Author Archive Genutė

Kanų augalai dažniausiai pakankamai atsparūs, tačiau gali būti pažeisti tiek ligų, tiek kenkėjų. Pateikiu išsamiausią apžvalgą apie dažniausiai pasitaikančias kanų ligas, požymius ir priežiūros priemones:

1. Virusinės ligos

• Mozaikos virusas (Canna yellow mottle, Canna yellow streak):
  • Lapuose išryškėja šviesios, geltonos ar baltos dėmės, juostos ar raštai.
  • Lapai dažnai susiraukšlėja, tampa deformuoti, augalas lėtai auga, blogai žydi.
  • Gydymo nėra – būtina užkrėstus augalus šalinti, nenaudoti jų dauginimui.
  • Virusus dažnai perneša amarai.

2. Bakterinės ligos

• Bakterinė puvinė (bacterial soft rot):
  • Gumbai minkštėja, pradeda pūti, gali skleisti nemalonų kvapą.
  • Būdingas staigus augalo vystymosi sulėtėjimas ar nykimas.
  • Pažeistus gumbus būtina šalinti, likusius – apdoroti fungicidais ir džiovinti.

3. Grybelinės ligos

• Pilkoji puvinė (Botrytis):
  • Lapai, stiebai ar žiedai ima rudoti, pasidengia pilkais pūkeliais.
  • Dažniausiai pasireiškia, kai per drėgna, prasta ventiliacija.
  • Šalinti pažeistus augalo dalius, pagerinti oro cirkuliaciją, naudoti fungicidus.
• Šaknų/trūnėsio puvinys (Fusarium, Pythium ir kt.):
  • Lapai gelsta, vysta, gumbai pūva.
  • Dažniausia priežastis – užmirkęs gruntas!
  • Būtina sumažinti laistymą, pagerinti drenažą, naudoti fungicidus.

4. Lapų dėmėtligė

• Ant lapų pasirodo rudos, pilkos arba juodos dėmės, dėmėtose vietose audiniai išdžiūva.
• Sukelia įvairūs grybai.
• Nukirpkite pažeistus lapus, venkite drėkinti lapų, esant reikalui – purkškite fungicidu.

Prevencija ir pagrindinė priežiūra:

• Negausiai laistyti, neperlaikyti žemės.
• Sodinant naudoti tik sveikus ir švarius gumbus.
• Jei pastebėjote ligotus augalus ar jų dalis – šalinkite iš karto.
• Užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų.
• Dezinfekuoti įrankius po kontakto su ligotais augalais.
• Prireikus naudoti fungicidus bei kitus apsaugos produktus pagal augalų ženklinimą.

Dažniausi kenkėjai:

• Amarai – siurbia sultis ir perneša virusus.
• Šliužai ir sraigės – graužia lapus.
• Voratinklinės erkutės – palieka šviesius taškelius ir voratinklį ant lapų.

Sveikoms kanoms svarbiausia – neperlaistoma, puri žemė, švarūs sodinukai, gera oro cirkuliacija ir reguliarus augalų stebėjimas. Pastebėjus požymius – imkitės veiksmų kuo anksčiau.

Karpažolės (Euphorbia) – labai plati augalų grupė: nuo smulkių kambarinių sukulentų iki milžiniškų lauko krūmų ar net panašių į kaktusus augalų. Dažniausiai auginamos kambariuose – Euphorbia milii (erškėtrožė), Euphorbia pulcherrima (puansetija), Euphorbia trigona ir kt.

1. Šviesa

• Labai mėgsta šviesą – kuo daugiau šviesos, tuo geriau (saulėta palangė labai tinka).
• Šešėlyje stiebiasi ir „išretėja“.

2. Temperatūra

• Geriausia – 18–24 °C
• Žiemą galima vėsesnė – ne mažiau kaip 13–15 °C.
• Saugoti nuo skersvėjų ir šalčių.

3. Laistymas

• Karpažolės – sukulentai, todėl vandens reikia labai taupiai.
• Laistyti tik tada, kai žemė pilnai išdžiūsta (vasarą – kas 1–2 savaites, žiemą – dar rečiau).
• Svarbu: neperlaistyti! Užmirkus šaknims – greit pūva.

4. Tręšimas

• Nuo pavasario iki rudens kartą per mėnesį trąšos sukulentams ar kaktusams.
• Žiemą netręšti arba daryti pertrauką.

5. Dirva

• Vazoninė žemė kaktusams ar sukulentams – labai gerai drenuota, smėlinga.
• Galima įmaišyti trupinį žvyro ar perlito.

6. Persodinimas

• Jauni augalai – kasmet, vyresni – kas 2-3 metus.
• Aktyviausias augimo laikas – pavasaris.

7. Dauginimas

• Lengviausiai stiebo auginiais (pavasarį arba vasarą).
• Nupjovus auginį, kelias valandas palaikyti, kad nulašėtų pieno sultys, tada sodinti į sausą substratą.

8. Svarbu žinoti!

• Pieno sultys nuodingos – reikėtų dirbant su karpažolėmis mūvėti pirštines, jei pateko ant odos – nuplauti.
• Nepatikti šalia vaikų ar augintinių.

Dažniausios problemos:

• Puvimas – dėl perlaistymo.
• Svyra stiebai, trapūs lapai – trūksta šviesos.
• Lapų dėmės, augalo apatija – peršalimas arba per šlapia žemė.

Karpažolės – itin nereiklūs, gražūs sukulentai. Užtenka daug šviesos, labai saikingai laistyti, persodinti tik kai reikia, laikytis saugumo dirbant.

Akalifa (Acalypha) – tai spalvotų lapų arba nuostabių, „uodegėles“ primenančių žiedynų kambarinis augalas, populiariausias rūšys: Acalypha hispida (žiedinė akalifa), Acalypha wilkesiana (margalapė akalifa). Nors yra šimtai rūšių, kambaryje dažniausiai auginama dėl dekoratyvinių lapų ar žiedynų.

1. Šviesa

• Akalifai patinka ryški, išsklaidyta šviesa (tiesioginė saulė – ribotai).
• Pavėsyje spalvos nublanksta, per daug saulės gali nudeginti lapus.

2. Temperatūra

• Optimali – 20–25 °C.
• Vengti skersvėjų, žiemos metu ne mažiau kaip 16 °C.

3. Laistymas

• Mėgsta nuolat drėgną, bet nepermirktą substratą.
• Vasarą laistyti dažniau, žiemą – rečiau.
• Laistyti minkštu, kambario temperatūros vandeniu.

4. Oro drėgmė

• Didelė oro drėgmė būtina (purškite lapus, naudokite drėkintuvą arba padėkite vazoną ant drėgnų akmenukų).

5. Tręšimas

• Nuo pavasario iki rudens kas 2 savaites skystos trąšos žydintiems ar dekoratyviniams augalams.

6. Persodinimas

• Jauni augalai – kasmet.
• Suaugusius – kas 2–3 metus, pavasarį.

7. Dirva

• Purus, gerai drenuojamas mišinys (pvz., universali žemė + durpės + smėlis ar perlitas).

8. Dauginimas

• Lengviausia auginiais (pavasarį arba vasaros pradžioje).
• Galima dauginti ir sėklomis.

9. Genėjimas

• Reguliariai genėkite, kad augalas būtų tankus ir gražios formos.

Dažniausios problemos:

• Ruduoja ar krenta lapai – per mažai drėgmės arba per šalta.
• Šviesėja lapai – per mažai šviesos.
• Vijokliui lapai nusvyra – perkrautas ar užmirkęs substratas.

Akalifa – dekoratyvi, reikli oro ir dirvos drėgmei, mėgsta šilumą ir šviesą. Svarbiausia neperlaistyti, užtikrinti drėgmę ir reguliariai tręšti bei genėti!