Mokestis už krovinių gabenimą universaliais vagonais Vilniuje

Mokestis už krovinių gabenimą universaliais vagonais. Važtos mokestis yra nustatomas už faktinį siuntos svori vagone, neatsižvelgiant į krovinio rūšį. Šis siuntos svoris privalo būti ne mažesnis kaip 10 tonų. Už krovinių gabenimą universaliais vagonais — dengtais, pusvagoniais ir platformomis mokestis nustatomas pagal 1 tarifų schemą.

Pasak pervežėju – kurie užsiima krovinių pervežimu Vilniuje, už krovinių gabenimą universaliais vagonais — dengtais, pusvagoniais ir platformomis, nepriklausančiais geležinkeliui (krovinio savininko nuosavi arba išsinuomoti vagonai), mokestis nustatomas pagal 2 tarifų schemą. Kraunant daugiau nei 70 tonų važtos mokestis nustatomas pagal skiltį 60-70 toną pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, viršijančių 70, skaičiaus.

Gabenant buitinės paskirties krovinius, kurių siuntėjai arba gavėjai yra fiziniai asmenys, mokestis skaičiuojamas už krovinio svorj vagone ne mažesnį kaip 10 tonų pagal 1 schemą. Jeigu vagone kroviniui sudėti naudojami papildomi jrengimai — stovai, kasetės, piramidės ir pan., jų svoris yra nurodomas vežimo dokumentuose, o mokestis imamas už krovinio neto ir papildomų jrenginių svorį.

Mokestis už krovinių gabenimą refrižeratoriniais vagonais:

už greitai gendančių krovinių gabenimą geležinkeliams priklausančiais refrižeratoriniais (izoterminiais) vagonais:
grupiniais refrižeratoriniais riedmenimis;
- atskiru refrižeratoriniu vagonu;
- pagal 5 schemą;
- už greitai gendančių krovinių gabenimą nepriklausančiais geležinke-
liams refrižeratoriniais vagonais (nuosavais arba išsinuomotais) — pagal 6 schemą.
- kraunant daugiau nei 40 tonų važtos mokestis nustatomas pagal skiltj
„už vagoną”, pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, viršijančių 40, skaičiaus;
- jeigu kroviniai gabenami refrižeratoriniu vagonu Nr. 2 su tarnybinėmis
patalpomis arba Vokietijos gamybos penkių vagonų sekcijos refrižeratoriniu vagonu Nr. 3 su elektros stotimi, taikoma 30 proc. nuolaida;
- gabenant refrižeratoriniu vagonu j vieną stotj, dvi arba tris greitai gendančių krovinių siuntas, mokestis skaičiuojamas proporcingai siuntų svoriui nuo sumos (tarifo), kuri yra nustatyta visam refrižeratoriniam vagonui, neatsižvelgiant j siuntos svorį.

Mokestis už krovinių gabenimą vagonais-cisternomis.

Šis mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant j gabenamų krovinių rūšį:

nafta ir jos produktai;
suskystintos dujos, angliavandeniai;
spiritas, fenolis ir kiti kroviniai.

Kraunant daugiau kaip 50 tonų, važtos mokestis nustatomas pagal skiltj „už vagoną”, pridėjus mokestį už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, viršijančių 40, skaičiaus.

Važtos mokestis pagal 9 ir 10 schemas imamas už visą vagoną, jei faktinis krovinio svoris yra iki 26 t imtinai. Jei vagonas pakrautas daugiau kaip 26 t sveriančiu kroviniu, važtos mokestis nustatomas pagal skiltj „už vagoną”, pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą krovinių tonų, viršijančią 26, skaičiaus.

Važtos mokestis pagal 11 ir 12 schemas imamas už visą keturašį vagoną, neatsižvelgiant į krovinio svorį.

šaltinis: krovinių gabenimas

Ar elektromobilis yra prabanga? Dabr ir prieš 100 metų

Važiuoti elektros varomu savaeigiu ekipažu daug maloniau negu gariniu. Mat anas buvo be galo triukšmingas padaras: garsiai šnypšdami, iš katilo tumulais virto garai, sunkūs ratai aidžiai dardėjo grindiniu… Pirmieji automobiliai su benzininiais varikliais važiuodami taip pat keldavo didell triukšmą — šiuo požiūriu elektriniai ekipažai ir už juos pasirodė pranašesni, nes važiavo tolygiai, netrūkčiodami, buvo lengvai eksploatuojami ir prižiūrimi, vairuoti juos nebuvo sunku. Elektros variklis veikdavo beveik be triukšmo, elektromobiliu be jokio vargo galėjai greit pajudėti iš vietos.

Elektromobilių akumuliatoriai, tiekiantys srovę, buvo įrengti po kėbulo grindimis, o užpakalinius ekipažo ratus sukdavo elektros variklis per krumpliaratinę pavarą.

Bene pirmasis elektromobilį „pripažino” Londonas šie savaeigiai ekipažai čia tampa itin svarbia miesto transporto priemone. 1897 m. Londone įkuriama speciali elektromobiliu, eksploatavimo įmonė — Electric Cab Co. Tais pačiais metais panaši miesto transporto kompanija, naudojusi Electric Carriage and Wagen Company firmos elektrobusus, įkuriama ir Niuj orke.

Elektromobilių istorija

Įdomi elektromobilių istorija mūsų šalyje. Elektrotechnika ano šimtmečio Rusijoje jau turėjo tvirtas tradicijas, puoselėtas M. Lomonosovo, V. Petrovo, E. Lenco ir kt., taigi elektromobilio idėja čia negalėjo būti visiškai netikėta. Panaudoti rusų elektrotechnikos laimėjimus savaeigių ekipažų kūrime vienas iš pirmųjų pasišovė inžinierius Ipolitas Romanovas.

Įgyvendinti savo sumanymus I. Romanovas pradėjo aštuntajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje. Jis sukūrė tris ekipažų tipus: penkiolikos vietų elektrinį omnibusą, dvivietį elektrinį ekipažą su uždaru kėbulu ir tokį pat atvirą. Visus juos varė Romanovo sukonstruoti akumuliatoriai, kurie buvo visai nesunkūs. Jie tiekė srovę elektros varikliams, kurie per grandininę pavarą suko varančiuosius ekipažo ratus. Kiekvienas ratas turėjo savo elektros variklį, įtaisytą po kėbulu. Vairuotojas reguliavo greitį specialiu jungikliu ir vairavo elektromobilį sėdėdamas jo gale, už keleivių. Romanovo ekipažo kėbulas buvo lengvas, pagamintas iš specialių presuotos medienos ir drobės lakštų, rėmas buvo pagamintas iš plieninių vamzdžių. Elektromobilis galėjo važiuoti iki 38 km/h, akumuliatorių srovės pakako šešiasdešimt penkiems kilometrams kelio.

Elektra varomas I. Romanovo savaeigis ekipažas pasižymėjo techniškai pažangia konstrukcija ir galėjo būti sėkmingai naudojamas Rusijos miestų transporte. 1901 m. Peterburge įvyko oficialus Romanovo elektromobilių bandymas, kurio tikslas buvo nustatyti, ar jie tinka vežioti keleivius. Bandymas buvo itin sėkmingas, ir miesto valdžia net numatė įrengti Peterburge elektrobusų eismą dešimčia maršrutų. Deja, šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.

tekstą parengė: https://getcar.lt/automobiliai/ – prabangių automobilių nuoma Vilniuje

Jogos kilimėlis – sportas, kurį galite nešiotis su savimi

Visiems gerai žinoma, kad joga – tai nuostabi meditacija, įtraukianti fizinį aktyvumą bei padedanti atsipalaiduoti, išlaikyti kūno pusiausvyrą. Joga ugdo lankstumą, jėgą, koordinaciją, mažina stresą bei nerimą, atneša naudos kvėpavimo sistemai. Be to, tai puikus būdas palaikyti tobulas kūno formas, ypač, jei nemėgstate intensyvių, alinančių treniruočių.

Pats didžiausias jogos privalumas yra tas, kad jai nereikia specialios įrangos – mankštai naudojamas tik jogos kilimėlis, o pratimus galite atlikti bet kur: namuose, darbe, išvykoje į gamtą. Tai reiškia, kad jūs neprivalote planuoti savo laiko, bandyti jį derinti su kelionėmis į sporto klubą ar kitais užsiėmimais. Viskas, ko jums reikia – tai patogus ir kompaktiškas jogos kilimėlis, puikiai telpantis į automobilį, kuprinę ar net rankinę.

Jogos kilimėlis taip pat naudingas ir užsiimant kitokio pobūdžio mankšta: gydomaisiais pratimais, aerobika, todėl jis pasitarnaus atliekant ne tik jogai skirtus pratimus.

Svarbu paminėti, kad jogos kilimėlis reikalingas ir prieš bet kokio sporto treniruotes, nes ant jo galima atlikti tempimo pratimus, kuriais paruošiate savo kūną. Pateikiame keletą tempimo ir jogos pratimų, kuriuos rekomenduojama atlikti kasdien.

PRATIMAI

1 pratimas. Atsisėskite ant kilimėlio. Vieną koją priekyje sulenkite 90 laipsnių kampu, o kitą už savęs. Vienos rankos delną padėkite ant priekyje esančios kojos kelio, o kitą ant pėdos. Pastarąjį lėtai spauskite žemyn, o po to lenkitės į priekį krūtinę padėdami ant kelio.

2 pratimas. Jogos kilimėlis turi būti padėtas tiesiai, o jūs atsiklaupę ir į grindis įsirėmę ištiestomis rankomis. Delnų padėtį laikykite ties pečiais. Atpalaiduokite nugarą ir pilvą – tegul jis šiek tiek išlinksta. Tokioje pozoje išlikite ne mažiau nei 5 sekundes ir grąžinkite nugarą į pradinę padėtį. Pratimą atlikite 10 kartų.

3 pratimas. Atsigulkite ant pilvo, rankas atremkite į grindis ir laikykite jas ties savo krūtine. Kojomis įsiremkite į grindis, tarsi stiebtumėtės. Viršutinę savo kūno dalį kelkite rankomis, o kojas lenkiant ties keliais įsitaisykite ant žemės keturpėsčiai. Šioje pozoje būkite 5 sekundes. Tuomet giliai įkvėpkite ir su iškvėpimu ištieskite kojas, rankas vis dar laikydami ant žemės. Po truputį kulnais siekite žemę, išlaikydami kiek įmanoma tiesesnę nugarą.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Joga

KAIP ELGTIS SU KAI KURIOMIS DAŽYMO MEDŽIAGOMIS IR ĮRANKIAIS

Darbo higiena. Kai kurie dažai ir medžiagos, vartojami dažymui, yra daugiau ar mažiau nuodingi. Pavyzdžiui, labai nuodingi yra švino baltieji, vario žalieji dažai; mažiau nuodingi yra chromo geltonieji, chromo žalieji, cinko geltonieji, Berlyno mėlynieji dažai.

Koncentruoti šarmai ir rūgštys taip pat yra stiprūs nuodai. Beveik visi smarkiai garuojantieji skysčiai, kaip acetonas, nitroskiedikliai, ir su jais skiesti dažai (pavyzdžiui, nitroemaliai, nitrolakai), ypač purškiant juos, prisotina orą sveikatai kenksmingais garais ir dulkėmis. Kalkės šiaip nėra nuodingos, bet patekusios į akis, gali jas išėsti tiek, kad žmogus apanka. Terpentinas — taip pat nenuodingas, bet juo dažnai plaunant rankas gali išsivystyti sunkiai pagydomas odos uždegimas — egzema.

Todėl maišant dažus, sausus pigmentus reikia pilstyti pamažu, kad nedulkėtų. Smarkiai garuojančius skysčius reikia laikyti sandariai uždarytuose induose. Skiedžiant koncentruotas rūgštis, reikia po truputį pilti rūgštį į vandenį. Elgiantis atvirkščiai (pilant vandenį į rūgštį), gali įvykti sprogimas.

Po darbo, prieš valgant, net rūkant, rankas reikia visada švariai mazgoti su vandeniu ir muilu. Jei rankos yra įteptos aliejiniais dažais, prieš tai reikia nuvalyti juos žibalu ar benzinu, tik ne terpentinu. Sunkiai valomus lakinius ar pridžiūvusius aliejinius dažus geriau valyti acetonu arba nitroskiedikliu, spiritinius lakus ar politūrą — spiritu (denatūratu).

Patalpas, kuriose buvo dažoma aliejiniais (oksoliniais) dažais, nitroemaliais ar nitrolakais, reikia gerai vėdinti, išvežti senus baldus.

Nuo dulkių, kurios smarkiai sklinda purškiant purkštuvu, reikia saugoti ne tik daiktus, juos uždangstant popierium ar kitais dangalais, bet ir pačiam saugotis. Tam tikslui dėvimos kaukės; jų neturint, — galima apsisaugoti, apsirišus burną bei nosį triguba—keturguba marle.

Teptukų ir šepečių priežiūra. Vandeniniams dažams vartotus teptukus bei dažytuvus pakanka išplauti vandeniu.

Aliejiniams dažams vartotus teptukus, išspaudus iš jų dažų liekanas, reikia išplauti drungnu vandeniu su muilu ir, kad greičiau išdžiūtų, išmušti juos į kokią briauną, o kad nesidraikytų, suvynioti į popierių ir padėti. Karštu vandeniu plaunant, teptukai greičiau išsivalo, bet labai išsiklaipo šeriai. Vien terpentinu išplauti ar jame užmerkti teptukai sukietėja. Dažnai-, naudojamų teptukų galima ir neplauti, o tik, išspaudus aliejinius dažus, pamerkti į vandenį arba žibalą.

Aliejiniams lakams vartotus teptukus taip pat galima užmerkti neplautus į pokosto ir terpentino mišinį, paėmus jų lygiomis dalimis. Jei nenumatoma teptukų greit vartoti, tai jie išplaunami pirma skiedikliu — terpentinu, žibalu, benzinu arba, acetonu, paskui — vandeniu ir muilu.

Nitrolakams vartotus teptukus geriausia iš karto plauti acetonu ar panašiu nitroskiedikliu.

Acetonu arba nitroskiedikliu galima lengvai atmirkyti ir kitais dažais uždžiūvusius teptukus, bet geriau jų neuždžiovinti.

Remtasi informacija: krovinių pervežimas dažant ir https://lt.wikipedia.org/wiki/Derva

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo”) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas” pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

automobiliu supirkimas vilniuje

Paulius – apie viską….

Author Archive paulelis1234049cs