Author Archive Genutė

Laibenis uolinis – visžalis kiliminis sukulentas

Laibenis uolinis – visžalis kiliminis sukulentas, populiarus Lietuvos alpinariumuose, kapinėse ir sausuose, saulėtuose gėlynuose. Priklauso storlapių (Crassulaceae) šeimai.

Svarbiausios savybės

Savybė Aprašymas
Lotyniškas pavadinimas Sedum reflexum (arba S. rupestre)
Lietuviškas pavadinimas Uolinis laibenis, uolinė šilropė (kartais “uolinis storlapis”)
Augalas Visžalis, šliaužiančio, laipiojančio tipo kilimas
Aukštis 5–15 cm
Lapai Adatiniai, mėsingi, šviesiai žali, kartais melsvai pilki
Žiedai Ryškiai geltoni, žvaigždės formos, susitelkę kekėse, žydi vasaros pradžioje
Žiemojimas Atsparus šalčiui, neuždengus peržiemuoja Lietuvoje

Auginimo ypatumai

Veiksnys Rekomendacijos
Vieta Saulėta, atvira, sausra; puikiai tinka alpinariumams, kapams, šlaitams
Dirva Sausa, skurdi, žvyruota ar smėlinga, labai laidi
Laistymas Reta, augalas labai atsparus sausrai (drėgmės perteklius – žūva)
Priežiūra Neprašo trąšų, neskabomas, bet galima “kontroliuoti” trumpinant dydį
Dauginimas Labai lengvai – šakelių sodinukai įsišaknija tiesiog žemėje

Naudojimas kraštovaizdyje

  • Alpinariumai: Dėl kiliminio augimo tankiai uždengia žemę.
  • Kapinės: Atsparus, nereikalauja priežiūros, netręšiamas, per vasarą žydintis.
  • Akmenų sodai: Gražiai dera su kitais sukulentais, čiobreliais, žemaūgėmis žolėmis.
  • Stogų želdinimas: Tinka žaliems stogams dėl mažo svorio ir atsparumo.

Pagrindinės problemos ir sprendimai

Problema Priežastis Sprendimas
Minkštėja, pūva Per daug drėgmės Geras drenažas, riboti laistymą
Skursta, mažai auga Per pavėsis, per tanki vieta Sodinimas atokiau, saulėtoje vietoje
Lapus spragsna paukščiai Dažna problema pavasarį, kai lizdus suka Dengiama antra augalų eile arba specialiu tinklu
  • Uolinis laibenis (Sedum reflexum) – nereiklus, visžalis, lengvai dauginamas kiliminis sukulentas, kuris atlaiko lietuviškas žiemas ir sausras, žydi ryškiai geltonai.
  • Geriausiai jaučiasi saulėje ir labai derlingos nepageidauja; ideali danga alpinariumams, kapams, natūraliems “sausiems sodams”.

Lamstas (Cissus L.) – vijoklinis augalas iš vynuoginių (Vitaceae) šeimos

Lamstas (Cissus L.) – vijoklinis augalas iš vynuoginių (Vitaceae) šeimos, kurį lietuviai vadina lamštu. Kartais dar vadinamas kambarine vynuoge arba kambarinėmis vynuogėmis. Dažniausiai auginamas kaip kambarinė gėlė, tačiau natūraliai kai kurios rūšys auga tropikuose ir gali būti lauke šiltuose kraštuose.

Bendra apžvalga

Savybė Aprašymas
Lotyniškas pavadinimas Cissus
Lietuviškas pavadinimas Lamštas, kartais „kambarinė vynuogė“
Šeima Vynuoginiai (Vitaceae)
Lapai Dažniausiai trilapiai arba karpyti, žali, blizgūs, kartais sidabriški (pvz., Cissus discolor)
Stiebai Ilgi, laipiojantys, su ūseliais; gali išaugti 1–4 m ilgio
Žiedai Neryškūs, smulkūs, žalsvi, nevertinami dekoratyvumo
Vaisiai Nedideli, nenuodingi (bet dekoratyvinėmis rūšimis nevaisingoje, retai būna)

Populiariausios lamšto rūšys kambaryje

Rūšis Ypatybės
Cissus rhombifolia Dažniausiai sutinkamas kambariuose, tamsiai žali rombo formos lapai, labai ištvermingas
Cissus antarctica Didesni lapai, atsparesnis vėsai, kilęs iš Australijos
Cissus discolor Spalvingi, sidabriški-purpuriniai lapai, labiau reikalauja drėgmės ir šviesos

Auginimas

Vieta

  • Šviesa: Mėgsta ryškią, išsklaidytą šviesą, bet pakelia ir pusiau pavėsį.
  • Temperatūra: Puikiai jaučiasi kambario sąlygomis, ideali +16…+25 °C.

Laistymas

  • Pavasarį–vasarą: Laistyti vidutiniškai, kai žemės paviršius pradžiūsta.
  • Rudenį–žiemą: Laistyti rečiau, žiūrėti, kad neperšlaptų šaknys.

Drėgmė

  • Patinka purkšti, ypač žiemą šildomose patalpose.

Tręšimas

  • Kaktusų arba universaliomis trąšomis kas 2–3 savaites (aktyvaus augimo metu).

Pagrindiniai poreikiai

  • Atrama: Lamštas vijoklis – mėgsta lipti, todėl verta įstatyti kopėtėles, groteles ar leisti kabėti vazonuose kaip svyrantį “žalią kilimą”.
  • Genėjimas: Drąsiai trumpinkite stiebus – bus tankesnis, gražesnis.

Dauginimas

  • Auginiais: Pjaunami ūgliai lengvai įsišaknija vandenyje arba drėgname substrate.
  • Greitai plečiasi, tinka dalyboms ir “žaliosioms sienoms” kurti.

Dažnos problemos ir jų sprendimai

Problema Priežastis Sprendimas
Lapų stiebėjimas ir retėjimas Per mažai šviesos Perkelkit arčiau lango
Lapai džiūsta, krenta Per sausa, per stora žemė Purkšti, laiku laistyti, lengvinti substratą
Lapai tampa blyškūs Trūksta trąšų Patręšti universaliomis trąšomis
  • Lamštas (Cissus) – ramių vijoklinių kambarinių augalų grupė, nereikli, greit auganti, ilgai išliekanti dekoratyvi.
  • Labai tinka norint “žalumo” namuose, biure ar kaip pagrindą žalioms sienoms sukurti.
  • Svarbiausia: šviesa, saikinga drėgmė, atrama ir reguliarus trumpinimas

Lapenis (Epiphyllum)

Lapenis (lot. Epiphyllum) – lietuviškai dažnai vadinamas lapiniu kaktusu, epifilėja, epifilumu, orchidėjiniu kaktusu. Tai ne tas pats, kas gebenė! Žodį lapenis senesniuose lietuviškuose tekstuose kartais vartojo būtent Epiphyllum kaktusams, nes jo lapai (tiksliau, sumedėję, lapus primenantys stiebai) labai būdingi.

Biologinė charakteristika

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Epiphyllum (populiariausi: E. oxypetalumE. anguligerE. ackermannii)
Šeima Kaktusiniai (Cactaceae)
Augimo pobūdis Epifitiniai/sukulentiški, dažnai perauga, leidžia ilgas “šakas”
Lapai/stiebai Plokšti, platūs, lapus primenantys stiebai, dažnai “dantyti” ar banguoti
Žiedai Didžiuliai, įspūdingi, dažnai balti, raudoni, rožiniai ar geltoni; kai kurių rūšių žydi naktį ir trumpai
Augalo aukštis 30–100 cm, šakos gali siekti ir 2 m
Paplitimas Pietų ir Centrinės Amerikos miškai (auga medžių šakose)

Pagrindinės ypatybės

  • Lapinis kaktusas – formuoja ilgas, laibas, plokščias “šakas”, kurios primena lapus.
  • Žiedai daugumos rūšių dideli, kvapnūs, trumpai žydintys (dažnai viena naktimi).
  • Epifitas, natūraliai auga prisikibęs prie medžių (ne parazitas!), gerai jaučiasi kabančiuose vazonuose.

Auginimas kambaryje

  1. Vieta: Ryški, išsklaidyta šviesa (tiesioginė pietinė saulė gali pažeisti).
  2. Temperatūra: 18–25 °C šilumą mėgsta, bet nėra reiklus. Rudens poilsiui tinka 10–15 °C.
  3. Laistymas: Augimo ir žydėjimo metu laistyti gausiau (~vasara), žiemą beveik visai nelaistyti.
  4. Tręšimas: Pavasarį ir vasarą – sukulentams/kaktusams skirta trąša, mažai azoto.
  5. Dirva: Laidi, šiek tiek rūgšti, idealiai – orchidėjų substrato ir kaktusų žemės mišinys (durpės, smėlis, žievės, perlitas).
  6. Genėjimas: Pažaliusias šakas nukirpti galima pavasarį – skatina tankėjimą, žiedų kiekį.
  7. Formavimas: Dažniausiai auginamas kabančiuose arba plačiuose vazonuose.

Dauginimas

  • Auginiais: Nukirpkite 10–15 cm “lapinę” šaką, padžiovinkite 2–3 dienas, sodinkite į drėgną smėlį/substratą.
  • Įsišaknija lengvai, dažniausiai žydi antrais-trečiais metais.

Dažniausios problemos

Problema Priežastis Sprendimas
Stiebai raukšlėjasi Per mažai vandens (vasarą) Laistyti gausiau
Minkštėja, puvinys Perlaistymas, sunki žemė Sumažinti laistymą, persodinti, patikrinti drenažą
Nežydi Per mažai šviesos, per daug trąšų, nebuvo poilsio Duoti daugiau šviesos, laikyti vėsiau rudenį

Žiedai – pagrindinis privalumas

  • Didžiuliai, dažnai 10–25 cm skersmens, intensyviai kvepiantys.
  • Kai kurių rūšių (pvz., E. oxypetalum) žydi TIK NAKTĮ, tad liaudyje dar vadinamas “Karališka nakties gėlė”.
  • Lapenis (Epiphyllum) – lapinis, neįprastas kaktusas, žydintis įspūdingomis, dažnai naktinėmis gėlėmis ir augantis kaip kambarinis epifitas.
  • Svarbiausi auginimo reikalavimai: daug šviesos (bet ne kepinanti saulė), laidi žemė, saikingas laistymas ir vėsus poilsis rudenį–žiemą.

Erika (Erica) – žemaūgis, visžalis lauko augalas

Erika (Erica) – žemaūgis, visžalis lauko augalas iš viržinių (Ericaceae) šeimos, dažniausiai žinomas kaip laukinė erika arba ankstyvasis viržis. Erika dažnai painiojama su viržiu (Calluna vulgaris), nors jie yra skirtingos, bet artimos rūšys. Erika žavi smulkių varpelių žiedynais, kurie džiugina sodus ir kapines nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (priklausomai nuo rūšies).

Pagrindinė informacija

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Erica (populiariausios rūšys: Erica carneaErica darleyensisErica tetralix)
Tipas Visžalis puskrūmis, 10–40 cm aukščio
Žiedai Varpelio formos, įvairių rožinių, violetinių, baltų spalvų
Lapai Maži, siauri, adatiniai, visžaliai
Žydėjimo laikas Nuo vasario/kovo iki gegužės (E. carnea), rudeniop (E. tetralix)
Naudojimas Gėlynuose, alpinariumuose, kapinėse, vazonuose

Svarbiausi auginimo aspektai

Veiksnys Rekomendacija
Vieta Saulėta arba pusiau šešėlinė, bet geriausiai žydi saulėje
Dirva Rūgšti (pH 4,0–5,5), lengva, laidžioji, organinė – durpinė, nederlinga žemė
Sodinimas Geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį; sodinama vazone, gėlyne ar kapavietėje
Atstumas 20–30 cm tarp augalų
Laistymas Mėgsta gana drėgną, bet neužmirkusią žemę. Sausringais laikotarpiais laistyti smarkiau.
Tręšimas Pavasarį kompostu, specialiomis rūgščioms augalams skirtomis trąšomis
Genėjimas Karts nuo karto patrumpinkite po žydėjimo – skatina tankumą, naujų ūglių augimą
Žiemojimas Dauguma erikų Lietuvoje visai atsparios šalčiui, tačiau šiauriniuose rajonuose ar žiemos be sniego atveju verta mulčiuoti spygliais arba durpėmis

Kuo erika skiriasi nuo viržio?

Bruožas Erika (Erica) Viržis (Calluna vulgaris)
Lapai Adatiniai, kaip spygliukai Smulkūs, žvyneliais
Žydėjimo laikas Vasaris–gegužė (pagal rūšį) Liepa–spalis
Žiedai Varpo formos, išsidėstę po kelis Smulkūs, gausūs, tankiomis kekėmis
Dažniausi tonai Rožinė, balta, violetinė Violetinė, alyvinė, rausva, balta

Erikos privalumai ir naudojimo idėjos

  • Žydi labai anksti arba rudenį, kai kitų spalvų dar/trūksta.
  • Sodinamos grupelėmis, gražiai dera su viržiais, spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis.
  • Mažai reikalauja priežiūros, bet būtina tinkama (rūgšti) dirva!
  • Puikiai tinka vazonams, kapinėms, šlaitų apželdinimui, alpinariumams.

Dažnos problemos

Problema Priežastis Sprendimas
Auga lėtai, nežydi Netinkama (ne rūgšti) dirva Parūgštinti durpėmis, spygliuočiais
Džiūva, ruduos Perdžiūvimas ar užmirkimas Normalizuoti laistymą, patikrinti drenažą
Lapų chlorozė Netinka vanduo, trąšose per daug kalcio Naudoti lietaus vandenį, specialias trąšas
  • Erikai reikia saulės, rūgščios, laidžios žemės, lengvo genėjimo ir saikingo laistymo.
  • Užtikrinus tinkamas sąlygas, erika tampa ištvermingu ir ilgai žydinčiu, visžaliu jūsų sodo ar kapavietės akcentu.

Laumakė – vasaros vienmetė arba dvimetė gėlė

Laumakė (Dimorphotheca, dar vadinama Afrikine ramune ar spinduline laumake) – vasaros vienmetė arba dvimetė gėlė, vis labiau populiarėjanti Lietuvos gėlynuose dėl savo ryškių, margų žiedų, primenančių saulutes. Dėl vėsos ir sausros pakantumo dažna šiuolaikiniuose “savuose” želdiniuose bei kapinėse.

Apibūdinimas

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Dimorphotheca (dažniausiai auginama D. sinuata ir D. pluvialis)
Kilmė Pietų Afrika
Tipas Vienmetė (retai – dvimetė), dažniausiai sėjama kasmet
Aukštis 20–40 cm (kartais iki 50 cm)
Žiedai Dideli, paprasti arba pusiau pilnaviduriai, balti, oranžiniai, geltoni, rožiniai, violetiniai; dažnai centras tamsus
Lapai Siauri, žali arba žalsvai pilki, dantyti arba lygiakraščiai
Žydėjimo laikas Birželis–spalis (kol neužklumpa šalnos)

Auginimas ir priežiūra

Veiksnys Rekomendacijos
Vieta Saulėta, labai atvira, pietinė pusė; pusiau pavėsis netinka
Dirva Laidi, lengva, pusiau nederlinga – nepertręškite, nes žydės mažiau
Sėja Į atvirą gruntą gegužės pradžioje, galima išsidaiginti balandį (daigai jautrūs šalnoms)
Atstumas 15–25 cm tarp augalų
Laistymas Vidutinis, nereikia perlaistyti, atlaiko sausras
Tręšimas Retas arba visai netręšti, nebent labai skurdžioje žemėje
Nužydėjusių žiedų šalinimas Skatina naujų žiedų formavimąsi

Ypatybės ir privalumai

  • Žiedai dieną atsiveria, vakare ir apniukus užsiveria – normalu, visai kaip afrikinių ramunių.
  • Ypač patraukli bitėms, drugiams ir kitiems apdulkintojams.
  • Puikiai tinka lauko vazonams, kapavietėms, alpinariumams – dekoratyvi, nelepia, ilgai žydi.
  • Nepakenčia nuolat šlapios dirvos ir tankių šešėlių.

Dauginimas

  • Sėklomis – paprasta, dažnai pati pasisėja (jei nenušąla).

Pagrindinės problemos ir sprendimai

Problema Priežastis Sprendimas
Lapai silpni, mažai žiedų Pertręšta ar perdrėgna žemė Sumažinti trąšas, pagerinti drenažą
Neišdygsta sėklos Per šalta, šlapia sudygimo metu Sėti vėliau, palaikyti sausą žemę
Augalai ištįsta, mažai žydi Pusiau pavėsis Tik saulėta vieta
  • Laumakė (Dimorphotheca) – atspari, gausiai žydinti, saulę ir sausras mėgstanti lauko vienmetė.
  • Puiki kompozicijose, vazonuose ir vietose, kur reikia spalvų be didelės priežiūros.
  • Svarbiausia – saulė, saikinga drėgmė, sumažinta trąšų norma ir reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas.