Category Archive Augmenija

Pasaulyje iš viso žinoma 60 kriaušių veislių, iš kurių tik trys auga Lietuvoje. Dažniausiai aptinkama rūšis yra paprastoji kriaušė (P. Communis L.), kuri savo fizine struktūra primena obuolius. Kalbant apie kriaušių auginimą, pagrindiniai poskiepiai yra laukinių kriaušių sodinukai ir paprastojo svarainio (Cydonia ablonga) klonai. Kriaušės, auginamos ant sėklinių poskiepių, paprastai pasiekia aukštį, kuris yra 1,5–2 kartus aukštesnis už obelis. Jie taip pat pradeda duoti vaisius po 5–10 augimo sode metų, pasižymi didesniu atsparumu šaltoms žiemoms, o vaisių auginimo trukmė yra ilgesnė ir pastovesnė – 30–60 metų, palyginti su obelimis. Nors į paprastųjų svarainių poskiepius skiepytos kriaušės turi daug pranašumų, palyginti su miškinių kriaušių poskiepiais, jos vis tiek turi nemažai trūkumų. Siekiant sumažinti atotrūkį tarp kriaušių veislių ir svarainių, Lietuvoje naudojami tarpiniai skiepai.

Atrenkant kriaušių veisles, reikėtų nuodugniai įvertinti jų savybes, atsižvelgiant į jų jautrumą mūsų unikalioms klimato sąlygoms. Nors sodybose daugiausia auginamos vasarinės kriaušės, rudeninės veislės sulaukė didesnio vartotojų palankumo.

D. Losčio teigimu, ankstyvųjų kriaušių auginimas patinka tik mažumai įžvalgių sodininkų. Šią pirmenybę galima sieti su kitų uogų, kurios sunoksta prasidėjus vasarai, gausa, todėl sunokusių kriaušių troškimas paseno. Be to, šie vaisiai greitai pernoksta ir jų skonis gali patikti ne visiems skoniams.

Sprendimas yra karūnos formavimas.

Vaismedžių sveikata ir derlius priklauso nuo sodo padėties. Idealiu atveju kriaušės klesti vakariniuose ir pietrytiniuose šlaituose. Siekiant sušvelninti neigiamą vyraujančių vėjų poveikį, prieš sodinant sodus rekomenduojama įrengti pastoges.

Kriaušėms reikia didelės sodo erdvės dėl jų ekspansyvaus augimo, ypač 4–5 x 2–5 m. Todėl asmenims, turintiems ribotą sodo plotą, nepraktiška apgyvendinti šiuos vaisius vedančius medžius. Pasirinkimas į vieną medį skiepyti kelias kriaušių veisles yra pragmatiškiausias sprendimas. D. Lostys į savo kriaušę išradingai sujungė net 8 skirtingus, įvairaus amžiaus skiepus, taikliai pavadinęs „Giminės medžiu“. Džiugu, kad sodininkas patyrė kiekvieno valgomo vaisiaus išsipildymą.

„Gaila, kad Lietuvoje nenusipirksi žemaūgių kriaušių, o Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų Europos šalių, formuoti medžius nėra populiaru“, – sako D. Lostys. – Štai Vokietijoje vaismedžiai sodinami ant namo sienos, kad neužimtų daug vietos. Jie atrodo gražiai ir duoda puikų derlių.
Jei jis nebus gydomas, jis pablogės

D. Losčio teigimu, dėl šiemet patirtų šalnų sodai patyrė didelę žalą, ypač palietę vaismedžius, tokius kaip kriaušės. Lostys pabrėžia, kad tik tie vaismedžiai, kurie jau žydėjo iki šalnų, sėkmingai davė vaisių, nes sugebėjo išvengti žalingo šalčio poveikio.

Klaidinga kriaušių likimą palikti atsitiktinumui. Kai kurios kriaušės gali duoti vaisių antraisiais ar trečiaisiais augimo metais, o kitos tik penktaisiais ar šeštaisiais metais.

Laukinės kriaušės yra vieninteliai egzemplioriai, galintys atlaikyti gamtos keliamus iššūkius, o auginami variantai reikalauja nuolatinio dėmesio. Atsižvelgiant į dabartinį vaisių vystymosi etapą ir neišvengiamą nokimą, ligų ir kenkėjų prevencijos priemonių įgyvendinimas nebėra perspektyvus. Nebent paguodą rasi verksmingose ​​situacijose, pavyzdžiui, susidūrus su ruduoju puviniu ar rūdimis, kurie klesti drėgnoje ir šiltoje aplinkoje.

Pasak D. Losčio, užklupus grybelinei ligai, ji trukdo augti ir medžiui, ir jo lapams. Dėl to vaisiai netenka pagrindinių maistinių medžiagų, nes ligos ir kenkėjai pažeidžia lapus, todėl jie nuvysta arba blogėja.

Neišspręstos vaismedžių ligos lemia laipsnišką medžio sveikatos pablogėjimą, o tai galiausiai lemia jo mirtį per ribotą laiką. Norint išvengti šios nepageidaujamos pasekmės, patartina atlikti cheminį apdorojimą pavasario sezono metu, ypač prieš ir po žydėjimo.

Remiantis D. Loščio įžvalgomis, pastebėta, kad daugelis sodininkų pasodintus medelius linkę apleisti. Tačiau ekspertas tvirtai mano, kad toks požiūris yra klaidingas. Siekiant optimizuoti vaisių auginimą, labai svarbu vaiskrūmius aprūpinti pakankamai trąšomis, reguliariai juos genėti, laiku imtis ligų ir kenkėjų prevencijos priemonių. Šios srities autoritetas D. Losti teikia pirmenybę tam tikroms kriaušių rūšims, būtent ‘Summer Butter’, garsiajai ‘Konferčinini’ ir mažiau žinomai ‘Patten’. Šios kriaušės paprastai sunoksta nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios ir gali būti laikomos iki gruodžio mėn. Pažymėtina, kad jie pasižymi įspūdingomis savybėmis, tokiomis kaip didelis dydis, sultingas sultingumas ir estetiška išvaizda. Be to, šie vaismedžiai pasižymi dideliu produktyvumu, subręsta per 5–6 metus nuo augimo sode, taip pat pasižymi atsparumu raupams ir rudajam puviniui.

Kriaušės yra jautrios rūdžių užkrėtimui.

Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje pastebimai išaugo kriaušių gleivių rūdžių (rūdžių) paplitimas soduose. Šia grybeline liga pirmiausia užsikrečiama per teleutosporas, kurios plinta ant kazokų ir kitų nevietinių kadagių rūšių. Siekiant sušvelninti šio negalavimo plitimą, pradėtos pasaulinės pastangos apriboti kadagių auginimą ir įvežimą.

Vasaros piko metu ant kriaušių lapų viršutiniame ir apatiniame paviršiuje atsiranda oranžinės dėmės, kurios retkarčiais nusidriekia iki vaisių. Dėl šių dėmių susidaro netaisyklingos formos, rudos, į spenelius panašios struktūros, žinomos kaip erides. Rudenį kadagiai užsikrečia šiais eridais, todėl ant jų ūglių susidaro į želė panašūs rutuliukai arba teleutosporos. Vėliau šios teleutosporos pavasarį užkrečia kriaušes. Ši liga išlieka ir progresuoja visą auginimo sezoną. Todėl visus kadagius, esančius šalia sodų, patartina išnaikinti arba apdoroti fungicidais, pavyzdžiui, naudojamais kriaušėms.

Greičiau susiformuokite

Kai kurios kriaušės gali vesti vaisius antraisiais ar trečiaisiais metais, o kitos gali užtrukti iki penktų ar šeštų metų. Šis neatitikimas gali būti siejamas ne tik su įvairiomis kriaušių veislėmis, bet ir su jų sodinimo būdu. Labai svarbu suteikti reikiamus išteklius medžių augimui ir vystymuisi, kad būtų paspartintas jų brendimo ir derėjimo procesas. Tuo tikslu patariama įsigyti vienmečių sodinukų, kurie, nepaisant mažesnio dydžio, persodinant iš medelyno patiria mažiau šaknų pažeidimo. Pažymėtina, kad vienmečiai daigai rečiau suserga ir pradeda duoti vaisių ankstesnėje stadijoje.

Ankstyvaisiais medžio antrųjų metų etapais genėjimas atliekamas minimaliai arba visai negenima, kad pirmenybė būtų teikiama greitam vainiko augimui ir ankstyvam vaisių auginimui. Norint pagreitinti augimą, labai svarbu naudoti azoto trąšas, kurių vienam medžiui rekomenduojama 40–60 g amonio nitrato. Šios trąšos turi būti tolygiai paskirstytos po dirvos paviršių ir vėliau įterptos kasant. Nors jų veiksmingumas trunka tik trumpą dviejų savaičių laikotarpį, rezultatai yra reikšmingi kriaušių vystymosi požiūriu. Vėliau karbamidas naudojamas lapų masės augimui skatinti, o natrio humato panaudojimas kaip trąša yra labai naudingas kriaušėms. Šis stimuliatorius naudojamas tris kartus per metus: pumpurų žydėjimo metu, liepos mėnesį ir rugpjūčio pabaigoje. Jo naudojimas skatina energingą lapų ir ūglių augimą, galiausiai paspartindamas medžių derėjimo procesą. Arba paprastesnis būdas paspartinti kriaušių nokimą – kriaušės atžalą įskiepyti į paprastąjį svarainį, todėl jau antraisiais metais užauginami dideli, kvapnūs vaisiai.

Sunku atgaivinti

Daugelio sodininkų teigimu, kitų metų aviečių derliaus sėkmė labai priklauso nuo efektyvaus krūmų peržiemojimo. Šiai nuomonei pritaria, kuris tikina, kad avietėms negresia, jei žiemos sezoną lydės gausus sniegas. Tačiau ankstyvos arba pavasarinės šalnos po sniego tirpimo gali padaryti didelę žalą. Deja, šis nelaimingas scenarijus susiklostė einamųjų metų pavasarį, kai gležnus, ką tik pradėjusius žydėti aviečių pumpurus nuniokojo šalnos. Pažeisti šie pumpurai negali atsinaujinti arba iš naujo atsirasti. Pašnekovas įžvalgiai pastebi, kad nėra žinomų priemonių, kaip atgaivinti šaldytas avietes, ir pabrėžia, kad pažeisti augalai neduos vaisių ir kentės ne tik šiais, bet ir ateinančiais metais.

Avietės yra temperamentingi augalai, kuriems reikia ypatingos priežiūros ir dėmesio. Net rudens mėnesiais prieš žiemą jie turi būti tinkamai prižiūrimi, įskaitant išlyginimą ir uždengimą, kad būtų išvengta pumpurų irimo. Neapsaugoti stiebai ne tik gali nušalti, bet ir išdžiūti atšiauriomis žiemos sąlygomis, nes vėjas ir šaltis veikia kartu. Dėl to stiebai praranda vertingą drėgmę, todėl pumpurai nyksta. Avietės yra jautrios įvairioms ligoms, tokioms kaip žievės įtrūkimai, maras, šviesiosios dėmės, rūdys ir kt. Neįgyvendinus augalų apsaugos priemonių, aviečių augalus greitai užkrėstų gausybė kenkėjų, tarp jų – žiedgraužiai, aviečių vabalai, stiklgraužiai, gumbavagiai ir kt.

Avietės priskiriamos puskrūmiams, tvirtais stiebais, kurių aukštis gali siekti 1,5 metro. Daugeliui aviečių veislių dėl tvirtos laikysenos papildomos paramos nereikia. Aviečių šaknys yra negilios, paprastai tęsiasi iki 25–30 cm ilgio ir išsiskleidžia 30–60 cm spinduliu. Tam tikrais atvejais jie gali prasiskverbti net iki 1,5 metro gylio. Optimalios aviečių sodinimo vietos yra saulėtos vietos, apsaugotos nuo vėjo, geriausia prie tvorų, sienų ar kitų kliūčių. Šie augalai klesti dirvoje, kurioje anksčiau buvo auginami agurkai, morkos ir burokėliai, tačiau nerekomenduojama jų sodinti ten, kur anksčiau buvo auginamos braškės, bulvės, paprikos, pomidorai ar kitos avietės, nes tai gali pritraukti ligų ir kenkėjų.

Vienoje vietoje avietės klesti maždaug 15–20 metų, o vaisingiausias jų laikotarpis trunka iki 8–10 metų. Vėliau aviečių sodą patartina atjauninti. Svarbu vengti sodinti avietes arti, paliekant pakankamą maždaug 0,3–0,5 m tarpą tarp kiekvieno sodinuko.

Turi afinitetą organinėms medžiagoms, naudojamoms dirvožemiui padengti ir praturtinti, paprastai vadinamą mulčiu.

Avietės klesti gerai nusausintoje ir pakankamai hidratuotoje dirvoje, tačiau daigai gali pasiduoti drėgnomis sąlygomis, ypač molingoje dirvoje. Šie augalai pasižymi dideliu jautrumu aplinkos sąlygoms, įskaitant dirvožemio sudėtį ir sodinimo vietą. Idealiu atveju avietės mieliau žydi saulėtoje aplinkoje.

Tręšimo procesas paprastai prasideda trečiaisiais auginimo metais ir reikalauja atidžiai įvertinti dirvožemio sąlygas ir augalų vystymąsi. Ankstyvaisiais vasaros mėnesiais avietes rekomenduojama 2-3 kartus tręšti kompostu, skystu gyvulių ar vištų mėšlu, išberiant maždaug 5-8 kg 1 kv. Be to, pelenų naudojimas birželio ir liepos mėnesiais gali padidinti uogų dydį ir skonį. Rudenį patartina tręšti fosforo ir kalio trąšomis. Be to, per lapus galima tręšti kompleksinėmis trąšomis. Birziečio teigimu, augimui skatinti itin svarbu naudoti azoto ir kalio trąšas, o kalcis būtinas uogų tvirtumui palaikyti.

rekomenduoja strateginį požiūrį į aviečių tręšimą, pabrėžiant kelių mažesnių tręšimų svarbą siekiant optimalių rezultatų. Taip yra dėl riboto augalų įsisavinimo ir galimo trąšų pertekliaus švaistymo ar nutekėjimo. Ūkininkas tikina, kad jei aviečių lapai yra tamsiai žalios spalvos, o stiebai sodriai rudi, krūmų tręšti nereikia. tvirtai pasisako už vaisių, tokių kaip obuoliai, kriaušės, vyšnios, susmulkintą medieną kaip pageidaujamą pasirinkimą aviečių tręšimui. Šis metodas ne tik stabdo žolės augimą mulčiuotame aviečių sode, bet ir sumažina drėgmės išgaravimą, o organinėms medžiagoms skylant suteikia vertingų maistinių medžiagų.

Avietynas vilioja uogų asorti gausa. Avietės, žinomos dėl savo angliavandenių, fruktozės ir organinių rūgščių sudėties, turi šiuos maistinius komponentus.

Keli kombainai

Kultivuojamas avietes galima suskirstyti į dvi rūšis: vasarines ir remontines avietes, kurios abi duoda daug derlių. Esama literatūra pabrėžia reguliaraus laistymo svarbą norint gauti gausų derlių. Tačiau šiais metais aviečių augintojams nereikėjo kištis į šį aspektą, nes gamta pakankamai drėkino.

Remontantinės avietės pasižymi unikaliu gebėjimu užauginti dvi skirtingas kultūras. Pradinis pasėlis ant pirmamečių stiebų atsiranda rudens sezono metu ir išlieka iki šalnų, o tolesnis pasėlis ant apatinės stiebo dalies vystosi kitų metų vasarą. Siekdami optimizuoti rudens derlių, daugelis sodininkų nusprendžia pašalinti uogas, kai tik nuimamas stiebas. Ir atvirkščiai, siekiantys vasarinio derliaus, surinkę uogas, pirmamečius stiebus nupjauna iki 20–30 centimetrų ilgio. Šie konkretūs stiebai pašalinami nuimant uogų derlių, o rudeniniai stiebai genimi nukritus lapams, galbūt net prasidėjus sniegui. Viename kvadratiniame metre dirvožemio rekomenduojama palikti tik 10–15 tvirtiausių stiebų, tai prilygsta maždaug 7 krūmams.

Pavasarį patartina genėti silpnus ir pažeistus vasarinių veislių aviečių stiebus. Rekomenduojama palikti tik 8-12 stiebų, užtikrinant, kad gegužės mėnesį 10-15 cm aukštį pasiekiantys ūgliai būtų retinami, paliekant tik stipriausius. Šia praktika siekiama optimizuoti antramečių stiebų apšvietimą, taip sumažinant jų pažeidžiamumą ligoms ir kenkėjams ir galiausiai padidinant derlių. Nuskynus uogas, rekomenduojama pašalinti subrendusias uogas ir nereikalingus jaunus stiebus, nes tai, pasak patyrusių sodininkų, pagreitina augalų pasiruošimą žiemai ir padidina atsparumą ligoms.

Kirminai nesielgia agresyviai.

Rūpestingai prižiūrimos avietės pasižymi didesniu produktyvumu, todėl išauginamos didesnės ir saldesnės uogos. siūlo, kad iš vieno hektaro galima duoti nuo 500 iki 1000 kg uogų. Sprendimas, kaip auginti avietes ir kokią veislę pasirinkti, yra kiekvieno žmogaus rankose. Sodininkas tikina kelerius metus savo ūkyje auginantis Rusijoje išvestą ‘Balzam’ veislę, be kita ko, ‘Polka’. ‘Balzam’ avietės pasižymi atsparumu šalčiui, grybelinėms ligoms ir voratinklinėms erkėms, todėl yra derlinga vasarinė veislė su krūmais, kurių aukštis siekia 1,7-1,8 m. Šios veislės uogos yra vidutinio dydžio, pasižymi nuostabiu saldumo ir rūgštumo mišiniu bei sodriai raudonu atspalviu. Be to, ši aviečių veislė yra puiki tuo, kad net ir nepurškiant cheminių medžiagų, ji nėra paveikta kirminų. Pastaruoju metu iš Lenkijos atsirado gausybė aviečių veislių, garsėjančių išskirtiniu augalų pasirinkimu. Vis dėlto pabrėžia, kad svarbu nesiklaidinti, nes tik kelios lenkiškos kilmės vasarinės veislės pasirodė tinkamos auginti mūsų klimato sąlygomis.

Šiuo metu, aviečių derliaus nuėmimo sezono metu, šalies soduose jaučiamas didelis darbo jėgos poreikis. Tačiau kilus sunkumų samdant pakankamai darbuotojų, išradingas Bizerzės pilietis nusprendė investuoti į uogų rinkimo kombainą iš lenkų. Ši technologinė pažanga veiksmingai pakeitė 30 asmenų, kurie paprastai du mėnesius dirbo aviečių ūkyje, rankų darbą. Kombainas per savaitę gali efektyviai nuskinti uogas iš įspūdingų 8 hektarų aviečių laukų. Ūkininkas strategiškai kombainą dislokuoja tik tada, kai pasiekiamas maksimalus uogų derlius, užtikrinantis optimalų efektyvumą. Tačiau svarbu pažymėti, kad mašina nuskintos uogos nebetinka vartoti kaip švieži vaisiai, o pirmiausia naudojamos uogienėms gaminti. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos perdirbimo įmonės noriai perka šias nuskintas uogas. Vadinasi, dėl laisvos darbo jėgos stygiaus Lietuvoje pamažu mažėja didesnių aviečių sodų dydis, todėl brangsta uogos. Šiais metais vieno kilogramo aviečių kaina pakilo iki stulbinančių 5 eurų.

Be galo didelės išlaidos, susijusios su avietėmis, yra motyvuojantis veiksnys, skatinantis asmenis auginti ir puoselėti šiuos pelningus vaisius. Netoli kalnuotų regionų rudens sezonas yra tinkamas metas skirti išteklius aviečių augalų auginimui ir auginimui asmeninėse sodo lysvėse.

Aviečių sodas vilioja išsibarsčiusiomis uogomis, o šie sultingi vaisiai siūlo ne tik puikų skonį, bet ir pasižymi nepaprasta nauda sveikatai.

Uogų vartojimo privalumai.

Avietės pasižymi įvairia sudėtimi, apimančiomis angliavandenius, fruktozę ir įvairias organines rūgštis, tokias kaip citrinos, obuolių, skruzdžių ir salicilo rūgštys. Be to, šios uogos yra vertingas pagrindinių mineralinių druskų, tokių kaip kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas, geležis, jodas ir varis, rezervuaras. Avietėse, kuriose yra daug maistinių medžiagų, gausu vitaminų C, B1, B2, P ir PP, taip pat karotino ir folio rūgšties.

Džiovintos avietės, tiek uogos, tiek lapai, turi priešuždegiminių savybių ir gali veiksmingai malšinti karščiavimą. Be to, jie buvo naudojami anemijai ir širdies ritmo sutrikimams gydyti. Nenuostabu, kad aviečių arbata lietuvių liaudies medicinoje itin vertinama kaip pagrindinė priemonė nuo peršalimo, tarnaujanti kaip natūrali alternatyva aspirinui. Be to, avietės skatina optimalią virškinimo sveikatą, skatindamos šlapimo rūgšties pašalinimą iš organizmo. Nesvarbu, ar avietės vartojamos šviežios, perdirbtos ar šaldytos, jos išsaugo vertingas maistines medžiagas, išlaiko originalų skonį ir aromatą. Iš džiovintų aviečių, jų lapų ir šakelių galima pagaminti ypač puikų ir vertinamą gėrimą.

Dabar pradedame laukti, kol pomidorai bus paruošti skinti ir valgyti.

Liepą labai norime kuo greičiau suvalgyti pirmąjį pomidorą. O iki rugpjūčio pabaigos norime pasirūpinti, kad pomidorai greitai sunoktų, kad nesusirgtų ir nesugestų. Taigi, ką daryti, kad jie greičiau sunoktų? Štai 5 svarbūs dalykai, kuriuos turime padaryti, kad pomidorai greitai sunoktų.

Jei dvi dienas ant pomidorų augalų uždėsite rausvos spalvos medžiagas ir palauksite savaitę, pomidorai parausta.

Jei pomidorų krūmus nupurkšite specialiu skysčiu, pagamintu iš jodo ir vandens, tai padės jiems geriau augti. Tiesiog sumaišykite 30-35 lašus jodo su dideliu kibiru šilto vandens ir apipurkškite visus krūmus.

Ar kada nors matėte, kad kai augalai turi įpjovimų ar įbrėžimų, pavyzdžiui, kai paukščiai juos pešasi, jų vaisiai greičiau sunoksta? Taigi, jei norite, kad pomidorai greičiau sunoktų, galite kelis kartus įsmeigti juos mediniu pagaliuku.

Norėdami, kad žali pomidorai pasidarytų raudoni, galite naudoti banano žievelę. Pirmiausia į maišelį sudėkite banano žievelę. Tada uždėkite maišelį ant žalių pomidorų kekės ir viską suriškite. Palikite taip 2-3 dienas. Po to galite nusiimti maišelį ir pomidorai pamažu keis spalvą į raudoną.

Jei nustosite duoti augalams vandens ir maisto, vaisiai bus paruošti valgyti greičiau.

Ką dar galime padaryti, kad pomidorai taptų raudoni?

Vienas iš būdų, kaip padėti pomidorams gerai augti, yra padėti ant žemės ką nors tamsaus. Tai gali būti durpės, ruberoidas ar juoda plėvelė. Ši tamsi danga palaiko dirvą šiltą ir padeda jai išlikti drėgnai. Kažką panašaus žmonės darydavo apdengdami pomidorus šienu. Prieš dedant tamsią dangą ant dirvos, geriausia palaukti karštą dieną.

Kad pomidorai greičiau sunoktų, galite juos purkšti specialiu skysčiu, pagamintu iš pušų lapų. Pirma, keletą jaunų pušies ūglių reikia laikyti šaldytuve savaitę. Tada juos supjaustykite ir kelias minutes pavirkite vandenyje. Po to skystį sumaišote su daugiau vandens. Galiausiai šiuo mišiniu apipurkškite pomidorų augalus.

Kad pomidorai greičiau sunoktų ir nesugestų, turite nuolat nuimti papildomus lapus ir ūglius. Nereikalingus lapus nulaužkite, o tuos, kurie yra arti pomidorų, palikite. Lėtai nukeliate vis daugiau lapų. Taip pat turite suspausti augalų viršūnes. Tiesiog palikite apie 2 ar 3 lapus virš jau augančių pomidorų. Tai padės pomidorams sunokti. Ir atminkite, kad pomidorų augalai neužaugtų per aukšti plastiku uždengtuose šiltnamiuose.

Rugpjūčio antroje pusėje, jei ant krūmų vis dar daug žiedų, augalas daugiausia dėmesio skiria auginimui, o ne vaisių sunokimui. Pravartu nuimti visas kekes, ant kurių yra žiedas, nes vaisiams neužteks laiko augti. Ant trumpų ir vidutinio dydžio krūmų galima palikti 4-6 kekes, ant aukštų – 6-7 kekes.

Turime padėti trumpiems augalams augti, pasukdami jų šakas į saulę ir suteikdami jiems papildomą paramą specialiomis šakomis, kurios skyla į dvi dalis.

5 būdai, kaip padaryti pomidorus geltonus
Pomidorai geriausiai ir greičiausiai sunoksta šiltnamyje.

Vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, kai naktimis ima vėsiau, dažniau tvyro rūkai ir yra didesnė pomidorų ligos tikimybė. Norėdami apsaugoti pomidorų augalus, galime imtis ryžtingesnių veiksmų, kad jie nepaimtų per daug vandens ir maistinių medžiagų iš žemės. Tai galime padaryti trimis skirtingais būdais.

Pirmiausia specialiu peiliu tiesia linija nupjauname pomidorų stiebus. Pjūvius darome apie 8-12 cm nuo žemės ir jie gali būti net 7-10 cm ilgio. Tada į pjūvius įdedame mažus medienos gabalėlius, kad jie neužsidarytų.

Kad pomidorų augalas greičiau augtų, laikome jį už stiebo ir keletą kartų švelniai patraukiame aukštyn, sukdami tam tikra kryptimi. Tai padeda augalui atsikratyti kai kurių mažesnių šaknų ir neįsisavinti tiek daug maistinių medžiagų. Tačiau dėl to augalo pomidorai sunoks greičiau.

Aplink augalo stiebą, maždaug tokio aukščio, kaip mažas žaislinis automobilis, uždėjome nedidelius žiedus iš varinės vielos. Kai spaudžiame žiedus ant stiebo, tai padeda augalui nepaimti per daug maistinių medžiagų iš savo šaknų ir apsaugo jį nuo augalų ligos, vadinamos fitoftora.

Svarbu atsiminti, kad kai prinokę vaisiai paliekami ant pomidoro augalo, kiti pomidorai sunoksta ilgiau. Taigi, verta nuskinti visus užaugusius ir pilkus pomidorus ir leisti jiems baigti nokti nuo vynmedžio. Taip greičiau sunoks ant augalo likę pomidorai. Kai kurie sodininkai su tuo nesutinka ir mano, kad ant augalo subrandinti pomidorai skanesni. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, užklupus šaltiems rūkams, pomidorai gali lengvai susirgti ir daug derliaus prarasti.

Surinkite visus raudonus ir didelius žalius pomidorus. Kai rinksitės, leiskite sunokti. Pomidorai ant augalo sunoksta greitai, todėl geriausia juos skinti du kartus per savaitę. Nuskintus pomidorus sudėkite į mažas dėžutes, odele į viršų, 2-3 sluoksniais. Prinokusių pomidorų įdėkite į dėžutes – jie greičiau sunoksta žalius, nes išskiria dujas, vadinamas etilenu. Taip pat puiku įdėti česnako gabalėlį tarp pomidorų, nes česnakai kovoja su mikrobais. Kiekvieną pomidorų sluoksnį uždenkite popieriumi, o viršų taip pat uždenkite popieriumi – tai sulaiko dujas. Tada padėkite pomidorų dėžutes ant palangės. Nors jie gauna šiek tiek šilumos iš saulės, jie sunoksta ilgiau, nes dujos pasišalina.

Pomidorus reikia laikyti šiltoje vietoje 20–25 °C temperatūroje, kad prinoktų. Kai jie parausta, jie gali būti laikomi vėsesnėje, 5–10 °C temperatūroje su 80 procentų drėgnumu maždaug 40–50 dienų.

Baklažanai nemėgsta per daug sušlapti.

Lietuvos soduose baklažanai nėra labai paplitę, nes neauginami taip dažnai, kaip kiti augalai. Galbūt todėl Lietuvoje žmonės mažai žino apie baklažanus, kurie dažniau auginami tokiose šalyse kaip Bulgarija ir Pietų Ukraina. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių klaidų, kurias žmonės daro bandydami auginti ir prižiūrėti baklažanus.

Jei pasodinsite jauniklius per vėlai, iš jų negausite tiek maisto. Kai augalams sukanka 60 dienų, jūs gaunate tik 60% maisto, kurį galėjote gauti, jei pasodintumėte juos anksčiau. Bet jei lauksite dar ilgiau ir augalams daugiau nei 80 dienų, gausite dar mažiau maisto.

Antroji klaida – mažylių augalų auginimas dėžėse. Šiuos mažylius augalus reikia perkelti į kitus namus, tačiau baklažanų augalams nepatinka, kai perkeliamos jų šaknys. Taigi, šių mažylių sėklas verta sodinti į specialius iš durpių pagamintus vazonus. O baklažanų jauniklių geriau neskinti per anksti.

Kartais žmonės daro klaidą augindami baklažanus. Jie nuolat apšviečia augalus, tačiau baklažanams to nereikia. Baklažanams kiekvieną dieną reikia tik šiek tiek šviesos. Tad jei mažylius augalėlius uždengsite dėžėmis nuo 18 val. iki 20 val., baklažanus paruošite valgyti dviem savaitėmis anksčiau.

Ketvirta klaida – sodinant baklažanus ir pomidorus deriname kartu. Net kai jie dar maži augalai, jų negalima dėti arti vienas kito ant palangės.

Kai kurie sodininkai mano, kad jei jie naudoja tikrai geras kakas, kad padėtų savo baklažanams augti, jiems nereikia duoti nieko kito, kad padėtų jiems augti. Tačiau iš tikrųjų, norint, kad baklažanai būtų sveiki, reikia ne tik išmatų. Jie taip pat mėgsta dalykus, vadinamus kompostu ir medžio anglimi arba pelenais. Taigi svarbu duoti jiems visus šiuos dalykus, kad jie gerai augtų.

Šeštoji klaida – netinkamas augalų laistymas, dėl to jie gali blogai augti ir nepriaugti daug maisto. Baklažanai labai išrankūs, kiek vandens gauna. Jei jie gaus per daug vandens, jie gali susirgti ir jiems bus sunkiau pagaminti daugiau augalų. Tačiau jei jie negauna pakankamai vandens, gali pakenkti jų šaknims. Baklažanams reikia daug vandens, tačiau svarbu neleisti vandeniui sėdėti ir likti vienoje vietoje. Geriausia jiems duoti šilto vandens. Taip pat stenkitės, kad lapai nesušlaptų, nes jie taip pat gali susirgti.

Septintoji klaida – kai baklažanus uždedate per daug mulčio. Gerai įdėti šiek tiek mulčio, bet dėti per daug, daugiau nei 3-5 centimetrus, nėra gerai. Geriau iš pradžių augalus laistyti, o tada pašalinti iš jų visus blogus dalykus.

Aštunta klaida susijusi su baklažanais. Jie turi ypatingą galią, dėl kurios išaugina daug ūglių. Bet geriau pasilikti tik 3 ar 4 ūglius, o likusius atimti. Tai pasakytina ir apie kitus augalus, ypač kai oras nėra geras. Jei oras geras, galima laikyti ir daugiau ūglių, bet tai priklauso nuo sąlygų.

Rinkdami baklažanus daugelis sodininkų tiesiog nuplėšia juos nuo augalo. Tai gali pakenkti augalui ir lengviau patekti į vidų. Geriau baklažanus skinti žirklėmis arba specialiais įrankiais.

Dešimta klaida – laiku nepaėmimas nedarbingumo lapelių. Jei to nepadarysite, augalas gali susirgti įvairių rūšių puviniu. Taigi svarbu greitai pašalinti ligos lapus ir tuos, kurie nukrenta ant žemės. Kai pradeda augti pirmosios gėlės, geriau nuimti po jais esančius mažus stiebus.

Jei norite, kad daug baklažanų iš savo sodo pasidalintumėte su šeima ir draugais, kai kurių dalykų neturėtumėte daryti. Ir štai dar vienas patarimas: prieš atsirandant vabzdžiams, baklažanus galite apipurkšti česnako ir vandens mišiniu, kad jų nebūtų. Tereikia tarkuotą česnaką sumaišyti su vandeniu ir leisti pastovėti dvi dienas.