Yra ir kitų pirmųjų vip automobilių bruožų. Greitis — dvidešimt kilometrų per valandą. Aukštas, kaip laidotuvių vežimas, tenfas baldakimas. Pavaros grandininės. Kėbulo armatūra varinė. Kriaušės formos signalas aflieka tais laikais madingą motyvq. Blyškūs žibinfai — tikriausiai acetileniniai, o ne elektriniai. Apie duslintuvo vožtuvq reikia farti keletą lodži4. Duslintuvas sulėfina panaudofq variklio duj4 išmetimą į atmosferą ir šifaip sumažina išmetimo friukšmq. Užfat dalj galingumo variklis sunaudoja jveikti duslintuvo pasipriešinimui dujoms. šiuolaikiniams galingiems varikliams tokios „Išlaidos” neturėt4 didesnės reikšmės, tačiau „Antilopės” laikų varikliai ir taip buvo silpni. Greitam jsibėgėjimui reikėjo didesnio galingumo, todėl šoferis atidarydavo vožtuvą, ir dujos, aplenkdamos duslintuvą, laisvai, su trenksmu išsiverždavo j atmosferą.
Antilopė – vip automobilis
Nėra abejonės, kad „Anfilopė”— vip automobilis, pagaminfas apytikriai 1902-1905 mefais. Variklis yra priekyje: tai patvirtina ir radiatorius, ir „fono” kėbulas (kurio užpakalyje jtaisyti variklj nejmanoma), ir daug kitų dalykų.
Bet štai „Loren-Ditrich” („Lorraine-Diefrich”) markė kelia rimtų abejonių. Kozlevičius, prie radiatoriaus pritvirfinęs varinj šios markės ženklelj, pastebimai sfengėsi sumažinfi savo automobilio amži4. Prancūzų firma „Loren-Ditrich” automobilius padėjo gaminti fik 1910 metais. šio periodo mašinos buvo ilgesnės, sū durelėmis iš šon4 ir negalėjo būti laikomos muziejiniais eksponatais; jas galėjai matyti gatvė’se, kaip kad dabar pirmos laidos „Moskvičių” arba „Pobedą”. Mašina sena, bef j muziejų jai dar anksti.
Mūsų aprašymą labiausiai panaši 1905 metų laidos italų automobilio „FIAT” (Fabbrica ltaliana Aufomobili Torino) fotografija. Didelės klaidos nebus, jeigu fuo mes ir apsiribosime.
Deja, „Antilopės” atkūrimas pasirodė perdaug brangus ir ilgas darbas. Teko filmuoti ją maždaug afifinkantj trečiojo dešimfmečio automobilj. Galimas daiktas, skirfumą pastebėjo tik nedaugelis žiūrov4. O tikroji „Antilopė”, žinoma, būfq buvusi jdomesnė.
Didžiojo Sibiro kelio pabėgiais
„Jums aš dėkingas už daugelj naujų ir visų maloniausi4 jspūdži4, už žinias, kurių negali duoti knygos, už fai, kad aš ištisus mėnesius galėjau mėgaufis visiška laisve, pamiršęs ne tik svarbius savo reikalus, nef save pafj, atsidūręs naujose šalyse ir mažai man žinomose vietose, tarp pačių jvairiausių fipų žmoni4, kuriuos aš geriau supratau, nes mačiau iš arti…”— sako prancūzų rašyfojas O. Mirbo (Ostave Mirbeau) knygos „Kelionė automobiliu” (1907 m.) jžangoje, kreipdamasis j konstruktorių tos mašinos, kuria keliavo Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos keliais ir kuri, anof jo, „visuomeniniame gyvenime ne tik padarė perversmą, bet dar didesnj padarys”.
Kaprizingas, friuk’šmingas ir nepatogus automobilis traukė žmones fuo, kad jis galėjo greitai (tų laik4 supratimu), laisvai, savarankiškai judėti, teikdannas naują žmoni4 bendravimo galimybę.
Automobilis sužavėjo rašyfoją Mirbo, savo žvilgsnius j jj nukreipė geografai, sportininkai, žurnalisfai, nuotykių mėgėjai.