Su pačiūžomis! Pradėti geriausia ,,Snieguolės” arba dailiojo čiuožimo pačiūžomis. Pirmą kartą vaikas nemokės susivarstyti batų raištelių. To jį reikia mokyti pamažu. Batai varstomi taip: iki kelties stipriai, paskui lengviau, viršuje vėl stipriau. Drabužiai: slidžių kostiumas arba vilnonės ilgos kelnės ir sportinė striukė, pirštinės, šalikas, megzta kepuraitė. Naujokai turi čiuožti su paltu arba kailinukais, nes kitaip peršals.
Beje, pirmosios dvi trys treniruotės turi vykti namie. Reikia uždėti pačiūžoms apmautes ir išmokyti vaiką tvirtai stovėti su pačiūžomis, eiti su jomis, pritūpti, daryti lengvus pratimus. Vaikščioti kambaryje, įvairiai sukinėtis. O svarbiausia reikia išmokti čiuožėjo stovėsenos. Vaikas stovi su pačiūžomis, kojos pusiau sulenktos, kūnas pasviręs į priekį, rankos per alkūnes sulenktos, išskėstos į šalis. Dabar galima išeiti į lauką, ant suplakto sniego. Dvi tris dienas reikia vaiką mokyti vaikščioti po sniegą, paskui ir čiuožti. Tiktai po viso to galima eiti ant ledo!
Čiuožimas tiesiąja Vaikas stovi ant ledo. Dešiniąją koją jis stato šiek tiek įkypai. Pasispiria vidine pačiūžos briauna taip, kad pačiūža bėgtų į priekį ir į šalį. Tą pat reikia daryti kairiąja koja. Reikia žiūrėti, kad keliai būtų visą laiką šiek tiek sulenkti. Jeigu pasispyrimo judesiai taisyklingi, ant ledo lieka į eglutę panašūs pėdsakai. (Kad mažiukas galėtų geriau kontroliuoti savo judesius, ant ledo reikia pribarstyti sniego tada būna geriau matyti pėdsakai.) Padarius 3-5 žingsnius, jau galima slysti ledu. Vaikas turi įsibėgėti, sustatyti pačiūžas lygiai – taip kaip slides. Jos jį paveš ledu. Įsibėgėjimas, slydimas. Įsibėgėjimas, slydimas. Tiktai nereikia įsitempti, skubėti. Kvėpuoti taip: vienas žingsnis žingsnis iškvėpimas (pro burną). ikvėpimas (pro nosi), kitas
Stabdymas Norint sustoti, vieną pačiūžą reikia pakreipti briauna, šiek tiek pasukant ja priekiniu galu i vidu (kita pačiuža tebeslysta tiesiai). Toks stabdymas vadinasi „pusplūgis“. Posūkiai Kai reikia pasisukti (sakysim, arti čiuožyklos kraštas), pirmiausia pereinama i slydimą. Nelėtinant greičio, nestabdant, künas palenkiamas į ta pusę, į kurią reikia suktis. Sukantis į dešinę, reikia lengvai pasispirti vidine kairės pačiūžos briauna. Darant kairiji posūkį, tas pat dešine pačiūža.
Griuvimas Reikia mokėti griūti. Jokiu būdu negalima griūti nei į priekį, nei atgal. Tiktai ant šono ir labai švelniai. Jeigu pajunti, kad netekai pusiausvyros ir griūvi,- reikia kuo žemiau pritūpti ir prispausti prie savęs pusiau sulenktą ranką. Tai sušvelnins griuvimą, neleis susitrenkti.
Pirmą kartą atsistojęs ant ledo, vaikas paprastai nelabai drąsiai jaučiasi. Ledas jam atrodo per slidus. Bus labai gerai, jeigu kas nors iš mokančių čiuožti suaugusiųjų paims vaiką už rankutės ir kartu su juo apčiuoš pirmuosius ratus. Dar geriau būtų, jeigu paramos susilauktų ir antroji vaiko ranka. Jis greičiau įsidrąsintų, greičiau pajustų, koks malonumas yra lengvai ir greitai čiuožti ledu. Ir greičiau išmoktų čiuožti be pagalbos.
,,Kodėlčiukų” amžius Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda ,,kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.
Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: ,,Jis nuėjo… O paskui jis pamatė… O paskui jis paėmė…”-pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos (ne ką teišmano apie linksniavimą ir asmenavimą).
Turėkite galvoje, kad šis apibūdinimas yra apytikris, nes to paties amžiaus vaikų kalbos lygis būna labai skirtingas. Tėvai, norėdami padėti 4-5 metų vaikui įvaldyti gimtąją kalbą, daugiausia dėmesio turi skirti žodyno gausinimui (kad jie geriau suvoktų vartojamų žodžių prasmę) ir rišliosios kalbos ugdymui.
Vaikų žodynui turtinti, tikslinti ir plėsti panaudokite artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo jis susiduria namie, vaikų darželyje, lauke. Pasistenkite, kad vaikai imtų vartoti ne tik daiktų pavadinimus, bet ir jų detalių bei dalių pavadinimus. Ne tik spalvų pavadinimus (raudona, mėlyna ir kt.), bet ir jų atspalvių. Ne tik daiktų formos, dydžio pavadinimus, bet ir pasakyti, iš kokios medžiagos tie daiktai padaryti.
Kai mažiukas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą būtų geriausia jam duoti. Klausimas ,,Kas čia?”, aišku, reikalauja atsakymo, pasakančio daikto pavadinimą. Klausimas ,,Koks?” verčia pasakyti įvairius daikto požymius. Jeigu jūs klausiate: ,,Iš ko jis padarytas?” vaikas nurodys, iš kokios medžiagos; beje, jis turės pasakyti žodį kilmininko vadinasi, veiksmas. ,,Kam šis daiklinksniu (,,Iš stiklo”). ,,Ką daro?” tas reikalingas?”- į šį klausimą paprastai atsakoma išsamiai, kartais vaikas atsako net sudėtiniu sakiniu.
Suprantama, svarbu ne tik su aplinka vaiką supažindinti. Reikia turėti galvoje ir grynai kalbinius uždavinius. Apžiūrėjote daiktus, pasakėte jų pavadinimus įtvirtinkite žodžius įvairiais žodiniais žaidimais. Šie žaidimai plečia vaikų sąmonėje prasminį žodžio turinį ir padeda jiems patiems kurti įvairiausius žodžių junginius.
Štai, pavyzdžiui, žaidimas ,,Kas koks būna?” Suaugęs klausinėja, kas būna aukštas, o vaikas atsakinėja: medis, stulpas, žmogus. Kartu galima juos ir palyginti: kas aukštesnis – medis ar žmogus? Vaikai mokosi lyginti, apibendrinti ir pradeda suprasti abstraktaus žodžio ,,aukštis“ reikšmę.
I klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, juosta. Paskui galima taip klausti, kad paskatintume vaiką lyginti: ,,O kas pla-tesnis upelis ar upė?” Tokių žaidimų galima prigalvoti su įvairiausiais žodžiais; žaisdamas vaikas mokysis daiktus klasifikuoti pagal spalvą, pagal formą (,,Kas būna raudonas, žalias, apvalus?”).
Kai vaikas apžiūrinėja daiktą ir jo paklausiama, koks jis, jam iškeliamas uždavinys pasakyti kuo daugiau daikto požymių. Kai imamas vienas požymis, vaikai prisimena įvairiausių daiktų, turinčių tokius požymius. Tokiomis pratybomis, kai vaikas ieško žodžio (o suaugęs, kai vaikui sunku, jam padeda.- nes jis dar gali nežinoti to žodžio), tikslinama žodžių prasmė, vaikas juos išgirsta įvairiausiais junginiais.
Gausinti žodyną ir geriau suprasti perkeltinę vaizdingų žodžių prasmę labai padeda grožinės literatūros skaitymas. Perskaitę mažiukui pasaką, apsakymą ar eilėraštį, atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius ir posakius, pakartokite juos, ilgiau prie jų sustokite, tada jis įsimins tuos žodžius ir pavartos kitomis kalbinėmis situacijomis.
,,Papasakok!..” Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas (,,Pupa”, Pagrandukas”, ,,Vištyle ir gaidelis”). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti i suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinį kūrinį.
Ketvirtų metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą. isimena veiksmų seką. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visą sakinį: ,,Gyveno kartą senelis ir…” ..Senelė…”-..Jie turėjo…”.
Vištytę ir gaidelį”. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: ,,Ką sutiko pagrandukas?“ — „Kiškutį“. ,,Kokią dainelę jis jam padainavo?..” Kai mažiukas išmoksta atpasakoti pasakas, galima jam liepti atpasakoti trumpus nesudėtingos fabulos apsakymus. Geras pavyzdys yra lakoniški L. Tolstojaus, P. Mašioto apsakyměliai vaikams lėlių
About the author