Home

Burokėlių lapai yra universalūs

Burokėlių lapai yra universalūs ir gali būti naudojami per visą šakniavaisių augimo ciklą. Tačiau jų skonis yra tikrai išskirtinis ankstyvosiose vystymosi stadijose.

Burokėlių auginimas siekia Romos imperijos epochą, kur jie pamažu išpopuliarėjo ir ilgainiui tapo viena geidžiamiausių daržovių. Įdomu tai, kad pradinis burokėlių auginimo tikslas buvo daugiausia dėl jų vešlių ir labai vertinamų lapų. Dabar, šiuo metu, turime puikią galimybę mėgautis unikaliais burokėlių skoniais ir tekstūromis.

brangūs lapai

Burokėlių lapai yra neįtikėtinai universali lapinė daržovė, teikianti daugybę naudos žmogaus organizmui. Supakuoti su gausybe būtinų medžiagų, jie yra mitybos galia. Jie ne tik suteikia gausų B grupės vitaminų šaltinį, bet ir pasižymi įspūdingu vitaminų A, PP, kalcio, magnio, geležies, aliuminio, vario, chloro ir kitų gausu. Be to, burokėlių lapai yra praturtinti flavonoidų, organinių rūgščių, amino rūgščių ir karotinoidų gausa, taip dar labiau didinant jų maistinę vertę.

Kitas reguliaraus burokėlių lapų vartojimo privalumas yra jų gebėjimas atnaujinti ląsteles ir audinius. Šiose daržovėse yra būtinų maistinių medžiagų, tokių kaip folio rūgštis ir vitaminas PP, kurie atlieka lemiamą vaidmenį skatinant naujų ląstelių susidarymą ir palengvinant audinių atsinaujinimą. Į savo mitybą įtraukę burokėlių lapus, asmenys gali užkirsti kelią priešlaikiniam organų senėjimui ir pagerinti bendrą savo kūno sveikatą bei gyvybingumą. Reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia daug naudos bendrai sveikatai ir gerovei. Svarbus pranašumas yra teigiamas poveikis virškinimui.

Reguliariai vartodami burokėlių lapus, žmonės gali pagerinti virškinimą, nes šie lapai švelniai, bet veiksmingai mažina vidurių užkietėjimą ir išvalo žarnyną nuo atliekų, toksinų ir kitų kenksmingų medžiagų. Be to, burokėlių lapai turi nepaprastą savybę pagreitinti medžiagų apykaitą. Burokėliuose esančios medžiagos palengvina riebalų apykaitos procesą, galiausiai pagreitina medžiagų apykaitą. Be to, šios medžiagos taip pat skatina virškinimo sulčių ir fermentų gamybą, dar labiau didindamos virškinimo sistemos efektyvumą. Be to, buvo nustatyta, kad burokėlių lapai gerina širdies veiklą. Burokėlių lapuose esanti didelė vitaminų koncentracija teigiamai veikia kraujagysles, veiksmingai užkertant kelią cholesterolio apnašų susidarymui.

Sveikų kraujagyslių palaikymas yra labai svarbus gerai veikiančiai širdžiai, o reguliarus burokėlių lapų vartojimas gali turėti įtakos bendrai žmonių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Apibendrinant galima pasakyti, kad reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia organizmui daug naudos. Nuo virškinimo gerinimo ir medžiagų apykaitos pagreitinimo iki ląstelių ir audinių atnaujinimo bei širdies veiklos gerinimo, šie gyvybingi ir maistingų medžiagų turintys lapai daro didelį teigiamą poveikį bendrai sveikatai. Burokėlių lapų įtraukimas į savo mitybą gali būti puikus būdas palaikyti ir palaikyti sveiką ir gerai funkcionuojantį kūną.

Tačiau burokėlių lapuose, panašiai kaip ir kituose Chenopodiaceae augalų šeimos lapiniuose žalumynuose, gausu oksalo rūgšties. Oksalo rūgštis turi tendenciją jungtis su mineralais, tokiais kaip kalcis ir fosforas, todėl organizme susidaro sunkiai pašalinami kristalai. Laikui bėgant šie kristalai gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo. Vadinasi, asmenys, kenčiantys nuo inkstų negalavimų arba sirgę inkstų, šlapimo ar tulžies pūslės akmenlige, turėtų būti atsargūs vartodami burokėlių lapus. Nors į salotas ir įvairius kulinarinius gaminius leidžiama dėti nedidelį kiekį burokėlių lapų, labai svarbu užtikrinti pakankamą vandens suvartojimą, kad būtų išvengta galimo neigiamo poveikio.

Dėl oksalo rūgšties, podagra sergantiems asmenims nerekomenduojama vartoti burokėlių lapų, nes tai gali pabloginti jų būklę. Be to, asmenys, kenčiantys nuo viduriavimo, turėtų susilaikyti nuo burokėlių lapų vartojimo, nes jie gali dar labiau laisvinti vidurius. Be to, asmenys, kurių kraujospūdis žemas, turėtų vengti burokėlių lapų, nes jie gali sumažinti kraujospūdį.

Maisto ruošimo procesas naudojant šilumą ar kitas priemones, kad žaliavos virstų skaniu ir maloniu patiekalu.

Burokėlių lapų spalvą ir dydį lemia burokėlių rūšis. Raudonųjų burokėlių lapai paprastai turi tamsiai žalią atspalvį, o violetinė yra įprasta baltų, auksinių arba raudonų burokėlių lapų spalva. Nors burokėlių lapus galima naudoti bet kuriuo šakniavaisių augimo metu, jie yra ypač puikūs, kai jie yra jauni, o stiebeliai švelnūs ir gležni. Kai lapai subręsta, juose yra daugiau skaidulų.

Šviežius jaunus lapus galima vartoti kaip puikų ir gaivų patiekalo priedą. Tačiau svarbu pažymėti, kad dirbant su didesniais žaliais burokėlių lapais, jų tekstūra gali būti šiek tiek kietesnė dėl didelio oksalo rūgšties kiekio. Taigi, norint pagerinti jų skonį ir užtikrinti puikų vakarienę, šie konkretūs lapai turi būti virti. Tai galima pasiekti įvairiais būdais, pavyzdžiui, verdant, maišant, troškinant garuose ar net kepant, kad lapai pasieks pageidaujamą švelnumą, kurį galima skanauti ir mėgautis iki galo.

Ryškūs ir universalūs burokėlių lapai yra puikus priedas prie įvairių patiekalų, todėl jie yra puikus pasirinkimas įtraukti į jūsų kulinarinius kūrinius. Jie ne tik gražiai dera su kitais ingredientais, tokiais kaip špinatai, kopūstai, svogūnai ir česnakai, bet ir suteikia unikalų skonio profilį, kad pagerintų sriubų, barščių ir įvairių kitų skanių kūrinių skonį. Be to, burokėlių lapus galima sklandžiai įmaišyti į koldūnų, pyragų ir pyragų įdarus, suteikiant nuostabų šių klasikinių mėgstamiausių patiekalų posūkį. Be to, šiuos universalius lapus galima dėti į makaronus, picas, omletus ir daugybę kitų patiekalų, todėl virtuvėje atsiveria begalės galimybių. Tiems, kurie ieško sveiko ir gaivaus varianto, šviežių žalių burokėlių lapų galima dėti į tirštus kokteilius ir kitus gaivinančius gėrimus, kad jie būtų maitinami ir skanūs. Dėl daugybės pritaikymų ir puikaus skonio burokėlių lapai yra tikras kulinarinis perlas, galintis pakelti bet kurį patiekalą į naujas aukštumas.

Senovės Romoje burokėlių vertė pirmiausia buvo dedama ant jų lapų, o ne ant tikrosios šaknies. Svarbu pažymėti, kad burokėlių lapai gali būti naudojami ne tik kaip pagrindinis barščių ingredientas.

Norint pasiekti būdingą dūmų skonį ir traškumą ant maišymo keptiems patiekalams, būtina tinkamai pašildyti wok keptuvę. Padėkite ant stiprios ugnies ir leiskite rūkyti. Tada įpilkite aliejaus ir pasukite, kad padengtumėte visą paviršių. Aliejus turi mirgėti ir raibuliuoti, o tai rodo, kad jis pakankamai karštas, kad būtų galima pradėti virti. Norėdami pagerinti kepimo skonį, pagardinkite druska, pipirais ir kitais pasirinktais prieskoniais. Be to, padažai vaidina lemiamą vaidmenį kepant, pridedant patiekalo gylio ir sudėtingumo. Įprasti kepti padažai yra sojos padažas, austrių padažas, hoisin padažas ir čili padažas.

Eksperimentuokite su įvairiais deriniais, kad surastumėte savo mėgstamo skonio profilį. Kepimas maišant yra maisto gaminimo būdas, kilęs iš Kinijos ir sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje. Tai apima greitą ingredientų kepimą karštoje keptuvėje arba wok, todėl gaunamas skanus ir gyvybingas patiekalas. Šis vadovas padės jums atlikti kepimo maišant veiksmus, pateikdamas naudingų patarimų ir gudrybių. Norint pasiekti gerai atliktą kepimą, svarbu įvaldyti techniką. Mentele arba žnyplėmis nuolat mėtykite ir apverskite ingredientus wok keptuvėje. Tai užtikrina tolygų šilumos paskirstymą ir apsaugo nuo prilipimo ar degimo. Būkite greiti ir judrūs judesiais, nuolat judėdami ingredientus. Kepant maišant, labai svarbu ingredientus sudėti tinkama tvarka, kad būtų užtikrintas tolygus kepimas.

Pradėkite nuo aromatinių medžiagų, tokių kaip česnakai, imbieras ir svogūnai, kurie suteikia aliejui skonį. Tada supilkite baltymus ir virkite, kol jie beveik iškeps. Galiausiai sudėkite daržoves, pradedant tomis, kurioms reikia daugiausiai laiko, ir baigiant tomis, kurios greitai iškepa. Taip užtikrinama, kad kiekvienas ingredientas būtų puikiai iškeptas nepersistengiant. Kai keptuvė iškeps iki tobulumo, laikas papuošti ir patiekti. Šviežios žolelės, tokios kaip kalendra ar žalieji svogūnai, patiekalui suteikia šviežumo ir spalvos. Taip pat galite pabarstyti skrudintų sezamo sėklų arba grūstų žemės riešutų, kad gautumėte papildomos tekstūros.

Patiekite ant virtų ryžių ar makaronų ir mėgaukitės tuoj pat, kol jis dar karštas ir skanus. Kepimas maišant yra ne tik greitas ir efektyvus gaminimo būdas, bet ir skanus būdas mėgautis įvairiais ingredientais. Atlikdami šiuos veiksmus ir tobulindami kepimo įgūdžius, galite sukurti skanius patiekalus, kurie sužavės jūsų šeimą ir draugus. Taigi, griebkite wok, paruoškite ingredientus ir leiskite kepimo magijai atsiskleisti jūsų virtuvėje! Prieš pradedant kepti, labai svarbu iš anksto paruošti visus ingredientus. Tai apima daržovių plovimą ir pjaustymą, baltymų marinavimą, jei pageidaujama, ir visų reikalingų padažų bei prieskonių rinkimą.

Viską paruošę gaminimo procesas taps efektyvesnis ir išvengsite skubėjimo paskutinę minutę. Sėkmingo kepimo raktas yra tinkamų ingredientų pasirinkimas. Rinkitės šviežias, traškias daržoves, tokias kaip paprikos, morkos, brokoliai ir žirniai. Be to, rinkitės baltymus, tokius kaip vištiena, jautiena, krevetės ar tofu, supjaustytus plonais vienodais gabalėliais. Tai užtikrina tolygų gaminimą ir pagerina galutinio patiekalo tekstūrą.

Pirmiausia kruopščiai nuplaukite lapus šaltu vandeniu ir įsitikinkite, kad jie visiškai išdžiūvo. Tada kartu nupjaukite ir lapus, ir stiebus. Paruošus, laikas maišant apkepti lapus arba puode, arba keptuvėje. Prieš kepant, būtina keptuvę patepti aliejumi arba sviestu, kad nepriliptų.

Yra įvairių būdų, kaip pagerinti savo gaminimą, priklausomai nuo naudojamų ingredientų. Pavyzdžiui, jei norite kepti savo patiekalą, galite pasirinkti pridėti svogūnų, morkų, paprikų ar bet kokių kitų pasirinktų daržovių. Tačiau svarbu pažymėti, kad kalbant apie burokėlių lapus, jie turėtų būti įvedami į virimo proceso pabaigą. Norėdami juos paruošti, tiesiog pakepinkite lapus ant vidutinės ugnies, retkarčiais pamaišydami, kol jie pasidarys minkšta ir švelni konsistencija, o tai paprastai trunka apie 5 minutes. Be to, prieš kepant aliejuje arba svieste, rekomenduojama nupjauti kotelius ir pašalinti stambias gyslas. Jei norite išlaikyti ryškią burokėlių lapų spalvą, į mišinį galite įpilti keletą citrinos rūgšties grūdelių, citrinos sulčių arba acto.

Kepimas garuose yra maisto gaminimo būdas, kai maistas ruošiamas garais. Tai sveikesnė kepimo alternatyva, nes nereikia naudoti aliejaus. Kepimas garuose padeda išlaikyti natūralius maisto skonius, spalvas ir maistines medžiagas, todėl tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori laikytis maistingos mitybos. Garinti galima įvairiais būdais, pavyzdžiui, naudojant garintuvo krepšelį, garų orkaitę ar net mikrobangų krosnelę. Tai universalus gaminimo būdas, kurį galima naudoti įvairiems maisto produktams, įskaitant daržoves, žuvį, paukštieną ir net desertus.

Norint garinti maistą, pirmiausia reikia pasirinkti darbui tinkamą įrangą. Garlaivio krepšys yra populiarus pasirinkimas, nes jį paprasta naudoti ir jis yra plačiai prieinamas. Paprastai jis pagamintas iš nerūdijančio plieno arba bambuko ir gali būti dedamas į puodą ar keptuvę, užpildytą verdančiu vandeniu. Tada maistas dedamas į garintuvo krepšį, o dangtelis uždaromas, kad sulaikytų garus. Arba galima naudoti garų orkaitę, kuri yra specialiai sukurta maistui garinti. Šiose krosnyse yra vandens rezervuaras, kuris įkaista, kad susidarytų garai, kurie vėliau cirkuliuoja aplink maistą. Šis metodas yra patogesnis, nes nereikia stebėti verdančio vandens. Tiems, kurie skuba, garinimui galima naudoti ir mikrobangų krosnelę.

Tam yra specialūs indai, tinkami naudoti mikrobangų krosnelėje su dangteliais. Norint garinti naudojant mikrobangų krosnelę, į indą įpilama vandens, o maistas dedamas į vidų. Tada dangtis uždaromas, o talpykla tam tikrą laiką kaitinama mikrobangų krosnelėje. Kai maistas išgarinamas, svarbu su juo elgtis atsargiai, nes jis bus itin karštas. Orkaitės pirštinėmis ar žnyplėmis atsargiai išimkite maistą iš garintuvo ir padėkite ant serviravimo indo. Garuose ruoštu maistu galima mėgautis tokį, koks yra, arba jį galima pagardinti žolelėmis, prieskoniais ar padažais, kad pagerintų skonį. Pavyzdžiui, garuose troškintas daržoves galima apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir pabarstyti druska bei pipirais.

Garuose virtą žuvį galima patiekti su išspaustomis citrinos sultimis ir šviežių žolelių garnyru. Galimybės yra neribotos, kai reikia ruošti maistą garuose. Nesvarbu, ar esate sveikas žmogus, norintis patobulinti savo mitybą, ar tiesiog mėgstantis eksperimentuoti su įvairiais gaminimo būdais, kepimas garuose yra puikus pasirinkimas. Tai paprastas ir efektyvus būdas gaminti maistą, kurio rezultatas yra skanus ir maistingas. Tad kodėl gi nepabandžius ir nepradėjus garinti mėgstamų patiekalų jau šiandien?

Burokėlių lapus galima garinti dviem būdais: naudojant garintuvą arba puodą su specialiu sieteliu. Norėdami pradėti, pripildykite puodą vandens, kad jis pasiektų tik pusę puodo ir neliestų sieto. Tada uždenkite puodą ir palaukite, kol vanduo užvirs. Užvirus burokėlių lapus atsargiai suberkite į sietelį ar specialų indą ir uždenkite dangčiu. Sumažinkite ugnį, kol užvirs, ir leiskite lapams garuoti maždaug 6–7 minutes. Šiuo metu burokėlių lapai turi būti puikiai išvirti ir paruošti mėgautis.

Tyrės gaminimo procesas apima maisto pavertimą lygia ir vienoda tekstūra jį maišant arba sutrinant. Norėdami sukurti tyrę, pradėkite pasirinkdami norimus ingredientus. Jie gali skirtis priklausomai nuo asmeninių pageidavimų ar mitybos apribojimų. Kai kurie įprasti maisto produktai, naudojami tyrėms, yra vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai ir mėsa. Tada sudėkite paruoštus ingredientus į trintuvą arba virtuvinį kombainą. Jei neturite nė vieno iš šių prietaisų, rankiniu būdu sutrinkite ingredientus rankiniu trintuvu ar net šakute.

Įpilkite nedidelį kiekį skysčio, pavyzdžiui, vandens, sultinio ar pieno, kad pasiektumėte norimą konsistenciją. Reikalingas skysčio kiekis priklausys nuo trinamo maisto rūšies ir norimo tirštumo. Apibendrinant galima pasakyti, kad tyrės gamyba apima ingredientų atranką, paruošimą, sumaišymą arba sutrynimą su skysčiu, prieskonių reguliavimą ir gautos tyrės panaudojimą įvairiems kulinariniams tikslams. Tai universali technika, leidžianti pagaminti sklandų ir kvapnų patiekalą.

Norėdami pradėti, nuplaukite ir nulupkite pasirinktą produktą. Tada supjaustykite juos į mažesnius gabalėlius, kad būtų lengviau maišyti ar sutrinti. Iš vaisių pašalinkite visas sėklas ar kauliukus. Pasiekę norimą konsistenciją, paragaukite tyrės ir pagal poreikį pakoreguokite prieskonius. Tai galima padaryti pridedant druskos, pipirų, žolelių ar prieskonių, kad pagerintumėte skonį. Svarbu pažymėti, kad kai kuriuos ingredientus gali tekti paruošti prieš tyrę, ypač mėsai ar kietesnėms daržovėms. Tokiais atvejais prieš maišydami įsitikinkite, kad maistas yra visiškai iškepęs ir minkštas.

Viską patekę į trintuvą arba virtuvinį kombainą, sutrinkite arba apdorokite ingredientus, kol jie pasidarys vientisa ir kreminė tekstūra. Jei naudojate rankinį trintuvą ar šakutę, toliau trinkite, kol pasieksite norimą konsistenciją. Jei tyrė atrodo per tiršta, galima palaipsniui įpilti papildomo skysčio, kad ji praskiestų. Kai tyrelė paruošta, ją galima naudoti įvairiai. Jis gali būti patiekiamas kaip garnyras, naudojamas kaip sriubų ar padažų pagrindas arba įtrauktas į kitus receptus. Taip pat tyreles keletą dienų galima laikyti sandariuose indeliuose šaldytuve arba užšaldyti ilgesniam laikymui.

Gaminant tyrę, rekomenduojama naudoti žalius burokėlių lapus, nes jie duoda geriausius rezultatus. Tačiau jei neturite prieigos prie šių lapų, taip pat galite susmulkinti jaunus ir švelnius burokėlių augalo stiebus. Verta paminėti, kad turite laisvę eksperimentuoti ir pagerinti tyrės skonį įtraukdami įvairių žalumynų, daržovių ir net vaisių. Kitas įdomus variantas yra panaudoti žalius burokėlių lapus skaniam pesto padažui sukurti. Tačiau jei nuspręsite susmulkinti stiebus, žinokite, kad juose gali būti stambių pluoštų, kurie gali turėti įtakos tyrės tekstūrai. Tokiais atvejais tyrę patartina dar kartą perkošti arba trumpai pavirti stiebus 2-3 minutes, prieš pradedant smulkinti.

Be pirmiau minėtų dalykų, verta paminėti, kad yra ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti.

Pirmą kartą atsistojęs ant ledo vaikas

Su pačiūžomis! Pradėti geriausia ,,Snieguolės” arba dailiojo čiuožimo pačiūžomis. Pirmą kartą vaikas nemokės susivarstyti batų raištelių. To jį reikia mokyti pamažu. Batai varstomi taip: iki kelties stipriai, paskui lengviau, viršuje vėl stipriau. Drabužiai: slidžių kostiumas arba vilnonės ilgos kelnės ir sportinė striukė, pirštinės, šalikas, megzta kepuraitė. Naujokai turi čiuožti su paltu arba kailinukais, nes kitaip peršals.

Beje, pirmosios dvi trys treniruotės turi vykti namie. Reikia uždėti pačiūžoms apmautes ir išmokyti vaiką tvirtai stovėti su pačiūžomis, eiti su jomis, pritūpti, daryti lengvus pratimus. Vaikščioti kambaryje, įvairiai sukinėtis. O svarbiausia reikia išmokti čiuožėjo stovėsenos. Vaikas stovi su pačiūžomis, kojos pusiau sulenktos, kūnas pasviręs į priekį, rankos per alkūnes sulenktos, išskėstos į šalis. Dabar galima išeiti į lauką, ant suplakto sniego. Dvi tris dienas reikia vaiką mokyti vaikščioti po sniegą, paskui ir čiuožti. Tiktai po viso to galima eiti ant ledo!

Čiuožimas tiesiąja Vaikas stovi ant ledo. Dešiniąją koją jis stato šiek tiek įkypai. Pasispiria vidine pačiūžos briauna taip, kad pačiūža bėgtų į priekį ir į šalį. Tą pat reikia daryti kairiąja koja. Reikia žiūrėti, kad keliai būtų visą laiką šiek tiek sulenkti. Jeigu pasispyrimo judesiai taisyklingi, ant ledo lieka į eglutę panašūs pėdsakai. (Kad mažiukas galėtų geriau kontroliuoti savo judesius, ant ledo reikia pribarstyti sniego tada būna geriau matyti pėdsakai.) Padarius 3-5 žingsnius, jau galima slysti ledu. Vaikas turi įsibėgėti, sustatyti pačiūžas lygiai – taip kaip slides. Jos jį paveš ledu. Įsibėgėjimas, slydimas. Įsibėgėjimas, slydimas. Tiktai nereikia įsitempti, skubėti. Kvėpuoti taip: vienas žingsnis žingsnis iškvėpimas (pro burną). ikvėpimas (pro nosi), kitas

Stabdymas Norint sustoti, vieną pačiūžą reikia pakreipti briauna, šiek tiek pasukant ja priekiniu galu i vidu (kita pačiuža tebeslysta tiesiai). Toks stabdymas vadinasi „pusplūgis“. Posūkiai Kai reikia pasisukti (sakysim, arti čiuožyklos kraštas), pirmiausia pereinama i slydimą. Nelėtinant greičio, nestabdant, künas palenkiamas į ta pusę, į kurią reikia suktis. Sukantis į dešinę, reikia lengvai pasispirti vidine kairės pačiūžos briauna. Darant kairiji posūkį, tas pat dešine pačiūža.

Griuvimas Reikia mokėti griūti. Jokiu būdu negalima griūti nei į priekį, nei atgal. Tiktai ant šono ir labai švelniai. Jeigu pajunti, kad netekai pusiausvyros ir griūvi,- reikia kuo žemiau pritūpti ir prispausti prie savęs pusiau sulenktą ranką. Tai sušvelnins griuvimą, neleis susitrenkti.

Pirmą kartą atsistojęs ant ledo, vaikas paprastai nelabai drąsiai jaučiasi. Ledas jam atrodo per slidus. Bus labai gerai, jeigu kas nors iš mokančių čiuožti suaugusiųjų paims vaiką už rankutės ir kartu su juo apčiuoš pirmuosius ratus. Dar geriau būtų, jeigu paramos susilauktų ir antroji vaiko ranka. Jis greičiau įsidrąsintų, greičiau pajustų, koks malonumas yra lengvai ir greitai čiuožti ledu. Ir greičiau išmoktų čiuožti be pagalbos.

,,Kodėlčiukų” amžius Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda ,,kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.

Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: ,,Jis nuėjo… O paskui jis pamatė… O paskui jis paėmė…”-pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos (ne ką teišmano apie linksniavimą ir asmenavimą).

Turėkite galvoje, kad šis apibūdinimas yra apytikris, nes to paties amžiaus vaikų kalbos lygis būna labai skirtingas. Tėvai, norėdami padėti 4-5 metų vaikui įvaldyti gimtąją kalbą, daugiausia dėmesio turi skirti žodyno gausinimui (kad jie geriau suvoktų vartojamų žodžių prasmę) ir rišliosios kalbos ugdymui.

Vaikų žodynui turtinti, tikslinti ir plėsti panaudokite artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo jis susiduria namie, vaikų darželyje, lauke. Pasistenkite, kad vaikai imtų vartoti ne tik daiktų pavadinimus, bet ir jų detalių bei dalių pavadinimus. Ne tik spalvų pavadinimus (raudona, mėlyna ir kt.), bet ir jų atspalvių. Ne tik daiktų formos, dydžio pavadinimus, bet ir pasakyti, iš kokios medžiagos tie daiktai padaryti.

Kai mažiukas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą būtų geriausia jam duoti. Klausimas ,,Kas čia?”, aišku, reikalauja atsakymo, pasakančio daikto pavadinimą. Klausimas ,,Koks?” verčia pasakyti įvairius daikto požymius. Jeigu jūs klausiate: ,,Iš ko jis padarytas?” vaikas nurodys, iš kokios medžiagos; beje, jis turės pasakyti žodį kilmininko vadinasi, veiksmas. ,,Kam šis daiklinksniu (,,Iš stiklo”). ,,Ką daro?” tas reikalingas?”- į šį klausimą paprastai atsakoma išsamiai, kartais vaikas atsako net sudėtiniu sakiniu.

Suprantama, svarbu ne tik su aplinka vaiką supažindinti. Reikia turėti galvoje ir grynai kalbinius uždavinius. Apžiūrėjote daiktus, pasakėte jų pavadinimus įtvirtinkite žodžius įvairiais žodiniais žaidimais. Šie žaidimai plečia vaikų sąmonėje prasminį žodžio turinį ir padeda jiems patiems kurti įvairiausius žodžių junginius.

Štai, pavyzdžiui, žaidimas ,,Kas koks būna?” Suaugęs klausinėja, kas būna aukštas, o vaikas atsakinėja: medis, stulpas, žmogus. Kartu galima juos ir palyginti: kas aukštesnis – medis ar žmogus? Vaikai mokosi lyginti, apibendrinti ir pradeda suprasti abstraktaus žodžio ,,aukštis“ reikšmę.

I klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, juosta. Paskui galima taip klausti, kad paskatintume vaiką lyginti: ,,O kas pla-tesnis upelis ar upė?” Tokių žaidimų galima prigalvoti su įvairiausiais žodžiais; žaisdamas vaikas mokysis daiktus klasifikuoti pagal spalvą, pagal formą (,,Kas būna raudonas, žalias, apvalus?”).

Kai vaikas apžiūrinėja daiktą ir jo paklausiama, koks jis, jam iškeliamas uždavinys pasakyti kuo daugiau daikto požymių. Kai imamas vienas požymis, vaikai prisimena įvairiausių daiktų, turinčių tokius požymius. Tokiomis pratybomis, kai vaikas ieško žodžio (o suaugęs, kai vaikui sunku, jam padeda.- nes jis dar gali nežinoti to žodžio), tikslinama žodžių prasmė, vaikas juos išgirsta įvairiausiais junginiais.

Gausinti žodyną ir geriau suprasti perkeltinę vaizdingų žodžių prasmę labai padeda grožinės literatūros skaitymas. Perskaitę mažiukui pasaką, apsakymą ar eilėraštį, atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius ir posakius, pakartokite juos, ilgiau prie jų sustokite, tada jis įsimins tuos žodžius ir pavartos kitomis kalbinėmis situacijomis.

,,Papasakok!..” Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas (,,Pupa”, Pagrandukas”, ,,Vištyle ir gaidelis”). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti i suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinį kūrinį.

Ketvirtų metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą. isimena veiksmų seką. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visą sakinį: ,,Gyveno kartą senelis ir…” ..Senelė…”-..Jie turėjo…”.

Vištytę ir gaidelį”. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: ,,Ką sutiko pagrandukas?“ — „Kiškutį“. ,,Kokią dainelę jis jam padainavo?..” Kai mažiukas išmoksta atpasakoti pasakas, galima jam liepti atpasakoti trumpus nesudėtingos fabulos apsakymus. Geras pavyzdys yra lakoniški L. Tolstojaus, P. Mašioto apsakyměliai vaikams lėlių

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita, todėl tėvai turi ypač žiūrėti, kaip mažiukas valgo. kiek laiko jis būna lauke. Nors jau ketvirtaisiais gyvenimo metais susiformuoja suaugusiam žmogui būdinga smegenų ląstelių sandara, mažojo nervų sistema tebėra labai opi. Viena svarbiausių šiuo požiūriu tėvų pareigų – apdairiai elgtis su vaiku, tvirtai laikytis normalaus dienos režimo, palaikyti šeimoje ramią, jaukią atmosfera.

Kalbėdami apie brendimo rodiklius, pabrėšime, kad padidėja širdies masė ir tūris (7-8 metų vaiko širdies struktūra panaši į suaugusiojo), o svarbiausia, kad, sulėtėjus širdies darbui – sumažėja jos susitraukimų. labai padidėja vienu širdies dūžiu pervaromo kraujo kiekis.

Plaučių talpa padidėja maždaug 3 kartus, todėl, suretéjus kvėpavimui, įkvėpimų tūris per minutę padidėja beveik 2 kartus. Taigi organizmo energetinis aprūpinimas yra kur kas geresnis. Liemens raumenų jėga išauga 2 kartus, o rankų raumenų jėga – 2-3 kartus. Sulaukęs 7 metų, vaikas gali daug geriau fiziškai dirbti negu būdamas 3 metų: berniukai 1,5 karto geriau, o mergaitės beveik 2 kartus.
Vadinasi, ikimokyklinio amžiaus vaiko organizmas turi gana dideles funkcines galimybes. Dar visai neseniai tėvai jų nevertino, o dabar jų nuomonė labai pasikeitė, ir tėvus reikia įspėti, kad jie nenueitų į kitą kraštutinumą neperdėtų mažojo galių.

Nuomonę galėjo pakeisti ir duomenys apie akceleraciją, kuri gerokai palietė ir mažuosius. Ikimokyklinio amžiaus vaikai anatomiškai ir funkciškai pasidarė tarsi vyresni už savo senųjų laikų vienmečius. Pavyzdžiui, 1968 metų duomenimis, ügio skirtumas nuo trejų iki septynerių metų buvo apie 27 cm, o prieš 40 metų, 1921 metais, ne daugiau kaip 22 cm.

Anksčiau pradeda vietoj pieninių dygti nuolatiniai dantys. Prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma normaliu dygimu, jeigu pirmieji tikri dantys prasikaldavo pirmąjį septintų metų pusmetį. Dabar 40% vaikų jau 5 metų turi 1-4 nuolatinius dantis.

Juo vaikai vyresni, juo retesni ir širdies susitraukimai bei kvėpavi-mas. Anksčiau 5 metų vaikui normalu buvo 100 dūžių per minutę, o dabar 97. Sešerių metų vaikas anksčiau per minutę įkvėpdavo 26 kartus, o dabar – 23.

Gerokai padidėjo ir sportinės” galimybės. Pavyzdžiui, 6-ąjį dešimtmetį 30 m distancijoje penkiamečiai per sekundę nubėgdavo 3.55 m. Dabartinis greitis apie 4 m per sekundę. Tačiau tėvai neturi pamiršti, kad šie duomenys yra vidutiniai. Jūsų vaiko rodikliai gali labai skirtis nuo vidutinių duomenų Todėl; vertinant vaiko galimybes, reikia ne tiek vadovautis jo amžiumi, klek augimo rodikliais. Priverstinis greitinimas” gali būti tik žalingas. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad vaiko fizinei raidai būtų padėtas tvirtas pamatas – nustatytas bendras režimas. grūdinimas, tinkamas maitinimas, ugdoma judesių kultūra.

Maitinimas Tėvai, kurie atidžiai skaitė knygos skyrius apie kūdikio ir ankstyvosios vaikystės mažiuko priežiūrą, pamatys, kad iš principo ir ikimokyklinio amžiaus vaiką reikia panašiai maitinti. Vis dėlto manome, kad verta pakartoti tuos bendrus samprotavimus, kuriais patartina vadovautis. Maistas turi ne tik kompensuoti vaiko išeikvojamą energiją, bet ir teikti jo organizmui reikalingų medžiagų, kad galėtų augti ir stiprėti visi jo organai ir sistemos. Reikia turėti galvoje ir tai, kad vaiko medžia gų apykaitos procesai vyksta kur kas greičiau negu suaugusiųjų. Be to, vaikai daugiau juda, bėgioja, todėl išeikvoja nemažai energijos.

Maiste turi būti (tinkamu santykiu!) visų tų medžiagų, kurios sudaro žmogaus organizmo audinius: baltymų, riebalų, angliavandenių, minera linių druskų, vitaminų, vandens. Priminsime dar, kad baltymai yra pagrindinė medžiaga audiniams susidaryti. (Gyvulinės kilmės baltymų yra pieno produktuose, mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, o augalinės kruopose, miltuose, daržovėse.)

Riebalai pirmiausia padeda atstatyti energetines sąnaudas, iš jų susidaro organizmo riebalinis audinys. Tačiau turėkite galvoje, kad, vartojant per daug riebalų, sutrinka medžiagų apykaita! Vaikui reikia duoti ne tik pieno riebalų, bet ir augalinių – jie papildo vieni kitus gyvybiškai svarbiomis medžiagomis.

Angliavandeniai cukrus, duona, kruopos, bulvės, vaisiai, daržovės – daugiausia teikia organizmui energiją. Jeigu angliavandenių trūksta, energijai eikvojami riebalų rezervai, o jeigu jų organizmas iš viso negauna, pradeda irti baltymai. Kai angliavandenių vartojama per daug, dalis jų virsta organizmo riebalais. Todėl taip svarbu, kad angliavandenių vaikas gautų normalų kiekį. (Prisiminkime, kad ketvirtadalį angliavandenių ma-žasis gauna su cukrumi.)

Angliavandenis yra ir kieta celiuliozė, kurios esama ropėse, burokėliuose, sétiniuose, ruginėje duonoje, kai kuriose kruopose. Žinoma, ji sunkiau pasisavinama negu purioji, kurios yra uogose ir vaisiuose. Ir nors kieta celiuliozė nėra maistinga, vaikams būtinai reikia duoti jos turinčių produktų ji padeda virškinti maistą ir išsituštinti žarnynui.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų maistas tada laikomas vertingu, kai jame baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis yra 1:1:3 (arba 1:1:4). Jeigu šito santykio nesilaikoma, tai ir geras maistas blogai sunaudojamas. Aišku, vaikui reikia ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių. Labai svarbūs yra ir vitaminai, mineralinės medžiagos bei vadinamieji mikroelementai.

Mineralinių medžiagų vaikui todėl daugiau reikia, kad, augant jo organizmui, vyksta jo skeleto mineralizacija. Svarbiausia kaulų audinių dalis yra kalcis. Jo yra įvairiuose produktuose. Ypač gerai organizmas sunaudoja raugintų pieno produktų kalcį – varškės, sūrio, žinoma, ir pieno. Daug kalcio turi ir kai kurie augaliniai produktai: pupelės, žirniai, lęšiai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, kopūstai ir avižinės kruopos.

Įvairiai maitinamas vaikas gauna po truputį ir tokių medžiagų: fosforo, natrio, magnio, geležies, vario, kobalto, mangano, fluoro, jodo. Smulkiai jų apibūdinti turbūt neverta, tenorime pasakyti, kad kiekviena ši medžiaga yra kuo nors svarbi medžiagų apykaitai ir organizmo augimui.

Kasdien vaiko maisto racione būtinai turi būti vitaminų. Jie gerina medžiagų apykaitą, didina bendrą organizmo atsparumą. Fiziologinį organizmo vitaminų poreikį tenkina atitinkamas maisto racionas (tinkamai pagamintas!). Tačiau pavasarį (arba jeigu po ligos vaikui reikia daugiau vitaminų) patartina vartoti – gydytojui nurodžius vitaminų preparatus ir koncentratus.

Vandens organizmas gauna gryno ir su maisto produktais (šiek tiek jo susidaro ir organizme). Kiek vaikui reikia vandens, nustatoma pagal jo amžių ir svorį. Mažas vaikas kilogramui svorio turi gauti 100 ml vandens, o vyresnis negu trejų metų mažiau – 60 ml.

Vaiko organizmui reikalingas vandens kiekis numatomas sudarant racioną. Vieną skystą patiekalą vaikas gauna per pusryčius pieno, arbatos arba kavos su pienu, du skystus patiekalus pirmasis patiekalas ir desertas – per pietus, vieną pavakariams ir vieną vakarienei. Per karščius vaikui reikia duoti virinto vandens arba atskiestų vaisių sulčių.

Be abejo, vandens trūkumas neigiamai veikia vaiką. Tačiau daug jo gerti paprastai nelaikoma dideliu blogiu. O iš tikrųjų tuo perkraunama širdies ir kraujagyslių bei šalinamoji sistema. Tai turėkite galvoje ir nenuolaidžiaukite vaikui, kad jis neįprastų dažnai gerti. Gana dažnai vaikas prašo gerti vien dėl to, kad atkreiptų į save suaugusiojo dėmesį (kai ji guldo arba naktį, jeigu pabunda). Vėliau šis įprotis įsigali. Jeigu vaiką iš tikrųjų troškina, liepkite jam gerti po truputį, nedideliais gurkšniais. su pertraukomis. Iš karto išgertas didelis vandens kiekis nelabai malšina troškulį, be to, organizme susidaro vandens perteklius, todėl daugiau prakaituojama.

Lentelėje nurodyta, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikui reikia per parą maisto produktų (gramais). Tai pavyzdys, orientacinis sąrašas. Jį galima keisti, bet taip, kad atitiktų produktų cheminė sudėtis ir kaloringumas.

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys. Tai ypač svarbu, kai vaikas dar toks mažiukas. 2-3 metų mažasis nepaprastai greitai perima suaugusiųjų tarpusavio santykių ypatybes. Todėl, jeigu norite, kad vaikas būtų gero elgesio”, pirmiausia atidžiai išanalizuokite savąji. Jeigu suaugusieji visada mandagūs, ramūs, geri, dėmesingi vieni kitiems, tai ir mažasis ipranta taip elgtis. Kartojame: vaiko akivaizdoje negalima ,,aiškintis santykių”, ginčytis. Maža to, kad susijaudinimo būklė sujaudina ir vaiką ir tuo kenkia jo nervų sistemai,- vaikas ,,perima” netinkamus suaugusiųjų poelgius ir pats ima taip elgtis. Iš pradžių jis juos vaizduoja žaisdamas (sakysim, šiurkščiai elgiasi su lėle), o paskui ir bendraudamas su artimaisiais – jaunesniais ir vyresniais.

Ir priešingai jeigu šeimoje visų santykiai vienų su kitais yra geri, tai ir 2-3 metų vaikai bus draugiški, meilūs, mokės užjausti kitus, suprasti jų nelaimę ir jiems padėti. Labai reikšmingas yra bendravimas su vienmečiais. Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais. Tévai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius. Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais, ir tai jam labai naudinga. Kartu žaidžiant, reikia žiūrėti ir kito interesų, nusileisti, dalytis su draugu, jam padėti. Mažasis pradeda užjausti draugą, jei tas parpuola, susimuša, verkia. Jis stengiasi kiek įmanydamas jį raminti….

Bet ką daryti su nelankančiu darželio vaiku? Stenkitės protarpiais suburti panašaus amžiaus, 2-3 vaikus kartu pažaisti. Geriausiai tokius bendrus žaidimus surengti išėjus pasivaikščioti. Stebėkite, kaip jie žaidžia! Būna, kad vaikai negali gerai žaisti, nes jie nemoka darniai veikti. Dviese neša neštuvėliais smėlį, nori išpilti, vienas pasilenkia į kairę, kitas į dešinę kiek betrūksta, kad jie imtų pyktis ir ginčytis… Mokykite mažąjį duoti kitiems savo žaislų (,,Žiūrėk, Tomukas neturi nė vieno žaisliuko, o jis irgi nori žaisti, duok jam kubelių”), žiūrėti ir kito interesų (,,Negalima atimti iš Raselės, ji taip pat nori pažaisti su lėlyte”), padėti vienas kitam, būti dėmesingam (,,Žiūrėk, Giedrutė niekaip negali pasiekti meškiuko, tu didesnis, padėk jai“), užjausti (,,Jam kojytę skauda, jis negali bėgioti, pažaisk su juo, parodyk jam savo mašiną”).

O ką daryti, jeigu vaikai pykstasi? I tokį pyktį negalima nereaguoti. Jūs turite išsiaiškinti ginčo priežastis ir rasti tinkamą išeitį. Savaime aišku, jūs savo mažiuko nelaikysite nekalčiausiu. Jis kaip ir kiti vaikai gali ne taip pasielgti, ir todėl nereikia jo tam skatinti. Jeigu jis atiminėja iš kitų žaislus, nesigraudinkite koks stiprus! – bet pajuskite nepasitenkinimą ir jį išsakykite. O svarbiausia pasakykite, kaip reikia elgtis. Jeigu mažasis neklauso, vis tiek blogai elgiasi, nusiveskite jį, o prieš tai paaiškinkite: ,,Tu nemoki su kitais gražiai, draugiškai žaisti, tai būsi vienas”.

Lopšelyje, vaikų darželyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus, ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį: mažieji šypsosi, apžiūrinėja, kepšteli vienas kitą, džiaugiasi.
Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus, suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais, norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito, o paskui ir kartu su kitais vaikais, užjausti tą, kuris parpuolė, susitrenkė, verkia; norą padėti kitam vaikui, paduoti žaislą, padėti atsikelti parpuolusiam.

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada, kai jis išmoksta vaikščioti. Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo su vienmečiais patirties, jis nežino, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Pamatęs kito vaiko rankose žaislą, jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia ji i save. kaip jis darytų, jeigu žaislas būtų kur nors padėtas. Kovos baigtį lemia jėga. Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų. Ir ne tik žodžiais uždrausti, bet nuosekliai pertraukti tokius mažojo veiksmus: griežtai pasakius ,,negalima”, atiduoti žaislą savininkui, o ,,skriaudikui” čia pat pasiūlyti kitą užsiėmimą.

Lopšeliuose ir vaikų darželiuose išeitį lengva rasti: yra keli vienodi žaislai, ir konfliktą nesunku išspręsti pasiūlant kiekvienam pasiimti tokį žaislą, kuris jam krito į akį. Jeigu žaislai laikomi taip, kaip reikia – vaikams pasiekiamose vietose, vaikas dažnai ir pats susipranta pasiimti tokį patį žaislą, kurio taip įsigeidė, kai pamatė ji kito rankose. Kartais mažiukai ir patys ima patarinėti vienas kitam, kaip išsisukti iš padėties.

Vaikai mėgsta keistis žaislais ir dažnai tai daro savo iniciatyva. Kad mažieji neatiminėtų vienas iš kito žaislų, reikia juos mokyti jais keistis. Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti. To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti. Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta. Tai nelengvas uždavinys žaisti netrukdant kaimynui, neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms. Be to, taip žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir, jeigu suaugusieji sumaniai jiems vadovauja, gali išmokti vienas kitam padėti: paduoti nukritusį piramidės žiedą, pasidalyti lėlių drabužiais ar lėmis. Greta žaidžiantiems vaikams kyla noras ką nors kitam, ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.
pyragu” forme pasakyti vienas

Aišku, vaikas turi noriai, savo valia duoti kitiems savo žaislus ar saldumynus. norėti padaryti kitam malonumo. Jeigu bus kitaip, mažiukas tik negatyviai nusiteiks prieš tokius suaugusiųjų pasiūlymus. Nereikia reikalauti, kad vaikas atiduotų savo mėgstamiausią žaislą ar vienintelį saldainį, tai jam neįmanomas išmėginimas. Kiekvienam geram mažojo poelgiui reikia pritarti, gal net kiek pervėlai pasidžiaugti, kad jis gerai pasielgė. ,,Negalima” ir,,reikia”

Pagalvokite, kad kai kurie jūsų reikalavimai gali vaikui atrodyti prieštaringi. Juk jūs visaip skatinate jo norą pažinti ir kartu pradedate slopinti, kai jis pasidaro ,,pernelyg didelis”. Jūs norite, kad jis domėtųsi daiktais, žaislais, veiktų su jais, ir kartu reikalaujate, kad jis duotų savo žaislus vienmečiams, nemėgintų atimti jį viliojančio daikto iš kito vaiko. Jūs siekiate, kad jis būtų savarankiškas, ir kartu turite labai dažnai jį tramdyti. Visa tai mažajam labai sunku suprasti. Kodėl viena galima, o kita ne? Dvejų metų mergaitė prieina prie indaujos: ją sudomino blizgantis raktas, kyšantis apatinėse durelėse.

Po kurio laiko raktas atsiduria ant grindų. Ateina mama, atima iš mergaitės raktą ir ima ją barti: ..Kiek kartų sakiau, kad neimtum rakto! Neklaužada!” Mergaitė graudžiai pravirko. Motina jaudinasi- jai gaila dukters, bet juk ji turi klausyti! O konflikto buvo galima išvengti, reikėjo tiktai iš mergaitės akiračio paimti tą nelemtą raktą ir nesitikėti, kad ji galėtų įstengti suvaldyti savo smalsumą ir paklusti draudimui.

Antrųjų ir trečiųjų gyvenimo metų vaikams neužtenka vien pažiūrėti i juos sudominusį daiktą, jie nori ji pačiupinėti, mesti ir net paragauti skonio. Mažieji dabar gana paslankūs, miklūs, sumanūs jie, norėdami pasiekti jų dėmesį patraukusį daiktą, lengvai užlipa ir ant kėdės, ir ant stalo. Dabar jie ir gana nuovokus: nepajėgdamas iš vieno kambario atsinešti į kitą sunkaus lagamino, jis jį atidaro, iš jo viską išima ir tuščią lagaminą jau lengva nešti!

Išdykavimas? Išdaiga? Pokštas? Nereikia taip tiesiogiai vertinti mažojo elgesio. Vis dėlto pamėginkite rasti savyje jėgų atsižvelgti į šiam amžiui būdingą vaiko elgesio gyvumą. O kad nereikėtų per daug dažnai pasistenkite, kad reikėtų kuo uždraudinėti, tai sukelia konfliktus
mažiau drausti.

Žinoma, yra daug daiktų, kuriuos vaikui tiesiog pavojinga liesti. Visa tai nuo jo paslėpkite.
,,Nepaprastas“ mažojo judrumas patalpose beveik visada sukelia tam tikrų nemalonumų. Ar ne geriau būtų leisti jam daugiau žaisti ir dūkti lauke? Mažasis nelis į jūsų produktų spintą ieškoti kruopų, jeigu leisite jam žaisti su smėliu (galima ir kambary laikyti smėlio dėžutę, patiesus po ja klijuotę)..

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas

Kai vaikas paūgės, trečiaisiais gyvenimo metais, jis jau galės padėti ruoštis valgymui: padėti ant stalo lėkštę, puoduką, atnešti šaukštus, paduoti servetėlę, kurią jūs jam užrišite. Tačiau, vaikui augant, atsiras naujas rūpestis – mažasis valgo savarankiškai, bet jeigu ji paliekame be priežiūros, jis greitai ima blaškytis, nebaigęs valgyti gali atsikelti nuo stalo, kalba užmiršdamas valgyti, iš valgymo pasidaro žaidimą – išmėto duoną, išlaisto sriubą…

Stebėkite, kaip jis valgo, kokia poza sėdi prie stalo, pasakykite jam, kad valgytų ramiai, nesiblaškytų. Kuo anksčiau išmokykite ji kaip reikiant, tvarkingai, švariai valgyti, pataisykite ji, jeigu reikia, iš karto patvarkykite jo drabužius arba stalą. Trečių metų mažasis puikiai supras jūsų nurodymus: ,,Valgyk neskubėdamas, nes išlaistysi sriubą”, ,,Paimk servetėlę ir nusišluostyk kisieliumi išteptas lūpas”, ,,Prisitrauk arčiau lėkštę, nes makaronai krinta ant stalo”.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaikus reikia mokyti elgesio prie stalo taisyklių: valgyti ramiai, nesiblaškant: nepakilti nuo stalo nepavalgius: mokėti ramiai palaukti kito patiekalo; savo prašymus reikšti žodžiais; pavalgius pasakyti ačiū“; nusirišti savo servetėlę; pastatyti į vietą kėdę ir pan. Pokštų prie stalo neturi būti, juos reikia iš karto nutraukti. Jeigu pamokymai nepadeda, reikia mažajam ramiai pasakyti: Matau, kad nenori valgyti. Ką gi, eik žaisti”.

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas. Tačiau vaikas to jaudinimosi neturi matyti. Pastebėjęs, kad suaugusieji nerimauja dėl to, jog jis nenori valgyti, mažasis gali pradėti rodyti užgaidas, stengdamasis tuo savo ginklu ką nors iš šios situacijos laimėti. Todėl, kaip jūs suprantate, čia nieko gera negali duoti jokie įkalbinėjimai nei prašymai (..Valgyk už mamą, valgyk už tétę”. ,,Valgyk, nes šuniukas suvalgys”), jokie pažadai (.Jeigu suvalgysi, duosiu saldaini”), jokios pastangos linksminti žaislais ar dainomis. Juo labiau negalima maitinti per prievartą tai ilgam laikui palieka neigiamą požiūrį į valgi.

Ką gi daryti, jeigu jus gąsdina nepakankamas, prastas, jūsų įsitikinimu (patvirtintu tiksliais apskaičiavimais, ką vaikas iš tikrųjų suvalgo), mažojo apetitas? Pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti priežastis. Gal mažasis kartkarčiais atsisako valgyti todėl, kad būna pavargęs ar blogai nusiteikęs? Pasiūlykite jam ramiu tonu: Tu pavargai, leisk aš tave pavalgydinsiu”. Jeigu vaikas vis tiek nevalgo.- neverskite, patarkite jam pailsėti, tačiau nebarkite jo, nepriekaištaukite ir negrasinkite jam. ,,Na, nenori valgyti, nevalgyk, paskui pavalgysi”. Dažniausiai jeigu jūs ramiai elgsitės, vaikas ,,apsine bėda. Nieko galvos ir pradés valgyti. O jeigu vis dėlto nepradės neatsitiks, jeigu jis vieną maitinimą praleis per kitą noriau valgys. (Tiktai neduokite jam ko nors valgyti, kol neateis laikas!)

Žinoma, jeigu jis pradeda nuolat nevalgyti, jeigu matote, kad mažojo apetitas labai pablogėjo, galima įtarti, jog jis nesveikas. Tada reikia prašyti gydytoją patarimo ir pagalbos, bet, mažajam girdint, negalima reikšti savo nerimo dėl to, kad jis blogai valgo. Beje, kartais vaikas blogai valgo po ligos, bet ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl to, kad, kai jis sirgo, buvo per daug jaudinamasi ir kalbama apie jo prastą apetitą.

Ir galiausiai dar viena tėvų klaida. Motina skundžiasi prastu mažojo apetitu, bet paaiškėja, kad rytą jis suvalgo kiaušinį, gabaliuką duonos su sviestu ir išgeria puodelį pieno. To vaikui visiškai pakanka, bet motina tiesiog nežino, kiek jis turi suvalgyti, ir be reikalo jaudinasi.

Racionali apranga Kai vaikas jau nesėdi vežimėlyje, bet, vedamas pasivaikščioti. pradeda pats eiti, jo nebereikia taip šiltai rengti kaip anksčiau, iki metų. Tačiau tévai ne visada į tai atsižvelgia ir vis ji tebemuturiuoja. Prirengtas. perkaitęs, suprakaitavęs vaikas gali greičiau susirgti negu lengvai aprengtas. O jau jeigu jis suserga (net ir lengvai peršąla), tai dabar ji prirengia to dél, kad jis greitai peršąla”. Ir taip ima suktis savotiškas klaidų ratas.

Sunkus drabužiai varžo vaiko judesius, neleidžia jam normaliai žaisti, bėgioti, lankstytis. Aišku, tai labai trukdo lavėti judesiams. Be to, šiltai aprengto vaiko pablogėja kraujo apytaka ir kvėpavimas, todėl sutrinka viso organizmo augimas.

Pageidautina, kad ištisus metus (tikimės, kad skaitytojas supras, jog kalbama ne apie žieminius lauko drabužius) vaikas vaikščiotų lengvais drabužiais trumpomis rankovėmis. Šliurių pakulnės turi būti neaukštos. Neleistina vaikams dėvėti minkštų veltinių šlepečių, nes tai kenksminga: vaikas gali pasidaryti pilnapadis. Reikia vaikui leisti namie bent trumpai pavaikščioti basam. Vasarą jis turi vaikščioti basas ne tik namie.

Siltuoju metų laiku geriausias drabužis yra glaudės arba lengvos kelnytės ir kepurytė. Paplūdimyje, paupy ar miško poilsiavietėje mažasis gali būti nuogas, tik su kepuryte. Tolydžio pratinkite mažąjį savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Reikia jam parodyti, kaip tai daroma: ,,Pirmiausia atsisek sagutes, o paskui nusivilk drabužį”. Iki 3 metų jūsų mažiukas bus visai pajėgus susitvarkyti su savo apranga, pats galės atsisegti ir užsisegti sagas, susivarstyti batų raištelius.

Atsižvelgdami, kad mažasis yra gyvas, judrus, bet dar nevikrus, stenkitės jį rengti lengvai skalbiamais drabužiais. Antraip jūs nusikamuosite nurodinėdamos: ,,Neišsitepk! Atsargiau!”, o vaikas vis tiek neįstengs vykdyti jūsų reikalavimų.

Tvarka ir švara Ipratinti vaiką būti švarų ir tvarkingą nėra sunku. Pirmiausia svarbu nuosekliai to reikalauti. Jeigu visada pastebite, kad mažiuko nešvarios rankos ir jas nuprausiate, jeigu visada nušluostote jam veidą, kai valgydamas išsitepa, jeigu neleidžiate jam būti nešvaria nosimi, mažasis per tam tikrą laiką pradės jausti būtinumą susitvarkyti. Ir kol vaikas nesusitvarko pats ar suaugusiojo padedamas, jis jaučia tam tikrą nemalonumą.

Kai kada tėvai skundžiasi, kad mažasis priešinasi jų pastangoms ji apšvarinti. Apie tai, kad jis pats būtų pratinamas atlikti higienines proceduras, šiuo atveju ir nekalbama. Tad kodėl mažajam nepatinka praustis ir maudytis? Veikiausiai maudomam ir prausiamam ne kartą bus tekę patirti nemalonių jausmų, o gal ir skausmo.

Reikia stengtis, kad mažiukui būtų malonu maudytis ir praustis. Jeigu vaikui į akis patenka muilo, jeigu ant jo vanduo liejamas taip, kad jis net ina springti, jeigu vanduo per šaltas arba per karštas, tad nėra ko stebėtis. jei vaikas ima verkti vien tik vonelę pamatęs. O jeigu vanduo malonus. jeigu suaugusieji visada atsargūs, tada maudymasis gali sukelti tik malonius jausmus.

Taip turi būti ir kai vaikas prausiasi. Vandenį reikia imti kambario temperatūros ir paraitoti rankoves, kad jos nesušlaptų (tai nelabai malonu). Tolydžio leiskite vaikui vis savarankiškiau praustis. Žinoma, jus parodysite, kaip tinkamai prausti rankas ir veidą, kaip jas pamuilinti, kaip nusiprausus šluostytis.

O kodėl vaikas nemėgsta šnypšti nosies? Galbūt kada nors per daug ja suspaudėte ir jam suskaudo? O iš tiesų jau nuo pat antrųjų metu pradžios vaiką galima ipratinti prie nosinės. Jeigu visada šluostote jam nešvarią nosį, tai, būdamas dvejų metų, jis pats to prašys. Jo kišenėlėje visada turi būti švari nosinė!

Vaikas augs, ir galėsite daugiau apeliuoti į jo sąmoningumą. Jis turi suprasti, kad praustis reikia ne tik ryte ir vakare ar prieš valgant, bet ir visada, kai susitepi. ,,Ziūrėk, kokios nešvarios tavo rankutés, fu išsiterliojai moliu”, ,,Ne, knygutės tau negaliu duoti, tavo rankos nešvarios reikia jas nusiprausti, nes sutepsi knygutę”.

Taip pat atidžiai žiūrėkite, kad ir vaiko drabužiai būtų švarūs, tvarkingi. Trečiaisiais gyvenimo metais tuo turi jau rūpintis ir pats mažiukas. Net jeigu vaikas dar ir neįstengia pastebėti, kad drabužis netvarkingas jis turi pratintis ji tvarkyti pats arba jūsų padedamas. Susitepé mergaitė suknelę liepkite jai atsinešti švarią ir padėkite persirengti. Atsisegė sagutė tegu užsisega.