Paulius - apie viską.... - Page 61 of 85 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Objektinis IS kūrimas

Objektinis IS kūrimas – palyginti nauja IS projektavimo metodų kryptis, pakeitusi tradicine vadinamą struktūrinę-funkcinę IS kūrimo metodologiją.

Struktūrinio-funkcinio IS kūrimo eiga buvo nuosekli, IS buvo kuriamos konkrečiai veiklos funkcijai kompiuterizuoti. Gautas programinis produktas (IS) tiesiogiai galėjo būti naudojamas tik toje organizacijoje ir tik tai funkcijai atlikti. Visos IS dalys (programos, moduliai) buvo sukurtos ir tiko tik šiai funkcijai kompiuterizuoti. Labai keblu buvo tokią IS panaudoti, pritaikyti kitose organizacijose net analogiškoms funkcijoms atlikti. Tai netenkino IS inžinerijos poreikių ir siekių, todėl susiformavo pažangesni IS kūrimo metodai objektinio požiūrio pagrindu.

Objektinio požiūrio ypatumas yra tai, kad yra nagrinėjama ne veiklos funkcija, kurią reikia kompiuterizuoti, bet veiklos sritis, kuri susideda iš realaus pasaulio objektų ir jų sąveikų. Ir tik po to nagrinėjama, kaip šie objektai atlieka vieną ar kitą funkciją. Toks būdas leidžia sukurti IS, susidedančias iš dalių, kurios atitinka realaus pasaulio objektus, jų savybes (atributus) ir atliekamus veiksmus (funkcijas, procesus, metodus). Ir jeigu toks objektas dalyvauja vykdant kelias veiklos funkcijas, tai jis gali būti panaudotas IS sudėtyje pakartotinai. Žinomi tokie objektinio požiūrio privalumai:

1) Supaprastėja IS kūrimo procesas, nes IS surenkama iš objektų rinkinio. Kiekvienas objektas – sąlyginai paprastas, atskirai aprašytas ir valdomas programinės įrangos komponentas.

2) Pagerėja programuotojo darbo kokybė ir produktyvumas.

3) IS kūrimas objektiniais metodais yra slankesnis, nes IS gali būti lengvai modifikuojama pakeičiant senesnį objektą naujesniu ar sukuriant naujus objektų tipus.

4) Objektinis požiūris leidžia sistemos analitikui mąstyti realaus pasaulio terminais, o ne programinės įrangos dalių sąvokomis. Nes realaus pasaulio objektas atitinka programos objektą.

5) Objektinės programos ilgai išlieka gyvybingos lyginant su būdu sukurtomis.

6) Objektinis požiūris labai tinka WEB taikomosioms programoms kurti.

7) Objektiniai metodai sumažina sistemos palaikymo išlaidas.

8) Atsirado objektinės duomenų bazės, kurios nuo 10 iki 100 kartų greičiau apdoroja sudėtingas užklausas.

Šiuo metu vyrauja objektinio kūrimo standartas, vadinamas vieninga modeliavimo kalba UML (šios kalbos versija UML 1.4.2 yra pripažinta tarptautiniu standartu ISO/IEC 19501). UML1.4. susideda iš devynių skirtingų struktūrinių schemų (diagramų), kurios aprašo visus schemų kūrimo procesus. Objektinio požiūrio metodų ir priemonių plėtros veiklą koordinuoja tarptautinis konsorciumas OMG (angį. Object Management Group, adresas internete www.omg.org). Vieningą objektinio modeliavimo kalbą UML 1.4 sudaro tokie modeliai ir juos aprašančios diagramos:

· Statinės struktūros diagramos (static structure diagrams):

o klasių diagrama {class diagram),

o objektų diagrama {object diagram),

· Taikomųjų uždavinių diagramos {use case diagrams),

· Sąveikos diagramos (interaction diagrams):

o sekos diagramos (seąuence diagrams),

o bendradarbiavimo diagramos (collaboration diagrams),

· Būsenų diagramos (statechart diagrams),

· Veiklos diagrama (activity diagram),

· Diegimo diagramos {implementation diagrams),

o komponentų diagrama (component diagram),

o įrangų diagrama (deployment diagram).

UML yra tik modeliavimo kalba, tai nėra metodas. UML nenurodo standartinio IS kūrimo proceso ar metodo, tai yra tik objektinė grafinio modeliavimo kalba – notacija ir jos sintaksės bei semantikos aprašymas. Yra žinoma keletas populiarių objektinio modeliavimo metodų, kurie aprašo konkrečius objektinio modeliavimo procesus, naudojančius ne tik UML, bet ir papildomus modelius. Šiuo metu labiau žinomi tokie objektiniai metodai: OMT , Booch, Catalysis, Object ory, Shaler/Mellor, Fusion, RUP.

Daugelis firmų sukuria originalias IS kūrimo metodologijas savo programinių produktų – kompiuterizuotų IS inžinerijos sistemų (CASE tools) kūrimui. Pavyzdžiui, populiarus objektinis CASE paketas Provision Workbench (gamintojas Proforma Corporation, Inc., www.proformacorp.com) sukurtas objektinės analizės ir projektavimo metodo „Object Thinking”” pagrindu.

Šios metodologijos sujungia į nuoseklią technologiją UML modelius (visus ar dalį) ir ,dažnai, įtraukia papildomus modelius, pavyzdžiui, CRC korteles, darbų sekų modelius (angį. Workflow model) ir kitokius.

Žinomi ir kiti objektiniai informacijos sistemų inžinerijos būdai (kalbos ir metodai): IDEF4 grafinų notacijų sistema, OPEN metodas (http://www.open.org.au/), kurio pagrindas yra OML (Open Modeling Language).

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu.

Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis”.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė. Intensyvaus eismo metu žymiai greičiau galima perkrautą gatvės dalį nueiti pėsčiomis, negu nuvažiuoti automobiliu. Vairuotojas privalo tai turėti galvoje ir nereikalauti, kad visi užleistų jam kelią vien dėl to, kad jis skuba.

Klausimą dėl važiavimo greičio reikia kelti aiškiai. Pavojingas greitis — tai nebūtinai didelis greitis, o tik per didelis konkrečiomis sąlygomis. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu dideliu greičiu, kai kelias tiesus, laisvas, platus ir sausas, labai retai ištinka avarijos. Paprastai per didelis greitis tampa avarijos priežastimi ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: darant posūkį, rūke, apakinus saulei arba priešais važiuojančio automobilio žibintų šviesai naktį, neapgalvotai lenkiant, važiuojant plikledžiu, duobėtu keliu, kertant ruožus, kuriuose netikėtai gali iššokti gyvulys (apie tai įspėja kelio ženklai), atliekamų kelio darbų vietose ir t. t. Todėl reikia skirti per didelį greitį, taigi pavojingą, nuo didelio, kuris ne visada gali būti pavojingas ir retai būna avarijos priežastis.

Automobiliui lekiant per dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu, ypač stipriai lyjant, gali rastis pavojingas reiškinys, vadinamasis vandens pleištas. Tai susidaręs vandens sluoksnis tarp padangos protektoriaus ir kelio paviršiaus. Padangos šliaužia tuo sluoksniu ir visiškai praranda sukibimą su keliu. Jis sumažėja tiesiog iki nulio; ir vairuotojas nebesugeba valdyti automobilio. Tiesa, galima stabdyti ratus, tačiau tai neduos jokio rezultato. Atleidus stabdžius, ratai netgi nepradės vėl suktis, o tik slys tuo „pleištu”.

„Pleišto” susidarymas priklauso nuo vandens sluoksnio storio ir automobilio greičio. Kuo didesnis greitis, tuo greičiau susidaro tas „pleištas” ir drauge pavojinga situacija. Galint rastis „vandens pleištui”, ypač pavojinga važiuoti automobiliu su nudilusiomis padangomis, kurių protektorius lygus, nes jos netenka sukibimo su šlapiu kelio paviršiumi netgi tada, kai greitis nedidelis.

Daug yra atvejų, kai prarandamas automobilio valdumas, važiuojant dideliu greičiu lygiu ir šlapiu keliu (netgi nestabdant), būtent dėl „vandens pleišto” susidarymo. To išvengti galima, visų pirma sumažinant greitį.

Patyrę vairuotojai paprastai gana tiksliai „iš akies” nustato greiti, kuriuo važiuoja automobilis. Tačiau, nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis jie gali klysti. Mat, „iš akies” nustatomas, arba „tariamas”, greitis žymiai skiriasi nuo tikrojo, arba išmatuoto, greičio. Susipažinkime su šia aplinkybe.

Dažniausiai klystama dėl vadinamojo pripratimo prie greičio. Tarkime, vairuotojas, keletą valandų važiavęs asfaltbetonio keliu dideliu greičiu, šį sumažinęs, pavyzdžiui, gyvenvietėje, galvoja, kad važiuoja žymiai mažesniu greičiu, negu rodo spidometras. Klaida neretai gali viršyti 50%.

Batai moterims – kodėl juos verta pirkti internetu

Nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jų turimą batų kolekciją sudaro daugybė skirtingų porų batų. Tai rodo, kad batai daugeliui moterų yra bene pačios svarbiausios jų įvaizdžio detalės. Ir tiesą sakant, tai yra visiškai suprantama, kadangi batai iš tikrųjų turi labai didelės įtakos kiekvieno žmogaus stiliui.

Galima pasirinkti pačius tinkamiausius drabužius ir aksesuarus, kurie būtų tobulai tarpusavyje suderinti, tačiau jei bus netinkamai pasirinkti batai, visas įvaizdžio formavimui skirtas darbas ir laikas nueis perniek. Tai reiškia, kad batai ir jų pasirinkimas visuomet yra labai svarbūs. Taigi, jei ir jūs jaučiate silpnybę batams, pats metas peržiūrėti naujausių avalynės kolekcijų asortimentą.

Be abejo, turbūt pirmoji į galvą šovusi mintis tokiu atveju yra keliavimas į fizines avalyne prekiaujančias parduotuves, tačiau akivaizdu, kad šiandien kiekviena iš mūsų turime kur kas platesnes ir efektyvesnes galimybes, kartu padidinančias ir mūsų turimą pasirinkimo laisvę. Vietoje to, kad visuomet keliautume tik į fizines parduotuves, galime be vargo pasinaudoti elektroninėmis parduotuvėmis, siūlančiomis platų avalynės asortimentą.

Tuo tarpu, jei batai iki šiol jums neatrodė tos prekės, kurias galima pirkti internetu, pats metas pakeisti savo skeptišką požiūrį. Jei bent kartą pasinaudosite el. parduotuvėmis, kuriose yra prekiaujama moteriška avalyne, akimirksniu suprasite, kad tai daryti yra daugiau nei verta.

Naudojantis el. parduotuvėmis mes galime sutaupyti kur kas daugiau laiko. Mes taip pat galime rinktis iš didesnio skirtingų avalynės modelių asortimento. Mūsų neapriboja vos keliasdešimties batų modelių asortimentas. Galime be vargo pasirinkti iš šimtų ar netgi tūkstančių skirtingų avalynės modelių, nesunkiai atrasdami būtent tokius moteriškus batus, kurie tobulai dera prie mūsų pasirinkto stiliaus.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tuomet, kai kalbame apie el. parduotuves, turėtume kalbėti ir apie kur kas palankesnes prekių kainas. Nemenka dalis internetinių parduotuvių savo pirkėjams batus siūlo įsigyti žemesnėmis kainomis, todėl jei jūs norite savo turimą batų kolekciją atnaujinti pakankamai reguliariai, interneto pagalba tai galite padaryti labai nesudėtingai.

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo. Automobilis privalo būti gerai matomas visomis kelio ir oro sąlygomis. Todėl nerekomenduojama jo dažyti pilka arba pilkai žalia spalva, kurios mažai skiriasi nuo kelio arba gatvės fono. Geriausia ir saugiausia yra ryški spalva, atkreipianti kitų eismo dalyvių dėmesį.

Tačiau nedera mašinos dažyti spalvomis, skirtomis automobiliams su važiavimo pirmumo teise, ypač tomis, kuriomis dažomi ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai.

Automobilį dažant dviem spalvomis, parinkti kontrastingas spalvas, pavyzdžiui, tamsiai raudoną arba tamsiai mėlyną ir ryškiai geltoną arba tamsiai raudoną ir baltą. Automobilio spalva turi skirtis nuo jį supančios aplinkos ne tik dieną, bet ir tamsiu paros metu dirbtinio, apšvietimo šviesoje.

Šio principo negalima ignoruoti, nes automobilio spalva daro didelę įtaką eismo saugumui. Nustatyta, kad apsiniaukusiomis dienomis dažniausiai avarijas patiria pilkos spalvos mašinos, o tamsiu paros metu — daugiausia juodos arba tamsių spalvų mašinos.

Visi automobiliai su uždarais kėbulais turi šildymo įrenginius. Šildoma arba šiltu oru nuo variklio, arba šildytuvu, kuriuo srūva variklio aušinimo skystis. Šildymui galima įrengti ir šildytuvą, naudojanti degalus ir nesusijusi su automobilio mechanizmais.

Vairuotojų tarpe paplitusios dvi skirtingos nuomonės dėl automobilio salono šildymo būdo. Anot vienų vairuotojų, mašinoje reikia palaikyti kambario temperatūrą, uždarius langus, ir vairuoti lengvai apsirengus. Anot kitų, taip galima lengvai peršalti, todėl reikia automobilį vidutiniškai šildyti, langus atidaryti ir šiltai rengtis, netgi kailiniais, nes tuomet išnyksta nepalankus temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kėbulo vidaus.

Negalima objektyviai nustatyti, kuris iš tų būdų yra racionalesnis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad kėbule temperatūra neturi nukristi žemiau kaip 10°C, netgi esant atidarytiems langams. Kiekvienas vairuotojas pasirenka sau tinkamiausią automobilio salono šildymo būdą.

Viena aplinkybė yra neginčijama. Žiemą taip pat būtina šildyti priekinį stiklą šilto oro srove, nukreipiama iš mašinos vidaus pro išilginį plyšį po stiklu. Jį reikia šildyti ir iš išorės karštu oru, ateinančiu iš po variklio gaubto arba vamzdžiais nuo šildytuvo. Šildomas stiklas apsaugomas nuo apledėjimo ar apšerkšnijimo, be to, neaprasoja iš vidaus.

Yra labai svarbi taisyklė, reikalaujanti, prieš išvažiuojant iš garažo (arba stovėjimo vietos), visada būtinai patikrinti automobilio mechanizmus, nuo kurių priklauso eismo saugumas. Pirmiausia patikrinama, ar tvarkingai veikia visi mašinos šviesos įtaisai ir visų pirma posūkių rodikliai ir „stop” signalai. Kai posūkių rodikliai, „stop” signalas, gabaritiniai žibintai ir artimos arba tolimos šviesos žibintai netvarkingi, vairuotojui nevalia išvažiuoti iš garažo.

Tikrinant automobilį prieš išvažiavimą, reikia keletą kartų atidaryti ir uždaryti jo duris. Atrodytų, tai labai lengva padaryti, net neverta apie tai kalbėti. Tačiau iš tiesų uždaro kėbulo automobilio duris uždaryti, kai pakelti jų stiklai, galima tiktai stipriai jas trenkus. Mat, trukdo oras mašinos viduje. Todėl, norėdami duris uždaryti lengvai ir netrenkiant, turime truputį nuleisti šoninių durų stiklą arba pakeisti oro srauto kryptį ventiliatoriuje.

Labai svarbu atsiminti štai ką. Niekada nereikia blokuoti durų iš vidaus, kai esame automobilyje. Iš vidaus durys blokuojamos tam, kad jų negalėtų atidaryti asmenys iš lauko, kai automobilis stovi be priežiūros. Durų blokavimas iš vidaus neturi jokios įtakos jų uždarymo efektyvumui. Atskirais atvejais jis gali būti netgi pražūtingas. Pavyzdžiui, avarijos arba gaisro atveju iš automobilio negalima ištraukti nukentėjėlio, nes niekas nepajėgia iš lauko atidaryti durų. Todėl, prieš išvykstant, nedera blokuoti iš vidaus priekinių durų, jeigu važiuos tik du žmonės, arba visų durų jeigu keleivis sėdės ir ant užpakalinės sėdynės.