Author Archive Genutė

Kai vaikas paūgės, trečiaisiais gyvenimo metais, jis jau galės padėti ruoštis valgymui: padėti ant stalo lėkštę, puoduką, atnešti šaukštus, paduoti servetėlę, kurią jūs jam užrišite. Tačiau, vaikui augant, atsiras naujas rūpestis – mažasis valgo savarankiškai, bet jeigu ji paliekame be priežiūros, jis greitai ima blaškytis, nebaigęs valgyti gali atsikelti nuo stalo, kalba užmiršdamas valgyti, iš valgymo pasidaro žaidimą – išmėto duoną, išlaisto sriubą…

Stebėkite, kaip jis valgo, kokia poza sėdi prie stalo, pasakykite jam, kad valgytų ramiai, nesiblaškytų. Kuo anksčiau išmokykite ji kaip reikiant, tvarkingai, švariai valgyti, pataisykite ji, jeigu reikia, iš karto patvarkykite jo drabužius arba stalą. Trečių metų mažasis puikiai supras jūsų nurodymus: ,,Valgyk neskubėdamas, nes išlaistysi sriubą”, ,,Paimk servetėlę ir nusišluostyk kisieliumi išteptas lūpas”, ,,Prisitrauk arčiau lėkštę, nes makaronai krinta ant stalo”.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaikus reikia mokyti elgesio prie stalo taisyklių: valgyti ramiai, nesiblaškant: nepakilti nuo stalo nepavalgius: mokėti ramiai palaukti kito patiekalo; savo prašymus reikšti žodžiais; pavalgius pasakyti ačiū“; nusirišti savo servetėlę; pastatyti į vietą kėdę ir pan. Pokštų prie stalo neturi būti, juos reikia iš karto nutraukti. Jeigu pamokymai nepadeda, reikia mažajam ramiai pasakyti: Matau, kad nenori valgyti. Ką gi, eik žaisti”.

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas. Tačiau vaikas to jaudinimosi neturi matyti. Pastebėjęs, kad suaugusieji nerimauja dėl to, jog jis nenori valgyti, mažasis gali pradėti rodyti užgaidas, stengdamasis tuo savo ginklu ką nors iš šios situacijos laimėti. Todėl, kaip jūs suprantate, čia nieko gera negali duoti jokie įkalbinėjimai nei prašymai (..Valgyk už mamą, valgyk už tétę”. ,,Valgyk, nes šuniukas suvalgys”), jokie pažadai (.Jeigu suvalgysi, duosiu saldaini”), jokios pastangos linksminti žaislais ar dainomis. Juo labiau negalima maitinti per prievartą tai ilgam laikui palieka neigiamą požiūrį į valgi.

Ką gi daryti, jeigu jus gąsdina nepakankamas, prastas, jūsų įsitikinimu (patvirtintu tiksliais apskaičiavimais, ką vaikas iš tikrųjų suvalgo), mažojo apetitas? Pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti priežastis. Gal mažasis kartkarčiais atsisako valgyti todėl, kad būna pavargęs ar blogai nusiteikęs? Pasiūlykite jam ramiu tonu: Tu pavargai, leisk aš tave pavalgydinsiu”. Jeigu vaikas vis tiek nevalgo.- neverskite, patarkite jam pailsėti, tačiau nebarkite jo, nepriekaištaukite ir negrasinkite jam. ,,Na, nenori valgyti, nevalgyk, paskui pavalgysi”. Dažniausiai jeigu jūs ramiai elgsitės, vaikas ,,apsine bėda. Nieko galvos ir pradés valgyti. O jeigu vis dėlto nepradės neatsitiks, jeigu jis vieną maitinimą praleis per kitą noriau valgys. (Tiktai neduokite jam ko nors valgyti, kol neateis laikas!)

Žinoma, jeigu jis pradeda nuolat nevalgyti, jeigu matote, kad mažojo apetitas labai pablogėjo, galima įtarti, jog jis nesveikas. Tada reikia prašyti gydytoją patarimo ir pagalbos, bet, mažajam girdint, negalima reikšti savo nerimo dėl to, kad jis blogai valgo. Beje, kartais vaikas blogai valgo po ligos, bet ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl to, kad, kai jis sirgo, buvo per daug jaudinamasi ir kalbama apie jo prastą apetitą.

Ir galiausiai dar viena tėvų klaida. Motina skundžiasi prastu mažojo apetitu, bet paaiškėja, kad rytą jis suvalgo kiaušinį, gabaliuką duonos su sviestu ir išgeria puodelį pieno. To vaikui visiškai pakanka, bet motina tiesiog nežino, kiek jis turi suvalgyti, ir be reikalo jaudinasi.

Racionali apranga Kai vaikas jau nesėdi vežimėlyje, bet, vedamas pasivaikščioti. pradeda pats eiti, jo nebereikia taip šiltai rengti kaip anksčiau, iki metų. Tačiau tévai ne visada į tai atsižvelgia ir vis ji tebemuturiuoja. Prirengtas. perkaitęs, suprakaitavęs vaikas gali greičiau susirgti negu lengvai aprengtas. O jau jeigu jis suserga (net ir lengvai peršąla), tai dabar ji prirengia to dél, kad jis greitai peršąla”. Ir taip ima suktis savotiškas klaidų ratas.

Sunkus drabužiai varžo vaiko judesius, neleidžia jam normaliai žaisti, bėgioti, lankstytis. Aišku, tai labai trukdo lavėti judesiams. Be to, šiltai aprengto vaiko pablogėja kraujo apytaka ir kvėpavimas, todėl sutrinka viso organizmo augimas.

Pageidautina, kad ištisus metus (tikimės, kad skaitytojas supras, jog kalbama ne apie žieminius lauko drabužius) vaikas vaikščiotų lengvais drabužiais trumpomis rankovėmis. Šliurių pakulnės turi būti neaukštos. Neleistina vaikams dėvėti minkštų veltinių šlepečių, nes tai kenksminga: vaikas gali pasidaryti pilnapadis. Reikia vaikui leisti namie bent trumpai pavaikščioti basam. Vasarą jis turi vaikščioti basas ne tik namie.

Siltuoju metų laiku geriausias drabužis yra glaudės arba lengvos kelnytės ir kepurytė. Paplūdimyje, paupy ar miško poilsiavietėje mažasis gali būti nuogas, tik su kepuryte. Tolydžio pratinkite mažąjį savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Reikia jam parodyti, kaip tai daroma: ,,Pirmiausia atsisek sagutes, o paskui nusivilk drabužį”. Iki 3 metų jūsų mažiukas bus visai pajėgus susitvarkyti su savo apranga, pats galės atsisegti ir užsisegti sagas, susivarstyti batų raištelius.

Atsižvelgdami, kad mažasis yra gyvas, judrus, bet dar nevikrus, stenkitės jį rengti lengvai skalbiamais drabužiais. Antraip jūs nusikamuosite nurodinėdamos: ,,Neišsitepk! Atsargiau!”, o vaikas vis tiek neįstengs vykdyti jūsų reikalavimų.

Tvarka ir švara Ipratinti vaiką būti švarų ir tvarkingą nėra sunku. Pirmiausia svarbu nuosekliai to reikalauti. Jeigu visada pastebite, kad mažiuko nešvarios rankos ir jas nuprausiate, jeigu visada nušluostote jam veidą, kai valgydamas išsitepa, jeigu neleidžiate jam būti nešvaria nosimi, mažasis per tam tikrą laiką pradės jausti būtinumą susitvarkyti. Ir kol vaikas nesusitvarko pats ar suaugusiojo padedamas, jis jaučia tam tikrą nemalonumą.

Kai kada tėvai skundžiasi, kad mažasis priešinasi jų pastangoms ji apšvarinti. Apie tai, kad jis pats būtų pratinamas atlikti higienines proceduras, šiuo atveju ir nekalbama. Tad kodėl mažajam nepatinka praustis ir maudytis? Veikiausiai maudomam ir prausiamam ne kartą bus tekę patirti nemalonių jausmų, o gal ir skausmo.

Reikia stengtis, kad mažiukui būtų malonu maudytis ir praustis. Jeigu vaikui į akis patenka muilo, jeigu ant jo vanduo liejamas taip, kad jis net ina springti, jeigu vanduo per šaltas arba per karštas, tad nėra ko stebėtis. jei vaikas ima verkti vien tik vonelę pamatęs. O jeigu vanduo malonus. jeigu suaugusieji visada atsargūs, tada maudymasis gali sukelti tik malonius jausmus.

Taip turi būti ir kai vaikas prausiasi. Vandenį reikia imti kambario temperatūros ir paraitoti rankoves, kad jos nesušlaptų (tai nelabai malonu). Tolydžio leiskite vaikui vis savarankiškiau praustis. Žinoma, jus parodysite, kaip tinkamai prausti rankas ir veidą, kaip jas pamuilinti, kaip nusiprausus šluostytis.

O kodėl vaikas nemėgsta šnypšti nosies? Galbūt kada nors per daug ja suspaudėte ir jam suskaudo? O iš tiesų jau nuo pat antrųjų metu pradžios vaiką galima ipratinti prie nosinės. Jeigu visada šluostote jam nešvarią nosį, tai, būdamas dvejų metų, jis pats to prašys. Jo kišenėlėje visada turi būti švari nosinė!

Vaikas augs, ir galėsite daugiau apeliuoti į jo sąmoningumą. Jis turi suprasti, kad praustis reikia ne tik ryte ir vakare ar prieš valgant, bet ir visada, kai susitepi. ,,Ziūrėk, kokios nešvarios tavo rankutés, fu išsiterliojai moliu”, ,,Ne, knygutės tau negaliu duoti, tavo rankos nešvarios reikia jas nusiprausti, nes sutepsi knygutę”.

Taip pat atidžiai žiūrėkite, kad ir vaiko drabužiai būtų švarūs, tvarkingi. Trečiaisiais gyvenimo metais tuo turi jau rūpintis ir pats mažiukas. Net jeigu vaikas dar ir neįstengia pastebėti, kad drabužis netvarkingas jis turi pratintis ji tvarkyti pats arba jūsų padedamas. Susitepé mergaitė suknelę liepkite jai atsinešti švarią ir padėkite persirengti. Atsisegė sagutė tegu užsisega.

Ankstyvojoje vaikystėje konstravimas daugiausia reiškiasi įvairiais statybiniais žaidimais. Jau pradėjęs eiti antruosius metus, mažasis turi gauti kubelių ir plytelių (kuo jos didesnės, tuo geriau), vėliau šis asortimentas turi darytis įvairesnis: reikia plokštelių ir trikampių prizmių, ritinių ir stalinaičių, skirtingų dydžių ir formų statybinių detalių.

Ir čia tėvų uždavinys yra vadovauti vaiko veiklai. Iš pradžių jis geha sudėti tik visai paprastus statinius: bokštą iš 3-4 kubelių, keliuką. Pas-kui, jūsų padedamas, jis išmoksta statyti namą, sudėti mašiną, jai garažą, stalą ir kėdę, sofą ir lovą, vartus. Mokėjimai, kuriuos jis įgis iki trejų metų, sudarys pamatą tai veiklai, kuri taip plačiai suklestės ikimokyklinės vaikystės metais.

Kalba – bendravimui Įvaldydamas gimtąją kalbą, vaikas įvaldo ne vien žodžius… bet ir begalę jos sąvokų, požiūrių į daiktus, daugybę minčių, jausmų, meninių vaizdų, kalbos logiką ir filosofiją – ir įvaldo lengvai ir greitai, per dvejus trejus metus įsisavina tiek, kad ne pusės to negalėtų išmokti per dvidešimt uolaus ir metodiško mokymosi metų. Tad štai koks yra tas didysis liaudies pedagogas gimtasis žodis!

Ankstyvoji vaikystė – nepaprastai svarbus vaiko kalbos lavėjimo metas. Tai, kas nepadaroma nuo vienerių iki trejų metų, vėliau atgaunama labai sunkiai arba ir visai nebeatgaunama. Antrieji ir tretieji gyvenimo metai yra ypač jautrus, sensityvus mažojo kalbos mokymosi laikotarpis.

Kalbos raidą skatina mažojo noras daugiau bendrauti su suaugusiuoju. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, tenkinamasi tik jo priežiūra. jeigu nesama plačios, įvairiopos bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos (kuri ir reikalauja vis didesnio ir didesnio kalbinio bendravimo). tai toks vaikas labai atsilieka ir kalbiniu, ir bendruoju lavėjimu. Antra vertus. kalbinio bendravimo gali trukti ir tada, kai tėvai pernelyg rūpestingai elgiasi, stengiasi įspėti kiekvieną mažojo norą, nelaukdami, kol jis pats pasakys ko jam reikia.

Vaiko kalbinio bendravimo su suaugusiaisiais poreikį suaugusieji turi jie visaip remti. Cia labai reikšminga yra tévų auklėjamoji taktika turi skatinti vaiką aiškiai, kiek galima suprantamiau žodžiais išreikšti savo norą ir tik tada tą jo norą vykdyti. Antra vertus, kalba negali lavėti, jeigu negausinami vaiko įspūdžiai. jeigu jis nesupažindinamas su daugeliu aplinkos daiktų ir reiškinių, jeigu jis nemoka su daiktais elgtis. Tai yra pagrindas žodžių reikšmėms įsiminti.

Stebėdami savo vaiko kalbos raidą, galite išskirti joje dvi linijas: pirma, tobulėja suaugusiųjų kalbos supratimas, antra, formuojasi jo paties aktyvioji kalba. Būtų neteisinga manyti, kad kalbos įvaldymas yra svarbus tik vaiko proto lavėjimui. Didžiulę reikšmę ji turi ir pirmųjų dorovinių vertinimų raidai. Šiuos vertinimus padeda įsisavinti kalba ir emocinis suaugusiųjų elgesys. Kalbinis bendravimas būtinai reikalingas tam, kad jau mažas vaikas išmoktų skirti, kas gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru. Iš to vėliau susiformuos subrendusio žmogaus doroviniai jausmai ir sąvokos.

Gerai, Irute, tu rūpestingai nusiprausei rankas, jos dabar labai švarios”. Negalima imti obuolių nepasiklausus…”, Labai bloga mūsų lėlė Lina, neleido kiškučio į lovytę”. ,.Kaip gražiai teta Rasa papuošė eglutę“. ,,Teta Jonė švelni. gera”.

Kiekviename žingsnyje vaikai mato, kad suaugusieji skirtingai vertina reiškinius ir tai išreiškia tam tikrais žodžiais. Patys pirmieji vertinimo žodžiai gerai” ir blogai” ištariami tam tikra balso intonacija, kartais su mimika ir gestais, kurie sustiprina tų žodžių poveikį. Iš pradžių vaikai mėgdžioja suaugusiuosius ir pasako savo nuomonę tik apie tai, kas jiems gerai žinoma, kas jau tvirtai virto jų gyvenimo kol kas dar neilgo – patirtimi. Bet tolydžio jų sprendimų daugėja.

Pasitaiko. kad ir suklysta. (..Bloga močiutė! Kodėl ji kilimėlį lazda muša?”…Mama, tavo palaidinukė negraži. ji nešvari”.- o mama apsivilkusi balta palaidinuke su juodais žirniukais.)
Kalba vaikui ypač svarbi ir tuo, kad padeda išmokti elgesio taisykles. Juk beveik visi suaugusiųjų reikalavimai reiškiami arba žodžiu negalima. arba žodžiu reikia. Suaugusieji pasako ir žodį galima, ir vaikas pradeda šį žodį vartoti. kai nori paprašyti, kad jam leistų ką nors daryti.

Didelis bendrosios vaiko raidos šuolis. susijęs su kalbos įvaldymu. ypač aiškiai pastebimas antraisiais ir trečiaisiais metais. Net jeigu iki dvejų metų vaikas mažai kalba, trečiaisiais metais jis staiga” pradeda kalbėti noriai ir daug. Jis jau geriau supranta aplinkinių žmonių kalbą, ir tai padeda atsirasti visiškai naujoms bendravimo su suaugusiaisiais ir vienmečiais formoms.

Jeigu antrų metų vaikas nekalba ar kalba mažai, kur kas mažiau ir neaiškiau negu jo vienmečiai, suaugusieji nerimauja. Tačiau ne visada tokie nuogąstavimai yra pagristi, Vaikų kalba lavėja nevienodu tempu. Cia esama individualių ypatybių.

Jeigu mažasis jau ,,viską supranta“, tačiau nekalba, bet protingai žaidžia, stengiasi mėgdžioti suaugusiųjų tariamus žodžius, galima drąsiai sakyti, kad priežasties nerimauti nėra. Jis pradės kalbėti šiek tiek vėliau Tačiau ne be suaugusiųjų pastangų. Su tokiu vaiku reikia daugiau bend rauti, kalbėti, skatinti tarti žodžius, skirti tokias užduotis, kad jis būtinai turėtų ką nors pasakyti, ką nors pašaukti.

Tačiau kai kada kalba gali lėčiau lavėti dėl labai rimtos priežasties, į kurią reikia greitai reaguoti. Kartais suaugusieji tiesiog nepagalvoja, kad mažasis blogai girdi, nes jis atsiliepia šaukiamas vardu, reaguoja į muziką ir kitus skambius garsus. Bet tai jis gali daryti ir prasčiau girdėdamas. o aplinkinių kalbos garsus vaikui sunkiau aiškiai suvokti. Jeigu antru metų vaikas nekalba ir kyla bent menkiausias įtarimas, kad jis ne visai gerai girdi, reikia kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją. Kalbos lavėjimo atsilikimo priežastis gali būti ir tėvų klaidos. Viena iš jų su vaiku mažai kalbama. Kita per didelis suaugusiųjų šnekumas. Tarp daugybės nesuprantamų, nežinomų žodžių vaikas negali susigaudyti, kas kam priklauso.

Jau esame sakę, kad per greita suaugusiųjų kalba, neaiškus tarimas trukdo vaikui gerai suvokti ir teisingai pakartoti garsus ir žodžius. Su mažuoju reikia kalbėti neskubant, ramiai, aiškiai tariant garsus, neperkrauti kalbos žodžiais, kurių vaikas dar negali suprasti (taip pat nereikalingais žodžiais – ,.štai”, ,,vadinasi”).

Naujus žodžius ir posakius reikia įterpti taip, kad vaikas galėtų suprasti jų prasmę. Dažnai vaikai dėl jų amžiui būdingo gebėjimo mėgdžioti nustebina suaugusiuosius tokiais pasakymais, kurių jų niekas nemokė. (Viena mergaitė, kai motina ją vertė suvalgyti per didelę košės porciją, pareiškė: „Man širdį skauda”. Kai motina paklausė, kur ta širdis yra, mažoji parodė į gerklę). Bet tie patys vaikai gali nežinoti elementariausių posakių, kuriuos jie jau gali suprasti. Vaiką reikia iš pat pradžių mokyti taip, kad visi jo vartojami žodžiai ir posakiai turėtų konkretų turinį. „Jis viską supranta…”

Jūs prisimenate, kad, jau baigiantis pirmiesiems metams, mažasis pradeda suprasti savo aplinkos žmonių kalbą. Tačiau šių jo galimybių nereikia pervertinti: jo kalbos supratimas dar yra labai savitas dažnai susijęs ne su atskirais daiktais ir veiksmais, bet su pačia situacija. jis labai Paaiškinsime, kaip tai reikia suprasti.

I metų pabaigą vaikas vis dažniau kviečiasi į pagalbą suaugusįjį o juk dar visai neseniai jam užtekdavo atidžiai stebėti jį, dirbantį savo įprastą darbą. Tasai kvietimas reiškia, kad vien tik emocinio bendravimo mažajam nepakanka, kad vis svarbesnė darosi bendra suaugusiojo ir vaiko veikla. Šios bendros veiklos vaidmenys. žinoma, nevienodi suaugęs žmogus vadovauja kūdikio veiksmams, o šis siekia jo paramos.

Čia svarbu pabrėžti, kad suaugęs žmogus gali daug ko mokyti mažiuką, nes antrą pusmetį gerokai išsiplėtoja kūdikio gebėjimas mėgdžioti. 7-10 mėnesių vaikas atidžiai stebi artimųjų judesius ir po kurio laiko stengiasi juos pakartoti. Kartais tuos judesius reikia rodyti kelissyk. Vaiko elgesio imituojamasis pobūdis labai akivaizdus – štai dukra pamatė, kaip motina mazgotėle šluosto stalo klijuotę: dabar, vos pasitaikius progai. ji šluosto klijuotę bet kokia audeklo skiaute.

Bet suaugęs ne tik stengiasi patenkinti besiplėtojantį mažojo bendravimo poreikį. ne tik moko jį veikti su daiktais. Atsiranda svarbi vaiko poelgio vertinimo problema. Mes patenkinti mažuoju šypsomės jam glostome galvutę. Kuo nors jis mus nuliūdino suraukiame antakius arba net grasome pirštu. Pamažu vaikas susitaiko su šiuo jo elgesio vadovavimo būdu ir ima jo paisyti. Visa tai padeda ugdyti norimus mažojo ipročius, slopinti negeistinujų plėtotę,-apskritai mokyti ji elgtis tinkamai.

Augindami vaiką pirmaisiais metais, kol jis dar nešneka, imsite anksčiau ar vėliau jausti, kad nepakanka jūsų disponuojamų (tikriau sakant. kudikio disponuojamu) bendravimo priemonių. Jos negali patenkinti nuolat didėjančių vaiko poreikių aktyviai bendrauti su suaugusiaisiais. Sis prieštaravimas išsispręs, kai kūdikis išmoks suprasti jūsų kalbą, o vėliau ir pats ims kalbėti.

Kalbėjimo pradžia. Į pirmųjų metų pabaigą vaikas pradės tarti pirmuosius prasmingus žodžius. Kaip nudžiugs motina, išgirdusi paprastą jai sakomą žodį „mama“! Bet kol mažasis įstengia šį žodį ištarti, ir ištarti ne atsitiktinai. jis turi daug padaryti – ir jūsų padedamas. Jau pirmąjį pusmetį, kai suaugusiojo bendravimas su vaiku esti beveik absoliučiai jausminis. klostosi būsimosios kalbos, būsimojo bendravimo sąmoningai tariamais ir suvokiamais žodžiais pagrindai.

Rašydami apie mažojo priežiūros organizavimą, neatsitiktinai kelissyk priminėme, kad vystomą, maitinamą, maudomą, migdomą ji reikia šnekinti. Žinoma, tai svarbu, nes šnekinimas jūsų bendravimui su kūdikiu suteikia džiugų ir švelnų emocinį toną; šį toną jis jaučia ir į ji atsiliepia. Bet ne tik todėl – dar nemokėdamas tarti garsų, nesuprasdamas, aišku, nieko, ką jūs šnekate, vaikas klausosi jūsų kalbos, pradeda suprasti. kad kreipiamasi į jį, ir jam kyla noras atsakyti. Todėl visiškai neteisūs tie tėvai, kurie ankstyvam kūdikio šnekinimui neteikia reikšmės, netiki, kad jis gali juos suprasti.

,.Mėgdžiojimo pamokos”. Jau 2-3 mėnesių mažiukas, būdamas ramus. ima ,.šnekėti” (ligi šiolei jis tik rėkdavo, kai kuo nors būdavo nepatenkintas). Kol kas tai tik neaiškus vogravimas, kuriame galima skirti neaiškius garsus dažniausiai paskirus ir gerklinius aa, ga, gi, kchy. Vėliau, maždaug nuo ketvirto mėnesio, jie tariami labiau tęsiamai: a-a, o-o, a-ga, a-gi, a-bu. Tai reiškia, kad prasidėjo vadinamoji kūdikio vogravimo stadija.

Po kurio laiko pastebėsite, kad vaikas jau moka tai, kas vaizdžiai vadinama čiauškėjimu: pradeda kelissyk kartodamas tarti atskirus garsų junginius: te-te-te, ma-ma-ma, ga-ga-ga, ka-ka-ka…
Paskatinkite jį, pasistenkite plėtoti šį mažojo tarties mokėjimą. Jūs dar negalite jo išmokyti mėgdžioti suaugusiųjų kalbos garsų, bet galite jį išmokyti kartoti paskui jus tai, ką gali ištarti jis pats (todėl svarbu ir jums mokytis klausytis kūdikio čiauškėjimo!). ,,Ba-ba-ba”,- čiauška mažasis.

Suaugęs pritaria – kartoja tuos skiemenis. Po trumpos pertraukos jis girdi juos vėl iš vaiko lūpų. Toks abipusis kartojimas tobulina mėg džiojimo mokėjimus, kalbinę klausą, garsų tarimą. Tinkamiausias laikas tokiam žaidimui – maždaug valanda po kūdikio nubudimo. Būtina sąlyga – žvali jo nuotaika. Labai svarbu štai kas: kai tariate garsą, norėdami, kad kūdikis jį pamėgdžiotų, jūsų veidas kūdikiui turi būti aiškiai matomas. Juk jis ne tik jūsų klausosi, bet ir žiūri į jūsų burną, stebi lūpų judesius.

Pradėkite nuo paprasčiausių garsų. Pirmiausia vaikas paskui suaugusįjį taria atskirus garsus: a-a-a, u-u-u. Šiuos (ir kitus) garsus reikia kaitalioti. kad kūdikis mokytųsi ,,pritaikyti” kalbos organus. Paskui ateina eilė mėgdžioti atskirus skiemenis, kartoti skiemenis, jų kombinacijas. Per mėgdžiojimo pamokas” daug nekalbėkite (,,Audriuk, pasakyk a-a-a…”). Nereikalingi žodžiai užtemdo patį garsą, kuris turėtų būti kūdikio pakartotas.

Įsidėmėkite, kad iš pradžių mažajam bus sunku kartoti jūsų ištartus garsus ar skiemenis – net ir tuos, kuriuos jis pats ištaria lengvai ir taisyklingai. Bet apie 10 mėnesį kūdikis išmoks tobuliau mėgdžioti ir kartos paskui jus tokius garsų junginius, kurių jis anksčiau čiauškėdamas netarė. Šis sugebėjimas sudarys pagrindą sąmoningai mėgdžioti ištisus žodžius ir posakius, kuriuos vaikas vėliau perims iš suaugusiųjų kalbos.

Ar gali čiauškesys savaime virsti kalba? Ne. Vaikas pats nesudaro žodžių iš savo čiauškesio skiemenų: ma, ba, te, de; vaikas pats nesudaro žodžių, kurie įvardytų artimuosius (mama, tete, baba, dede). Tik suaugusieji sudaro žodžius iš vaiko tariamų garsų junginių ir moko jį tarti juos, vadinti jais mamą, tėtę, močiutę.

,,Natūralių“ žodžių, kuriuos kūdikis imtų tarti nepriklausomai nuo to, ar jis to mokomas, ar ne, nesama. Tai nereiškia, kad mažasis neprisideda prie savo pirmųjų žodžių kūrimo. Jis teikia mums, suaugusiesiems, ,,žaliavos“. Vaikas taria daug garsų, jis taria ir tuos garsus, kurie panašūs į jo aplinkinių žmonių vartojamos kalbos garsus, ši kalba bus jo gimtoji kalba. Taria jis ir nelabai panašius garsus, ir visai nepanašius.

Suaugusieji, kurdami pirmuosius kūdikio žodžius, iš jo čiauškesio ima tik tai, kas ieina į jų kalbos garsinę sudėtį. (Ir dažniausiai jie taip elgiasi visiškai nesąmoningai tiesiog negirdi visos mažojo čiauškesio garsų įvairybės ir originalumo.) Jų kalbinė klausa, jau visiškai susiklosčiusi, susiformavusi pagal gimtosios kalbos garsų normas, pritaiko, priderina šiuos garsus prie savo, suaugusiųjų, gimtosios kalbos garsų. Mokydami kūdikį kalbėti, tarytum grąžiname jam jo vogravimo ir čiauškesio garsus ir garsų junginius, bet jau antrąjį jų leidimą perdirbtą, papildytą ir… sutrumpintą. Kai mažasis klausosi suaugusiojo ir jį mėgdžioja, jis ne šiaip sau atkuria savo pradinį čiauškesį, o pamažu mokosi taisyklingai tarti garsus, garsų junginius ir žodžius.

Supratimas. Taigi rutuliojasi vaiko kalbinė klausa, tobulėja artikuliacija, kalbos garsų tartis. Bet tai tik pusė darbo. Norint bendrauti kalba, reikia kalbą suprasti. Ir kaip tik šiuo požiūriu kūdikis per antrąjį amžiaus pusmetį pasiekia daug.

Plėtojantis vaiko galimybėms – formuojantis objektų suvokimui, judesiams, veiksmams, didėja ir elgesio valdymo reikalavimai. Žinoma, kai ką galima kūdikiui perteikti balso intonacija, mimika, gestais: pakviesti ji, paprašyti atsistoti, sudrausti. Bet tai nėra ,,kai kas“: tiksliai neapibrėžus objektų, veiksmų, įvairių daiktų savybių ir ypatybių, toliau žengti neįmanoma. Pasidaro būtina perteikti vaikui žodžių prasmę.