Pasaulyje iš viso žinoma 60 kriaušių veislių

Pasaulyje iš viso žinoma 60 kriaušių veislių, iš kurių tik trys auga Lietuvoje. Dažniausiai aptinkama rūšis yra paprastoji kriaušė (P. Communis L.), kuri savo fizine struktūra primena obuolius. Kalbant apie kriaušių auginimą, pagrindiniai poskiepiai yra laukinių kriaušių sodinukai ir paprastojo svarainio (Cydonia ablonga) klonai. Kriaušės, auginamos ant sėklinių poskiepių, paprastai pasiekia aukštį, kuris yra 1,5–2 kartus aukštesnis už obelis. Jie taip pat pradeda duoti vaisius po 5–10 augimo sode metų, pasižymi didesniu atsparumu šaltoms žiemoms, o vaisių auginimo trukmė yra ilgesnė ir pastovesnė – 30–60 metų, palyginti su obelimis. Nors į paprastųjų svarainių poskiepius skiepytos kriaušės turi daug pranašumų, palyginti su miškinių kriaušių poskiepiais, jos vis tiek turi nemažai trūkumų. Siekiant sumažinti atotrūkį tarp kriaušių veislių ir svarainių, Lietuvoje naudojami tarpiniai skiepai.

Atrenkant kriaušių veisles, reikėtų nuodugniai įvertinti jų savybes, atsižvelgiant į jų jautrumą mūsų unikalioms klimato sąlygoms. Nors sodybose daugiausia auginamos vasarinės kriaušės, rudeninės veislės sulaukė didesnio vartotojų palankumo.

D. Losčio teigimu, ankstyvųjų kriaušių auginimas patinka tik mažumai įžvalgių sodininkų. Šią pirmenybę galima sieti su kitų uogų, kurios sunoksta prasidėjus vasarai, gausa, todėl sunokusių kriaušių troškimas paseno. Be to, šie vaisiai greitai pernoksta ir jų skonis gali patikti ne visiems skoniams.

Sprendimas yra karūnos formavimas.

Vaismedžių sveikata ir derlius priklauso nuo sodo padėties. Idealiu atveju kriaušės klesti vakariniuose ir pietrytiniuose šlaituose. Siekiant sušvelninti neigiamą vyraujančių vėjų poveikį, prieš sodinant sodus rekomenduojama įrengti pastoges.

Kriaušėms reikia didelės sodo erdvės dėl jų ekspansyvaus augimo, ypač 4–5 x 2–5 m. Todėl asmenims, turintiems ribotą sodo plotą, nepraktiška apgyvendinti šiuos vaisius vedančius medžius. Pasirinkimas į vieną medį skiepyti kelias kriaušių veisles yra pragmatiškiausias sprendimas. D. Lostys į savo kriaušę išradingai sujungė net 8 skirtingus, įvairaus amžiaus skiepus, taikliai pavadinęs „Giminės medžiu“. Džiugu, kad sodininkas patyrė kiekvieno valgomo vaisiaus išsipildymą.

„Gaila, kad Lietuvoje nenusipirksi žemaūgių kriaušių, o Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų Europos šalių, formuoti medžius nėra populiaru“, – sako D. Lostys. – Štai Vokietijoje vaismedžiai sodinami ant namo sienos, kad neužimtų daug vietos. Jie atrodo gražiai ir duoda puikų derlių.
Jei jis nebus gydomas, jis pablogės

D. Losčio teigimu, dėl šiemet patirtų šalnų sodai patyrė didelę žalą, ypač palietę vaismedžius, tokius kaip kriaušės. Lostys pabrėžia, kad tik tie vaismedžiai, kurie jau žydėjo iki šalnų, sėkmingai davė vaisių, nes sugebėjo išvengti žalingo šalčio poveikio.

Klaidinga kriaušių likimą palikti atsitiktinumui. Kai kurios kriaušės gali duoti vaisių antraisiais ar trečiaisiais augimo metais, o kitos tik penktaisiais ar šeštaisiais metais.

Laukinės kriaušės yra vieninteliai egzemplioriai, galintys atlaikyti gamtos keliamus iššūkius, o auginami variantai reikalauja nuolatinio dėmesio. Atsižvelgiant į dabartinį vaisių vystymosi etapą ir neišvengiamą nokimą, ligų ir kenkėjų prevencijos priemonių įgyvendinimas nebėra perspektyvus. Nebent paguodą rasi verksmingose ​​situacijose, pavyzdžiui, susidūrus su ruduoju puviniu ar rūdimis, kurie klesti drėgnoje ir šiltoje aplinkoje.

Pasak D. Losčio, užklupus grybelinei ligai, ji trukdo augti ir medžiui, ir jo lapams. Dėl to vaisiai netenka pagrindinių maistinių medžiagų, nes ligos ir kenkėjai pažeidžia lapus, todėl jie nuvysta arba blogėja.

Neišspręstos vaismedžių ligos lemia laipsnišką medžio sveikatos pablogėjimą, o tai galiausiai lemia jo mirtį per ribotą laiką. Norint išvengti šios nepageidaujamos pasekmės, patartina atlikti cheminį apdorojimą pavasario sezono metu, ypač prieš ir po žydėjimo.

Remiantis D. Loščio įžvalgomis, pastebėta, kad daugelis sodininkų pasodintus medelius linkę apleisti. Tačiau ekspertas tvirtai mano, kad toks požiūris yra klaidingas. Siekiant optimizuoti vaisių auginimą, labai svarbu vaiskrūmius aprūpinti pakankamai trąšomis, reguliariai juos genėti, laiku imtis ligų ir kenkėjų prevencijos priemonių. Šios srities autoritetas D. Losti teikia pirmenybę tam tikroms kriaušių rūšims, būtent ‘Summer Butter’, garsiajai ‘Konferčinini’ ir mažiau žinomai ‘Patten’. Šios kriaušės paprastai sunoksta nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios ir gali būti laikomos iki gruodžio mėn. Pažymėtina, kad jie pasižymi įspūdingomis savybėmis, tokiomis kaip didelis dydis, sultingas sultingumas ir estetiška išvaizda. Be to, šie vaismedžiai pasižymi dideliu produktyvumu, subręsta per 5–6 metus nuo augimo sode, taip pat pasižymi atsparumu raupams ir rudajam puviniui.

Kriaušės yra jautrios rūdžių užkrėtimui.

Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje pastebimai išaugo kriaušių gleivių rūdžių (rūdžių) paplitimas soduose. Šia grybeline liga pirmiausia užsikrečiama per teleutosporas, kurios plinta ant kazokų ir kitų nevietinių kadagių rūšių. Siekiant sušvelninti šio negalavimo plitimą, pradėtos pasaulinės pastangos apriboti kadagių auginimą ir įvežimą.

Vasaros piko metu ant kriaušių lapų viršutiniame ir apatiniame paviršiuje atsiranda oranžinės dėmės, kurios retkarčiais nusidriekia iki vaisių. Dėl šių dėmių susidaro netaisyklingos formos, rudos, į spenelius panašios struktūros, žinomos kaip erides. Rudenį kadagiai užsikrečia šiais eridais, todėl ant jų ūglių susidaro į želė panašūs rutuliukai arba teleutosporos. Vėliau šios teleutosporos pavasarį užkrečia kriaušes. Ši liga išlieka ir progresuoja visą auginimo sezoną. Todėl visus kadagius, esančius šalia sodų, patartina išnaikinti arba apdoroti fungicidais, pavyzdžiui, naudojamais kriaušėms.

Greičiau susiformuokite

Kai kurios kriaušės gali vesti vaisius antraisiais ar trečiaisiais metais, o kitos gali užtrukti iki penktų ar šeštų metų. Šis neatitikimas gali būti siejamas ne tik su įvairiomis kriaušių veislėmis, bet ir su jų sodinimo būdu. Labai svarbu suteikti reikiamus išteklius medžių augimui ir vystymuisi, kad būtų paspartintas jų brendimo ir derėjimo procesas. Tuo tikslu patariama įsigyti vienmečių sodinukų, kurie, nepaisant mažesnio dydžio, persodinant iš medelyno patiria mažiau šaknų pažeidimo. Pažymėtina, kad vienmečiai daigai rečiau suserga ir pradeda duoti vaisių ankstesnėje stadijoje.

Ankstyvaisiais medžio antrųjų metų etapais genėjimas atliekamas minimaliai arba visai negenima, kad pirmenybė būtų teikiama greitam vainiko augimui ir ankstyvam vaisių auginimui. Norint pagreitinti augimą, labai svarbu naudoti azoto trąšas, kurių vienam medžiui rekomenduojama 40–60 g amonio nitrato. Šios trąšos turi būti tolygiai paskirstytos po dirvos paviršių ir vėliau įterptos kasant. Nors jų veiksmingumas trunka tik trumpą dviejų savaičių laikotarpį, rezultatai yra reikšmingi kriaušių vystymosi požiūriu. Vėliau karbamidas naudojamas lapų masės augimui skatinti, o natrio humato panaudojimas kaip trąša yra labai naudingas kriaušėms. Šis stimuliatorius naudojamas tris kartus per metus: pumpurų žydėjimo metu, liepos mėnesį ir rugpjūčio pabaigoje. Jo naudojimas skatina energingą lapų ir ūglių augimą, galiausiai paspartindamas medžių derėjimo procesą. Arba paprastesnis būdas paspartinti kriaušių nokimą – kriaušės atžalą įskiepyti į paprastąjį svarainį, todėl jau antraisiais metais užauginami dideli, kvapnūs vaisiai.