Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai

Saugos darbe ir asmens higienos reikalavimai.

Dažytojai privalo vadovautis Statybos normomis ir taisyklėmis „Darbo saugumo technika statyboje“.Už tai, kad, atliekant statybos ir montavimo darbus, būtų laikomasi šių taisyklių ir vykdomos darbo saugumo technikos bei gamybinės sanitarijos nuorodos, atsako statybos ir montavimo organizacijų inžineriniai ir techniniai darbuotojai.

Priimtiems naujiems darbininkams leidžiama pradėti dirbti tik išklausius įvadinį (bendrąją) darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos instruktažą, taip pat darbo saugumo instruktažą jau darbo vietoje. Pastarasis instruktažas kartojamas, pakeitus darbą arba pakitus jo sąlygoms Kompleksinės brigados instruktuojamos ir apmokomos saugių darbo būdų, atsižvelgiant į visas atliekamų darbų rūšis. Kas trys mėnesiai visi darbininkai instruktuojami pakartotinai. Instruktažai registruojami specialiame žurnale.

Be instruktažo, nepraėjus trims mėnesiams nuo priėmimo į statybą dienos, Darbininkas apmokomas saugių darbo būdų pagal tos organizacijos vyriausiojo inžinieriaus patvirtintą programą. Darbininkams, susietiems su kenksminga arba pavojinga gamyba, privalomos pirminės ir periodiškom medicininės apžiūros sveikatos apsaugos ministerijos nustatytais terminais.

Statybos tolygiose organizacijose steigiami darbo saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos meto diniai mokymo bei propagandos centrai- darbo saugumo technikos kabinetai arba kampeliai, kuriose  yra vaizdumo priemonių ir literatūros.

Dirbantieji patalpose turi būti apsaugoti nuo skersvėjų, dulkių, Žalingų garų ir dujų. Specialios poilsio vietos, dengtos stogu arba brezentu, turi būti įrengtos ne toliau kaip per 50 m nuo darbo vietų.

Ypač svarbu saugiai dirbti tada, kai vartojami importiniai dažai, klijai, mastikos, apmušalai ir plėvelės: dirbantiems privaloma laikytis firmos instrukcijų, nurodančių, kaip elgtis su tomis medžiagomis. Kai kurie klijų skiedikliai išskiria sprogius garus. Jeigu firmų nenurodyta, kaip saugiai dirbti, tai importinius klijus ir mastikas vartoti draudžiama tol, kol nebus gautas sanitarinės priežiūros organų leidimas ir patinta vartojimo instrukciją.

Patalpose, kuriose dirbama su klijais, mastikomis ir dažais, išskiriančiais sprogius ir kenksmingus sveikatai garus, turi būti tiekiamoji-ištraukiamoji ventiliacija. Į tas patalpas neleidžiama įeiti pašaliniams asmenims. Dirbti su klijais, mastikomis ir dažais, kuriuose yra toksiškų komponentų, leidžiama ne jaunesniems kaip 18 metų amžiaus darbininkams, apžiūrėtiems medicininės komisijos ir gavusiems specialų jos leidimą.

Pagal TSRS sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą darbininkus, nuolatos dirbančius su minėtomis medžiagomis, turi periodiškai apžiūrėti medicininė komisija.

Patalpose, kuriose laikomos, gaminamos ir vartojamos polimerinės medžiagos, išskiriančios degius ir sprogius garus, draudžiama rūkyti bei tokius darbus, kuriose pasitaiko ugnies arba kibirkščių.

Nuodingąsias medžiagos pagal galiojančias normas reikia laikyti atskiroje gerai vėdinamoje patalpoje, toliau nuo gyvenamųjų namų, valgyklų, geriamoje vandens šaltinių ir darbo vietų. Patalpose, kuriose laikomos nuodingosios medžiagos, jų žymekliai turi būti dažyti skirtingomis signalinėmis tų medžiagų spalvomis. Tose patalpose esanti  apšvietimo armatūra ir elektros varikliai turi būti su apsaugančiais nuo sprogimo gaubtais. Turi būti numatytos priemones, neleidžiamos atsirasti ir kauptis statinės elektros krūviams, pavyzdžiui, nerekomenduojama darbo metu vilkėti drabužių, pasiūtų iš polimerinių medžiagų.

Pradėjus apdailos darbus, statybos aikštelėje turi būti įrengta patalpa rūbams džiovinti, rūbine su  praustuvais, dušais, sanitariniai mazgais. Dažytojai privalo turėti vaistinėlę, medikamentų ir priemonių pirmajai pagalbai suteikti, taip pat indą geriamo vandens.

Kiekvienas darbininkas turi būti apmokytas suteikti pirmąją pagalbą, įvykus nelaimingam atsitikimui. Tačiau net ir suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusįjį privalo apžiurti gydytojas.

Patiko? Pasidalink

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių

Aliejiniai dažai galimas variantas medienai dažyti.

Aliejinių dažų (ir apskritai kitų dažų) įvairovė labai didelė. Yra daug uždarų firmų, konkuruojančių tarpusavyje. Jos siūlo mums didelį asortimentą dažų. Kiekvienos firmos sava technologija dažų gamybos, todėl mes turim bandyti naujus dažus ir daryti išvadas, kurie iš jų mums tinkamesni. Mūsų laikais yra specialūs  aliejiniai dažai, skirti medienai, medžio dirbiniams, naudoti juos reikia pagal instrukciją, nes kiekvienų dažų reikalavimai gali truputį skirtis, juk nebūna blogų statybinių medžiagų, kartais medžiagos būna blogai ,žiopliai panaudojamos.

Emalis – netinkami medienai dažyti.

Dar prieš keletą metų namų dažymui paprastai buvo naudojami emaliniai dažai. Tai buvo bene pigiausia ir populiariausia medžiaga. Kartais ji būdavo atskiedžiama pokostu ar alyva, kad geriau įsigertų į medinį paviršių. Tačiau reikia pripažinti, kad emalis nėra skirtas mediniams fasadams dažyti. Šie dažai skirti nedideliems plotams (prie durų, langų, kur yra pakankamai storas medžio sluoksnis). Emalio plėvelė yra praktiškai neelastinga. Tuo tarpu medis tam tikra prasme “juda” (medis gali trauktis ar plėstis). Ypač gerai šio “judėjimo” pėdsakai matomi pietinėje namo pusėje. Namo siena tai kaista, tai šąla – todėl dažų plėvelė trūkinėja, atsilupa, į įtrūkimą patenka vanduo ir pradeda “lupti” emalį.

Mediniams paviršiams skirtos dangos būna trijų rūšių:

1.Pilnai dengiantys dažai.

2. Pusiau skaidri danga.

3. Skaidri danga.

Pilnai dengiantys dažai – suteikia fasadui norimą spalvą, tačiau medžio tekstūra lieka matoma (nedaro iš medžio plastmasės). Šios rūšies dažai tarnauja ilgiausiai, nes juose esantys pigmentai yra ilgaamžiškesni nei esantys kitose dangose. Šiais dažais padengtas paviršius tarnaus apie10 metų.

Šios srities naujovė – galimybę dažyti dar drėgną paviršių suteikiantys dažai. Tačiau medis gali būti tik šiek tiek drėgnas (pavyzdžiui, po plovimo), o ne permirkęs nuo lietaus. Taigi su šiais dažais, nubraukus likusius po plovimo lašus, galima dažyti iš karto.

Viena iš senų namų problemų – šiaurinėje namo pusėje atsirandantys pelėsiai. Čia jums gali padėti dar viena naujovė – dažai su specialiais priedais, neleidžiančiais pelėsiui išsivystyti ant medžio paviršiaus. Šie priedai žmogui visiškai nekenkia.

Pusiau skaidrios dangos – jos būna aliejinės ir skiedžiamos vandeniu. Reikėtų pripažinti, kad pusiau skaidria danga padengti namai atrodo įdomiau, kadangi pro dangą prasišviečia natūralus medžio paviršius. Tačiau kitą vertus, jos taip neapsaugo paviršiaus, kaip pilnai dengiantys dažai. Šia danga padengtas paviršius tanaus apie 5 metus.

Šios rūšies dangų taip pat būna su priešpelėsiniais priedais. Dangos spalvą jūs galite pasirinkti pagal savo skonį (nuo natūralios medžio spalvos iki raudonos). Jeigu pageidautumėte, medinį paviršių galima vizualiai pasendinti specialios dangos pagalba. Su šios rūšies produktais galima dirbti net kai temperatūra nukrenta iki +1º C medis jau šiek tiek “pagavęs” drėgmės. Ši naujovė žymiai prailgina dažymo sezoną.

Impregnavimas. Šioje srityje taip pat yra naujovių. Tai speciali impregnuojanti danga – trijų aliejų mišinys. Nauja ir darbo su šia danga technologija. Ji vadinama “šlapias ant šlapio”: dengiamas gausus pirmas sluoksnis ir po 10 minučių dažomas antras sluoksnis. Jei nėra galimybės taip dirbti, antras sluoksnis gali būti tepamas po dviejų parų. Tokiu atveju pirmajam sluoksniui leidžiama gerai įsigerti. Impregnantai būna visiškai natūralūs ar natūralių medžio atspalvių. Toks padengimas atlaiko ir drėgmės poveikį, ir temperatūrų svyravimus.

Dirbant su mediniais paviršiais nereikėtų pamiršti, kad medis reikalauja kruopštumo. Reikia atsižvelgti į orus, į temperatūrą ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Tik viską gerai atlikę, galėsite ilgai džiaugtis rezultatais.

Patiko? Pasidalink

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais.

Aliejiniai dažai labai plačiai vartojami kapitalinei statybai ir remonto darbams. Aliejinių dažų jungiklis yra natūralus, sutankintas arba modifikuotas alkidinėmis dervomis pokostas.

Aliejiniais dažais dažyti paviršiai ne tik dekoratyvūs, šiais dažais konstrukcijos(stalių, metaliniai dirbiniai, vamzdynai) apsaugomos nuo drėgmės ir korozijos.

Aliejiniai dažai tiekiami į statybas tirštai trinti arba visai paruošti darbui. Tirštai trinti dažai centralizuotose dažų dirbtuvėse arba tiesiog statomame objekte atskiedžiami pokostu bei emulsiniu skiedikliu iki parankaus dažyti klampumo.

Prieš dažant blausia spalva, nuo paviršiaus nuvalomos dulkės, nešvarumai ir, kad plėvelė būtų stipresnė, gruntuojama oksoliu, kuris tepamas teptukais arba velenėliais. Kad praleistas vietas būtų lengviau pastebėti ir tuoj pat užtepti, į oksolį įmaišoma šiek tiek (5 – 10%) pigmento tokios pat kaip aliejinė danga spalvos. Oksolis sausu saulėtu oru džiūsta trumpiau kaip 24 h. Dažant arba glaistant neseniai gruntuotą  neišdžiuvusį paviršių, danga pūslėja, lupasi. Tokias vietas tenka taisyti, vėl tepti oksoliu, glaistyti, svidinti pemza arba švitrų ir dar kartą tepti oksolių.

Paskui paviršius ištisai glaistomas laistyklėmis su keičiama plastmasine mente arba guminėmis pusbrauktėmis. Geresnė aliejinių dažų danga būna tada, kai paviršius glaistomas nubraukiant: glaistas užpildo tik paviršiaus poras ir nesudaro ištiso glaisto sluoksnio.

Pagaliau paviršius gruntuojamas atskiestais oksoliu ( 85-90%) tirštai trintais aliejiniais dažais (15-10%) tokios pat spalvos kaip ir busima danga. Gruntuojama purškikliu arba poroloniniu bei kailiniu velenėliu, žiūrint, kad gruntas dengtų tolygiu sluoksniu nenutekėtų ir neliktų pralaidų. Jeigu glaistoma sintetiniu glaistu, gruntuoti  pokostu paviršiaus nereikia.

 Aliejiniai dažai tepami ant lygių nedidelų sienų, plokštumų, mojuokliniais teptukais arba kailiniais velenėliais. Langu rėmai ir metalinės grotelės dažomos žiediniais teptukais, dideles plokštumos- purkštikliais. Dažant purkštikliais, darbo našumas 400-500 m2 /h. Dažymo purkštikliais trūkumas kylantis dažytojo darbo zonoje rūkas. Kad jis būtų mažesnis purkštiklio galvutė apgaubiama apsauginiu oriniu apvalkalu. Purkštiklio galvutė laikoma per 20-30 cm nuo paviršiaus statmenai į jį kreipiant dažų čiurkšlę.

Emalei yra pigmentų suspensijos lake. Statyboje vartojami alkidiniai, pentaftaliniai, nitrogliftaliniai emalei ir nitroemaliai. Emalinės dangos yra stiprios, atsparios aplinkos poveikiui, gerai atrodo, sparčiai džiūsta (kambario temperatūroje ne ilgiau kaip 1 – 2 h.

Pentaftaliniai emaliai skirti ir vidaus darbams. Jais dažomas metalas, mediena ir tinkas. Mediena ir tinkas gruntuojami mišiniu iš 0,8 dalies pentaftalinio emalio ir skiediklio bei 1 dalies natūralauspokosto. Emalis, kurio klampumas pagal viskozimetrą yra 80 – 100 s, tepamas teptuku, o 40 – 50 s – purškiamas purškikliu.

Emalis skiedžiamas iki darbui parankaus klampumo uaitspiritu arba jo ir terpentino mišiniu santykiu 9:1. Emalis 18-23 0 C temperatūroje džiūsta ilgiau kaip 24 h. Tiekiamo emalio klampumas 60-135 s, kuris tikrinamas 20 0 C temperatūroje viskozimetru. Iki darbo parankaus klampumo (22-28 s) emalis skiedžiamas tirpiklių. Purškiamas purškikliu 3-is sluoksniais. Sluoksnio storis 80-150µm. Džiūsta 18-22 0 C temperatūroje ne ilgiau kaip valanda.

Dirbti su naujais lakais ir dažais leidžiama asmenims, iš anksto susipažinusiems su tų medžiagų vartojimo instrukcijomis ir saugumo technikos taisyklėmis.

Patiko? Pasidalink

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką“. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube“. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu“. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis“.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis“.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.

Patiko? Pasidalink

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik paskrudintų pupelių

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…“

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava„. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Patiko? Pasidalink