — egzema.

Todėl maišant dažus, sausus pigmentus reikia pilstyti pamažu, kad nedulkėtų. Smarkiai garuojančius skysčius reikia laikyti sandariai uždarytuose induose. Skiedžiant koncentruotas rūgštis, reikia po truputį pilti rūgštį į vandenį. Elgiantis atvirkščiai (pilant vandenį į rūgštį), gali įvykti sprogimas.

Po darbo, prieš valgant, net rūkant, rankas reikia visada švariai mazgoti su vandeniu ir muilu. Jei rankos yra įteptos aliejiniais dažais, prieš tai reikia nuvalyti juos žibalu ar benzinu, tik ne terpentinu. Sunkiai valomus lakinius ar pridžiūvusius aliejinius dažus geriau valyti acetonu arba nitroskiedikliu, spiritinius lakus ar politūrą — spiritu (denatūratu).

Patalpas, kuriose buvo dažoma aliejiniais (oksoliniais) dažais, nitroemaliais ar nitrolakais, reikia gerai vėdinti, išvežti senus baldus.

Nuo dulkių, kurios smarkiai sklinda purškiant purkštuvu, reikia saugoti ne tik daiktus, juos uždangstant popierium ar kitais dangalais, bet ir pačiam saugotis. Tam tikslui dėvimos kaukės; jų neturint, — galima apsisaugoti, apsirišus burną bei nosį triguba—keturguba marle.

Teptukų ir šepečių priežiūra. Vandeniniams dažams vartotus teptukus bei dažytuvus pakanka išplauti vandeniu.

Aliejiniams dažams vartotus teptukus, išspaudus iš jų dažų liekanas, reikia išplauti drungnu vandeniu su muilu ir, kad greičiau išdžiūtų, išmušti juos į kokią briauną, o kad nesidraikytų, suvynioti į popierių ir padėti. Karštu vandeniu plaunant, teptukai greičiau išsivalo, bet labai išsiklaipo šeriai. Vien terpentinu išplauti ar jame užmerkti teptukai sukietėja. Dažnai-, naudojamų teptukų galima ir neplauti, o tik, išspaudus aliejinius dažus, pamerkti į vandenį arba žibalą.

Aliejiniams lakams vartotus teptukus taip pat galima užmerkti neplautus į pokosto ir terpentino mišinį, paėmus jų lygiomis dalimis. Jei nenumatoma teptukų greit vartoti, tai jie išplaunami pirma skiedikliu — terpentinu, žibalu, benzinu arba, acetonu, paskui — vandeniu ir muilu.

Nitrolakams vartotus teptukus geriausia iš karto plauti acetonu ar panašiu nitroskiedikliu.

Acetonu arba nitroskiedikliu galima lengvai atmirkyti ir kitais dažais uždžiūvusius teptukus, bet geriau jų neuždžiovinti.

Remtasi informacija: krovinių pervežimas dažant ir https://lt.wikipedia.org/wiki/Derva

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą

Prašau, paskubėkite, —- pasakė moteris vairuotojui. — Nesivarginkite su pledu. Meldžiu: važiuojame. Vėluoju. Vairuotojas atsisėdo už vairo ir įjungė variklį.

Vieną sekundę, staiga sušuko Fosteris. — Vairuotojau, palauk. Kas atsitiko, brangusis? Ji stebėjo, kaip jis rausiasi savo lietpalčio kišenėse. Turėjau mažą dovanėlė Elenai, atsakė jis. — Kur, po galais, ji dingo. Galiu prisiekti, kad lipdamas žemyn laikiau ja rankoje.

– Nepastebėjau, kad būtum ką nors nešęs. Kas tai buvo?
– Maža dėžutė, suvyniota į baltą popierių. Vakar pamiršau ją paduoti. Šiandien nenoriu pamiršti.
– Maža dėžutė! —— sušuko ponia Foster. —- Nemačiau jokios mažos dėžutės!

Ji ėmė karštligiškai ieškoti. Vyras vis dar rausėsi lietpalčio kišenėse. Atsagstęs jį, ėmė čiupinėti švarko kišenes.

– Po velnių! Matyt, būsiu palikęs miegamajame. Neužtruksiu nė sekundės.
– O, prašau! —- sušuko ji. —— Visai nebėra laiko! Prašau tavęs nereikia!
Gali pasiųsti ją paštu. Matyt, tai vėl tos tavo paikos šukutės. Tu visada dovanoji jai šukutės.
– O kas gi bloga, jei šukutės, leisk paklausti, — tarė jis įsiutęs, kad ji šį kartą nenusileido.
– Nieko, brangusis, nieko. Bet…
– Pasilik čia! — įsakė jis. — Einu jų pasiimti.
– Greičiau, brangusis, paskubėk. Ji sėdėjo ir laukė laukė.
– Vairuotojau, kelinta valanda? Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
– Beveik devynios trisdešimt.
– Ar spėsime į oro uostą per valanda?
– Tikriausiai.

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą, įspraustą tarp sėdynių toje pusėje, kur sėdėjo jos vyras. Ištiesusi ranką ji ištraukė maža į popierių suvyniotą dėžute. Moteris taip pat negalėjo nepastebėti, kad dėžutė buvo įsprausta tvirtai ir giliai, tarytum tai padarė kieno nors ranka.

– Štai ji! — sušuko ji. — Radau! O, Dieve, dabar jis ieškos jos ten amžinybe!.. Prašom užbėgti į viršų ir pakviesti jį žemyn, — kreipėsi ji į vairuotoja.

Vairuotojui su plonomis maištininko airio lupomis nelabai rūpėjo visi šie reikalai, bet jis išsėdo iš automobilio ir palypėjo laiptais prie paradinių namo durų. Čia jis apsisuko ir grįžo atgal.

– Durys užrakintos, — pranešė jis.
– Ar turite rakta?
– Taip. Luktelėkite.

Paulius – apie viską….

Category Archive info