Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Author Archive vytasss

  • Home   /  
  • Articles posted by vytasss
    • ( Page2 ) ( Page2 )

Šiais laikais platus prieskonių ir žolelių asortimentas tapo įprasta kulinarijos praktika

Šiais laikais platus prieskonių ir žolelių asortimentas tapo įprasta kulinarijos praktika; tačiau peletrūnas tebėra labai apleistas ingredientas. Norint įsigyti šį botaninį lobį, reikia apgalvotai ieškoti, todėl peletrūno auginimas tampa nepaprastai vertinga veikla, primenančia mūsų gerbiamų protėvių praktiką.

Estragonas, moksliškai žinomas kaip Artemisia Dracunculus, turi mažą žalią lapiją, todėl jis yra reikšmingas žolinis augalas. Jo gimtoji buveinė daugiausia apima pietinius Rusijos ir Mongolijos regionus. Istoriniai įrodymai rodo, kad estragonas pirmą kartą pasirodė kaip kulinarinis prieskonis XIII amžiuje ir išpopuliarėjo tarp arabų bendruomenės.

Šio augalo įvežimas į Europą įvyko dviem skirtingais keliais. Iš Rusijos kilęs rusiškas peletrūnas pasižymi įspūdingu augimo potencialu – pasiekia net 1,5 metro aukštį ir demonstruoja plačias pasklidimo galimybes. Šis konkretus variantas pasižymi dideliu ūgiu, kurį papildo kartaus skonis ir mažų geltonų gėlių atsiradimas pavasario ir vasaros sezonais. Ir atvirkščiai, estragono atmaina, gabenama į Viduržemio jūros regioną, buvo palengvinta kryžiuočių. Šio tipo peletrūnai demonstruoja kuklesnį 60–80 centimetrų aukščio diapazoną ir susilaiko nuo žydėjimo šaltesnio klimato sąlygomis. Tačiau šias savybes jis kompensuoja savo kvapnia esencija ir gausia eterinių aliejų, taninų, karčiųjų medžiagų atsarga. Todėl jis buvo pavadintas vokišku (arba prancūzišku) peletrūnu.

Vokiškas peletrūnas visų pirma naudojamas kaip kulinarinis prieskonis, papildantis daugybę patiekalų, tokių kaip žuvis, jūros gėrybės, vištiena, varškė ir kiaušinių pagrindu pagaminti produktai. Jis patenka į salotas, sriubas ir padažus, suteikdamas išskirtinį skonį klasikiniam Berno padažui, kurį sudaro sviestas, kiaušinių tryniai, vanduo, citrinos sultys, česnakai ir actas. Be to, peletrūnas gali būti naudojamas gaminant užpiltą actą ir aliejų, taip pat konservuojant agurkus, pomidorus ir grybus, suteikiant intriguojančių skonio pojūčių. Ši žolė užima svarbią vietą tarp garsiųjų prancūziškų žolelių rinkinio, kartu su petražolėmis, česnakais ir svogūnų laiškais.

Estragonas turi didelį populiarumą Kaukazo regione, arabų, rusų, armėnų ir persų kalbomis žinomas kaip tarchun. Verta paminėti, kad parduotuvėse galima įsigyti ryškiai žalios spalvos gėrimo, užpilto peletrūno. Tačiau verta paminėti, kad lietuviai turi senus tradicinius patiekalus, kurie būtų laikomi įprastais, jei ne šios žolės įtraukimas. Tai Aukshaita vortini kartu su peletrūnu ir Žemait cepelini, praturtintas varške ir peletrūnu.

Estragonas susižavi tiek iš prancūzų, tiek iš žemaičių. Vokiškas peletrūnas, daugiausia naudojamas kaip kulinarinis prieskonis, puikiai dera su įvairiais patiekalais, tokiais kaip žuvis, jūros gėrybės, vištiena, varškė ir kiaušinių gaminiai. Be to, jis puikiai tinka salotoms, sriuboms ir padažams.

Aromatas yra ne tik malonus, bet ir turi naudą sveikatai.

Iš tiesų, derva yra botaninis pavyzdys, žinomas dėl savo gydomųjų savybių. Jame yra daugybė vertingų sudedamųjų dalių, tokių kaip vitaminas C, provitaminas A ir eterinis aliejus. Be to, jis yra flavonoido apigenino, žinomo dėl savo stiprių priešvėžinių savybių, rezervuaras. Estragonas pasižymi savybe žadinti apetitą, gerinti virškinimą ir yra naudojamas kaip terapinė priemonė vidurių pūtimui mažinti. Be to, peletrūnas sukelia diuretikų poveikį, skatindamas šlapimo išsiskyrimą. Liaudies medicina istoriškai naudojo peletrūną kaip stiprų ginklą nuo parazitinių kirminų.

Botaninių ekstraktų ir degtinės derinys buvo vartojamas kaip raminamasis ir prieštraukulinis vaistas, ypač naudojamas epilepsijai ir spazminiams traukuliams gydyti. Rusijos ir Kaukazo regionuose vandenligei ir skorbutui gydyti buvo naudojami vaistažolių preparatai. Iki šiol šios priemonės yra naudojamos gydant avitaminozę.

Pirties lankytojai tikina, kad surištų peletrūno šakelių padėjimas ant vantų sustiprina malonų aromatą pirtyje.

Ciberžolė pasižymi gydomosiomis savybėmis, kurios veiksmingai padeda hemostazei, žaizdų gijimui, sumušimų mažinimui, patempimų mažinimui ir burnos higienos palaikymui. Be to, jo nuoviras yra veiksmingas burnos skalavimo skystis kovojant su halitoze, taip pat suteikia galimybę išvalyti pernelyg prakaituotas pėdas.

Petražolės yra botaninės karčiųjų moliūgų, paprastai vadinamų pelynu, atitikmenys, garsėjantys ribotomis, tačiau plačiai pripažintomis gydomosiomis savybėmis. Nors pelynas turi ypač kartaus skonio, todėl jis netinkamas kulinariniams tikslams, kai kuriuose regionuose jis kartais dedamas į vermutą, kurį vokiečiai vadina „vermutu“. Asmenims, linkusiems į alergiją, patariama būti atsargiems, nes sedumai gali sukelti dermatito ir šienligės simptomus žydėjimo fazėje.

Sėklos dygimo procese neauga.

Be to, peletrūnai, išauginti iš sėklų, nėra tokie vertingi dėl pakitusių skonio savybių. Kita vertus, rusiškas peletrūnas gali būti dauginamas sėklomis, tačiau jis turi mažiau malonų kvapą ir padidintą kartumą. Zigmo Jovaišos sodininkystės ūkio darbuotoja Dalia Mickienė yra nurodžiusi, kad peletrūnas yra daugiametis žolinis augalas. Dažna problema, su kuria susiduria kai kurie asmenys, yra ta, kad jų įsigytos peletrūno sėklos arba nesudygsta, arba išaugina augalus, neturinčius norimo skonio ir aromato. Tiesą sakant, skoningesnius europietiškus peletrūnus, prie kurių esame įpratę, galima dauginti tik dalijant arba žalius auginius. Vadinasi, norint auginti šiuos augalus, reikia surasti asmenis, kurie juos turi savo soduose ar darželiuose.

Estragonas klesti aplinkoje, kuriai būdingas atvirumas, ryškumas, drėgmė ir derlinga dirva. Tuo tarpu gvazdikų dalijimas gali būti atliekamas tiek rudenį, tiek ankstyvą pavasarį. Kalbant apie auginius, patartina juos sodinti birželio–liepos mėnesiais, suteikiant mums tinkamą laiką šiai užduočiai atlikti.

10–12 cm ilgio auginiai pirmiausia įvedami šiltnamiuose, o vėliau perkeliami į dirvą, išlaikant 30 × 70 cm atstumą. Šis daugiametis augalas gali klestėti toje pačioje vietoje 4–5 metus, o tada jo vilionės atskiriamos ir perkeliamos į naują vietą. Jo žydėjimo laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje ir tęsiasi iki šalnų. Nors prancūziški peletrūnai puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato, optimaliam jų augimui patartina pasirūpinti žiemos apsauga.

Žiemos metu atliekame džiovinimo procesą.

Pirmaisiais auginimo metais žaliava kruopščiai ruošiama rugsėjo mėnesį, o vėlesniais metais šis procesas atliekamas liepos mėnesį. Prieš žydėjimo tarpsnį arba jam prasidėjus, žolė kruopščiai nupjaunama debesuotumo neturinčią dieną, nusistovėjus rytinei rasai. Vėliau jis paskirstomas plonu sluoksniu silpnai apšviestoje ir gerai vėdinamoje patalpoje, pavyzdžiui, pastogėje arba kontroliuojamoje džiovykloje, kur palaikoma 35–40 °C aplinkos temperatūra. Žaliava, kurią sudaro tik žolė ir lapai be pluoštinių stiebų, skleidžia stiprų ir malonų aromatą, kurį lydi pastebimai kartaus skonio.

Vaistažoles rekomenduojama laikyti tvirtuose tekstiliniuose maišuose arba mediniuose induose gerai vėdinamoje, kontroliuojamos temperatūros aplinkoje. Vaistažolės gali išlaikyti savo kokybę 1-2 metus. Džiovintose žolelėse išsaugomas didelis kiekis eterinių aliejų, kurių sudėtis paprastai sudaro 60–70 %, įskaitant tokius junginius kaip peletrūnas ar estragolis, fellandrenas ir kt. Be to, žolės išlaiko savo vitaminų kiekį, kartumą, taninus ir mineralines medžiagas.

Aviečių derliaus sėkmė labai priklauso nuo efektyvaus krūmų peržiemojimo

Sunku atgaivinti

Daugelio sodininkų teigimu, kitų metų aviečių derliaus sėkmė labai priklauso nuo efektyvaus krūmų peržiemojimo. Šiai nuomonei pritaria, kuris tikina, kad avietėms negresia, jei žiemos sezoną lydės gausus sniegas. Tačiau ankstyvos arba pavasarinės šalnos po sniego tirpimo gali padaryti didelę žalą. Deja, šis nelaimingas scenarijus susiklostė einamųjų metų pavasarį, kai gležnus, ką tik pradėjusius žydėti aviečių pumpurus nuniokojo šalnos. Pažeisti šie pumpurai negali atsinaujinti arba iš naujo atsirasti. Pašnekovas įžvalgiai pastebi, kad nėra žinomų priemonių, kaip atgaivinti šaldytas avietes, ir pabrėžia, kad pažeisti augalai neduos vaisių ir kentės ne tik šiais, bet ir ateinančiais metais.

Avietės yra temperamentingi augalai, kuriems reikia ypatingos priežiūros ir dėmesio. Net rudens mėnesiais prieš žiemą jie turi būti tinkamai prižiūrimi, įskaitant išlyginimą ir uždengimą, kad būtų išvengta pumpurų irimo. Neapsaugoti stiebai ne tik gali nušalti, bet ir išdžiūti atšiauriomis žiemos sąlygomis, nes vėjas ir šaltis veikia kartu. Dėl to stiebai praranda vertingą drėgmę, todėl pumpurai nyksta. Avietės yra jautrios įvairioms ligoms, tokioms kaip žievės įtrūkimai, maras, šviesiosios dėmės, rūdys ir kt. Neįgyvendinus augalų apsaugos priemonių, aviečių augalus greitai užkrėstų gausybė kenkėjų, tarp jų – žiedgraužiai, aviečių vabalai, stiklgraužiai, gumbavagiai ir kt.

Avietės priskiriamos puskrūmiams, tvirtais stiebais, kurių aukštis gali siekti 1,5 metro. Daugeliui aviečių veislių dėl tvirtos laikysenos papildomos paramos nereikia. Aviečių šaknys yra negilios, paprastai tęsiasi iki 25–30 cm ilgio ir išsiskleidžia 30–60 cm spinduliu. Tam tikrais atvejais jie gali prasiskverbti net iki 1,5 metro gylio. Optimalios aviečių sodinimo vietos yra saulėtos vietos, apsaugotos nuo vėjo, geriausia prie tvorų, sienų ar kitų kliūčių. Šie augalai klesti dirvoje, kurioje anksčiau buvo auginami agurkai, morkos ir burokėliai, tačiau nerekomenduojama jų sodinti ten, kur anksčiau buvo auginamos braškės, bulvės, paprikos, pomidorai ar kitos avietės, nes tai gali pritraukti ligų ir kenkėjų.

Vienoje vietoje avietės klesti maždaug 15–20 metų, o vaisingiausias jų laikotarpis trunka iki 8–10 metų. Vėliau aviečių sodą patartina atjauninti. Svarbu vengti sodinti avietes arti, paliekant pakankamą maždaug 0,3–0,5 m tarpą tarp kiekvieno sodinuko.

Turi afinitetą organinėms medžiagoms, naudojamoms dirvožemiui padengti ir praturtinti, paprastai vadinamą mulčiu.

Avietės klesti gerai nusausintoje ir pakankamai hidratuotoje dirvoje, tačiau daigai gali pasiduoti drėgnomis sąlygomis, ypač molingoje dirvoje. Šie augalai pasižymi dideliu jautrumu aplinkos sąlygoms, įskaitant dirvožemio sudėtį ir sodinimo vietą. Idealiu atveju avietės mieliau žydi saulėtoje aplinkoje.

Tręšimo procesas paprastai prasideda trečiaisiais auginimo metais ir reikalauja atidžiai įvertinti dirvožemio sąlygas ir augalų vystymąsi. Ankstyvaisiais vasaros mėnesiais avietes rekomenduojama 2-3 kartus tręšti kompostu, skystu gyvulių ar vištų mėšlu, išberiant maždaug 5-8 kg 1 kv. Be to, pelenų naudojimas birželio ir liepos mėnesiais gali padidinti uogų dydį ir skonį. Rudenį patartina tręšti fosforo ir kalio trąšomis. Be to, per lapus galima tręšti kompleksinėmis trąšomis. Birziečio teigimu, augimui skatinti itin svarbu naudoti azoto ir kalio trąšas, o kalcis būtinas uogų tvirtumui palaikyti.

rekomenduoja strateginį požiūrį į aviečių tręšimą, pabrėžiant kelių mažesnių tręšimų svarbą siekiant optimalių rezultatų. Taip yra dėl riboto augalų įsisavinimo ir galimo trąšų pertekliaus švaistymo ar nutekėjimo. Ūkininkas tikina, kad jei aviečių lapai yra tamsiai žalios spalvos, o stiebai sodriai rudi, krūmų tręšti nereikia. tvirtai pasisako už vaisių, tokių kaip obuoliai, kriaušės, vyšnios, susmulkintą medieną kaip pageidaujamą pasirinkimą aviečių tręšimui. Šis metodas ne tik stabdo žolės augimą mulčiuotame aviečių sode, bet ir sumažina drėgmės išgaravimą, o organinėms medžiagoms skylant suteikia vertingų maistinių medžiagų.

Avietynas vilioja uogų asorti gausa. Avietės, žinomos dėl savo angliavandenių, fruktozės ir organinių rūgščių sudėties, turi šiuos maistinius komponentus.

Keli kombainai

Kultivuojamas avietes galima suskirstyti į dvi rūšis: vasarines ir remontines avietes, kurios abi duoda daug derlių. Esama literatūra pabrėžia reguliaraus laistymo svarbą norint gauti gausų derlių. Tačiau šiais metais aviečių augintojams nereikėjo kištis į šį aspektą, nes gamta pakankamai drėkino.

Remontantinės avietės pasižymi unikaliu gebėjimu užauginti dvi skirtingas kultūras. Pradinis pasėlis ant pirmamečių stiebų atsiranda rudens sezono metu ir išlieka iki šalnų, o tolesnis pasėlis ant apatinės stiebo dalies vystosi kitų metų vasarą. Siekdami optimizuoti rudens derlių, daugelis sodininkų nusprendžia pašalinti uogas, kai tik nuimamas stiebas. Ir atvirkščiai, siekiantys vasarinio derliaus, surinkę uogas, pirmamečius stiebus nupjauna iki 20–30 centimetrų ilgio. Šie konkretūs stiebai pašalinami nuimant uogų derlių, o rudeniniai stiebai genimi nukritus lapams, galbūt net prasidėjus sniegui. Viename kvadratiniame metre dirvožemio rekomenduojama palikti tik 10–15 tvirtiausių stiebų, tai prilygsta maždaug 7 krūmams.

Pavasarį patartina genėti silpnus ir pažeistus vasarinių veislių aviečių stiebus. Rekomenduojama palikti tik 8-12 stiebų, užtikrinant, kad gegužės mėnesį 10-15 cm aukštį pasiekiantys ūgliai būtų retinami, paliekant tik stipriausius. Šia praktika siekiama optimizuoti antramečių stiebų apšvietimą, taip sumažinant jų pažeidžiamumą ligoms ir kenkėjams ir galiausiai padidinant derlių. Nuskynus uogas, rekomenduojama pašalinti subrendusias uogas ir nereikalingus jaunus stiebus, nes tai, pasak patyrusių sodininkų, pagreitina augalų pasiruošimą žiemai ir padidina atsparumą ligoms.

Kirminai nesielgia agresyviai.

Rūpestingai prižiūrimos avietės pasižymi didesniu produktyvumu, todėl išauginamos didesnės ir saldesnės uogos. siūlo, kad iš vieno hektaro galima duoti nuo 500 iki 1000 kg uogų. Sprendimas, kaip auginti avietes ir kokią veislę pasirinkti, yra kiekvieno žmogaus rankose. Sodininkas tikina kelerius metus savo ūkyje auginantis Rusijoje išvestą ‘Balzam’ veislę, be kita ko, ‘Polka’. ‘Balzam’ avietės pasižymi atsparumu šalčiui, grybelinėms ligoms ir voratinklinėms erkėms, todėl yra derlinga vasarinė veislė su krūmais, kurių aukštis siekia 1,7-1,8 m. Šios veislės uogos yra vidutinio dydžio, pasižymi nuostabiu saldumo ir rūgštumo mišiniu bei sodriai raudonu atspalviu. Be to, ši aviečių veislė yra puiki tuo, kad net ir nepurškiant cheminių medžiagų, ji nėra paveikta kirminų. Pastaruoju metu iš Lenkijos atsirado gausybė aviečių veislių, garsėjančių išskirtiniu augalų pasirinkimu. Vis dėlto pabrėžia, kad svarbu nesiklaidinti, nes tik kelios lenkiškos kilmės vasarinės veislės pasirodė tinkamos auginti mūsų klimato sąlygomis.

Šiuo metu, aviečių derliaus nuėmimo sezono metu, šalies soduose jaučiamas didelis darbo jėgos poreikis. Tačiau kilus sunkumų samdant pakankamai darbuotojų, išradingas Bizerzės pilietis nusprendė investuoti į uogų rinkimo kombainą iš lenkų. Ši technologinė pažanga veiksmingai pakeitė 30 asmenų, kurie paprastai du mėnesius dirbo aviečių ūkyje, rankų darbą. Kombainas per savaitę gali efektyviai nuskinti uogas iš įspūdingų 8 hektarų aviečių laukų. Ūkininkas strategiškai kombainą dislokuoja tik tada, kai pasiekiamas maksimalus uogų derlius, užtikrinantis optimalų efektyvumą. Tačiau svarbu pažymėti, kad mašina nuskintos uogos nebetinka vartoti kaip švieži vaisiai, o pirmiausia naudojamos uogienėms gaminti. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos perdirbimo įmonės noriai perka šias nuskintas uogas. Vadinasi, dėl laisvos darbo jėgos stygiaus Lietuvoje pamažu mažėja didesnių aviečių sodų dydis, todėl brangsta uogos. Šiais metais vieno kilogramo aviečių kaina pakilo iki stulbinančių 5 eurų.

Be galo didelės išlaidos, susijusios su avietėmis, yra motyvuojantis veiksnys, skatinantis asmenis auginti ir puoselėti šiuos pelningus vaisius. Netoli kalnuotų regionų rudens sezonas yra tinkamas metas skirti išteklius aviečių augalų auginimui ir auginimui asmeninėse sodo lysvėse.

Aviečių sodas vilioja išsibarsčiusiomis uogomis, o šie sultingi vaisiai siūlo ne tik puikų skonį, bet ir pasižymi nepaprasta nauda sveikatai.

Uogų vartojimo privalumai.

Avietės pasižymi įvairia sudėtimi, apimančiomis angliavandenius, fruktozę ir įvairias organines rūgštis, tokias kaip citrinos, obuolių, skruzdžių ir salicilo rūgštys. Be to, šios uogos yra vertingas pagrindinių mineralinių druskų, tokių kaip kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas, geležis, jodas ir varis, rezervuaras. Avietėse, kuriose yra daug maistinių medžiagų, gausu vitaminų C, B1, B2, P ir PP, taip pat karotino ir folio rūgšties.

Džiovintos avietės, tiek uogos, tiek lapai, turi priešuždegiminių savybių ir gali veiksmingai malšinti karščiavimą. Be to, jie buvo naudojami anemijai ir širdies ritmo sutrikimams gydyti. Nenuostabu, kad aviečių arbata lietuvių liaudies medicinoje itin vertinama kaip pagrindinė priemonė nuo peršalimo, tarnaujanti kaip natūrali alternatyva aspirinui. Be to, avietės skatina optimalią virškinimo sveikatą, skatindamos šlapimo rūgšties pašalinimą iš organizmo. Nesvarbu, ar avietės vartojamos šviežios, perdirbtos ar šaldytos, jos išsaugo vertingas maistines medžiagas, išlaiko originalų skonį ir aromatą. Iš džiovintų aviečių, jų lapų ir šakelių galima pagaminti ypač puikų ir vertinamą gėrimą.

Špinatai labai mėgsta rudens sezoną

Dar kartą špinatus galima sėti antroje rugpjūčio pusėje. Vasaros pabaigoje auginamos daržovės auga lėčiau dėl trumpesnių rudens dienų. Nors saulė ir toliau šildo, ji nėra tokia intensyvi, lyginant su vasaros pradžia. Krituliai dažnėja. Šios sąlygos yra palankios špinatams, todėl jie auga švelniai ir gausiai, panašiai kaip pavasarį. Be to, antroje vasaros pusėje špinatų priežiūra yra gana nesudėtinga, nes piktžolių ir kenkėjų pasitaiko mažiau. Todėl pagrindinė priežiūra, reikalinga špinatų auginimui, yra retinimas ir genėjimas.

Špinatai efektyviausiai sodinami nuėmus ankstyvųjų daržovių derlių, ypač tose vietose, kur anksčiau buvo auginami žirniai arba ankstyvosios morkos. Kitas labai naudingas pasirinkimas – špinatus auginti šiltnamyje nuėmus agurkų ar pomidorų derlių. Tokiais atvejais sodinimo langas gali prasidėti iki spalio pradžios, nes žemesnė temperatūra neveikia špinatų augimo, todėl lapkričio pabaigoje galima nuimti vėlyvą derlių. Norėdami kovoti su galimu staigių temperatūros kritimų šaltomis lapkričio dienomis poveikiu, kai kurie sodo entuziastai savo šiltnamiuose uždega mažas žvakutes. Šią techniką sodininkai mėgėjai dažniausiai taiko ir pavasarį, ir rudenį, kai kyla grėsmė šalčiui. Taikant šį metodą galima pasiekti optimalią temperatūros kontrolę šiltnamio aplinkoje.

Trūksta kaprizingų polinkių.

Natūralu, kad, kaip ir daugelis augalų, špinatai klesti regionuose, kuriuose gausu saulės šviesos. Nesvarbu, ar sėjate sode rugpjūčio mėnesį, ar vėliau šiltnamyje, būtina kruopščiai paruošti dirvą, purenant ją šakute ir kruopščiai pašalinant nepageidaujamą augmeniją. Idealiu atveju dirvožemis turėtų būti purios tekstūros ir neturėtų būti per daug praturtintas trąšomis. Taigi, nuėmus ankstesnių daržovių derlių, papildomai tręšti nereikia. Nepaisant to, labai svarbu palaikyti neutralų dirvožemio rūgštingumą, paprastai apie 6,0–7,0 pH.

Rūgščius dirvožemius galima papildyti įvairiomis šarminėmis medžiagomis, tokiomis kaip kalkakmenis, dolomito kalkės, kreida, gesintos kalkės ar pelenai.

Be to, azoto kiekis dirvožemyje turi ypatingą reikšmę špinatų augimui. Nepakankamo špinatų derliaus atveju sumažėja špinatų derlius, o dėl azoto pertekliaus špinatuose kaupiasi nitratai.

Reikalinga tik minimali priežiūra.

Pradėkite ruoštis artėjančiam rudeniniam špinatų derliui, nes plačiai paplitęs šio lapinio žalumyno patrauklumas pirmiausia siejamas su išskirtine maistine nauda.

Rudenį špinatų auginimo procesas yra toks pat, kaip ir pavasarį. Tarp eilių rekomenduojama išlaikyti 20–25 cm atstumą ir sėti špinatų sėklas maždaug kas centimetrą eilėje. Sėklos turi būti švelniai įspaustos į dirvą ir padengtos plonu sluoksniu. Paprastai sudygsta per tris savaites. Išdygus pirmiesiems tikriesiems lapams, laistymas kalio arba amonio salietros tirpalu (10 l / 20g) gali padidinti derlių. Vienam kvadratiniam metrui patariama išpilti 6-8 litrus tirpalo. Po tręšimo svarbu laistyti paprastu vandeniu, kad trąšos nesudegintų daigų.

Sodo špinatų augimas ribojamas iki tam tikro 20-25 centimetrų gylio, todėl jis labai priklauso nuo tinkamos drėgmės. Dėl nepakankamos drėgmės augalams išsivysto pailgi stiebai ir šiurkštūs lapai. Norint patenkinti vandens poreikius, per savaitę rekomenduojama aprūpinti dideliu kiekiu maždaug 20 litrų vandens vienam kvadratiniam metrui. Optimalus laistymas turėtų būti atliekamas šiltesnėmis dienomis ir vakare. Špinatų daigams pasiekus tam tikrą augimo stadiją (maždaug po 4 savaičių po pasodinimo), patartina juos išretinti, tarp kiekvieno augalo paliekant maždaug 8-10 centimetrų tarpus. Jaunus išrautus augalus galima naudoti maisto ruošimui. Vėliau atliekamas kitas retinimo procesas, kai nupjaunamas kas kitas augalas. Labai svarbu pažymėti, kad špinatai klesti gerai supuvusiose sąlygose ir turi būti tinkamai gydomi. Be to, tą patį tirpalą, naudojamą daigams laistyti, galima naudoti ir rečiau augantiems špinatų augalams laistyti.

Esame patenkinti derlingu derliumi.

Nuo sėjos iki derliaus nuėmimo špinatams subręsti paprastai reikia maždaug 8 savaičių. Pradinį špinatų derlių galima gauti, kai visiškai išsivysto 5–6 lapai. Patartina iš pradžių susilaikyti nuo špinatų stiebo pjovimo, o sutelkti dėmesį į selektyvų lapų skynimą. Nuosekliai ir švelniai šalinant špinatų lapus tiesiai virš žemės lygio, galima užtikrinti ankstyvą derlių, prieš augalui dar nepraėjus žydėti. Labai svarbu vengti vartoti žydinčių špinatų lapus, nes jie tampa netinkami vartoti. Todėl prieš formuojant žiedyną patartina nupjauti visą augalą. Verta žinoti, kad iš 1 kvadratinio metro ploto galima surinkti apie 1,5–2 kg lapų.

„Naminiai“ dirvožemio rūgštingumo nustatymo metodai

Kelioms valandoms panardinkite filtravimo popierių, pavyzdžiui, naudojamą kavai, į raudonųjų kopūstų sultis. Vėliau, prieš statydami ant sudrėkintos dirvos, įsitikinkite, kad jis gerai išdžiūvo. Dėl to popierius turi turėti raudoną arba purpurinį atspalvį, kai jį veikia rūgšti dirvožemio aplinka, purpurinį arba mėlyną atspalvį esant neutralioms dirvožemio sąlygoms, o žalsvą atspalvį esant šarminėms dirvožemio kompozicijoms.

Dirvožemio rūgštingumą taip pat galima nustatyti stebint joje klestinčią natūralią augmeniją. Rūgščioje dirvoje auga samanos, viržiai, sedulos, spanguolės, mažos rūgštynės, našlaitės, viksvos. Kita vertus, šarminę dirvą renkasi sliekai ir apynė liucerna. Neutralioje dirvoje auga ankstyvosios viksvos ir jonažolės.

Pradėkite būtinus pasiruošimus artėjančiam rudeniniam špinatų derliui, nes špinatai puikiai tinka įvairių rūšių salotoms.

Lapija, kurią mums dovanojo dieviškumas.

Šiuo pavadinimu retkarčiais vadinami špinatų lapai, o jų populiarumą lemia išskirtinės maistinės savybės. Špinatuose ypač daug baltymų, cukraus, mineralinių druskų, jodo, vitaminų C, B, B, P, K, E, folio rūgšties, karotino ir geležies. Nedažnai daržovės turi tokią gausybę naudingų medžiagų. Mokslininkai išsiaiškino, kad špinatai daro teigiamą poveikį nervų sistemai, stabdo senėjimo procesą, gerina pažinimo funkciją ir ugdo vaikų pažintinius gebėjimus. Jų eksperimentai neabejotinai parodė naudingą špinatų poveikį asmenims, užsiimantiems sudėtingomis protinėmis užduotimis.

Iš špinatų galima pagaminti įvairius maistingus patiekalus, tokius kaip salotos, įdarai, sriubos, tyrės ir padažai. Šią universalią daržovę taip pat galima efektyviai konservuoti, išlaikant vertingą vitamino C ir karotino kiekį. Vartojimui ištisus metus špinatų lapus galima patogiai užšaldyti. Siekiant užtikrinti visų naudingų medžiagų išsaugojimą, labai svarbu špinatus užšaldyti iškart po derliaus nuėmimo. Laikant šaldytuve, nuskinti špinatai vos per dvi dienas neteks nemažos dalies vitamino C, o kambario temperatūroje gali prarasti iki 80 procentų šios esminės maistinės medžiagos. Be to, paruoštus špinatų patiekalus būtina laikyti šaldytuve, nes esant aukštai temperatūrai, per 24–48 valandas gali susidaryti nitratai – toksiškos druskos, kurias gamina bakterijos.

Baltosios garstyčios, kurios kartais vadinamos geltonosiomis arba angliškomis garstyčiomis

Baltosios garstyčios, kurios kartais vadinamos geltonosiomis arba angliškomis garstyčiomis, ilgą laiką buvo naudojamos žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį, turintiems problemų su tulžies pūsle ir kepenimis, turintiems pilvo problemų, per daug pūlingų ir sąnarių skausmų.

Sodininkai gali pagerinti dirvą nenaudodami chemikalų, sodindami specialius augalus, vadinamus sideratais. Vienas geriausių sideratų augalų yra garstyčios.

Galite gyventi nenaudodami chemijos.

Stengiamės vis dažniau savo soduose nenaudoti chemikalų. Taip yra todėl, kad naudodami mažiau purškalų ir trąšų, pagamintų iš mineralinių medžiagų, kurias perkame, galime gauti geresnį ir natūralesnį derlių, kuriuo galėsime pasidalinti su savo šeimomis.

Rugpjūčio mėnesį ant pietų stalo pradedame matyti daug šviežių daržovių, o tuščiose sodo vietose sodiname specialius augalus, vadinamus žaliosiomis trąšomis.

Garstyčios yra tikrai geras augalas, padedantis pagerinti dirvą. Tai tarsi magija, nes dirvožemis gali būti toks pat geras, kaip naudojant gyvūnų kakas. Ūkininkai visame pasaulyje, ypač Vokietijoje, naudoja garstyčias, kad jų dirvožemis vėl būtų sveikas. Jie sodina garstyčias kelis kartus per metus, nes tai labai naudinga. Geriausia tai, kad jis natūralus ir nekainuoja daug, išskyrus sėklas.

Yra įvairių rūšių garstyčių. Baltosios garstyčios dažnai randamos tokiose vietose kaip Azija, Graikija, Afrika ir Naujoji Zelandija. Rudosios garstyčios dažniausiai naudojamos tokiose šalyse kaip Kanada, Rusija, Čekija, Prancūzija ir JAV. Juodosios garstyčios tikrai populiarios Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Anglijoje.

Lietuvoje baltosios garstyčios yra labiausiai žinoma ir dažniausiai auginama garstyčių rūšis. Tačiau čia taip pat galime auginti rudąsias ir juodąsias garstyčias, todėl svarbu sužinoti ir apie šias rūšis.

Kokius dalykus gali padaryti garstyčios?

Šie augalai, vadinami garstyčių augalais, išties gerai purena dirvą. Jie turi stiprias šaknis, kurios giliai patenka į žemę. Nupjovus šaknis, jos suyra ir dirvoje susidaro maži tuneliai. Šie tuneliai padeda orui ir vandeniui patekti į gilesnes dirvožemio dalis. Dėl to dirvožemis tampa puresnis ir geriau auga.

Šiuos augalus galima sodinti ištisus metus po derliaus nuėmimo. Garstyčios dažniausiai sodinamos rugpjūčio mėnesį. Jei jie pasodinti iki rugpjūčio vidurio, jie pradeda žydėti rugsėjo pabaigoje. Augančių augalų kiekis labiausiai priklauso nuo to, kiek drėgna ir karšta. Jei ruduo ilgas, saulėtas ir šlapias, augalų augs daug.

Kai garstyčios patenka į žemę, jos greitai suyra ir tampa augalų maistu. Tai padeda dirvožemiui tapti sveikam ir suteikia augalams daug maistinių medžiagų. Garstyčios dar geriau dirvai nei kompostas ir mėšlas!

Garstyčių trąšos puikiai tinka, kad augalai būtų sveiki ir saugūs nuo klaidų ir ligų. Jie turi specialių aliejų, kurie valo ir dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius, naikina bakterijas. Jie taip pat neleidžia per daug augti piktžolėms.

Bitės labai mėgsta, kai auginame garstyčias, nes tai padeda joms pagaminti daugiau medaus. Jei garstyčias pasodinsime rudenį, pamatysime, kad bitės surenka daug medaus. Garstyčios gražiai atrodo savo geltona spalva, skanaus skonio ir maloniai kvepia.

Garstyčių galia tikrai naudinga gamtai ir nekainuoja daug. Jis taip pat naudojamas gaminant vaistus, tokius kaip tepalai ir pleistrai, padedantys esant aukštam kraujospūdžiui, nervų ir raumenų skausmams.

Norėdami naudoti garstyčias kaip trąšas, mes jų dedame į augalus, kad jie augtų stiprūs ir sveiki.

Kad garstyčių trąšos veiktų geriausiai, leiskite garstyčių augalams užaugti iki maždaug 30 cm aukščio. Turėtumėte palaidoti augalus, kai jie turi daug žalių lapų, prieš pat žydėjimą arba iškart po to, kai jie išeina. Jei jūsų sodo žemė sunki ir stora, garstyčias įberkite anksčiau, nes tokioje dirvoje lapai genda lėčiau. Jei jūsų dirvožemis lengvas ir smėlingas, lapai greičiau suyra, todėl galite juos užkasti šiek tiek vėliau.

Kai kurie sodininkai mano, kad rudenį garstyčių berti į žemę nereikia, nes pavasarį ruošiant dirvą, žiemos likę augalai savaime suyra. Jie mano, kad augalų palikimas žemėje per žiemą padeda išlaikyti svarbias maistines medžiagas dirvožemyje. Šios maistinės medžiagos yra tikrai naudingos augalams, kai jie daug auga vasarą. Kai kurie Amerikos mokslininkai taip pat nustatė, kad naudoti garstyčias taip pat gerai, kaip naudoti mėšlą.

Žmonėms, turintiems nedidelį sodą, geras sprendimas gali būti tiesiog specialiu įrankiu nupjauti garstyčių šaknis, o žaliąsias dalis palikti ant žemės.

Norėdami atsikratyti vabzdžių ar gyvūnų, kurie gali pakenkti ar sugadinti.

Kai į dirvą dedame garstyčių, jos padeda apsisaugoti nuo vabzdžių, galinčių pakenkti mūsų augalams. Šios klaidos, tokios kaip amarai, skruzdėlės, šliužai ir sraigės, nemėgsta garstyčių kvapo ar skonio. Viena blakė, kuri mūsų soduose sukelia daug rūpesčių, vadinama spragėsiais. Jie valgo augalų šaknis ir sėklas, o tai gali pakenkti mūsų daržovėms ir gražiems augalams. Spragėsiai yra maži ir plokšti, jie mėgsta slėptis dirvoje arba ant augalų. Tačiau kai sode keletą metų sodiname garstyčias, jos gali atsikratyti šių kenkėjų ir padaryti mūsų augalus sveikesnius.

Pasodinti garstyčias prieš auginant bulves yra gera idėja, nes tai padeda apsaugoti nuo vabzdžių ir kitų kenksmingų būtybių, kurios gali pakenkti bulvėms. Garstyčios veikia kaip natūrali bulvių apsauga.

Žirniai ir garstyčių augalai yra geri draugai. Jie padeda vieni kitiems augti ir saugo nuo kenkėjų, galinčių pakenkti žirniams.

Garstyčios yra skanus prieskonis, kuris pagerina mėsos skonį.

Dirvožemis nėra vieninteliai naudingi dalykai.

Garstyčių augalai auginami ne tik pramogai. Žmonės, dirbantys vaistinėse, gydytojai, virėjai – visi žino, kad garstyčios mums tikrai naudingos.

Baltosios garstyčios, dar vadinamos geltonosiomis arba angliškomis garstyčiomis, jau seniai vartojamos žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį, turintiems problemų su tulžies pūslės ar kepenų ligomis, turintiems pilvo, dujų ir sąnarių skausmų. Kai žmonės gamina maistą, baltųjų garstyčių sėklas kartais deda į raugintas daržoves ir specialius padažus. Indijoje jie naudoja daug baltųjų garstyčių aštriems patiekalams. Baltosios garstyčios neturi kvapo, bet skonis tikrai stiprus, todėl gaminant su jomis suteikia skonį.

Rudosios garstyčios naudojamos gaminant vaistus, padedančius nuo aukšto kraujospūdžio, raumenų skausmo ir nervų skausmo. Tai taip pat pagerina maisto skonį, ypač mėsos ir žuvies patiekalus. Iš jo galima gaminti padažus, padažus ir prieskonius. Iš sėklų galima spausti aliejaus, kurį galima dėti į salotas, padažus ir kitą maistą.

Juodosios garstyčios, dar vadinamos tikrosiomis arba prancūziškomis garstyčiomis, naudojamos garstyčioms, kurias dažniausiai turime su maistu, gaminti. Jis turi stiprų kvapą, o skonis primena krienus. Gamindami žmonės juodąsias garstyčias dažnai maišo su baltosiomis garstyčiomis, kad garstyčios įgautų ypatingą skonį ir kvapą.

Liepą labai norime kuo greičiau suvalgyti pirmąjį pomidorą

Dabar pradedame laukti, kol pomidorai bus paruošti skinti ir valgyti.

Liepą labai norime kuo greičiau suvalgyti pirmąjį pomidorą. O iki rugpjūčio pabaigos norime pasirūpinti, kad pomidorai greitai sunoktų, kad nesusirgtų ir nesugestų. Taigi, ką daryti, kad jie greičiau sunoktų? Štai 5 svarbūs dalykai, kuriuos turime padaryti, kad pomidorai greitai sunoktų.

Jei dvi dienas ant pomidorų augalų uždėsite rausvos spalvos medžiagas ir palauksite savaitę, pomidorai parausta.

Jei pomidorų krūmus nupurkšite specialiu skysčiu, pagamintu iš jodo ir vandens, tai padės jiems geriau augti. Tiesiog sumaišykite 30-35 lašus jodo su dideliu kibiru šilto vandens ir apipurkškite visus krūmus.

Ar kada nors matėte, kad kai augalai turi įpjovimų ar įbrėžimų, pavyzdžiui, kai paukščiai juos pešasi, jų vaisiai greičiau sunoksta? Taigi, jei norite, kad pomidorai greičiau sunoktų, galite kelis kartus įsmeigti juos mediniu pagaliuku.

Norėdami, kad žali pomidorai pasidarytų raudoni, galite naudoti banano žievelę. Pirmiausia į maišelį sudėkite banano žievelę. Tada uždėkite maišelį ant žalių pomidorų kekės ir viską suriškite. Palikite taip 2-3 dienas. Po to galite nusiimti maišelį ir pomidorai pamažu keis spalvą į raudoną.

Jei nustosite duoti augalams vandens ir maisto, vaisiai bus paruošti valgyti greičiau.

Ką dar galime padaryti, kad pomidorai taptų raudoni?

Vienas iš būdų, kaip padėti pomidorams gerai augti, yra padėti ant žemės ką nors tamsaus. Tai gali būti durpės, ruberoidas ar juoda plėvelė. Ši tamsi danga palaiko dirvą šiltą ir padeda jai išlikti drėgnai. Kažką panašaus žmonės darydavo apdengdami pomidorus šienu. Prieš dedant tamsią dangą ant dirvos, geriausia palaukti karštą dieną.

Kad pomidorai greičiau sunoktų, galite juos purkšti specialiu skysčiu, pagamintu iš pušų lapų. Pirma, keletą jaunų pušies ūglių reikia laikyti šaldytuve savaitę. Tada juos supjaustykite ir kelias minutes pavirkite vandenyje. Po to skystį sumaišote su daugiau vandens. Galiausiai šiuo mišiniu apipurkškite pomidorų augalus.

Kad pomidorai greičiau sunoktų ir nesugestų, turite nuolat nuimti papildomus lapus ir ūglius. Nereikalingus lapus nulaužkite, o tuos, kurie yra arti pomidorų, palikite. Lėtai nukeliate vis daugiau lapų. Taip pat turite suspausti augalų viršūnes. Tiesiog palikite apie 2 ar 3 lapus virš jau augančių pomidorų. Tai padės pomidorams sunokti. Ir atminkite, kad pomidorų augalai neužaugtų per aukšti plastiku uždengtuose šiltnamiuose.

Rugpjūčio antroje pusėje, jei ant krūmų vis dar daug žiedų, augalas daugiausia dėmesio skiria auginimui, o ne vaisių sunokimui. Pravartu nuimti visas kekes, ant kurių yra žiedas, nes vaisiams neužteks laiko augti. Ant trumpų ir vidutinio dydžio krūmų galima palikti 4-6 kekes, ant aukštų – 6-7 kekes.

Turime padėti trumpiems augalams augti, pasukdami jų šakas į saulę ir suteikdami jiems papildomą paramą specialiomis šakomis, kurios skyla į dvi dalis.

5 būdai, kaip padaryti pomidorus geltonus
Pomidorai geriausiai ir greičiausiai sunoksta šiltnamyje.

Vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, kai naktimis ima vėsiau, dažniau tvyro rūkai ir yra didesnė pomidorų ligos tikimybė. Norėdami apsaugoti pomidorų augalus, galime imtis ryžtingesnių veiksmų, kad jie nepaimtų per daug vandens ir maistinių medžiagų iš žemės. Tai galime padaryti trimis skirtingais būdais.

Pirmiausia specialiu peiliu tiesia linija nupjauname pomidorų stiebus. Pjūvius darome apie 8-12 cm nuo žemės ir jie gali būti net 7-10 cm ilgio. Tada į pjūvius įdedame mažus medienos gabalėlius, kad jie neužsidarytų.

Kad pomidorų augalas greičiau augtų, laikome jį už stiebo ir keletą kartų švelniai patraukiame aukštyn, sukdami tam tikra kryptimi. Tai padeda augalui atsikratyti kai kurių mažesnių šaknų ir neįsisavinti tiek daug maistinių medžiagų. Tačiau dėl to augalo pomidorai sunoks greičiau.

Aplink augalo stiebą, maždaug tokio aukščio, kaip mažas žaislinis automobilis, uždėjome nedidelius žiedus iš varinės vielos. Kai spaudžiame žiedus ant stiebo, tai padeda augalui nepaimti per daug maistinių medžiagų iš savo šaknų ir apsaugo jį nuo augalų ligos, vadinamos fitoftora.

Svarbu atsiminti, kad kai prinokę vaisiai paliekami ant pomidoro augalo, kiti pomidorai sunoksta ilgiau. Taigi, verta nuskinti visus užaugusius ir pilkus pomidorus ir leisti jiems baigti nokti nuo vynmedžio. Taip greičiau sunoks ant augalo likę pomidorai. Kai kurie sodininkai su tuo nesutinka ir mano, kad ant augalo subrandinti pomidorai skanesni. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, užklupus šaltiems rūkams, pomidorai gali lengvai susirgti ir daug derliaus prarasti.

Surinkite visus raudonus ir didelius žalius pomidorus. Kai rinksitės, leiskite sunokti. Pomidorai ant augalo sunoksta greitai, todėl geriausia juos skinti du kartus per savaitę. Nuskintus pomidorus sudėkite į mažas dėžutes, odele į viršų, 2-3 sluoksniais. Prinokusių pomidorų įdėkite į dėžutes – jie greičiau sunoksta žalius, nes išskiria dujas, vadinamas etilenu. Taip pat puiku įdėti česnako gabalėlį tarp pomidorų, nes česnakai kovoja su mikrobais. Kiekvieną pomidorų sluoksnį uždenkite popieriumi, o viršų taip pat uždenkite popieriumi – tai sulaiko dujas. Tada padėkite pomidorų dėžutes ant palangės. Nors jie gauna šiek tiek šilumos iš saulės, jie sunoksta ilgiau, nes dujos pasišalina.

Pomidorus reikia laikyti šiltoje vietoje 20–25 °C temperatūroje, kad prinoktų. Kai jie parausta, jie gali būti laikomi vėsesnėje, 5–10 °C temperatūroje su 80 procentų drėgnumu maždaug 40–50 dienų.

Naujausi įrašai