Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys. Tai ypač svarbu, kai vaikas dar toks mažiukas. 2-3 metų mažasis nepaprastai greitai perima suaugusiųjų tarpusavio santykių ypatybes. Todėl, jeigu norite, kad vaikas būtų gero elgesio”, pirmiausia atidžiai išanalizuokite savąji. Jeigu suaugusieji visada mandagūs, ramūs, geri, dėmesingi vieni kitiems, tai ir mažasis ipranta taip elgtis. Kartojame: vaiko akivaizdoje negalima ,,aiškintis santykių”, ginčytis. Maža to, kad susijaudinimo būklė sujaudina ir vaiką ir tuo kenkia jo nervų sistemai,- vaikas ,,perima” netinkamus suaugusiųjų poelgius ir pats ima taip elgtis. Iš pradžių jis juos vaizduoja žaisdamas (sakysim, šiurkščiai elgiasi su lėle), o paskui ir bendraudamas su artimaisiais – jaunesniais ir vyresniais.

Ir priešingai jeigu šeimoje visų santykiai vienų su kitais yra geri, tai ir 2-3 metų vaikai bus draugiški, meilūs, mokės užjausti kitus, suprasti jų nelaimę ir jiems padėti. Labai reikšmingas yra bendravimas su vienmečiais. Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais. Tévai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius. Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais, ir tai jam labai naudinga. Kartu žaidžiant, reikia žiūrėti ir kito interesų, nusileisti, dalytis su draugu, jam padėti. Mažasis pradeda užjausti draugą, jei tas parpuola, susimuša, verkia. Jis stengiasi kiek įmanydamas jį raminti….

Bet ką daryti su nelankančiu darželio vaiku? Stenkitės protarpiais suburti panašaus amžiaus, 2-3 vaikus kartu pažaisti. Geriausiai tokius bendrus žaidimus surengti išėjus pasivaikščioti. Stebėkite, kaip jie žaidžia! Būna, kad vaikai negali gerai žaisti, nes jie nemoka darniai veikti. Dviese neša neštuvėliais smėlį, nori išpilti, vienas pasilenkia į kairę, kitas į dešinę kiek betrūksta, kad jie imtų pyktis ir ginčytis… Mokykite mažąjį duoti kitiems savo žaislų (,,Žiūrėk, Tomukas neturi nė vieno žaisliuko, o jis irgi nori žaisti, duok jam kubelių”), žiūrėti ir kito interesų (,,Negalima atimti iš Raselės, ji taip pat nori pažaisti su lėlyte”), padėti vienas kitam, būti dėmesingam (,,Žiūrėk, Giedrutė niekaip negali pasiekti meškiuko, tu didesnis, padėk jai“), užjausti (,,Jam kojytę skauda, jis negali bėgioti, pažaisk su juo, parodyk jam savo mašiną”).

O ką daryti, jeigu vaikai pykstasi? I tokį pyktį negalima nereaguoti. Jūs turite išsiaiškinti ginčo priežastis ir rasti tinkamą išeitį. Savaime aišku, jūs savo mažiuko nelaikysite nekalčiausiu. Jis kaip ir kiti vaikai gali ne taip pasielgti, ir todėl nereikia jo tam skatinti. Jeigu jis atiminėja iš kitų žaislus, nesigraudinkite koks stiprus! – bet pajuskite nepasitenkinimą ir jį išsakykite. O svarbiausia pasakykite, kaip reikia elgtis. Jeigu mažasis neklauso, vis tiek blogai elgiasi, nusiveskite jį, o prieš tai paaiškinkite: ,,Tu nemoki su kitais gražiai, draugiškai žaisti, tai būsi vienas”.

Lopšelyje, vaikų darželyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus, ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį: mažieji šypsosi, apžiūrinėja, kepšteli vienas kitą, džiaugiasi.
Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus, suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais, norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito, o paskui ir kartu su kitais vaikais, užjausti tą, kuris parpuolė, susitrenkė, verkia; norą padėti kitam vaikui, paduoti žaislą, padėti atsikelti parpuolusiam.

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada, kai jis išmoksta vaikščioti. Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo su vienmečiais patirties, jis nežino, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Pamatęs kito vaiko rankose žaislą, jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia ji i save. kaip jis darytų, jeigu žaislas būtų kur nors padėtas. Kovos baigtį lemia jėga. Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų. Ir ne tik žodžiais uždrausti, bet nuosekliai pertraukti tokius mažojo veiksmus: griežtai pasakius ,,negalima”, atiduoti žaislą savininkui, o ,,skriaudikui” čia pat pasiūlyti kitą užsiėmimą.

Lopšeliuose ir vaikų darželiuose išeitį lengva rasti: yra keli vienodi žaislai, ir konfliktą nesunku išspręsti pasiūlant kiekvienam pasiimti tokį žaislą, kuris jam krito į akį. Jeigu žaislai laikomi taip, kaip reikia – vaikams pasiekiamose vietose, vaikas dažnai ir pats susipranta pasiimti tokį patį žaislą, kurio taip įsigeidė, kai pamatė ji kito rankose. Kartais mažiukai ir patys ima patarinėti vienas kitam, kaip išsisukti iš padėties.

Vaikai mėgsta keistis žaislais ir dažnai tai daro savo iniciatyva. Kad mažieji neatiminėtų vienas iš kito žaislų, reikia juos mokyti jais keistis. Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti. To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti. Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta. Tai nelengvas uždavinys žaisti netrukdant kaimynui, neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms. Be to, taip žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir, jeigu suaugusieji sumaniai jiems vadovauja, gali išmokti vienas kitam padėti: paduoti nukritusį piramidės žiedą, pasidalyti lėlių drabužiais ar lėmis. Greta žaidžiantiems vaikams kyla noras ką nors kitam, ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.
pyragu” forme pasakyti vienas

Aišku, vaikas turi noriai, savo valia duoti kitiems savo žaislus ar saldumynus. norėti padaryti kitam malonumo. Jeigu bus kitaip, mažiukas tik negatyviai nusiteiks prieš tokius suaugusiųjų pasiūlymus. Nereikia reikalauti, kad vaikas atiduotų savo mėgstamiausią žaislą ar vienintelį saldainį, tai jam neįmanomas išmėginimas. Kiekvienam geram mažojo poelgiui reikia pritarti, gal net kiek pervėlai pasidžiaugti, kad jis gerai pasielgė. ,,Negalima” ir,,reikia”

Pagalvokite, kad kai kurie jūsų reikalavimai gali vaikui atrodyti prieštaringi. Juk jūs visaip skatinate jo norą pažinti ir kartu pradedate slopinti, kai jis pasidaro ,,pernelyg didelis”. Jūs norite, kad jis domėtųsi daiktais, žaislais, veiktų su jais, ir kartu reikalaujate, kad jis duotų savo žaislus vienmečiams, nemėgintų atimti jį viliojančio daikto iš kito vaiko. Jūs siekiate, kad jis būtų savarankiškas, ir kartu turite labai dažnai jį tramdyti. Visa tai mažajam labai sunku suprasti. Kodėl viena galima, o kita ne? Dvejų metų mergaitė prieina prie indaujos: ją sudomino blizgantis raktas, kyšantis apatinėse durelėse.

Po kurio laiko raktas atsiduria ant grindų. Ateina mama, atima iš mergaitės raktą ir ima ją barti: ..Kiek kartų sakiau, kad neimtum rakto! Neklaužada!” Mergaitė graudžiai pravirko. Motina jaudinasi- jai gaila dukters, bet juk ji turi klausyti! O konflikto buvo galima išvengti, reikėjo tiktai iš mergaitės akiračio paimti tą nelemtą raktą ir nesitikėti, kad ji galėtų įstengti suvaldyti savo smalsumą ir paklusti draudimui.

Antrųjų ir trečiųjų gyvenimo metų vaikams neužtenka vien pažiūrėti i juos sudominusį daiktą, jie nori ji pačiupinėti, mesti ir net paragauti skonio. Mažieji dabar gana paslankūs, miklūs, sumanūs jie, norėdami pasiekti jų dėmesį patraukusį daiktą, lengvai užlipa ir ant kėdės, ir ant stalo. Dabar jie ir gana nuovokus: nepajėgdamas iš vieno kambario atsinešti į kitą sunkaus lagamino, jis jį atidaro, iš jo viską išima ir tuščią lagaminą jau lengva nešti!

Išdykavimas? Išdaiga? Pokštas? Nereikia taip tiesiogiai vertinti mažojo elgesio. Vis dėlto pamėginkite rasti savyje jėgų atsižvelgti į šiam amžiui būdingą vaiko elgesio gyvumą. O kad nereikėtų per daug dažnai pasistenkite, kad reikėtų kuo uždraudinėti, tai sukelia konfliktus
mažiau drausti.

Žinoma, yra daug daiktų, kuriuos vaikui tiesiog pavojinga liesti. Visa tai nuo jo paslėpkite.
,,Nepaprastas“ mažojo judrumas patalpose beveik visada sukelia tam tikrų nemalonumų. Ar ne geriau būtų leisti jam daugiau žaisti ir dūkti lauke? Mažasis nelis į jūsų produktų spintą ieškoti kruopų, jeigu leisite jam žaisti su smėliu (galima ir kambary laikyti smėlio dėžutę, patiesus po ja klijuotę)..