Author Archive Genutė

Stabdys — tai degalų ekonomijos priešas

Žinomas vairavimo meistras Malkolmas Kempbėlas (pasaulio rekordininkas) pasiūlė principą, pagal kurį normaliomis sąlygomis automobilį reikia valdyti taip, kad niekada netektų naudotis stabdžiais, važiuojant greičiau kaip 30 km/h. Šiuos žodžius verta apgalvoti ir visam laikui įsidėmėti.

Stabdyti tik kojiniu stabdžiu. Rankinis stabdys yra atsarginis ir skirtas garantuoti automobilio nejudrią padėtį stovėjimo vietoje, nuokalnėje arba keičiant ratą.

Stipriai stabdant, priekiniai ratai gali pasisukti todėl būtina stipriai laikyti vairo ratą rankomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad stabdys — tai degalų ekonomijos priešas. Iš tikrųjų po stabdymo reikia didinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, tam papildomai eikvojami degalai. Patyręs vairuotojas žiūri, kad kiek galima rečiau tektų stabdyti, ir sklandžiai stabdo.

Prieš pradėdamas stabdyti, vairuotojas, pasižiūrėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodi, įsitikina, ar niekas arti nevažiuoja, nes kitaip gali jam niuktelėti kitas automobilis.

Blogi vairuotojai (išskyrus lenktynininkus) pasižymi tuo, kad, dideliu greičiu artėdami prie kliūties, staigiai stabdo tiesiog prie pat jos. Taip gadinamas automobilis, padangos, naudojama daug degalų ir, be to, pažeidžiami saugaus eismo principai. Staigiai stabdyti galima tik prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, neatsargų praeivį, į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį vaiką, išgąsdintą arklį ir kt.

Nevalia staigiai stabdyti, pradūrus naudotą vasarinę padangą bei ištekėjus iš jos orui arba važiuojant išdaužytu keliu.

Visos pastabos, susijusios su stabdymu, taip pat pasakytinos apie priešingą manevrą — greičio didinimą. Įsibėgėti su superkamu automobiliu Klaipėdoje reikia sumaniai ir greitai, tačiau ramiai, be reikalo nenaudojant viso variklio galingumo. Staigiai didinant greitį, genda automobilio transmisija, sunaudojama daug degalų ir dėvisi padangos. Paprastai nėra jokio reikalo taip įsibėgėti, išskyrus retus atvejus dideliame mieste, kur eismas intensyvus ir greitas, kur staigus įsibėgėjimas arba pajudėjimas iš vietos pakankamai pagrįstas.

Pajudėti iš vietos reikia sumaniai. Prieš pat įsijungiant žaliam šviesoforo signalui, sankabos pedalas atleidžiamas iki įsijungimo ribos. Tada, įsijungus žaliam signalui, pakanka ramiai nukelti koją nuo sankabos pedalo, kad automobilis pajudėtų. Kaip žinoma, sugebėjimas pradėti važiuoti tuojau pat, įsijungus žaliam signalui, būdingas patyrusiam vairuotojui. Kai automobilis stovi prieš raudoną šviesoforo signalą, nedera išjungti variklio.

Tarkime, mūsų automobilis sustojo prieš sankryžą už kito automobilio ir matome, kad jis pajudėjo, tad ir mes nedelsdami turime važiuoti iš paskos, o už mūsų — kitas automobilis. Netgi nedidelis delsimas sudaro grūstį važiuojamojoje dalyje ir sukelia kitų vairuotojų nepasitenkinimą.

Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Gerai įrengta budinčių Rygos autoinspektorių pamaina: keturių televizorių ekranuose stebimas eismas keturiose pagrindinėse miesto sankryžose. Netrukus televizijos kameros padės stebėti eismą dar 7 sankryžose, kai kuriose gatvėse VAI operatorius galės informuoti vairuotojus, kokios lygiagrečios gatvės laisvesnės, kaip galima nuvažiuoti i reikiamą rajoną…

Tačiau. kaimyninėje Latvijoje einama kitu keliu stengdamiesi išsaugoti gamtą, latviai automobilių stovėjimo, poilsio aikšteles, kempingus ir motelius, palapinių miestelius, laužavietes ir kitą autoturizmo industriją įrengia tokiose vietose, kurios patenkintų žmogų, tiktų automobiliui pasistatyti ir neniokotų gamtos.

Pirmiausia = kas trys—penki kilometrai pakelėse poilsio aikštelės, kuriose telpa ne vien lengvieji automobiliai, bet ir ilgesni sunkvežimiai su priekabomis. Šios aikštelės įrengiamos ne vien magistraliniuose keliuose, bet ir prie menkesnių plentų.

Gamtos apsaugos darbuotojai kartu su kelininkais ir autoinspektoriais stengiasi gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengti pakankamai aikštelių automobilių supirkimas vilniuje. Apie šias aikšteles bei poilsiavietes informuoja rodyklės, stendai. Pavyzdžiui, Siguldos apylinkėse gamtos apsaugos darbuotojai savo iniciatyva įrengė gražių ir patogių stovėjimo aikštelių. Kai šitaip tvarkomasi, paprasčiau bausti ir vieną kitą Motorizuotą chuliganą, nepaisantį bendrų taisyklių. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi autoinspektoriai ir gamtos saugotojai — ne piniginės baudos dydis, o viešumas. Reiduose nuolat dalyvauja spaudos — vietinės ir respublikinės — atstovai, televizija.

Kovai už gamtą pasitelkiamos ir šiuolaikinės technikos priemonės. VAI malūnsparniai nevengia pasiimti gamtos apsaugos specialistų, žvilgtelėti raiškingus plotus, paieškoti automobilių, nenorinčių stovėti specialiai pritaikytose aikštelėse…

Jūrmala — visa sąjunginės reikšmės kurortas ir čia suplaukia automobilizuotų poilsiautojų ir autoturistų kelis kartus daugiau negu mūsų Palangą. Nors Rygoje poilsiautojus aptarnauja ir priemiestinis elektrinis traukinys, automobiliams pajūrio kurortas nėra draudžiama zona. Didelės aikštelės automobiliams stovėti tolygiai išdėstytos gražiose vietose 200–300 m nuo Rygos pajūrio ir sutalpina visus norinčius. Parkavimo vietų, palapinių aikštelių aplinka švari, gerai sutvarkyta. Nedaroma brangiai kainuojančių juodų dangų, kurios nesiderina su aplinka ir nelabai patinka. poilsiautojams. Automobiliai statomi tiesiog ant vejos ir nė kiek jos negadina, neteršia aplinkos. Net atvykę į Rygos pajūrį keliom savaitėm randa kur pasistatyti savo automobilį, apsistoti, pernakvoti. Todėl ne visi automobiliai suplaukia į patį kurorto centrą. Šitaip išvengiama rimto prieštaravimo tarp saugomo pajūrio ir automobilio.

Puikų įspūdį Latvijos miestų gatvėse ir užmiesčio keliuose paliko krypčių markiravimas, ženklinimas, informacijos pateikimas. Kad vairuotojui nebūtų klaidų, kelio ženklai statomi ne vien įprastose vietose, bet piešiami ir tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies. Kad važiuodami didesniu greičiu juos tikrai pastebėtume — pakartojami du ar tris kartus. Tai rodo iš tiesų didelį rūpinimąsi eismo dalyviais.

Vairuotojai – įjunkite posūkio rodiklius iš anksto

Jeigu vairuotojas, prieš sustodamas ties raudonu šviesoforo signalu, įjungtų posūkio rodiklį ir jo neišjungtų visą laiką, kol pasikeičia šviesoforo signalas, tai kiti vairuotojai galėtų iš anksto tinkamai atsižvelgti situaciją. Tada ketinantieji važiuoti tiesiai neužimtų vietos kairėje eismo juostoje, prie važiuojamosios dalies vidurio, o sustotų vidurinėje arba dešinėje juostoje.

Tas pat pasakytina apie posūkį dešinėn iš dešiniosios eismo juostos. Kai toje juostoje sustojo tik vienas automobilis, vairuotojas, ketinąs važiuoti tiesiai, gali stoti j ją, nes šis automobilis jam netrukdys ir prie žalio šviesoforo signalo jis galės važiuoti tiesiai. Tačiau, kai dešinėje juostoje jau stovi keletas automobilių ir visų, išskyrus pirmąjį, įjungti dešiniojo posūkio rodikliai, nedera užimti vietos šioje juostoje.

Mes žinome, kad visi šie automobiliai prie raudono šviesoforo signalo negalės pasukti į dešinę, nesuspės nuvažiuoti dėl važiuojamąją dalį pereinančių pėsčiųjų, o pasikeitus šviesoforo signalui žaliu, bus sunku pasukti dėl pėsčiųjų, einančių susikertančiąja gatve. Šioje situacijoje norėdami važiuoti tiesiai, turime užimti kitą juostą, kad būtų sparčiau. Iš čia kyla kreipimasis visus vairuotojus: įjunkite posūkio rodiklius iš anksto. Tuo įrodysite, kad jūs esate kultūringas vairuotojas ir laikotės kelių eismo taisyklių.

Rodant ketinimą daryti posūkį, ypač sukti kairėn (arba keisti eismo juostą), įsidėmėtina, kad signalizavimas posūkio rodikliu dar nesuteikia vairuotojui teisės pradėti posūkį. Prieš pasukdamas, jis turi įvykdyti persirikiavimo į atitinkamą eismo juostą taisykles ir įsitikinti, kad niekam nepastojo kelio. Posūkio būdai nagrinėjami atskirai.

Visos pastabos dėl operavimo posūkio rodikliais liečia ir apsisukimą, kur vairuotojas turi būti ypač atsargus. Juk kairiojo posūkio rodiklio signalas gali būti suprastas tik kaip įspėjimas apie ketinimą keisti eismo juostą, tarkime, kai apsisukama iš dešiniosios juostos. Todėl rekomenduojama papildomai ranka signalizuoti pro kėbulo langą. Beje, pirmiausia vairuotojas turi įsitikinti, kad apsisukdamas niekam netrukdys.

Lieka panagrinėti posūkio rodiklių panaudojimą, automobiliui važiuojant atbuline eiga. Čia galioja toks pat principas, kaip ir važiuojant pirmyn. Vairuotojas turi įjungti posūkio rodiklį toje pusėje, į kurią suka vairą, ir jį tuojau pat išjungti, kai atbulas važiuoja tiesia kryptimi.

Posūkio rodiklio išjungimas kontroliuojamas dviem būdais: prietaisų skyde žybčioja kontrolinė lemputė (paprastai žalios spalvos), be to, girdėti būdingas, periodiškas elektros grandinės pertraukiklio garsas.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Mažai kas gali pasigirti pažįstąs visus automobilių modelius, tačiau apie „fordą” retas nėra girdėjęs. Ko gero, nė vienos automobilių gamyklos įkūrėjas, šios pramonės šakos užsienio magnatas nėra toks garsus, kaip šio automobilio modelio kūrėjas Henris Fordas.

Net greitai bėgančio laiko nesugriaunamą šlovę H. Fordui (1863-1947) pelnė vienas iš pirmųjų Amerikos žemyno automobilių — neišvaizdus, paprastas „T” modelio „Fordas”. Be pertraukos ir be didesnių patobulinimų „Fordas—T” buvo gaminamas nuo 1908 iki 1927 metų, Šis laikas beveik prilygsta vienos žmonių kartos amžiui. Tuo metu žemės rutulyje garsiojo modelio automobilių buvo daugiau negu visų kitų automobilių kartu.

Henris Fordas buvo kilęs iš fermerių šeimos, bet nuo jaunystės domėjosi mechanika, dirbo upių laivų variklių fabrike, dirbtuvėse, remontuojančiose kelių lokomotyvus. Tapęs kvalifikuotu mechaniku, susidomėjo automobiliais. Tuo metu Europa jau turėjo automobilį su vidaus degimo varikliu. Amerikoje šio tipo automobiliai dar tik buvo bandomi.

1896 metais Fordas sukonstravo dviejų cilindrų variklį. Iš garo mašinos vamzdžių pagamino cilindrus, variklyje išdėstė juos horizontaliai, o patį variklį įmontavo po savo sukonstruoto vienviečio vežimėlio sėdyne. Variklio galingumas — keturios arklio jėgos. Vežimėlis su varikliu — pirmasis Fordo automobilis — svėrė apie 250 kg., važiavo 30 km/h greičiu. Konstruktorius pirmąkart jį išbandė 1896 metų birželio 4 dieną. Tai buvo gana primityvus, tačiau lengvas ir greitas visiškai originalios, progresyvios konstrukcijos ekipažas.

Sėkmės paskatintas H. Fordas konstruoja savo antrąjį automobilį, iš išvaizdos daug panašesnį į kitus tų laikų amerikietiškus automobilius, ir užbaigia jį 1897 metų pabaigoje. 1899 m. su kompanionais jis įkuria Detroito automobilių kompaniją (Detroit Automobil Company), kuri pradeda masiškai gaminti automobilius pagal antrąjį Fordo modelį. Nors Fordo dalis šioje kompanijoje buvo nedidelė, jis tapo vyriausiuoju automobilių gamyklos inžinieriumi. 1900 metais Detroito automobilių kompanija pagamina ir parduoda 425 Fordo automobilius.

Ford automobilių supirkimas Šiauliuose

Nelabai sutardamas su savo kompanionais kitais metais Fordas nuo jų atsiskiria ir įkuria naują automobilių kompaniją — Ford Automobile Company. Jos tikslas — masiškai gaminti pigius automobilius „vidutiniams amerikiečiams”.

Pasitelkęs puikiai savo profesiją išmanančių mechanikų, Fordas konstruoja naujus modelius, o reklamai pagamina keletą lenktyninių automobilių. Geri Fordo lenktyninių automobilių rezultatai turėjo padidinti firmos autoritetą, pasitikėjimą ja, pelnyti populiarumą, be kurio neįmanoma pelninga ir gyva prekyba. Fordo būta ne tik gabaus konstruktoriaus. bet ir apsukraus verteivos.

Objektinis IS kūrimas

Objektinis IS kūrimas – palyginti nauja IS projektavimo metodų kryptis, pakeitusi tradicine vadinamą struktūrinę-funkcinę IS kūrimo metodologiją.

Struktūrinio-funkcinio IS kūrimo eiga buvo nuosekli, IS buvo kuriamos konkrečiai veiklos funkcijai kompiuterizuoti. Gautas programinis produktas (IS) tiesiogiai galėjo būti naudojamas tik toje organizacijoje ir tik tai funkcijai atlikti. Visos IS dalys (programos, moduliai) buvo sukurtos ir tiko tik šiai funkcijai kompiuterizuoti. Labai keblu buvo tokią IS panaudoti, pritaikyti kitose organizacijose net analogiškoms funkcijoms atlikti. Tai netenkino IS inžinerijos poreikių ir siekių, todėl susiformavo pažangesni IS kūrimo metodai objektinio požiūrio pagrindu.

Objektinio požiūrio ypatumas yra tai, kad yra nagrinėjama ne veiklos funkcija, kurią reikia kompiuterizuoti, bet veiklos sritis, kuri susideda iš realaus pasaulio objektų ir jų sąveikų. Ir tik po to nagrinėjama, kaip šie objektai atlieka vieną ar kitą funkciją. Toks būdas leidžia sukurti IS, susidedančias iš dalių, kurios atitinka realaus pasaulio objektus, jų savybes (atributus) ir atliekamus veiksmus (funkcijas, procesus, metodus). Ir jeigu toks objektas dalyvauja vykdant kelias veiklos funkcijas, tai jis gali būti panaudotas IS sudėtyje pakartotinai. Žinomi tokie objektinio požiūrio privalumai:

1) Supaprastėja IS kūrimo procesas, nes IS surenkama iš objektų rinkinio. Kiekvienas objektas – sąlyginai paprastas, atskirai aprašytas ir valdomas programinės įrangos komponentas.

2)  Pagerėja programuotojo darbo kokybė ir produktyvumas.

3)  IS kūrimas objektiniais metodais yra slankesnis, nes IS gali būti lengvai modifikuojama pakeičiant senesnį objektą naujesniu ar sukuriant naujus objektų tipus.

4)  Objektinis požiūris leidžia sistemos analitikui mąstyti realaus pasaulio terminais, o ne programinės įrangos dalių sąvokomis. Nes realaus pasaulio objektas atitinka programos objektą.

5)  Objektinės programos ilgai išlieka gyvybingos lyginant su būdu sukurtomis.

6)  Objektinis požiūris labai tinka WEB taikomosioms programoms kurti.

7)  Objektiniai metodai sumažina sistemos palaikymo išlaidas.

8)  Atsirado objektinės duomenų bazės, kurios nuo 10 iki 100 kartų greičiau apdoroja sudėtingas užklausas.

Šiuo metu vyrauja objektinio kūrimo standartas, vadinamas vieninga modeliavimo kalba UML (šios kalbos versija UML 1.4.2 yra pripažinta tarptautiniu standartu ISO/IEC 19501). UML1.4. susideda iš devynių skirtingų struktūrinių schemų (diagramų), kurios aprašo visus schemų kūrimo procesus. Objektinio požiūrio metodų ir priemonių plėtros veiklą koordinuoja tarptautinis konsorciumas OMG (angį. Object Management Group, adresas internete www.omg.org). Vieningą objektinio modeliavimo kalbą UML 1.4 sudaro tokie modeliai ir juos aprašančios diagramos:

·  Statinės struktūros diagramos (static structure diagrams):

o  klasių diagrama {class diagram),

o  objektų diagrama {object diagram),

·  Taikomųjų uždavinių diagramos {use case diagrams),

·  Sąveikos diagramos (interaction diagrams):

o  sekos diagramos (seąuence diagrams),

o  bendradarbiavimo diagramos (collaboration diagrams),

·  Būsenų diagramos (statechart diagrams),

·  Veiklos diagrama (activity diagram),

·  Diegimo diagramos {implementation diagrams),

o  komponentų diagrama (component diagram),

o  įrangų diagrama (deployment diagram).

UML yra tik modeliavimo kalba, tai nėra metodas. UML nenurodo standartinio IS kūrimo proceso ar metodo, tai yra tik objektinė grafinio modeliavimo kalba – notacija ir jos sintaksės bei semantikos aprašymas. Yra žinoma keletas populiarių objektinio modeliavimo metodų, kurie aprašo konkrečius objektinio modeliavimo procesus, naudojančius ne tik UML, bet ir papildomus modelius. Šiuo metu labiau žinomi tokie objektiniai metodai: OMT , Booch, Catalysis, Object ory, Shaler/Mellor, Fusion, RUP.

Daugelis firmų sukuria originalias IS kūrimo metodologijas savo programinių produktų – kompiuterizuotų IS inžinerijos sistemų (CASE tools) kūrimui. Pavyzdžiui, populiarus objektinis CASE paketas Provision Workbench (gamintojas Proforma Corporation, Inc., www.proformacorp.com) sukurtas objektinės analizės ir projektavimo metodo „Object Thinking”” pagrindu.

Šios metodologijos sujungia į nuoseklią technologiją UML modelius (visus ar dalį) ir ,dažnai, įtraukia papildomus modelius, pavyzdžiui, CRC korteles, darbų sekų modelius (angį. Workflow model) ir kitokius.

Žinomi ir kiti objektiniai informacijos sistemų inžinerijos būdai (kalbos ir metodai): IDEF4 grafinų notacijų sistema, OPEN metodas (http://www.open.org.au/), kurio pagrindas yra OML (Open Modeling Language).