Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė.
Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.
Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune”, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį”. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.
Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.
Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.
About the author