Author Archive Genutė

KIEKVIENAME KIETAME KŪNE YRA MAŽOS DALELĖS — MOLEKULĖS

JEIGU KIEKVIENAME KIETAME KŪNE YRA MAŽOS DALELĖS — MOLEKULĖS, KURIOS PER VIENA, SEKUNDĘ NUEINA TŪKSTANČIUS METRŲ, TAI KODĖL, KŪNAS NEPAILGĖJA IR NEIŠSIPLĖČIA?

Kaip žinoma, kiekvienas kūnas sudarytas iš labai mažų nuolat judančiu molekulių. Molekulių judėjimo pobūdis ir greitis priklauso nuo kūno fizinio būvio. Dujiniam kūne atstumas tarp dujų molekulių yra didelis, o jų sąveikos jėgos mažos. Dujų molekulės be paliovos netvarkingai juda visomis kryptimis. Kiekviena molekulė nuo vieno susidūrimo iki kito juda tiesia linija ir išeina į laisvą erdvę, kur kitos molekulės jau jų nesulaiko. Kadangi molekulės išsisklaido visomis kryptimis, tai dėl to dujos plečiasi ir jų tūris didėja. Dujų tankumui, t. y. molekulių kiekiui viename kubiniame centimetre gausėjant, jų tarpusavio traukos jėgos didėja taip, kad molekulės negali judėti nepriklausomai viena nuo kitos arba tolti viena nuo kitos. Tai būdinga jau skystam būviui.

Prie skysčio paviršiaus molekulių tarpe yra tokių, kurios turi pakankamai didelę judėjimo energiją ir gali įveikti sankabos jėgas, ištrūkti iš skysčio ir virsti garais. Tokių molekulių skaičius didėja, kylant temperatūrai, ir todėl aukštoje temperatūroje garavimas vyksta greičiau. Jeigu atstumas tarp molekulių dar sumažėja, atstūmio jėgos susilygina su traukos jėga. Dėl to gali susidaryti kristalinė gardelė, tai yrą tokia molekulių grupuotė, kurioje jos turi pastovią padėtį viena kitos atžvilgiu. Molekulėms, sudarančioms gardelę, nelengva ją palikti, ir jos juda svyruojamuoju judėjimu. Nors svyruojamojo judėjimo greitis labai didelis, tarpmolekulinės jėgos neleidžia molekulėms atitrūkti nuo grupės. Todėl kūnas neištįsta, nepailgėja ir neišsiplečia. Kietas kūnas gali plėstis arba ilgėti kaitinamas, kai molekulės juda intensyviau. Tada kūno molekulės nežymiai nutolsta viena nuo kitos, ir jis pailgėja, tačiau to mes plika akimi nepamatysime.

AR YRA POŽEMINIŲ UPIŲ?

AR YRA POŽEMINIŲ UPIŲ?

Yra pasaulyje tokia pasakų šalis, kur deglų šviesoje prieš nustebusio keliautojo akis atsiranda krištoliniai rūmai, kambariai, koridoriai, salės su kolonomis. Burtininkas, padaręs visus šiuos stebuklus, yra vanduo. Esti tokių vietų, kur šie reiškiniai būna milžiniško masto ir kur jie nepaprastai gražūs.

Čia nėra nieko antgamtiško arba nesuprantamo, nors su grotomis ir urvais susieta daugybė legendų ir padavimų.

Visur žemynuose, net dykumose, teka požeminiai vandenys. kilmė tokia. Kritulių vanduo iš dalies išgaruoja, iš dalies nuteka paviršiumi, iš dalies susigeria į žemę. Neretai vanduo patenka į akmenų plyšius, iš kurių kai kur šaltiniais išsiveržia į žemės paviršių.

Kalkinėse uolose vanduo elgiasi kiek kitaip, negu kitose uolienose. Jis ištirpdo kalcį ir išgraužia plyšius taip, jog uolų viduje atsiranda ištisa koridorių sistema. Vienais koridoriais tartum kanalais teka požeminiai vandenys, kiti lieka tušti. Jeigu dėl natūralaus kalnų irimo anga iš koridoriaus išeina laukan, atsiranda urvas. Kartais upės prasmenga po žeme ir vėl iškyla į paviršių. Jugoslavijoje, šalyje, garsėjančioje puikiomis grotomis ir urvais, net didelės upės iš dalies teka požeminėmis vagomis. Viena iš tokių upių — Pivka (Poikas) yra Slovėnijoje.

KAS YRA VĖJAS?

KAS YRA VĖJAS?

Atmosfera niekada nebūna sustingusi. Prie ašigalio arba ties pusiauju, prie Žemės paviršiaus arba aukštai virš jos, ten, kur plaukia debesys, oras visada juda.

Jeigu žiemą atidarysime duris iš lauko ir leisime į gerai prikūrentą kambarį, tai pajusime, kaip iš apačios veržiasi šaltas oras, o viršuje oras išeina iš kambario į gatvę. Tai lengva įrodyti, įžiebus degtuką. Nuo šilto kambario ir gatvės temperatūros skirtumo oras ima judėti: apačia šaltas oras skverbiasi šiltą kambarį, viršumi šiltas oras iš kambario išeina į gatvę.

įšilęs oras, kaip ir visi kūnai, plečiasi, darosi retesnis, vadinasi, lengvesnis. Atvėsęs oras susispaudžia, jis tankesnis, vadinasi, ir sunkesnis.

Tie patys reiškiniai, tik kitokiu mastu, vyksta atmosferoje. Paviršiuje yra plotų, kuriuos įšildo Saulės spinduliai; skirtingai įšildytas ir oras viršum šiltu plotų. Šilto oro mases išstumia šaltesnio oro masės — šitaip atsiranda oro masių judėjimas.

Karščiausiai Saulė šviečia ties pusiauju. Čia įšildytas oras pakyla i aukštesniuosius troposferos sluoksnius ir iš ten veržliais srautais išsisklaido šiaurę ir pietus. Tačiau dėl Žemės sukimosi bet kuris tiesiaeigis judėjimas palengva keičia savo kryptį, pasuka dešinę Šiaurės pusrutulyje ir į kairę Pietų pusrutulyje. Pagal šį dėsnį oro masės, sklindančios nuo pusiaujo ašigalius, palengva keičia savo kryptį. Pasiekdamos 30-35° platumos, jos juda jau ne statmenai, bet lygiagrečiai pusiaujui. Tačiau čia susidaro didesnio slėgio sritis, ir oro masės veržliai leidžiasi žemyn, prie Žemės paviršiaus. Didelė jų dalis ima slinkti atgal pusiaujo link — į sumažėjusio slėgio sritį.

Todėl iš 30-35″ šiaurės ir pietų platumos rajonų oras ištisus metus slenka pusiaujo kryptimi. Ši oro slinkimą žmonės jau seniai pastebėjo, ir tokius vėjus pavadino pasatais.

Kita dalis oro masių, nusileidžiančių prie Žemės paviršiaus 30-353 rajone, slenka ašigalių link, bet nukrypusi apie 40°, Šiaurės pusrutulyje įgauna vakarų kryptį, o Pietų pusrutulyje rytų krypti.

Oro temperatūra priklauso ne tik nuo Saulės spinduliavimo (Saulės radiacijos) intensyvumo, bet ir nuo to, į kokį paviršių krinta Saulės spinduliai. Vasarą saulė labai smarkiai įšildo sausumą, o viršum jūros visada vėsiau. Todėl virš žemynų, ypač subtropikuose, kur saulė šviečia labai ryškiai, vasarą susidaro mažesnio slėgio sritys. Šitaip atsiranda vėjai musonai, kurie visą vasarą pučia iš jūros žemyną.

Kaip tik vasarą, kai derlingą Indijos, Indokinijos, Indonezijos žemę kamuoja kaitra, ten musonas atneša gaivinančią drėgmę, kuri palengvina gyvenimą pusei žmonijos. Mat, šalyse, kur pučia musonai, gyvena beveik pusantro milijardo žmonių.

Žiemą sausuma greitai atšąla, o jūra dar ilgai išlaiko šilumą, sukauptą per vasarą. Todėl žiemos metu musonai pučia priešinga kryptimi — iš sausumos į jūrą.

Labai panašūs musonus yra brizai, bet jie susidaro beveik visose vidutinių platumų jūrų pakrantėse.

Jų pasitaiko net ežerų ir vandens saugyklų pakrantėse. Dieną šie vėjai pučia iš vandens j sausumą, o naktį iš sausumos į vandenį. Juos sukelia taip pat virš vandens ir sausumos esančio oro temperatūros skirtumas, bet kryptis pasikeičia ne pavasarį ir rudenį, o kas rytą ir kas vakarą. Be to, vėjai atsiranda prie kalnu masyvų ir dykumų pakraščiuose. Vasarą oro masės slenka iš šaltosios Arktikos arba iš Atlanto vandenyno ir giliai prasiskverbia I žemynus. Žiemą iš Rytų Sibiro šaltos oro masės sklinda į visas puses. Oro srautai susiduria tarpusavyje, susimaišo. Jie atneša mums čia lietų, čia giedrą, ir nuo jų priklauso ir lėktuvų skridimai, ir laivų plaukiojimas, ir derlius.

Ar atmosferos oro masių judėjime yra koks nors dėsningumas? Žinoma, yra. Šio dėsningumo mokslininkai ieško jau seniai, nuo seniausių laikų ligi šios dienos. Jis tiriamas dešimtyse tūkstančių meteorologinių stočių.

Daugelis tūkstančių specialių radijo stočių pranešinėja centriniams institutams apie oro masių judėjimą. Visi Žemės rutulio oro pakitimai pažymių specialiuose žemėlapiuose. Visą šią medžiagą sudėtingomis mašinomis apdoroja mokslininkai, norėdami sužinoti, ką atneš mums vėjai šiandien, rytoj, po mėnesio ir ateinančiame metų sezone, — daromos oro prognozės.

Žinios (sąvokos) ir įgyjamos, ir naudojamos kalbos dėka

Iš pradžių apie panašumą. Prisiminkime tokią mums žinomą padėtį, kai priešais žmogų atsiranda netikėta ir nežinoma jam kliūtis. Pavyzdžiui, užsikirto durų užraktas arba pusiaukelėje sugedo motociklas. Ar tokiais atvejais žmogus nesielgia kaip ta beždžionė, mėginanti atidaryti dėžutę? Iš pradžių jis daro daug judesių, kurių vienas, pradžioje net nežinia koks, pasirodo sėkmingas. Daug kartų pakartoję visus judesius, mes darome kaip tik tą, kuris reikalingas motorui paleisti arba užsitrenkusioms durims atidaryti.

Toks mąstymas (panašus ) gyvulių mąstymą), vykstantis praktikoje, veikloje, vadinamas vaizdiniu motoriniu (vyksta kažkas panašaus į įvairių veiksmų bandymą). Bet žmogus sugeba ir kitaip mąstyti — abstrakčiai, atitrauktai. Užuot ėmęsis daugybės chaotiškų ir nereikalingų veiksmų, jis gali pamąstyti. Jis prisimena visa tai, ką žino tuo klausimu (mūsų pavyzdyje — apie motociklo motoro sugedimo priežastis), numato elgimosi planą ir tik tada pradeda sistemingai, tvarkingai, o drauge ir sėkmingiau veikti. Toks mąstymas pranašesnis ne tik tuo, kad sutaupo jėgų. Jis pirmiausia leidžia panaudoti žinias, įgytas iš kitų žmonių. Šios žinios yra sukauptos mūsų galvoje sąvokų pavidalu.

Žinios (sąvokos) ir įgyjamos, ir naudojamos kalbos dėka. Žodžiais kiti žmonės perteikia mums savo įgytą patyrimą. Mes naudojame žodžius (vadinamojoje vidinėje kalboje), mąstydami, kaip spręsti iškilusius uždavinius.

Žodinis, atitrauktas mąstymas prieinamas žmogui dėl to, kad jo smegenys per ilgą evoliucijos procesą įgudo sudaryti ypatingus nervinius ryšius. Šie ryšiai vadinami antrąja signaline (žodine) sistema.

Kaip, prisitaikant prie aplinkos, erelis pasidarė akylas ir įgijo aštrius nagus, o žuvis — pelekus ir žiaunas, taip ir žmogui išlavėjo smegenys, sugebančios reaguoti į žodžius— visų išorinio pasaulio daiktų ir reiškinių signalus. Žodžiai, žadinantys smegenų veiklą, įgalina vykti mąstymo procesui ir be tiesioginio kontakto su daiktais. Šį kontaktą atstoja žodžiai (prisiminkite: gyvulys galvoja tik tada, kai mato daiktus ir veikia jais), jie atskleidžia nepaprastai dideles pažinimo galimybes. Jeigu betarpišką kontaktą su daiktu gali atstoti žodis, vadinasi, aš galiu žinoti apie daiktą visa tai, ką apie jį žino kiti žmonės, arba gausiai praturtinti savo sąmonę kitų išmanymu. Taigi tas dalykas, kad mūsų išmanymas susideda iš daugelio žmonių kartų patyrimo, pasiekusio mus kalbos dėka, daro mūsų mąstymą itin galingą. Juk naudojamės ne siauru asmeniniu patyrimu, o visos žmonijos įgytu patyrimu.

Smegenų funkcijos, kurių dėka žmogus gali naudotis žodžiais, ypač domina mokslininkus, ir todėl, nors šios funkcijos (t. y. antroji signalinė sistema) yra atrastos palyginti neseniai (tai padarė akademikas I. Pavlovas daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus), yra daug tyrinėjimų, aiškinančių mums tuos dėsningumus, kuriems tos funkcijos pavaldžios.

Kava be kofeino

Kavos ryžiai. 225 g ryžių gerai nuplaunami ir vandenyje verdami apie 3 minutes. Tuo pačiu metu užvirinama 0,75 l pieno. Vanduo, kuriame virė ryžiai, nupilamas, o ryžiai suberiami į verdantį pieną ir ant nedidelės ugnies verdami maždaug 10 minučių. Nukaitus nuo ugnies, įdedama 18 gabaliukų cukraus ir 2 šaukštai tirpiosios kavos; gerai sumaišoma. Po to masę sudedami 2 tryniai ir truputį ant ugnies pakaitinama, bet neužvirinama.

Valgomi ryžiai atšaldyti, papuošti plakta grietinėle. Tirpiąją kavą galima pakeisti stikline labai stiprios natūralios kavos, bet atitinkamai mažiau pilama pieno.

Kavos suflė. 10 šaukštų sviesto ištirpinama puode. Suberiami 8 pilni šaukštai miltų. Mišinys kaitinamas nuolat maišant mediniu šaukštu. Po kelių minučių puodas nukaičiamas nuo ugnies, supilamas šaltas pienas (0,5 l) ir įberiamas žiupsnelis druskos. Maišoma, kol mišinys sutirštėja. Paskui puodas 1-2 min. vėl statomas ant ugnies, supilamas šaukštas kavos ekstrakto (arba tirpiosios kavos reikiamas kiekis) ir 6 šaukštai miltinio cukraus. 5 kiaušinių atskiriami baltymai nuo trynių. Tryniai sudedami mišinį ir gerai išplakama. Atskirai išplakami baltymai ir atsargiai sudedami mišinį. Forma arba kelios nedidelės formos ištepamos sviestu, sudedama pusė paruošto mišinio ir dedama karštą orkaitę. Suflė tiekiama tuoj.

Perkolatoriaus išradėjas – Žakas Augustinas Gande

Kavos pudingas. 100 g sviesto ištirpinama, pridedama 200 g truputį pakepintų miltų. Nuolat maišant, supilama 0,5 l verdančio pieno. Mišinys užvirinamas, paskui truputį pridedama 20 g maltos kavos, 150 g cukraus ir 8 tryniai. Atskirai suplakami 8 baltymai su 50 g cukraus bei trupučiu vanilino ir atsargiai sumaišoma su pirmąja mase. Tokios masės pridedama 3/4 pudingo formos, prieš tai išteptos sviestu. Forma statoma puodą su verdančiu vandeniu ir pudingas verdamas. Tiekiamas su padažu: gerai sumaišomi 100 g cukraus, 2 tryniai, 30 g miltų, 100 g šalto pieno ir truputis vanilino. Sumaišoma pusė stiklinės pieno ir tiek pat stiprios juodos kavos; užvirinama. Nuolat maišant sudedama pirmoji masė. Užvirinama, nukaičiama nuo ugnies ir atsargiai sumaišoma su dviem prieš tai išplaktais baltymais.

Riešutinės riekelės prie kavos. 120 g cukraus, 5 tryniai, pusė pakelio vanilinio cukraus maišoma apie pusvalandį, kol pasidaro putota masė. Maišant pridedami 2 šaukštai stiprios kavos, 100 g susmulkintų graikinių riešutų, 2 šaukštai maltų džiūvėsių ir pusė pakelio miltelių sausainiams. Atskirai išplakami 5 baltymai ir sudedami į masę. Viskas sudedama sviestu išteptą ir miltais pabarstytą pailgą formą. Karštoje orkaitėje kepama, kol apsitraukia rausva plutele. Gatavas batonas supjaustomas plonomis riekelėmis ir pabarstomos vaniliniu cukrumi.

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Mieliniai rageliai prie kavos. 15 g mielių išleidžiama keliuose šaukštuose pieno su 70 g cukraus ir sumaišoma su 280 g miltų, 70 g sviesto bei kiaušiniu. Užmaišoma tešla ir pastatoma šiltoje vietoje pakilti. Iš pakilusios tešlos daromos piršto storio lazdelės, supinamos po 2 ir išlenkiami rageliai. Jie dedami ant sviestu išteptos metalinės kepimo skardos. Ragelių paviršius aptepamas tryniu ir apibarstomas riešutais.