Tag Archive tulpes

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Tulpės generatyvinis ūglis ir dukteriniai svogūnai

Svogūnuose surasta endogeninių auk­sinų, abscisinės rūgšties (ABA), cito­kinino, etileno, gibereling (GA1, GA5, GA8, GA9, GA13) ir 19 laisvųjų amino rūgščių: daugiausia gliutamininės, se­rino ir y-metyl-gliutamato, kiek ma­žiau arginino, treonino, asparagino ir alanino.

Tulpės generatyvinis ūglis

Jis formuojasi svogūnuose, turinčiuose ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus. Paprąstai tokių svogūng skersmuo būna ne mažesnis kaip 2-2,5 cm, o masė ne mažesnė kaip 6-8 g. Generatyvinis ūglis išauga iš augimo kūgelio užuo­mazgos, esančios centrinio maitinamojo lukšto pažastyje (1 pav.), kuri susidaro gerokai anksčiau prieš generatyvinio ūglio diferenciaciją ir egzistuoja 24— 36 mėnesius (iki visiško antžeminės da­lies nudžiūvimo).

Pirmiausia pradeda formuotis lapai, po to spirališkai, pradedant nuo išorinio apyžiedžio, visi generatyviniai organai. Apatinis stiebo tarpubamb­lis pradeda diferencijuotis kartu su pas­kutiniaisiais lapais, o viršutinis  jau susiformavus piestelei ir vaislapynui.

1 lentelė. Tulpės žiedo formavimosi stadijos (pagal C. M. Cramer, J. J. Beijer, W. J. de Munk, 1974)

Apibūdinimas: Susiformavęs vienas arba keli lapai. Augimo kūgelis dar plokščias

Visi lapai susiformavę. Augimo kūgelis padidėjęs ir išgaubtas. Apatinėje augimo kūgelio dalyje ryškėja išorinio apyžiedžio rato kontūrai. Iš viršaus jų forma primena trikampį

Išorinio apyžiedžio rato kontūrai ryškūs, padidėję. Jr} tarpuose ryškėja vidinis apy­žįedžio ratas. Dar labiau j centrą priešais pirmąjį apyžiedžio ratą formuojasi 3 apvalūs iškilimai — pirmojo kuokelių rato kontūras. Sias dvi stadijas išskirti sunku, todėl jos paprastai jungiamos vieną ziedo dalys auga toliau. Pirmasis kuokelių ratas jau labai ryškus. Matyti antrojo rato kontūrai. Augimo kūgelio centre formuojasi trys vaislapėliai, sudarantys piestelę Paaiškinimas: 131       apyžiedis (perianthium), A1 kuokelynas (androeceum), G — vaislapynas (gynoeceum).

Viso generatyvinio ūglio formavi­mosi greitis ir kokybė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Geriausiai šie procesai vyksta esant 20-23° C šilu­mos, labai lėtai kai temperatūra būna 9° C ir visiškai sustoja, jai nukritus iki 1-3° C. Normaliomis sąlygomis susi­formavęs generatyvinis ūglis jau paau­ga ir ramybės periodo pabaigoje sudaro 4–8,5% maksimalaus stiebo aukščio. Aktyviai gali pradėti augti tiktai po to, kai svogūnai ne mažiau kaip 2 mėnesius (pasodinti ar nepasodinti) išbūna žemo­je temperatūroje.

inka ir nuo didelės mineralinių trąštį ar kitokių cheminių medžiagų koncentra­cijos dirvoje. Saknys labai greitai užtrokšta nuo deguonies stokos, ypač ilgiau dirvai pažliugus. Jas pirmiau negu kitus augalo organus pažeidžia Thyphula, Phytium, iš dalies Fusarium genčių grybinių ligų sukėlėjai.

Tulpių antžeminių dalių morfologinė struktūra ir dydis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Iš mažų svo­gūnų (iki 5-8 g masės ir 2–2,5 cm skersmens) išauga vienas lapas su lapa­makščiu, iš didesnių lapuotas stiebas su žiedu.

Tulpių Stiebai

Tulpių stiebų yra 3 formos: svogūno dugnelis, stolonas ir genera­tyvinio ūglio stiebas. Generatyvinio ūglio stiebas tiesus, tvirtas, 10— 90 cm aukšėio, baigiasi žiedu, plikas ar plaukuotas, su vaškiniu apnašu ar be jo, sudarytas iš 2-14 (dažniausiai 4–6) tarpubamblių. Pats ilgiausias vir­šutinis (apimantis apie pusę stiebo gio) ir apatinis tarpubambliai. Viršuti­nis tarpubamblis paprastai vadinamas žiedkočiu. Daugiažiedžių rūšių ir veis­1ių viršutinis tarpubamblis gali būti ša­kotas.

Stiebo pradmenys generatyvinio ūg­lio ašyje susiformuoja pirmiausia, o tar­pubambliai susidaro kartu su žiedo da­limis. Ramybės periodo pabaigoje stie­bas sudaro 3-5% maksimalaus jo aukš­čio. Stiebai auga tįstant ląstelėms: ra­mybės periodo pabaigoje apatinio ir viršutinio tarpubamblių ląstelės būna atitinkamai 30— 40 mm ilgio, o užau­gusių stiebų  300 ir 500 mm (daugu­mos veislių apie 200 mm).

TULPIŲ BOTANINĖ- MORFOLOGINĖ APŽVALGA IR BIOLOGINIAI YPATUMAI

Svogūnas

 Tai vegetatyvinio daugi­nimosi, atsinaujinimo ir maisto medžia­gų kaupimo organas, sudarytas iš paki­tusio stiebo — svogūno dugnelio ir pa­kitusių lapų — dengiamojo bei maitina­mųjų lukštų. Svogūne pakanka maisto medžiagų antgžeminėms augalo dalims bei naujiems dukteriniams svogūnams  išauginti.
Pagrindinis augalo gyvybinių pradų nešėjas yra svogūno dugnelis. Dengia­masis lukštas saugo svogūną nuo karš­Cių, temperatūros svyravimo, perdžiū­vimo, ligųr kenkėjų ir nepalankių po­veikių. Maitinamuosiuose lukštuose esančių maisto medžiagų pakanka nor­maliai antžeminei daliai ir, geriausiu atveju, tokiai pačiai, kaip motininio svogūno, dukterinių svogūng masei išauginti.

Svogūno forma (ištisęs, pailgai ap­valus, ropiškas), spalva ir dydis būdin­gi atskiroms tulpių rūšims arba rūšių grupėms. Kai kurių veislių svogūnai taip pat skiriasi forma ir spalva, tačiau šie požymiai dar labiau priklauso nuo motininio svogūno, klimato meteoro­loginių, agrotechninių sąlygų ir svo­gūno sunokimo laipsnio.
Tulpių svogūnų kloną sudaro labai nevienodos masės ir formos svogūnai. Žydintis augalas išauga iš ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus turinčio svogūno, kurio masė 5–8 g, o vegeta­tyvinės reprodukcijos pradus turi kiek­vienas normaliai išsivystęs svogūnas nepriklausomai nuo jo rnasės ir formos. Genetiškai jaunesnių klonų svogūnas, pasiekęs generatyvinę brandą, būna sunkesnis, apvalesnis, pakaitinio svo­gūno viena pusė plokščia, nes jis išsi­vysto generatyvinio ūglio pažastyje, maitinamieji lukštai puresni. Tokio klono ir kiti dukteriniai svogūnai būna labiau suploti.

Tulpių lukštai

Dengiamasis lukštas (tu­nika). Svogūnams bręstant, išorinio maitinamojo lukšto maisto medžiagos būna sunaudotos ir jis virsta popieriška ar odiška, matine ar blizgančia plėvele. Dengiamojo lukšto anatominė sandara kitokia negu maitinamųjų lukštų. Jo spalvą ir faktūrą šiek tiek lemia veislės savybės, o daugiausiai iškasimo laikas. Vėlai iškastų svogūng dengiamasis lukš­tas būna tamsiai rudas, storesnis, anksti iškastų balsvas, šviesiai geltonas arba rausvai rusvas, plonokas. Kai ku­rių tulpių rūšių svogūng dengiamasis. lukštas ryškiaspalvis, pvz., Tulipa turkestanica – avietiškai rausvas, Tulipahumilis             oranžiškai rausvas, daugelio vidinė pusė pūkuota ar plaukuota — T. orthopoda, T. biflora, T. biflorifor­mis, T. turkestanica, T. linifolia. Kai kurių iš jų dengiamojo lukšto vidiniai plaukeliai tokie ilgi, kad išlenda svo­gūno paviršių ir sudaro gelsvą, o T. maximowiczii rausvą kuokštell. Spalvingesni svogūnai ir daugelio Kauf­mano, Fosterio ir Greigo grupių
Anksti iškastų ir šiltai džiovintų svo­gūng dengiamieji lukštai būna storoki ir kieti, todėl gali kliudyti prasikalti šaknims, ypač anksti pražydinant. To­kius svogūnus prieš sodinimą geriau nulupti arba pamirkyti.
Daugiau info apie tulpes rasite: https://apiegeles.lt/svogunines-geles/tulpes/
Kitas idomus straipsnis: Tulpių ekonominė vertė