Prieš einant i ekskursija, aš net neįsivaizdavau sau kas ten yra. Aš maniau kad ten paprastos kapines nuo antro pasaulinio karo, kur buvo palaidoti Sovietų sąjungos kariai. Ir kai priėjom prie kapinių, pamačius pirma vaizdą aš pagalvojau kad čia nebus nieko įdomaus. Užėjus i kapinių teritorija pradėjo atsiverti malonus akiai vaizdai. Man labai patiko vienas dalykas, kuri man rodos pastebėjo visi, tai kaip atrodo antkapiai skirtingų valstybių ir laikų. Ir užėjus i kuri nors kapiniu kampeli iškart matosi kokiais metais buvo laidota, man tai pavyzdžiui tai labai patiko.
Dar viena pastaba, jeigu dabar pažiūrėsim pavyzdžiui nors į Vilnių, čia mes matom irgi ta pati kaip ir Kapinėse, pastatų architektūra parodo kada buvo pastatytas šis pastatas ir kas tuo metų valdė musų gimtąja šalį. Nežinau, bet kai aš pamatysiu koki pastatą ar Kapinėse antkapi, iškart man nesunku pasakyti kokios jis tautos. Mano manimu kiekvienas sukurtas dalykas parodo žmogaus charakteriu, kultūra net išvaizda. Tai kai aš ėjau per kapines, buvo toks įdomus jausmas, tarsi aš keliauju iš amžių į amžius, iš valstybės į valstybė. Kai pradėjo pasakoti apie kai kurios kapus tai iš tiesu buvo įdomų, bet tuo pačiu ir skaudu, nes mirtis jau nuo žmonijos atsiradimo, tai didele nelaime.
Bet kaip žmogus nenorėtu mirti tai neišvengiama. Blogiausiai yra tas, kai tėvai praranda savo vaikus. O vaikščiodamas per kapinius, kiek aš mačiau mirusių vaikų, paauglių ir šiaip jaunių žmonių. Kurie nespėjo padaryti beveik nieko savo gyvenime. O gal jie galėjo pakeisti pasaulį ar dar ką nors nuveikti žmonijos labui. Kai mes priėjom prie kapų kur buvo palaidoti rusų kariai žuvę antrame pasauliniame kare, ten stovėjo kažkur penkių metrų paminklai. Kai mes pradėjom aptarinėti šios paminklus kai kurie studentai pasakė jok paminklai rodo agresija. Aš su tokiom išvadom tikrai nesutinku, man šis paminklas parodo šalies galingumą.
Ir gerai pasižiūrėjus į tuos karius, jie stovi dviem eilėm tai parodo valstybes siena ir jai kas nors ateis užkariauti šaly tai tikrai reiks pasigailėtu už savo pasiputima ir abejojama kad ši šalys negali save apginti. Prie šių paminklu tinka labai graži rusiška patarle „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo jo ir pražus”. Po šiu kapiniu mes nuėjom prie kapu tu žmonių kurie padare darbu ir geru, bet deja ir nelabai geru Lietuvos labui. Ir vėl mes matom skirtumą kaip atrodo antkapiai padaryti sovietų laikais, ir kaip atrodo neperseniausiai žuvusiu įžymybių. Dar galima sudaryti viena išvada, antkapis parodo žmogaus vaidmenį ir ką jis padare Lietuvai, o antkapyje jo veidas parodo jo darbu krypti ir ju geruma ar atvirkščiai. Bet mes jau priėjom prie to, kad šiai dienai žmogaus antkapis parodo ant kiek jis buvo turtingas.
Dabar už dideliu pinigu kieki tave palaidos tokioj vietoj kur net pati geriausia ir įžymiausia ten nelaidos. Aptarus tai mes nuėjom prie partizanu kapu. Aš iškart galiu pasakyti kad jie kaip buvo partizanais iki mirties tai ir po to ju gyvenimas nepasikeitė. Labiausiai man patiko tas kad ten viskas švaru ir kad valstybe skiria lėšas palaikymui. Per visa ekskursijos laiką buvo pora trukumu tai šaltas oras ir ribotas laikas. Kai jau ėjom atgal į kolegija neilgam sustojom prie kapų kur palaidoti lenkų kariai.
Tai atrodė labai įdomiai jie buvo palaidoti ne bendrame kape kaip rusai, o vienas šalia kito ir susidarė nemažas plotas. Dar užėjome į bendros vokiečių ir rusų kapines. Nu galiu pasakyti tik viena, kad ten stovi tik tai paminklas. Nes tais laikais karo metu žmones buvo laiduodami ten kur buvo rasti. Ir galiu pasakyti viena, kad žeme tai ir yra didžiules kapines. Nes per visa žemės egzistavimą man atrodo, kad nėra tokio žemes gabaliuko kur negulėjo miręs kūnas.