Tag Archive automobiliu supirkimas vilniuje

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

Taip buvo sukurtas dviašis visureigis GAZ-61- 40 — populiariosios „emkos” modifikacija su visais varančiaisiais ratais ir nauju šešių cilindrų 85 AG varikliu. Kaip tik šis automobilis ir yra visų šiuo metu eksploatuojamų visureigių „gazų” ir „uazų”, arba „tarybinių džipų”, pirmtakas.

1940 metų vasarą per labai trumpą laiką buvo sukonstruotas ir pagamintas mažesnis paprastesnės konstrukcijos automobilis GAZ-64, skirtas armijai. Šis džipas atviras keturvietis automobilis be durų su atlenkiamu priekiniu stiklu, pasižymėjo itin geromis traukos ir dinaminėmis savybėmis. Nuo 1941 metų pradžios tarybinis džipas GAZ-64 buvo, gaminamas nedidelėmis partijomis.

Sunkiais karo metais (1943ųjų spalio mėn.) Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti patobulintą džipą GAZ-67, o netrukus dar truputį jį modernizavus — GAZ-67B. Tai buvo nesudėtingos konstrukcijos, patvarus ir labai patikimas karinis lengvasis automobilis panašus į amerikietiškąjį Jeep. Jis turėjo atvirą, standžios konstrukcijos metalinį kėbulą sustumiamu brezentiniu stogu (tentu.) nuleidžiamą priekinį stiklą. Automobilio GAZ-67B abu tiltai varantieji, todėl juo buvo galima važinėti ne tik duobėtais kaimo keliukais, bet ir netvirtu puriu gruntu: per arimus, pusnynus, smėlėtais arba labai šlapiais ruožais. Kadangi vairuojamieji automobilio ratai turėjo didelį posūkio kampą, o visi ratai — padangas su specialaus profilio protektoriumi, GAZ-67B buvo labai manevringas ir įveikdavo bet kokias kliūtis.

Džipas GAZ-67B buvo labai patogus dar ir tuo, kad išėmus užpakalinę sėdynę vietoj dviejų keleivių galėjo vežti 250 kg krovinį, taip pat traukti priekabą su 800 kilogramų kroviniu. Pats automobilis svėrė 1320 kg, gerai buvo paskirstytas pakrautos mašinos svoris tarp ašių: 730 kg tekdavo priekiniam tiltui ir 990 kg užpakaliniam. GAZ-67B pravažumą didino ir kiti jo parametrai: ilgis — 3345 mm, plotis — 1720 mm, aukštis — 1270 mm. Automobiliu GAZ-67B buvo galima važiuoti 90 km per val su priekaba — iki 60 km per val. greičiu. Benzinas jam buvo naudojamas ne mažesnio kaip 57 oktaninio skaičiaus, degalų eksploatacinė norma 15 l 100 kilometrų.

Džipas GAZ-67B Didžiojo Tėvynės karo metu ir dar ilgai po karo buvo vienas populiariausių mūsų šalies automobilių. Vyresni žmonės, ypač vairuotojai, šiandien mielai prisimena šią be galo paprastos ir griežtos išvaizdos mašiną, vadintą „ožiuku”. Gorkio automobilių gamykla ją gamino ištisą dešimtmetį (1943-1953 m.). Retkarčiais dar ir šiandien ją galima sutikti mūsų keliuose.

1952 m. Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti naują tobulesnius konstrukcijos visureigį automobilį GAZ-69, o kiek vėliau — jo modifikacijas. 1954-1955 m. džipo GAZ-69 gamyba buvo perduota Uljanovsko mašinų gamyklai. Nuo 1972 m. čia gaminami naujo modelio. visureigiai UAZ-469B.

Įsidėmėtinas faktas: visureigis GAZ-69 1971 metais gavo aukščiausią įvertinimą tarptautiniame naujausių modelių džipų konkurse. Beje, su šiais tarybiniais džipais italų automobilistai atliko „juodąjį reidą” per Afrikos kontinentą. Tarybinius visureigius GAZ-69, UAZ-469B labai dažnai galima sutikti Azijos bei Afrikos šaIyse, kur nėra gerų kelių.

Kolegos rašo apie: PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

automobiliu supirkimas vilniuje

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo”) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas” pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

automobiliu supirkimas vilniuje

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta

Apie pirmųjų automobilių ir karietų giminystę daug kalbėti neverta tarp pirmųjų Panevėžio mieste (dabar jau taip pat muziejinių) automobilių tikrai yra tokių, kurie paprasčiausiai buvo perdirbti iš arklių traukiamų ekipažų.

Ką gi iš tikrųjų verta šiuolaikiniam automobiIiui „pasiskolinti” iš šimtametės karietos? Kad galėtume ramiai pasvarstyti, nebūtina toli keliauti: karietą ne­sunkiai rasime daugelyje kraštotyros ar buities mu­ziejų. Štai viena iš jų. Lenktas rėmas visos kons­trukcijos pagrindas. Ant rėmo užkeltas kėbulas, po rėmu pritvirtintos lingės, prie Iingių ratų ašys. Elastingos lingės apsaugo rėmą ir kėbulą nuo kra­tymo važiuojant nelygiu keliu. Priekinė ašis gali laisvai sukiotis aplink vertikalią ašį šerdesą, to­dėl rėmas bei karietos kėbulas turi tris atramas. Da­rant posūkį vienas priekinis ratas išrieda priekį, o kitas pasitraukia atgal. Kad ratai galėtų laisvai sukiotis, priekinė kėbulo dalis aukštai pakelta. Da­bar aiškiai matyti, kad tokia karietos konstrukcija turėjo ir trūkumų: kėbulas, kuris turėjo tris atra­mas, buvo nepastovus, slankiodavo šonus ir posū­kiuose arkliams traukti karietą buvo daug sunkiau.

Kelionė – automobilis – karieta – kas bendro? ir kaip tai buvo daroma…

Kelionė sunkioje ir aukštoje karietoje būdavo ga­na pavojinga. Posūkiuose karieta persikreipdavo lyg ruošdamasi virsti ant šono. Didelėse ir stačiose nuokalnėse vežikas dažnai nebesuvaldydavo arklių, nes juos pasivydavo ir savo svoriu stumdavo karieta. Verkiant reikėjo įrengimo, kuriuo būtų galima sulė­tinti judėjimą arba visai sustabdyti vežimą. Išrado stabdžius. Iš pradžių tai buvo paprasčiausi pleištai, kuriuos prieš nuokalnes ikišdavo į ratus. Karieta tartum nušliauždavo nuo kalno „ant stabdžių”. Vė­liau tam pačiam tikslui pradėta naudotis svertu, įren­gtu pačioje karietoje. Stumdamas svertą, vežikas prispausdavo odinę pagalvėlę prie ratlankio.

Ypač kruopščiai buvo gaminami karietų ratai, nes jie turėjo būti labai tvirti, kad atlaikytų nely­gaus kelio smūgius. Patyrę dailidės iškaldavo ste­bulėje lizdus įvorei ir stipinams. Stipinus apjuosdavo mediniu ratlankiu, pagamintu iš vientiso šutinto bru­selio arba iš lenkto medžio. Ant tokio medinio rat­lankio uždėdavo žaizdre įkaitintą geležinį lanką. Vės­damas jis stipriai suverždavo visą medinį ratą.

Karietos kėbulas turėjo grakščiai išlenktus šonus. Kad jis įgautu, reikalingą pavidalą, dailidės išpjau­davo arba išlenkdavo iš medžio sudėtingos formos tašelius ir padarydavo iš jų kėbulo griaučius-karka­są, kurį apkaldavo lanksčiomis lystelėmis, o odinin­kai apmušdavo oda. Odą iš pradžių mirkydavo, su­minkštindavo, po to ap­traukdavo ja karkasą, ir išlygindavo raukšles. Odininkai aptraukdavo ir sė­dynių pagalvėles bei kėbu­lo sienas iš vidaus. Kiti meistrai — pynėjai — suk­davo šilkines virves.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilis