Category Archive Įdomybės

Kiek maisto turėtume dėti į šaldytuvą?

Mitybos specialistė sako, kad naminius patiekalus geriausia suvalgyti per tris dienas. Maistą turėtumėte laikyti šaldytuve. Mėsą, pavyzdžiui, kiaulieną, jautieną ir vištieną, taip pat žuvies patiekalus ir troškinius reikia suvalgyti per dvi dienas. Svarbu kiekvienos rūšies maistą sudėti į savo sandariai uždarytą indą. Apskritai, visi skirtingi maisto produktai šaldytuve turi būti laikomi atskirose dėžėse ir uždengti folija arba plastikine plėvele, kad jie nesiliestų vienas kito.

Šaldytuve yra įvairių rūšių maisto, pavyzdžiui, saldaus, sūraus ir rūgštaus. Jei jų neuždengsime, jų kvapai gali susimaišyti. Mūsų perkamas maistas, pavyzdžiui, mėsa ir žuvis, turėtų būti suvalgyti per dvi dienas.

Ar galima valgyti tą pačią sriubą kelias dienas? Maisto ekspertas sako, kad paprastai galima valgyti sriubą, kuri šaldytuve išbuvo dvi ar tris dienas, jei prieš valgydami ją pakaitinate. Vienintelis dalykas yra tai, kad kai kurie geri dalykai sriuboje gali būti nebe tokie stiprūs. Be to, jei sriuba kurį laiką buvo nenaudota, svarbu ją labai karštai pašildyti, kad būtų sunaikintos blogosios bakterijos.

Kiek laiko šaldytuve galima laikyti tokius maisto produktus kaip pieno produktai ir mėsa? Maltą mėsą geriausia suvalgyti per dieną nuo jos įsigijimo. Atidarius kefyrą galima laikyti dvi dienas, o pieno – nuo ​​trijų iki keturių dienų. Jei supjaustėte sūrio gabalėlį, likusią dalį būtinai sandariai suvyniokite į foliją. Minkštas sūris gali išlikti geras maždaug dvi savaites, o kietasis – iki trijų savaičių. Jei ant sūrio matote pelėsį, jo nevalgykite ir išmeskite. Sviestas ilgiau išsilaiko, kai laikomas pasukose. Jei prieskonis yra blogas, tai reiškia, kad maistas yra pasenęs ir nesaugus valgyti.

Mikrobangų krosnelė yra tarsi magija! Jis gali labai greitai paruošti mūsų maistą ir padaryti jį skanų.

Šis aparatas naudoja mikrobangas, kad maisto molekulės judėtų ir sukurtų šilumą. Kai kurie žmonės mano, kad mikrobangų krosnelės naudojimas gali pakenkti jūsų sveikatai, nes gali susidaryti kenksmingų medžiagų, tačiau kiti mokslininkai teigia, kad tai netiesa. Jie sako, kad maistas mikrobangų krosnelėje nesunaikina svarbių maistinių medžiagų, išskyrus vieną, vadinamą vitaminu B12.

Kai kurie mokslininkai mano, kad mikrobangų krosnelės naudojimas maisto ruošimui ar šildymui kenkia mūsų sveikatai. Jie sako, kad kai maistas šildomas mikrobangų krosnelėje, jis gali pasikeisti taip, kad gali pakenkti mūsų kūnui. Vienas iš būdų yra tai, kad energija, naudojama maistui pašildyti, gali suskaidyti baltymų molekules, kurios gali sukurti naujas molekules, prie kurių mūsų kūnas nėra pripratęs ir kurios gali būti toksiškos ar net sukelti vėžį.

Mikrobangų krosnelės yra greitas ir paprastas būdas pašildyti ar gaminti maistą, tačiau jos nėra labai tinkamos, kad maistas būtų sveikas. Žmonės sako, kad kai naudojate mikrobangų krosnelę, maistas praranda daug naudingų medžiagų, kurios padeda mūsų kūnui, tačiau jame vis tiek yra tiek pat kalorijų.

Geriausias būdas pašildyti maistą yra naudoti vandenį. Daugelis žmonių maistą dažniausiai šildo keptuvėje.

Geriausias būdas padaryti maistą šiltą ir saugų valgyti – naudoti vandenį.

Mitybos specialistė teigia, kad elektrinė viryklė yra gera idėja, norint įkaitinti kepsnį darbe. Šio tipo viryklė savo dydžiu primena mikrobangų krosnelę, tačiau veikia kaip orkaitė. Jis gali labai greitai pašildyti maistą, maždaug per penkias minutes. Namuose mitybos specialistė siūlo naudoti konvekcinę orkaitę, jei tokią turite maistui pašildyti.

Geriausias būdas sveikai pašildyti maistą yra naudoti vandenį. Jums tereikia į puodą ar keptuvę įpilti šiek tiek vandens, įdėti maisto likučius ir padėti ant viryklės. Nepamirškite uždengti dangčiu. Maistas greitai įkais ir skanus. Taip pat maistą galite pašildyti garais.

Kad maistas būtų sveikesnis, galite naudoti specialų įrankį, vadinamą metaliniu sieteliu. Maistą suberkite į sietelį, o po to uždėkite ant puodo su verdančiu vandeniu. Uždengiate dangčiu ir leidžiate įkaisti. Tokiu būdu jūsų maistas praranda tik nedidelį kiekį naudingų dalykų. Svarbu žinoti, kad kuo trumpiau kaitinsite maistą, tuo jis bus sveikesnis. Tačiau atminkite, kad kiekvieną kartą kaitinant maistą jis tampa mažiau maistingas. Taigi geriau vienu metu virti tik po truputį, kad galėtumėte viską suvalgyti per vieną patiekalą.

Naudingi patarimai

* Kaip pašildyti troškinį? Kad šis patiekalas neišdžiūtų ir neprarastų skonio, pašildykite jį orkaitėje. Į kepimo indą įpilkite šiek tiek vandens (taip jis bus drėgnas, o troškinys šildamas neišsausės) ir supilkite troškinį. Uždenkite indą folija ir pašaukite į iki 160°C įkaitintą orkaitę. Išimkite troškinį, kai jis šiltas.
* Traški vištiena. Jei norite, kad jis išliktų traškus, nešildykite jo mikrobangų krosnelėje. Dar kartą pasirinkite orkaitę. Formą išklokite kepimo popieriumi, sudėkite vištieną, uždenkite folija ir pašaukite į iki 190°C įkaitintą orkaitę 10 minučių. Tada nuimkite foliją ir kepkite kotletus orkaitėje dar 2-3 minutes. Jis visiškai sušils ir taps rudas.
* Vakarykštis kepsnys. Kad jis netaptų guminis, įkaitinkite aliejų keptuvėje ant vidutinės ugnies. Beje, užuot kaitinę kepsnį visą, prieš kaitindami supjaustykite jį lygiomis dalimis.
* Norite pašildyti iškeptą mėsą? Pirmiausia užpilkite šaltu vandeniu ir pakaitinkite puode ant silpnos ugnies.

Šalta sriuba, kuri yra kitokia ar keista.

Seniai, XIV amžiuje, žmonės pradėjo virti šaltas sriubas. Į duonos tešlą jie dėdavo daug įvairių maisto produktų, tokių kaip mėsa, dešra, kiaušiniai ir daržovės. XIX amžiuje Lietuvoje žmonės gamindavo šaltsriubas su rūgpieniu. Tada jie pradėjo gaminti ir šerkšno batonėlius.

Anksčiau žmonės Lenkijoje žinojo apie karštą burokėlių sriubą, tačiau juos glumino šaltibarščių sriuba. Tai sukėlė keletą juokingų situacijų. Pavyzdžiui, vokietis profesorius nuvyko aplankyti ką nors svarbaus Lietuvoje ir tikėjosi karštos sriubos, bet vietoj to jam buvo duota šalta sriuba su ledukais.

Vieną dieną jie nuvyko aplankyti rūmų Lenkijoje, kurie priklausė kunigaikščiui Adomui Kazimierui Čartoriskiui. Kunigaikščio žmona Izabela Fleming parke suplanavo smagų pikniką. Tačiau galiojo ypatinga taisyklė – visi svečiai maistą turėjo atsivežti iš savo gimtosios šalies.

Gunteriai atnešė ledų ir smagiai pajuokavo, kad ką tik grįžę iš kelionės nespėjo susikurti laužo. Taigi, jų atnešta sriuba buvo šalta. Tada jie vadino jį „chlodnik“ arba „cholodziec litewski“. Net ir šiandien kai kurie žmonės tokiose vietose kaip Ignalina jį tebevadina „kluodnyku“.

Jis atidavė viską, ką turėjo.

Senovinė šaltiborčių sriuba buvo gaminama naudojant virtų burokėlių lapus kaip pagrindinį ingredientą. Kad skonis būtų rūgštus, dėdavo raugintų burokėlių ar agurkų, raugintos duonos ar rūgštynių nuoviro. Ją gerai sumaišė su grietine ir pridėjo šviežių, druska įtrintų krapų, smulkintų šviežių agurkų, ketvirčiais supjaustytų kiaušinių.

Vėliau visi pakeitė šaltiborščių receptą, kad būtų taip, kaip jiems patinka. Valstiečiai, kurie visada buvo užsiėmę, sriubą mėgo, nes buvo lengvai ir greitai pagaminama. Dažniausiai naudodavo kefyrą, burokėlius, kiaušinius, šviežius svogūnų laiškus. Kilmingi Lietuvos didikai dėdavo įmantresnių ingredientų – žuvies ar vėžių uodegų, keptų žvėrienos ar veršienos griežinėlių. Jie taip pat patiekė sriubą su daugybe ledo kubelių, kad ji būtų šalta.

Rusijoje yra maisto rūšis, vadinama okroshka.

Rusijoje yra populiari šalta sriuba, vadinama okroshka. Jis gali būti pagamintas įvairiais būdais. Viena įdomi versija yra pagaminta su gėrimu, vadinamu gira. Seniai žmonės sriubą gamindavo ir su raugintais agurkais ar kopūstais. Šiais laikais jie naudoja tokius dalykus kaip kefyras, pienas, jogurtas, mineralinis vanduo ir net alus. Taip pat deda virtų morkų, ridikėlių, agurkų, bulvių, ropių, žalumynų, svogūnų, mėgstamos mėsos ar žuvies. Prieš pat valgydami ant viršaus uždeda grietinės ir virtų kiaušinių. Kai kuriuose receptuose netgi sakoma, kad reikia įdėti šiek tiek garstyčių ar krienų.

Kiekviena šalis turi lūpų pūslelinę, kuri yra tarsi savotiška liga. Nušalimai, kurie nutinka labai sušalus, skirtingiems žmonėms gali atrodyti skirtingai.

Azerbaidžane yra specialus maistas, vadinamas dovga.

Dovga – ypatinga sriuba iš Azerbaidžano, kurią galima valgyti karštą arba šaltą. Jis gaminamas iš rūgpienio ar kitų fermentuotų pieno produktų, tokių kaip kefyras ar jogurtas. Į sriubą dedami ir mėsos kukuliai, tačiau jie pirmiausia išverdami. Taip pat pridedami ryžiai, žalumynai ir česnakai. Yra ir kita versija, vadinama dogramach, kuri gaminama iš natūralaus jogurto, mineralinio vandens, šviežių agurkų, žalumynų, mėtų ir virtų kiaušinių.

Baltarusijoje yra specialus maistas, vadinamas „cholodnik“.

Baltarusiška šaltsriuba – sriubos rūšis, patiekiama šalta. Jis vadinamas cholodnik arba chladnik. Yra daug būdų tai padaryti. Jis gaminamas iš fermentuotų pieno produktų, tokių kaip kefyras, grietinė ir jogurtas, taip pat iš įvairių daržovių, tokių kaip burokėliai, agurkai, salierai ir svogūnai. Jame taip pat yra virtų kiaušinių. Ši sriuba panaši į Lietuvoje populiarią šaltsriubą.

Lenkiška šalta sriuba – tai sriubos rūšis, patiekiama šalta, o ne karšta. Tai populiarus patiekalas Lenkijoje ir gaminamas iš tokių ingredientų kaip daržovės, žolelės ir kartais mėsa. Tai gaivus ir skanus patiekalas, ypač karštomis vasaros dienomis.

Tai taip pat verčia galvoti apie žiemą. Labai senas receptas sako, kad į sriubą reikia dėti burokėlį ir jo laiškus, svogūnus, krapus, virtus kiaušinius, šviežius agurkus, grietinę, virtus vėžius, gėrimo rūšį, vadinamą gira, ledo kubelius ir atvėsinti.

Turkijoje žodis „katė“ yra „jadzik“.

Cacık yra ypatinga sriuba iš Turkijos, kurią valgote, kai lauke karšta. Jis gaminamas iš vėsių agurkų ir kreminio jogurto, jame yra skanus česnako, alyvuogių aliejaus, mėtų ir kitų prieskonių skonis.

Uzbekistane žmonės žaidžia chalopą.

Chalopa yra ypatinga sriuba su įmantriu pavadinimu. Tai šalta sriuba, kurios skonis ir kvapas vasara. Žmonės iš Uzbekistano mėgsta jį valgyti. Pagrindiniai ingredientai – specialus raugintas pienas, švieži agurkai, ridikai, įvairios žalios daržovės.

Bulgarijoje žmonės mėgsta valgyti specialią sriubą, vadinamą tarator.

Tarator yra skani sriuba, gaminama iš jogurto, riešutų, česnako, agurkų, krapų, alyvuogių aliejaus, druskos ir vandens. Pirmiausia susmulkiname riešutus ir susmulkiname česnaką. Tada viską sumaišome puode su trupučiu alyvuogių aliejaus. Toliau smulkiais gabalėliais supjaustome agurkus ir susmulkiname krapus, suberiame į puodą. Jogurtą suplakame ir sumaišome su vandeniu ir druska prieš dedant sriubą kelioms valandoms į šaldytuvą.

Lietuviški šaltibarščiai – ypatinga sriuba, kurią Lietuvoje mielai valgo.

Iš Lietuvos galime pagaminti ypatingą sriubą šaltibarščiu. Pirmiausia išverdame ir supjaustome šviežius burokėlius. Tada supilame pieną ir kefyrą, kad būtų kreminis. Taip pat dedame smulkintus agurkus ir virtus kiaušinius. Kad skonis būtų dar geresnis, pagardiname krapais, svogūnų laiškais, petražolėmis. Sriubą valgome su virtomis bulvėmis. Kai kurie žmonės mėgsta tai padaryti įdėdami šviežių baziliko lapelių, špinatų, kmynų, krienų, ridikėlių, liesos varškės ir citrinos sulčių.

Su pačiūžomis! Pradėti geriausia ,,Snieguolės” arba dailiojo čiuožimo pačiūžomis. Pirmą kartą vaikas nemokės susivarstyti batų raištelių. To jį reikia mokyti pamažu. Batai varstomi taip: iki kelties stipriai, paskui lengviau, viršuje vėl stipriau. Drabužiai: slidžių kostiumas arba vilnonės ilgos kelnės ir sportinė striukė, pirštinės, šalikas, megzta kepuraitė. Naujokai turi čiuožti su paltu arba kailinukais, nes kitaip peršals.

Beje, pirmosios dvi trys treniruotės turi vykti namie. Reikia uždėti pačiūžoms apmautes ir išmokyti vaiką tvirtai stovėti su pačiūžomis, eiti su jomis, pritūpti, daryti lengvus pratimus. Vaikščioti kambaryje, įvairiai sukinėtis. O svarbiausia reikia išmokti čiuožėjo stovėsenos. Vaikas stovi su pačiūžomis, kojos pusiau sulenktos, kūnas pasviręs į priekį, rankos per alkūnes sulenktos, išskėstos į šalis. Dabar galima išeiti į lauką, ant suplakto sniego. Dvi tris dienas reikia vaiką mokyti vaikščioti po sniegą, paskui ir čiuožti. Tiktai po viso to galima eiti ant ledo!

Čiuožimas tiesiąja Vaikas stovi ant ledo. Dešiniąją koją jis stato šiek tiek įkypai. Pasispiria vidine pačiūžos briauna taip, kad pačiūža bėgtų į priekį ir į šalį. Tą pat reikia daryti kairiąja koja. Reikia žiūrėti, kad keliai būtų visą laiką šiek tiek sulenkti. Jeigu pasispyrimo judesiai taisyklingi, ant ledo lieka į eglutę panašūs pėdsakai. (Kad mažiukas galėtų geriau kontroliuoti savo judesius, ant ledo reikia pribarstyti sniego tada būna geriau matyti pėdsakai.) Padarius 3-5 žingsnius, jau galima slysti ledu. Vaikas turi įsibėgėti, sustatyti pačiūžas lygiai – taip kaip slides. Jos jį paveš ledu. Įsibėgėjimas, slydimas. Įsibėgėjimas, slydimas. Tiktai nereikia įsitempti, skubėti. Kvėpuoti taip: vienas žingsnis žingsnis iškvėpimas (pro burną). ikvėpimas (pro nosi), kitas

Stabdymas Norint sustoti, vieną pačiūžą reikia pakreipti briauna, šiek tiek pasukant ja priekiniu galu i vidu (kita pačiuža tebeslysta tiesiai). Toks stabdymas vadinasi „pusplūgis“. Posūkiai Kai reikia pasisukti (sakysim, arti čiuožyklos kraštas), pirmiausia pereinama i slydimą. Nelėtinant greičio, nestabdant, künas palenkiamas į ta pusę, į kurią reikia suktis. Sukantis į dešinę, reikia lengvai pasispirti vidine kairės pačiūžos briauna. Darant kairiji posūkį, tas pat dešine pačiūža.

Griuvimas Reikia mokėti griūti. Jokiu būdu negalima griūti nei į priekį, nei atgal. Tiktai ant šono ir labai švelniai. Jeigu pajunti, kad netekai pusiausvyros ir griūvi,- reikia kuo žemiau pritūpti ir prispausti prie savęs pusiau sulenktą ranką. Tai sušvelnins griuvimą, neleis susitrenkti.

Pirmą kartą atsistojęs ant ledo, vaikas paprastai nelabai drąsiai jaučiasi. Ledas jam atrodo per slidus. Bus labai gerai, jeigu kas nors iš mokančių čiuožti suaugusiųjų paims vaiką už rankutės ir kartu su juo apčiuoš pirmuosius ratus. Dar geriau būtų, jeigu paramos susilauktų ir antroji vaiko ranka. Jis greičiau įsidrąsintų, greičiau pajustų, koks malonumas yra lengvai ir greitai čiuožti ledu. Ir greičiau išmoktų čiuožti be pagalbos.

,,Kodėlčiukų” amžius Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda ,,kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.

Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: ,,Jis nuėjo… O paskui jis pamatė… O paskui jis paėmė…”-pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos (ne ką teišmano apie linksniavimą ir asmenavimą).

Turėkite galvoje, kad šis apibūdinimas yra apytikris, nes to paties amžiaus vaikų kalbos lygis būna labai skirtingas. Tėvai, norėdami padėti 4-5 metų vaikui įvaldyti gimtąją kalbą, daugiausia dėmesio turi skirti žodyno gausinimui (kad jie geriau suvoktų vartojamų žodžių prasmę) ir rišliosios kalbos ugdymui.

Vaikų žodynui turtinti, tikslinti ir plėsti panaudokite artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo jis susiduria namie, vaikų darželyje, lauke. Pasistenkite, kad vaikai imtų vartoti ne tik daiktų pavadinimus, bet ir jų detalių bei dalių pavadinimus. Ne tik spalvų pavadinimus (raudona, mėlyna ir kt.), bet ir jų atspalvių. Ne tik daiktų formos, dydžio pavadinimus, bet ir pasakyti, iš kokios medžiagos tie daiktai padaryti.

Kai mažiukas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą būtų geriausia jam duoti. Klausimas ,,Kas čia?”, aišku, reikalauja atsakymo, pasakančio daikto pavadinimą. Klausimas ,,Koks?” verčia pasakyti įvairius daikto požymius. Jeigu jūs klausiate: ,,Iš ko jis padarytas?” vaikas nurodys, iš kokios medžiagos; beje, jis turės pasakyti žodį kilmininko vadinasi, veiksmas. ,,Kam šis daiklinksniu (,,Iš stiklo”). ,,Ką daro?” tas reikalingas?”- į šį klausimą paprastai atsakoma išsamiai, kartais vaikas atsako net sudėtiniu sakiniu.

Suprantama, svarbu ne tik su aplinka vaiką supažindinti. Reikia turėti galvoje ir grynai kalbinius uždavinius. Apžiūrėjote daiktus, pasakėte jų pavadinimus įtvirtinkite žodžius įvairiais žodiniais žaidimais. Šie žaidimai plečia vaikų sąmonėje prasminį žodžio turinį ir padeda jiems patiems kurti įvairiausius žodžių junginius.

Štai, pavyzdžiui, žaidimas ,,Kas koks būna?” Suaugęs klausinėja, kas būna aukštas, o vaikas atsakinėja: medis, stulpas, žmogus. Kartu galima juos ir palyginti: kas aukštesnis – medis ar žmogus? Vaikai mokosi lyginti, apibendrinti ir pradeda suprasti abstraktaus žodžio ,,aukštis“ reikšmę.

I klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, juosta. Paskui galima taip klausti, kad paskatintume vaiką lyginti: ,,O kas pla-tesnis upelis ar upė?” Tokių žaidimų galima prigalvoti su įvairiausiais žodžiais; žaisdamas vaikas mokysis daiktus klasifikuoti pagal spalvą, pagal formą (,,Kas būna raudonas, žalias, apvalus?”).

Kai vaikas apžiūrinėja daiktą ir jo paklausiama, koks jis, jam iškeliamas uždavinys pasakyti kuo daugiau daikto požymių. Kai imamas vienas požymis, vaikai prisimena įvairiausių daiktų, turinčių tokius požymius. Tokiomis pratybomis, kai vaikas ieško žodžio (o suaugęs, kai vaikui sunku, jam padeda.- nes jis dar gali nežinoti to žodžio), tikslinama žodžių prasmė, vaikas juos išgirsta įvairiausiais junginiais.

Gausinti žodyną ir geriau suprasti perkeltinę vaizdingų žodžių prasmę labai padeda grožinės literatūros skaitymas. Perskaitę mažiukui pasaką, apsakymą ar eilėraštį, atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius ir posakius, pakartokite juos, ilgiau prie jų sustokite, tada jis įsimins tuos žodžius ir pavartos kitomis kalbinėmis situacijomis.

,,Papasakok!..” Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas (,,Pupa”, Pagrandukas”, ,,Vištyle ir gaidelis”). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti i suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinį kūrinį.

Ketvirtų metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą. isimena veiksmų seką. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visą sakinį: ,,Gyveno kartą senelis ir…” ..Senelė…”-..Jie turėjo…”.

Vištytę ir gaidelį”. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: ,,Ką sutiko pagrandukas?“ — „Kiškutį“. ,,Kokią dainelę jis jam padainavo?..” Kai mažiukas išmoksta atpasakoti pasakas, galima jam liepti atpasakoti trumpus nesudėtingos fabulos apsakymus. Geras pavyzdys yra lakoniški L. Tolstojaus, P. Mašioto apsakyměliai vaikams lėlių

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita, todėl tėvai turi ypač žiūrėti, kaip mažiukas valgo. kiek laiko jis būna lauke. Nors jau ketvirtaisiais gyvenimo metais susiformuoja suaugusiam žmogui būdinga smegenų ląstelių sandara, mažojo nervų sistema tebėra labai opi. Viena svarbiausių šiuo požiūriu tėvų pareigų – apdairiai elgtis su vaiku, tvirtai laikytis normalaus dienos režimo, palaikyti šeimoje ramią, jaukią atmosfera.

Kalbėdami apie brendimo rodiklius, pabrėšime, kad padidėja širdies masė ir tūris (7-8 metų vaiko širdies struktūra panaši į suaugusiojo), o svarbiausia, kad, sulėtėjus širdies darbui – sumažėja jos susitraukimų. labai padidėja vienu širdies dūžiu pervaromo kraujo kiekis.

Plaučių talpa padidėja maždaug 3 kartus, todėl, suretéjus kvėpavimui, įkvėpimų tūris per minutę padidėja beveik 2 kartus. Taigi organizmo energetinis aprūpinimas yra kur kas geresnis. Liemens raumenų jėga išauga 2 kartus, o rankų raumenų jėga – 2-3 kartus. Sulaukęs 7 metų, vaikas gali daug geriau fiziškai dirbti negu būdamas 3 metų: berniukai 1,5 karto geriau, o mergaitės beveik 2 kartus.
Vadinasi, ikimokyklinio amžiaus vaiko organizmas turi gana dideles funkcines galimybes. Dar visai neseniai tėvai jų nevertino, o dabar jų nuomonė labai pasikeitė, ir tėvus reikia įspėti, kad jie nenueitų į kitą kraštutinumą neperdėtų mažojo galių.

Nuomonę galėjo pakeisti ir duomenys apie akceleraciją, kuri gerokai palietė ir mažuosius. Ikimokyklinio amžiaus vaikai anatomiškai ir funkciškai pasidarė tarsi vyresni už savo senųjų laikų vienmečius. Pavyzdžiui, 1968 metų duomenimis, ügio skirtumas nuo trejų iki septynerių metų buvo apie 27 cm, o prieš 40 metų, 1921 metais, ne daugiau kaip 22 cm.

Anksčiau pradeda vietoj pieninių dygti nuolatiniai dantys. Prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma normaliu dygimu, jeigu pirmieji tikri dantys prasikaldavo pirmąjį septintų metų pusmetį. Dabar 40% vaikų jau 5 metų turi 1-4 nuolatinius dantis.

Juo vaikai vyresni, juo retesni ir širdies susitraukimai bei kvėpavi-mas. Anksčiau 5 metų vaikui normalu buvo 100 dūžių per minutę, o dabar 97. Sešerių metų vaikas anksčiau per minutę įkvėpdavo 26 kartus, o dabar – 23.

Gerokai padidėjo ir sportinės” galimybės. Pavyzdžiui, 6-ąjį dešimtmetį 30 m distancijoje penkiamečiai per sekundę nubėgdavo 3.55 m. Dabartinis greitis apie 4 m per sekundę. Tačiau tėvai neturi pamiršti, kad šie duomenys yra vidutiniai. Jūsų vaiko rodikliai gali labai skirtis nuo vidutinių duomenų Todėl; vertinant vaiko galimybes, reikia ne tiek vadovautis jo amžiumi, klek augimo rodikliais. Priverstinis greitinimas” gali būti tik žalingas. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad vaiko fizinei raidai būtų padėtas tvirtas pamatas – nustatytas bendras režimas. grūdinimas, tinkamas maitinimas, ugdoma judesių kultūra.

Maitinimas Tėvai, kurie atidžiai skaitė knygos skyrius apie kūdikio ir ankstyvosios vaikystės mažiuko priežiūrą, pamatys, kad iš principo ir ikimokyklinio amžiaus vaiką reikia panašiai maitinti. Vis dėlto manome, kad verta pakartoti tuos bendrus samprotavimus, kuriais patartina vadovautis. Maistas turi ne tik kompensuoti vaiko išeikvojamą energiją, bet ir teikti jo organizmui reikalingų medžiagų, kad galėtų augti ir stiprėti visi jo organai ir sistemos. Reikia turėti galvoje ir tai, kad vaiko medžia gų apykaitos procesai vyksta kur kas greičiau negu suaugusiųjų. Be to, vaikai daugiau juda, bėgioja, todėl išeikvoja nemažai energijos.

Maiste turi būti (tinkamu santykiu!) visų tų medžiagų, kurios sudaro žmogaus organizmo audinius: baltymų, riebalų, angliavandenių, minera linių druskų, vitaminų, vandens. Priminsime dar, kad baltymai yra pagrindinė medžiaga audiniams susidaryti. (Gyvulinės kilmės baltymų yra pieno produktuose, mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, o augalinės kruopose, miltuose, daržovėse.)

Riebalai pirmiausia padeda atstatyti energetines sąnaudas, iš jų susidaro organizmo riebalinis audinys. Tačiau turėkite galvoje, kad, vartojant per daug riebalų, sutrinka medžiagų apykaita! Vaikui reikia duoti ne tik pieno riebalų, bet ir augalinių – jie papildo vieni kitus gyvybiškai svarbiomis medžiagomis.

Angliavandeniai cukrus, duona, kruopos, bulvės, vaisiai, daržovės – daugiausia teikia organizmui energiją. Jeigu angliavandenių trūksta, energijai eikvojami riebalų rezervai, o jeigu jų organizmas iš viso negauna, pradeda irti baltymai. Kai angliavandenių vartojama per daug, dalis jų virsta organizmo riebalais. Todėl taip svarbu, kad angliavandenių vaikas gautų normalų kiekį. (Prisiminkime, kad ketvirtadalį angliavandenių ma-žasis gauna su cukrumi.)

Angliavandenis yra ir kieta celiuliozė, kurios esama ropėse, burokėliuose, sétiniuose, ruginėje duonoje, kai kuriose kruopose. Žinoma, ji sunkiau pasisavinama negu purioji, kurios yra uogose ir vaisiuose. Ir nors kieta celiuliozė nėra maistinga, vaikams būtinai reikia duoti jos turinčių produktų ji padeda virškinti maistą ir išsituštinti žarnynui.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų maistas tada laikomas vertingu, kai jame baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis yra 1:1:3 (arba 1:1:4). Jeigu šito santykio nesilaikoma, tai ir geras maistas blogai sunaudojamas. Aišku, vaikui reikia ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių. Labai svarbūs yra ir vitaminai, mineralinės medžiagos bei vadinamieji mikroelementai.

Mineralinių medžiagų vaikui todėl daugiau reikia, kad, augant jo organizmui, vyksta jo skeleto mineralizacija. Svarbiausia kaulų audinių dalis yra kalcis. Jo yra įvairiuose produktuose. Ypač gerai organizmas sunaudoja raugintų pieno produktų kalcį – varškės, sūrio, žinoma, ir pieno. Daug kalcio turi ir kai kurie augaliniai produktai: pupelės, žirniai, lęšiai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, kopūstai ir avižinės kruopos.

Įvairiai maitinamas vaikas gauna po truputį ir tokių medžiagų: fosforo, natrio, magnio, geležies, vario, kobalto, mangano, fluoro, jodo. Smulkiai jų apibūdinti turbūt neverta, tenorime pasakyti, kad kiekviena ši medžiaga yra kuo nors svarbi medžiagų apykaitai ir organizmo augimui.

Kasdien vaiko maisto racione būtinai turi būti vitaminų. Jie gerina medžiagų apykaitą, didina bendrą organizmo atsparumą. Fiziologinį organizmo vitaminų poreikį tenkina atitinkamas maisto racionas (tinkamai pagamintas!). Tačiau pavasarį (arba jeigu po ligos vaikui reikia daugiau vitaminų) patartina vartoti – gydytojui nurodžius vitaminų preparatus ir koncentratus.

Vandens organizmas gauna gryno ir su maisto produktais (šiek tiek jo susidaro ir organizme). Kiek vaikui reikia vandens, nustatoma pagal jo amžių ir svorį. Mažas vaikas kilogramui svorio turi gauti 100 ml vandens, o vyresnis negu trejų metų mažiau – 60 ml.

Vaiko organizmui reikalingas vandens kiekis numatomas sudarant racioną. Vieną skystą patiekalą vaikas gauna per pusryčius pieno, arbatos arba kavos su pienu, du skystus patiekalus pirmasis patiekalas ir desertas – per pietus, vieną pavakariams ir vieną vakarienei. Per karščius vaikui reikia duoti virinto vandens arba atskiestų vaisių sulčių.

Be abejo, vandens trūkumas neigiamai veikia vaiką. Tačiau daug jo gerti paprastai nelaikoma dideliu blogiu. O iš tikrųjų tuo perkraunama širdies ir kraujagyslių bei šalinamoji sistema. Tai turėkite galvoje ir nenuolaidžiaukite vaikui, kad jis neįprastų dažnai gerti. Gana dažnai vaikas prašo gerti vien dėl to, kad atkreiptų į save suaugusiojo dėmesį (kai ji guldo arba naktį, jeigu pabunda). Vėliau šis įprotis įsigali. Jeigu vaiką iš tikrųjų troškina, liepkite jam gerti po truputį, nedideliais gurkšniais. su pertraukomis. Iš karto išgertas didelis vandens kiekis nelabai malšina troškulį, be to, organizme susidaro vandens perteklius, todėl daugiau prakaituojama.

Lentelėje nurodyta, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikui reikia per parą maisto produktų (gramais). Tai pavyzdys, orientacinis sąrašas. Jį galima keisti, bet taip, kad atitiktų produktų cheminė sudėtis ir kaloringumas.

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys. Tai ypač svarbu, kai vaikas dar toks mažiukas. 2-3 metų mažasis nepaprastai greitai perima suaugusiųjų tarpusavio santykių ypatybes. Todėl, jeigu norite, kad vaikas būtų gero elgesio”, pirmiausia atidžiai išanalizuokite savąji. Jeigu suaugusieji visada mandagūs, ramūs, geri, dėmesingi vieni kitiems, tai ir mažasis ipranta taip elgtis. Kartojame: vaiko akivaizdoje negalima ,,aiškintis santykių”, ginčytis. Maža to, kad susijaudinimo būklė sujaudina ir vaiką ir tuo kenkia jo nervų sistemai,- vaikas ,,perima” netinkamus suaugusiųjų poelgius ir pats ima taip elgtis. Iš pradžių jis juos vaizduoja žaisdamas (sakysim, šiurkščiai elgiasi su lėle), o paskui ir bendraudamas su artimaisiais – jaunesniais ir vyresniais.

Ir priešingai jeigu šeimoje visų santykiai vienų su kitais yra geri, tai ir 2-3 metų vaikai bus draugiški, meilūs, mokės užjausti kitus, suprasti jų nelaimę ir jiems padėti. Labai reikšmingas yra bendravimas su vienmečiais. Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais. Tévai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius. Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais, ir tai jam labai naudinga. Kartu žaidžiant, reikia žiūrėti ir kito interesų, nusileisti, dalytis su draugu, jam padėti. Mažasis pradeda užjausti draugą, jei tas parpuola, susimuša, verkia. Jis stengiasi kiek įmanydamas jį raminti….

Bet ką daryti su nelankančiu darželio vaiku? Stenkitės protarpiais suburti panašaus amžiaus, 2-3 vaikus kartu pažaisti. Geriausiai tokius bendrus žaidimus surengti išėjus pasivaikščioti. Stebėkite, kaip jie žaidžia! Būna, kad vaikai negali gerai žaisti, nes jie nemoka darniai veikti. Dviese neša neštuvėliais smėlį, nori išpilti, vienas pasilenkia į kairę, kitas į dešinę kiek betrūksta, kad jie imtų pyktis ir ginčytis… Mokykite mažąjį duoti kitiems savo žaislų (,,Žiūrėk, Tomukas neturi nė vieno žaisliuko, o jis irgi nori žaisti, duok jam kubelių”), žiūrėti ir kito interesų (,,Negalima atimti iš Raselės, ji taip pat nori pažaisti su lėlyte”), padėti vienas kitam, būti dėmesingam (,,Žiūrėk, Giedrutė niekaip negali pasiekti meškiuko, tu didesnis, padėk jai“), užjausti (,,Jam kojytę skauda, jis negali bėgioti, pažaisk su juo, parodyk jam savo mašiną”).

O ką daryti, jeigu vaikai pykstasi? I tokį pyktį negalima nereaguoti. Jūs turite išsiaiškinti ginčo priežastis ir rasti tinkamą išeitį. Savaime aišku, jūs savo mažiuko nelaikysite nekalčiausiu. Jis kaip ir kiti vaikai gali ne taip pasielgti, ir todėl nereikia jo tam skatinti. Jeigu jis atiminėja iš kitų žaislus, nesigraudinkite koks stiprus! – bet pajuskite nepasitenkinimą ir jį išsakykite. O svarbiausia pasakykite, kaip reikia elgtis. Jeigu mažasis neklauso, vis tiek blogai elgiasi, nusiveskite jį, o prieš tai paaiškinkite: ,,Tu nemoki su kitais gražiai, draugiškai žaisti, tai būsi vienas”.

Lopšelyje, vaikų darželyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus, ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį: mažieji šypsosi, apžiūrinėja, kepšteli vienas kitą, džiaugiasi.
Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus, suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais, norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito, o paskui ir kartu su kitais vaikais, užjausti tą, kuris parpuolė, susitrenkė, verkia; norą padėti kitam vaikui, paduoti žaislą, padėti atsikelti parpuolusiam.

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada, kai jis išmoksta vaikščioti. Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo su vienmečiais patirties, jis nežino, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Pamatęs kito vaiko rankose žaislą, jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia ji i save. kaip jis darytų, jeigu žaislas būtų kur nors padėtas. Kovos baigtį lemia jėga. Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų. Ir ne tik žodžiais uždrausti, bet nuosekliai pertraukti tokius mažojo veiksmus: griežtai pasakius ,,negalima”, atiduoti žaislą savininkui, o ,,skriaudikui” čia pat pasiūlyti kitą užsiėmimą.

Lopšeliuose ir vaikų darželiuose išeitį lengva rasti: yra keli vienodi žaislai, ir konfliktą nesunku išspręsti pasiūlant kiekvienam pasiimti tokį žaislą, kuris jam krito į akį. Jeigu žaislai laikomi taip, kaip reikia – vaikams pasiekiamose vietose, vaikas dažnai ir pats susipranta pasiimti tokį patį žaislą, kurio taip įsigeidė, kai pamatė ji kito rankose. Kartais mažiukai ir patys ima patarinėti vienas kitam, kaip išsisukti iš padėties.

Vaikai mėgsta keistis žaislais ir dažnai tai daro savo iniciatyva. Kad mažieji neatiminėtų vienas iš kito žaislų, reikia juos mokyti jais keistis. Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti. To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti. Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta. Tai nelengvas uždavinys žaisti netrukdant kaimynui, neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms. Be to, taip žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir, jeigu suaugusieji sumaniai jiems vadovauja, gali išmokti vienas kitam padėti: paduoti nukritusį piramidės žiedą, pasidalyti lėlių drabužiais ar lėmis. Greta žaidžiantiems vaikams kyla noras ką nors kitam, ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.
pyragu” forme pasakyti vienas

Aišku, vaikas turi noriai, savo valia duoti kitiems savo žaislus ar saldumynus. norėti padaryti kitam malonumo. Jeigu bus kitaip, mažiukas tik negatyviai nusiteiks prieš tokius suaugusiųjų pasiūlymus. Nereikia reikalauti, kad vaikas atiduotų savo mėgstamiausią žaislą ar vienintelį saldainį, tai jam neįmanomas išmėginimas. Kiekvienam geram mažojo poelgiui reikia pritarti, gal net kiek pervėlai pasidžiaugti, kad jis gerai pasielgė. ,,Negalima” ir,,reikia”

Pagalvokite, kad kai kurie jūsų reikalavimai gali vaikui atrodyti prieštaringi. Juk jūs visaip skatinate jo norą pažinti ir kartu pradedate slopinti, kai jis pasidaro ,,pernelyg didelis”. Jūs norite, kad jis domėtųsi daiktais, žaislais, veiktų su jais, ir kartu reikalaujate, kad jis duotų savo žaislus vienmečiams, nemėgintų atimti jį viliojančio daikto iš kito vaiko. Jūs siekiate, kad jis būtų savarankiškas, ir kartu turite labai dažnai jį tramdyti. Visa tai mažajam labai sunku suprasti. Kodėl viena galima, o kita ne? Dvejų metų mergaitė prieina prie indaujos: ją sudomino blizgantis raktas, kyšantis apatinėse durelėse.

Po kurio laiko raktas atsiduria ant grindų. Ateina mama, atima iš mergaitės raktą ir ima ją barti: ..Kiek kartų sakiau, kad neimtum rakto! Neklaužada!” Mergaitė graudžiai pravirko. Motina jaudinasi- jai gaila dukters, bet juk ji turi klausyti! O konflikto buvo galima išvengti, reikėjo tiktai iš mergaitės akiračio paimti tą nelemtą raktą ir nesitikėti, kad ji galėtų įstengti suvaldyti savo smalsumą ir paklusti draudimui.

Antrųjų ir trečiųjų gyvenimo metų vaikams neužtenka vien pažiūrėti i juos sudominusį daiktą, jie nori ji pačiupinėti, mesti ir net paragauti skonio. Mažieji dabar gana paslankūs, miklūs, sumanūs jie, norėdami pasiekti jų dėmesį patraukusį daiktą, lengvai užlipa ir ant kėdės, ir ant stalo. Dabar jie ir gana nuovokus: nepajėgdamas iš vieno kambario atsinešti į kitą sunkaus lagamino, jis jį atidaro, iš jo viską išima ir tuščią lagaminą jau lengva nešti!

Išdykavimas? Išdaiga? Pokštas? Nereikia taip tiesiogiai vertinti mažojo elgesio. Vis dėlto pamėginkite rasti savyje jėgų atsižvelgti į šiam amžiui būdingą vaiko elgesio gyvumą. O kad nereikėtų per daug dažnai pasistenkite, kad reikėtų kuo uždraudinėti, tai sukelia konfliktus
mažiau drausti.

Žinoma, yra daug daiktų, kuriuos vaikui tiesiog pavojinga liesti. Visa tai nuo jo paslėpkite.
,,Nepaprastas“ mažojo judrumas patalpose beveik visada sukelia tam tikrų nemalonumų. Ar ne geriau būtų leisti jam daugiau žaisti ir dūkti lauke? Mažasis nelis į jūsų produktų spintą ieškoti kruopų, jeigu leisite jam žaisti su smėliu (galima ir kambary laikyti smėlio dėžutę, patiesus po ja klijuotę)..