Author Archive vytasss

Žolių vonios — tai namų kurortas

Senovės gydytojai Hipokratas ir Avicena šalia gimnastikos, masažo ir gydomojo badavimo vonias laikė svarbiausia gydomąja priemone ir plačiai jas rekomendavo savo pacientams, XVIII amžiuje gydymas vandeniu plačiai paplito Vakarų Europoje, jo gynėjai buvo vokiečių mokslininkas Prisnias ir Kneipas, įrodę vandens procedūrų svarbą tiek ligotam, tiek ir sveikam organizmui. Šiuolaikinėje medicinoje gydomosios vonios skirstomos į gėląsias – gėlo, be druskos, vandens; sudėtines su jūros druskos, spyglių arba kėnių ekstrakto ir dujų priedu; mineralines, jūrines, mineralines dujines ir kt. Bendrosios vonios temperatūra gali būti įvairi: nuo 20°C ir žemesnės temperatūros vonios vadinamos šaltomis, 25 32° — vėsiomis, 34-36° artimomis kūno temperatūrai, 37 39° šiltomis, 40 42°C — karštomis.

Procedūrų trukmė gali svyruoti nuo 1-2 minučių (šaltų ir karštų vonių) iki kelių valandų. Paprastai bendrosios vonios, kurios temperatūra 36-38°C, trukmė būna 15-20 minučių. Sustosime detaliau prie bendrųjų higieninių ir gydomųjų vonių, kurias galima paruošti iš nuoviro susmulkintų savaime augančių maistinių ir vaistinių augalų, vartojamų šiuolaikinės medicinos. Plačiai naudoti šias vonias mums diktuoja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, kai didelė gyventojų dalis gyvena gerai įrengtuose butuose su visais patogumais, kurie yra būtini tokioms procedūroms. Tačiau šiuo požiūriu jos praktiškai iki šiol nevartojamos. O juk žolių vonios — tai namų kurortas.

Patogu, pigu, efektyvu. Tokios vonios prieinamos visiems norintiesiems. Žaliavos joms paruošti galima įsigyti vaistinėje, o geriau pačiam prisirinkti laisvalaikio valandomis per pasivaikščiojimą užmiestyje. Be to, vonioms tinkamos prastos, paprastai vidujai nevartojamos vaistinių augalų dalys: visa antžeminė vaistinės ramunės, valerijono, dilgėlės, sukatžolės ir daugelio kitų augalų dalis. Nuovirui vonioms paruošti galima vartoti krūmų, ievos, putino, avietės, serbento, kadagio, erškėčio šakas, žievę ir šaknis, pušies ir eglės spyglius, beržo ir kitų augalų lapus. Reikalingų augalų galima prisirinkti, kai raunami kelmai vietose, kuriose jie auga, arba kai kertamas miškas.

Vaistinių augalų visų dalių kompleksinis panaudojimas — štai ta opi ieškojimo problema, kurią išspręsti yra gana aktualu ir mūsų dienomis. Nekelia abejonių didelė higieninė ir gydomoji žolių vonių sveikatos ir grožio šaltinio vertė. Vonios gali būti naudojamos, o tai ypač svarbu, ambulatorinėje praktikoje tiek daugeliui lėtinių vidaus organų ligų, tiek ir odos ligoms gydyti. Ypač svarbios medžiagų apykaitą reguliuojančios ir bendrai organizmą stiprinančios vonios su tokiais vaistiniais augalais, kaip aviža (žydėjimo metu), lakišius, dobilas, dilgėlė, varnalėša, serbentas (lapai), pušies, balteglės ir kedro spygliai, taip pat asiūklis, rūgtis, takažolė, ramunė, mėta, raudonėlis, čiobrelis ir kt.

Šokis Kolūkio pirmininkas

Tai naujo kolūkinio kaimo žaidimas, atsiradęs tuoj po to, kai mūsų valstiečiai susibūrė į kolūkius. Žaidimo žingsniai ir brėžinys — nesudėtingi. Tai ratelinio tipo žaidimas, kokių mūsų liaudyje yra buvę ir tebėra labai daug.

Žaidime dainuojama apie naujus žmones, kurių buržuazinis kaimas nežinojo: apie kolūkio pirmininką, paukštininkę, traktorininką, daržininkę. Visi jie puikiai atlieka savo darbą. Užtat, žaidžiant šį žaidimą, ratelį sudarantieji žaidėjai turi skirti daug dėmesio, pagarbos ir šilimos viduryje ratelio esantiems solistams.

Žaidimo muzika trijų dalių, kurių pirmoji vidutiniško tempo ir atliekama šiek tiek iškilmingiau, antroji truputį greitesnė ir žaismingesnė, o trečioji (polka) dar greitesnė. Pirmosios dvi dalys dainuojamos, o trečioji grojama.

Žaidimas atliekamas paprastuoju žingsniu. Per pirmąją dalį padaromi 24 paprastieji žingsniai, per antrąją ir per trečiąją po 32. Be paprastojo žingsnio dar reikalinga polka, kurią, grojant muzikai, kiekviename posme šoka tiktai viduryje ratelio esanti pora. Pabaigoje šoka visos poros.

Šį žaidimą reikia mokytis tada, kai Jievaro tiltas jau išmoktas, nes šio žaidimo pradžia yra surišta su Jievaro tilto pabaiga. Žaidimas pradedamas sustojus ratu, į kurį sueinama taip, kaip nurodyta Jievaro tilto pabaigoje. Rate visus žaidėjus reikia perskirti į dvi grupes po keturias poras kiekvienoje. Piešiniuose šios grupės numeruojamos romėniškais skaitmenimis, o aprašyme bus vadinamos aštuonetukais.

Pirmasis aštuonetukas yra kairėje scenos pusėje (jį sudaro antroji merginų ir antroji vyrų eilė), o antrasis (jį sudaro pirmoji merginų ir pirmoji vyrų eilė) — dešinėje. Visi solistai (pirmininkas, daržininkė ir kt.) pirmajame aštuonetuke, kuris žaidimo metu dažnai bus nepilnas, nes iš jo į vidurį išeis solistai. Aštuonetukai, nežiūrint į tai, pilni jie ar ne, lieka tie patys nuo žaidimo pradžios ligi galo. Jei to bus nesilaikoma, tai vėliau, jungiant po du ratelius drauge, susidarys sunkumų.

ŽAIDIMO APRAŠYMAS

Žaidėjams perspėti pradžioje du kartus (16 tkt.) grojama polka, kurios metu visi žaidėjai stovi susikabinę rankomis rateliu.

Pradedant dainuoti, žaidėjai ratelį ima sukti dešinėn, o pirmininkas eina į ratelio vidų ir vaikšto priešinga kryptimi (1 pieš.).

Dvidešimčia žingsnių ratelis apsisuka vieną kartą, taigi pirmasis aštuonetukas atsiranda vėl kairėje scenos pusėje, o antrasis — dešinėje. Šiai muzikos daliai besibaigiant, paskutiniais keturiais žingsniais merginos sueina į vidurį ir sudaro nedidelį ratelį apie pirmininką, o vyrai šonuose susikabina rankomis virš alkūnių į dvi grandinėles, kurių vienoje trys (visi pirmojo aštuonetuko vyrai), o kitoje — keturi (visi antrojo aštuonetuko vyrai). Pirmojo aštuonetuko vyrai kairėje scenos pusėje, antrojo — dešinėje (2 pieš.). Kraštinių vyrų laisvosios rankos ant klubų.

Merginos, susikabinusios rankomis rateliu, eina 16 žingsnių aplink pirmininką j dešinę (priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi), o vyrai, susikabinę grandinėlėmis virš alkūnių, pasikeičia vietomis pro gilumą už merginų ratelio. Prasilenkiant pirmojo aštuonetuko vyrai eina arčiau ratelio, o antrojo aštuonetuko vyrai eina toliau nuo ratelio.

Pirmininkas stovi ratelio centre o vietoje, pasisukęs veidu į žiūrovus, ir stebi merginas, ieškodamas, kurią pasirinkti. Jo rankos ant klubų.

Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu

Riebią odą švarina ir tonizuoja losjonas. Jo veikimas priklauso nuo sudėties, į kurią įeina augalų antpilai: gysločio, jonažolės, kraujažolės, rožės vainiklapių vaško. Visi šie augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fitoncidų, organinių rūgščių ir t. t.). Veido oda trinama suvilgytu „Floros” losjonu vatos tamponu 1-2 kartus per dieną. Prieš vartojimą pageidautina losjoną suplakti. Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu. Gydytojai kosmetologai rekomenduoja įvairius drėkinamuosius (vilgomuosius) kremus, emulsijas. Vietoj vandens geriau vartoti losjonus (išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia drėkinti, skalauti, vilgyti), kurie valo odą: „Rožių vanduo” (turi ramunės ir medetkos antpilo), „Agurkų pienas”, „Chlorofilo losjonas” ir kt.

Veido ir kaklo oda trinama suvilgytu losjone vatos tamponu iš apačios j viršų apskritiminiais judesiais (ratais) arba vadinamųjų odos kryptimi. Losjonai valo veidą, minkština, švelnina odą. Naudingi ir vadinamieji aliejiniai kompresai. Persikų, alyvų arba saulėgrąžų aliejus pakaitinamas švariame inde ir juo tepamas veidas vatos tamponu. Po to paeiliui ant veido dedamas pergamentinis popierius, vata arba rankšluostis. Po 15 20 minučių kompresas nuimamas, oda nuvaloma sausais tamponais. Aliejuose esantys riebalai, vitaminai, prasismelkę į odą, saugo ją nuo žalingų veiksnių, suminkština, padaro elastiškesnę (stangresnę), sulaiko nuo per ankstyvo raukšlių atsiradimo.

Esant sausai odai, ypač kai ji pradeda glebti, tikslinga vartoti losjoną „Rožių vanduo”, kuriame yra natūralaus rožių aliejaus, boro rūgšties ir glicerino. Jis labai tinka žmonėms, kurių oda plona ir labai jautri. Oda trinama smarkiai suvilgytu „Rožių vandens” losjone vatos tamponu 1-3 kartus per dieną. Negalima nepaminėti puikaus minkštinančio ir gerai valančio odą „Alavijo” kremo. Gerai veikia ir biokremas „Lelija”, turintis vitamino Alanolino, persikų arba abrikosų aliejaus. Teigiamai užsirekomendavo kremas „Drėkinamasis”, kuriame yra šermukšnio nuoviro, jonažolės antpilo, rožės vainiklapių vaško ir kitų augalų kompleksas.

Sausai odai rekomenduojami taip pat kremai, turintys augalinių komponentų, tokie, kaip „Flora” sausai odai, „Griozy”, „Liudmila”, „Romaška”, „Večer”, „Zemlianičnyj”, „Limonyj” ir kt. Daug nemalonumų padaro paprastieji veido spuogai. Dažniau jie atsiranda jaunystėje ir labai priklauso nuo lytinių liaukų funkcijos. Kai jaunuolių veidą išberia spuogai, vartojama keletas losjonų. Kai kuriuos jų galima pasigaminti namuose: valgomasis šaukštas medetkos spiritinės tinktūros ir pusė stiklinės virinto vandens; valgomasis šaukštas ąžuolo žievės užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti apie valandą, iškošiama per marlę, pridedama pusę stiklinės degtinės ir 1 citrinos sultys.

Kai jaunuolių veidą išberia paprasti spuogai, naudingos yra kaukės iš medetkos, jonažolės ir varnalėšos. Imama 20 g jonažolės žolės (sausų žiedų ir lapų), 10 g varnalėšos šaknies vienai stiklinei vandens, verdama 10 minučių, atšaldoma ir iškošiama. nuovirą pridedama valgomasis šaukštas medetkos. Procedūros daromos 2-3 kartus per savaitę. Būtina veido odą įtrinti 2 kartus — rytą ir vakare 50 % medetkos tinktūra, alavijo sultimis, biolosjonu „Flora” ir ištepti biokremu BTO.

Stabdys — tai degalų ekonomijos priešas

Žinomas vairavimo meistras Malkolmas Kempbėlas (pasaulio rekordininkas) pasiūlė principą, pagal kurį normaliomis sąlygomis automobilį reikia valdyti taip, kad niekada netektų naudotis stabdžiais, važiuojant greičiau kaip 30 km/h. Šiuos žodžius verta apgalvoti ir visam laikui įsidėmėti.

Stabdyti tik kojiniu stabdžiu. Rankinis stabdys yra atsarginis ir skirtas garantuoti automobilio nejudrią padėtį stovėjimo vietoje, nuokalnėje arba keičiant ratą.

Stipriai stabdant, priekiniai ratai gali pasisukti todėl būtina stipriai laikyti vairo ratą rankomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad stabdys — tai degalų ekonomijos priešas. Iš tikrųjų po stabdymo reikia didinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, tam papildomai eikvojami degalai. Patyręs vairuotojas žiūri, kad kiek galima rečiau tektų stabdyti, ir sklandžiai stabdo.

Prieš pradėdamas stabdyti, vairuotojas, pasižiūrėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodi, įsitikina, ar niekas arti nevažiuoja, nes kitaip gali jam niuktelėti kitas automobilis.

Blogi vairuotojai (išskyrus lenktynininkus) pasižymi tuo, kad, dideliu greičiu artėdami prie kliūties, staigiai stabdo tiesiog prie pat jos. Taip gadinamas automobilis, padangos, naudojama daug degalų ir, be to, pažeidžiami saugaus eismo principai. Staigiai stabdyti galima tik prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, neatsargų praeivį, į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį vaiką, išgąsdintą arklį ir kt.

Nevalia staigiai stabdyti, pradūrus naudotą vasarinę padangą bei ištekėjus iš jos orui arba važiuojant išdaužytu keliu.

Visos pastabos, susijusios su stabdymu, taip pat pasakytinos apie priešingą manevrą — greičio didinimą. Įsibėgėti su superkamu automobiliu Klaipėdoje reikia sumaniai ir greitai, tačiau ramiai, be reikalo nenaudojant viso variklio galingumo. Staigiai didinant greitį, genda automobilio transmisija, sunaudojama daug degalų ir dėvisi padangos. Paprastai nėra jokio reikalo taip įsibėgėti, išskyrus retus atvejus dideliame mieste, kur eismas intensyvus ir greitas, kur staigus įsibėgėjimas arba pajudėjimas iš vietos pakankamai pagrįstas.

Pajudėti iš vietos reikia sumaniai. Prieš pat įsijungiant žaliam šviesoforo signalui, sankabos pedalas atleidžiamas iki įsijungimo ribos. Tada, įsijungus žaliam signalui, pakanka ramiai nukelti koją nuo sankabos pedalo, kad automobilis pajudėtų. Kaip žinoma, sugebėjimas pradėti važiuoti tuojau pat, įsijungus žaliam signalui, būdingas patyrusiam vairuotojui. Kai automobilis stovi prieš raudoną šviesoforo signalą, nedera išjungti variklio.

Tarkime, mūsų automobilis sustojo prieš sankryžą už kito automobilio ir matome, kad jis pajudėjo, tad ir mes nedelsdami turime važiuoti iš paskos, o už mūsų — kitas automobilis. Netgi nedidelis delsimas sudaro grūstį važiuojamojoje dalyje ir sukelia kitų vairuotojų nepasitenkinimą.

Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Gerai įrengta budinčių Rygos autoinspektorių pamaina: keturių televizorių ekranuose stebimas eismas keturiose pagrindinėse miesto sankryžose. Netrukus televizijos kameros padės stebėti eismą dar 7 sankryžose, kai kuriose gatvėse VAI operatorius galės informuoti vairuotojus, kokios lygiagrečios gatvės laisvesnės, kaip galima nuvažiuoti i reikiamą rajoną…

Tačiau. kaimyninėje Latvijoje einama kitu keliu stengdamiesi išsaugoti gamtą, latviai automobilių stovėjimo, poilsio aikšteles, kempingus ir motelius, palapinių miestelius, laužavietes ir kitą autoturizmo industriją įrengia tokiose vietose, kurios patenkintų žmogų, tiktų automobiliui pasistatyti ir neniokotų gamtos.

Pirmiausia = kas trys—penki kilometrai pakelėse poilsio aikštelės, kuriose telpa ne vien lengvieji automobiliai, bet ir ilgesni sunkvežimiai su priekabomis. Šios aikštelės įrengiamos ne vien magistraliniuose keliuose, bet ir prie menkesnių plentų.

Gamtos apsaugos darbuotojai kartu su kelininkais ir autoinspektoriais stengiasi gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengti pakankamai aikštelių automobilių supirkimas vilniuje. Apie šias aikšteles bei poilsiavietes informuoja rodyklės, stendai. Pavyzdžiui, Siguldos apylinkėse gamtos apsaugos darbuotojai savo iniciatyva įrengė gražių ir patogių stovėjimo aikštelių. Kai šitaip tvarkomasi, paprasčiau bausti ir vieną kitą Motorizuotą chuliganą, nepaisantį bendrų taisyklių. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi autoinspektoriai ir gamtos saugotojai — ne piniginės baudos dydis, o viešumas. Reiduose nuolat dalyvauja spaudos — vietinės ir respublikinės — atstovai, televizija.

Kovai už gamtą pasitelkiamos ir šiuolaikinės technikos priemonės. VAI malūnsparniai nevengia pasiimti gamtos apsaugos specialistų, žvilgtelėti raiškingus plotus, paieškoti automobilių, nenorinčių stovėti specialiai pritaikytose aikštelėse…

Jūrmala — visa sąjunginės reikšmės kurortas ir čia suplaukia automobilizuotų poilsiautojų ir autoturistų kelis kartus daugiau negu mūsų Palangą. Nors Rygoje poilsiautojus aptarnauja ir priemiestinis elektrinis traukinys, automobiliams pajūrio kurortas nėra draudžiama zona. Didelės aikštelės automobiliams stovėti tolygiai išdėstytos gražiose vietose 200–300 m nuo Rygos pajūrio ir sutalpina visus norinčius. Parkavimo vietų, palapinių aikštelių aplinka švari, gerai sutvarkyta. Nedaroma brangiai kainuojančių juodų dangų, kurios nesiderina su aplinka ir nelabai patinka. poilsiautojams. Automobiliai statomi tiesiog ant vejos ir nė kiek jos negadina, neteršia aplinkos. Net atvykę į Rygos pajūrį keliom savaitėm randa kur pasistatyti savo automobilį, apsistoti, pernakvoti. Todėl ne visi automobiliai suplaukia į patį kurorto centrą. Šitaip išvengiama rimto prieštaravimo tarp saugomo pajūrio ir automobilio.

Puikų įspūdį Latvijos miestų gatvėse ir užmiesčio keliuose paliko krypčių markiravimas, ženklinimas, informacijos pateikimas. Kad vairuotojui nebūtų klaidų, kelio ženklai statomi ne vien įprastose vietose, bet piešiami ir tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies. Kad važiuodami didesniu greičiu juos tikrai pastebėtume — pakartojami du ar tris kartus. Tai rodo iš tiesų didelį rūpinimąsi eismo dalyviais.