Ankstyvojoje vaikystėje konstravimas daugiausia reiškiasi įvairiais statybiniais žaidimais. Jau pradėjęs eiti antruosius metus, mažasis turi gauti kubelių ir plytelių (kuo jos didesnės, tuo geriau), vėliau šis asortimentas turi darytis įvairesnis: reikia plokštelių ir trikampių prizmių, ritinių ir stalinaičių, skirtingų dydžių ir formų statybinių detalių.
Ir čia tėvų uždavinys yra vadovauti vaiko veiklai. Iš pradžių jis geha sudėti tik visai paprastus statinius: bokštą iš 3-4 kubelių, keliuką. Pas-kui, jūsų padedamas, jis išmoksta statyti namą, sudėti mašiną, jai garažą, stalą ir kėdę, sofą ir lovą, vartus. Mokėjimai, kuriuos jis įgis iki trejų metų, sudarys pamatą tai veiklai, kuri taip plačiai suklestės ikimokyklinės vaikystės metais.
Kalba – bendravimui Įvaldydamas gimtąją kalbą, vaikas įvaldo ne vien žodžius… bet ir begalę jos sąvokų, požiūrių į daiktus, daugybę minčių, jausmų, meninių vaizdų, kalbos logiką ir filosofiją – ir įvaldo lengvai ir greitai, per dvejus trejus metus įsisavina tiek, kad ne pusės to negalėtų išmokti per dvidešimt uolaus ir metodiško mokymosi metų. Tad štai koks yra tas didysis liaudies pedagogas gimtasis žodis!
Ankstyvoji vaikystė – nepaprastai svarbus vaiko kalbos lavėjimo metas. Tai, kas nepadaroma nuo vienerių iki trejų metų, vėliau atgaunama labai sunkiai arba ir visai nebeatgaunama. Antrieji ir tretieji gyvenimo metai yra ypač jautrus, sensityvus mažojo kalbos mokymosi laikotarpis.
Kalbos raidą skatina mažojo noras daugiau bendrauti su suaugusiuoju. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, tenkinamasi tik jo priežiūra. jeigu nesama plačios, įvairiopos bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos (kuri ir reikalauja vis didesnio ir didesnio kalbinio bendravimo). tai toks vaikas labai atsilieka ir kalbiniu, ir bendruoju lavėjimu. Antra vertus. kalbinio bendravimo gali trukti ir tada, kai tėvai pernelyg rūpestingai elgiasi, stengiasi įspėti kiekvieną mažojo norą, nelaukdami, kol jis pats pasakys ko jam reikia.
Vaiko kalbinio bendravimo su suaugusiaisiais poreikį suaugusieji turi jie visaip remti. Cia labai reikšminga yra tévų auklėjamoji taktika turi skatinti vaiką aiškiai, kiek galima suprantamiau žodžiais išreikšti savo norą ir tik tada tą jo norą vykdyti. Antra vertus, kalba negali lavėti, jeigu negausinami vaiko įspūdžiai. jeigu jis nesupažindinamas su daugeliu aplinkos daiktų ir reiškinių, jeigu jis nemoka su daiktais elgtis. Tai yra pagrindas žodžių reikšmėms įsiminti.
Stebėdami savo vaiko kalbos raidą, galite išskirti joje dvi linijas: pirma, tobulėja suaugusiųjų kalbos supratimas, antra, formuojasi jo paties aktyvioji kalba. Būtų neteisinga manyti, kad kalbos įvaldymas yra svarbus tik vaiko proto lavėjimui. Didžiulę reikšmę ji turi ir pirmųjų dorovinių vertinimų raidai. Šiuos vertinimus padeda įsisavinti kalba ir emocinis suaugusiųjų elgesys. Kalbinis bendravimas būtinai reikalingas tam, kad jau mažas vaikas išmoktų skirti, kas gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru. Iš to vėliau susiformuos subrendusio žmogaus doroviniai jausmai ir sąvokos.
Gerai, Irute, tu rūpestingai nusiprausei rankas, jos dabar labai švarios”. Negalima imti obuolių nepasiklausus…”, Labai bloga mūsų lėlė Lina, neleido kiškučio į lovytę”. ,.Kaip gražiai teta Rasa papuošė eglutę“. ,,Teta Jonė švelni. gera”.
Kiekviename žingsnyje vaikai mato, kad suaugusieji skirtingai vertina reiškinius ir tai išreiškia tam tikrais žodžiais. Patys pirmieji vertinimo žodžiai gerai” ir blogai” ištariami tam tikra balso intonacija, kartais su mimika ir gestais, kurie sustiprina tų žodžių poveikį. Iš pradžių vaikai mėgdžioja suaugusiuosius ir pasako savo nuomonę tik apie tai, kas jiems gerai žinoma, kas jau tvirtai virto jų gyvenimo kol kas dar neilgo – patirtimi. Bet tolydžio jų sprendimų daugėja.
Pasitaiko. kad ir suklysta. (..Bloga močiutė! Kodėl ji kilimėlį lazda muša?”…Mama, tavo palaidinukė negraži. ji nešvari”.- o mama apsivilkusi balta palaidinuke su juodais žirniukais.)
Kalba vaikui ypač svarbi ir tuo, kad padeda išmokti elgesio taisykles. Juk beveik visi suaugusiųjų reikalavimai reiškiami arba žodžiu negalima. arba žodžiu reikia. Suaugusieji pasako ir žodį galima, ir vaikas pradeda šį žodį vartoti. kai nori paprašyti, kad jam leistų ką nors daryti.
Didelis bendrosios vaiko raidos šuolis. susijęs su kalbos įvaldymu. ypač aiškiai pastebimas antraisiais ir trečiaisiais metais. Net jeigu iki dvejų metų vaikas mažai kalba, trečiaisiais metais jis staiga” pradeda kalbėti noriai ir daug. Jis jau geriau supranta aplinkinių žmonių kalbą, ir tai padeda atsirasti visiškai naujoms bendravimo su suaugusiaisiais ir vienmečiais formoms.
Jeigu antrų metų vaikas nekalba ar kalba mažai, kur kas mažiau ir neaiškiau negu jo vienmečiai, suaugusieji nerimauja. Tačiau ne visada tokie nuogąstavimai yra pagristi, Vaikų kalba lavėja nevienodu tempu. Cia esama individualių ypatybių.
Jeigu mažasis jau ,,viską supranta“, tačiau nekalba, bet protingai žaidžia, stengiasi mėgdžioti suaugusiųjų tariamus žodžius, galima drąsiai sakyti, kad priežasties nerimauti nėra. Jis pradės kalbėti šiek tiek vėliau Tačiau ne be suaugusiųjų pastangų. Su tokiu vaiku reikia daugiau bend rauti, kalbėti, skatinti tarti žodžius, skirti tokias užduotis, kad jis būtinai turėtų ką nors pasakyti, ką nors pašaukti.
Tačiau kai kada kalba gali lėčiau lavėti dėl labai rimtos priežasties, į kurią reikia greitai reaguoti. Kartais suaugusieji tiesiog nepagalvoja, kad mažasis blogai girdi, nes jis atsiliepia šaukiamas vardu, reaguoja į muziką ir kitus skambius garsus. Bet tai jis gali daryti ir prasčiau girdėdamas. o aplinkinių kalbos garsus vaikui sunkiau aiškiai suvokti. Jeigu antru metų vaikas nekalba ir kyla bent menkiausias įtarimas, kad jis ne visai gerai girdi, reikia kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją. Kalbos lavėjimo atsilikimo priežastis gali būti ir tėvų klaidos. Viena iš jų su vaiku mažai kalbama. Kita per didelis suaugusiųjų šnekumas. Tarp daugybės nesuprantamų, nežinomų žodžių vaikas negali susigaudyti, kas kam priklauso.
Jau esame sakę, kad per greita suaugusiųjų kalba, neaiškus tarimas trukdo vaikui gerai suvokti ir teisingai pakartoti garsus ir žodžius. Su mažuoju reikia kalbėti neskubant, ramiai, aiškiai tariant garsus, neperkrauti kalbos žodžiais, kurių vaikas dar negali suprasti (taip pat nereikalingais žodžiais – ,.štai”, ,,vadinasi”).
Naujus žodžius ir posakius reikia įterpti taip, kad vaikas galėtų suprasti jų prasmę. Dažnai vaikai dėl jų amžiui būdingo gebėjimo mėgdžioti nustebina suaugusiuosius tokiais pasakymais, kurių jų niekas nemokė. (Viena mergaitė, kai motina ją vertė suvalgyti per didelę košės porciją, pareiškė: „Man širdį skauda”. Kai motina paklausė, kur ta širdis yra, mažoji parodė į gerklę). Bet tie patys vaikai gali nežinoti elementariausių posakių, kuriuos jie jau gali suprasti. Vaiką reikia iš pat pradžių mokyti taip, kad visi jo vartojami žodžiai ir posakiai turėtų konkretų turinį. „Jis viską supranta…”
Jūs prisimenate, kad, jau baigiantis pirmiesiems metams, mažasis pradeda suprasti savo aplinkos žmonių kalbą. Tačiau šių jo galimybių nereikia pervertinti: jo kalbos supratimas dar yra labai savitas dažnai susijęs ne su atskirais daiktais ir veiksmais, bet su pačia situacija. jis labai Paaiškinsime, kaip tai reikia suprasti.
About the author